Baltijos gitarų festivalio dešimtmetis

Publikuota: 2019-09-30 Autorius: Eglė Gudžinskaitė
Baltijos gitarų festivalio dešimtmetis

Šis tekstas turėjo pasirodyti prieš gerus 3 mėnesius. Dar daugiau – nuoširdžiai tikiu, kad jis jokiu būdu neturėtų būti vienintelis, aprašantis ir reflektuojantis tai, kas vyko tą birželio savaitgalį (14-15 d.) Birštono Kurhauze. Tačiau tingus vasaros ritmas, kultūros leidinių atostogos, o ir „kurortinio festivalio“ etiketę gožiantys bei didžiąją kritikos dėmesio dozę sugeriantys didieji vasaros Vilniaus festivaliai nejučia tokius lyg ir periferinius renginius nustumia užmarštin.

Tačiau pagal savo reikšmę, įtaką ir dešimties metų įdirbį, kasmet prisikviečiant į Lietuvą ryškiausias klasikinės gitaros įžymybes, Baltijos gitarų festivalis vargiai galėtų būti laikomas periferiniu. Šiemet jau jubiliejinis dešimtasis festivalis klasikinės gitaros pasaulyje drąsiai pristatomas kaip vienas svarbiausių šiam instrumentui skirtų renginių ne tik Lietuvoje, bet ir visame Baltijos regione. Festivalio organizatoriai – Baltijos gitarų kvartetas – nuo pat pirmojo koncerto 2009 m. vasarą turėjo labai aiškią viziją: pristatyti geriausius nūdienos klasikinės gitaros atlikėjus. Ilgainiui festivalį, kuris pastaraisiais metais reziduoja Birštone, papildė ir įvairi edukacinė veikla, apimanti tarptautinį klasikinės gitaros konkursą, seminarus, kviestinių žvaigždžių meistriškumo pamokas, netgi gitaros parodas ir pažintis su instrumentų meistrais.

Po Baltijos gitaros festivalio vėliava koncertavusių atlikėjų sąrašas daro įspūdį. Čia yra ir Los Andželo gitarų kvartetas (JAV), Bandini Chiacchiaretta (Italija) ir Eden Stell (D. Britanija) duetai, legendinis kompozitorius ir gitaristas Rolandas Dyensas, tokie virtuozai kaip kad italas Aniello Desiderio arba prancūzas Judicaël Perroy, dešimtstygės gitaros meistrė Raphaella Smith ir kiti. 2019 m. festivalio programa leidžia čia įrašyti ir dar porą klasikinės gitaros elitui priklausančių pavardžių: čeko Pavelo Steidlo, taip pat lenkų virtuozo Lukaszo Kuropaczewskio. Tuo tarpu žymusis Amadeus gitarų duo (Kanada, Vokietija), kurio koncertas 2009 m. vasarą Vilniuje ir tapo atskaitos tašku skaičiuojant fesivalio istoriją, šiemet simboliškai buvo pakviesti sugrįžti dar kartą į festivalio sceną.

Amadeus Duo – orkestrinio skambesio meistrai. Žinoma, gal tai ne tiek simfoninis, kiek kamerinis orkestras (kaip kad atliekant Vivaldi koncerto D–dur arba Händelio siuitos g–moll transkripcijas gitarų duetui), o kartais dviejose gitarose įsikūnijęs styginių kvartetas (Borodino styginių kvartetas Nr. 2), tačiau faktas, kad rinkdamiesi arba patys rengdami tokių kūrinių transkripcijas Amadeus Duo nariai jaučiasi labai užtikrintai. Čia turbūt nuostabiausia tas tembrinis gitarų žaismas, kai netikėtai pagauni save, jog jau girdi net ne du, o keturis skirtingos išraiškos instrumentus, keturis personažus. Tuo tarpu po akimirkos jie jau skamba kaip vienas galingas dvylikastygis instrumentas.
Amadeus Duo pasirodymo pagrindą sudarė klasikinis repertuaras – XVII-XIX a. kūrinių aranžuotės, tarp kurių puikiai įsiliejo ir praėjusio amžiaus 7 dešimtmetyje sukurta Joaquino Rodrigo Madrigalinė siuita. Duetas atliko tris dalis iš šios siuitos, kurios muzikinė medžiaga grindžiama Renesanso laikų kompozicijomis. Beje, originaliai šis kūrinys sukurtas ne tik dviem gitaroms, bet ir orkestrui, kurio vėlgi Birštono publika kažin ar pasigedo. Nors pats duetas išties labai dažnai koncertuoja su įvairiais orkestrais (beje, vieną tokį koncertą 2014 m. rudenį buvo surengęs ir Vilniaus filharmonijoje).

Pavelas Steidlas – unikalus čekų gitaros virtuozas, stebinantis ne tik savo technika, bet ir grojimo maniera bei kūrybingumu. Jo atliekamos Nikolo Paganini sonatos nusklendė lengvai ir grakščiai, tarsi vos prisilietus pirštų galiukais prie instrumento. Mauro Giuliani Rossiniana Nr. 1 – Liszto parafrazių tradicijoje sukurta virtuozinė fantazija gitarai Rossini operų temomis – prilygo išraiškingam ir emocingam spektakliukui. Tačiau vakaro pabaigoje laukė dar šis tas daugiau. Atlikęs mažai kam žinomos čekų kompozitorės Janos Obrovskos Preliudą, Pavelas Steidlas čia pat be jokios pertraukėlės prėjo į jos atminimui skirtą Hommage. Įspūdinga imrpovizacinio pobūdžio kompozicija įaudrino publiką kone iki ekstazės. Joje tilpo be galo daug visko – ritminis ostinato, ištirpstantis meditacijoje, lyg iš niekur išnyranti galinga melodija, netgi orbertoninis gitaristo dainavimas. Tai, kas klausantis įrašo atrodė kaip studijiniai elektronikos efektai, gyvai scenoje pasirodė esą atlikėjo technikos triukai, maksimaliai išnaudojantys ne tik gitaros stygas, bet ir jos korpusą.

Lenkas Lukaszas Kuropaczewskis, vienas sėkmingiausiai tarptautinę karjerą darančių lenkų gitaristų, kritikų pavadintas "gitaros impresionistu". Ir Birštone vykusiame koncerte jis išties atsiskleidė kaip subtilių miniatiūrų meistras. Programoje skambėję nedidelių pjesių ciklai – tokie kaip kad Manuelio Ponce's 10 preliudų, taip pat Miguelio Llobet 10 katalonų liaudies dainų – bet kuriam atlikėjui kelia specifinius iššūkius. Lygiai kaip ir klausytojams – nepasimesti fragmentuotoje muzikos atkarpėlių gausoje, gebėt koncentruotis į kiekvieną akimirką, nes ji čia pat ir baigiasi. Lukszas Kuropaczewskis šias kartais vos minutę trunkančias miniatiūras atliko itin jautriai, netgi rafinuotai, tarsi demonstruodamas brangakmenio kiekvienos briaunos ypatingą grožį. Klausydama vis galvojau, kad rečitalio programoje tokie miniatiūrų vėriniai tikrai rizikingi, tačiau meistro rankose gali stulbinančiai sužibėti.

Nors beveik visa Lukszo Kuropaczewskio koncerto programa buvo orientuota į XIX a. – XX a. pradžios gitaros klasikų kūrybą, o gal kaip tik dėl to, koncerto pabaigoje atlikta Marco Neikrugo 2015 m. kompozicija nuskambėjo ypatingai kitoniškai ir šviežiai. Ją drąsiai įvardinčiau vienu iš koncerto atradimų. Tai amerikiečių kompozitoriaus Trys pjesės gitarai (Quasi una Cadenza, Romanza, Toccata), kurių pasaulinę premjerą lenkų gitaristas prieš ketverius metus atliko Baltimorės meno muziejuje. Susidarė įspūdis, kad ši muzika buvo sukurta specialiai šiam atlikėjui, jo temperamentui.

Beje, dieninį koncertą surengė ir pastarojo muzikanto tautietė Bianka Szalaty, prieš metus pelniusi šalia festivalio rengiamo konkurso Grand Prix. O šiemet pagrindinio apdovanojimo estefetę perėmė ir dar vienas jaunosios kartos lenkų gitaristas Rafalis Majekas, tad jau iš anksto galima laukti ir šio atlikėjo pasirodymo 2020 m. festivalyje. Ir neabejotinai kažko daugiau – Baltijos gitarų festivalio tradicija ir užmojai leidžia to tikėtis.

Komentarai