„Banchetto musicale ‘20“: garsai iš Venecijos ir Liublino

Publikuota: 2020-09-07 Autorius: Milda Augulytė
„Banchetto musicale ‘20“: garsai iš Venecijos ir Liublino

30-asis senosios muzikos festivalis „Banchetto musicale“, be programų pagrindine šių metų – gyvenimo ir mirties – tema, atiduos duoklę ir 2020-aisiais minimoms jubiliejinėms sukaktims – Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės gimimo 500-osioms metinėms bei Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams.

Rugsėjo 8–27 d. Vilniuje – Valdovų rūmuose, Šv. Kryžiaus namuose, Švč. Mergelės Marijos Ramintojos, Bernardinų, Šv. Dvasios bažnyčiose ir internetu – rengiamo festivalio programoje – dvylika koncertų, edukacinių renginių, sukakčių minėjimų ir naujienos – tarptautinis klavesinininkų konkursas, grigališkojo choralo giedojimo kursai.

Visi festivalio koncertai nemokami, bet būtina išankstinė registracija. Renginyje privaloma dėvėti kaukes (arba veido skydelius), laikytis mažiausiai 1 m atstumo nuo kitų lankytojų.

Į kalbų ir žmonių Babelio bokštą – su „Lucidarium“

Rugsėjo 10 d. 20 val. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus Tolerancijos centre numatytas koncertas „Garsai iš Šailoko Venecijos“, skirtas Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams, keičiamas transliacija internetu iš Goricijos sinagogos Italijoje.

Skambės muzika iš XVI a. Venecijos geto, kurią atliks ansamblis iš Italijos „Lucidarium“: vadovė Avery Gosfield – išilginės fleitos, dūdelė ir būgnelis, Giulia Valentini, Carla Nahadi Babelegoto, Enrico Finkas – balsas, Élodie Poirier – nyckelharpa, Fabio Accurso – liutnia, Massimiliano Dragoni – cimbolai, perkusija.

Šailokas – rašytojo Williamo Shakespeare‘o (1564–1616 m.) komedijos „Venecijos pirklys“, dar vadinamos pjese-pasaka, personažas – palūkininkas, už uždelstą palūkanų mokėjimą reikalaudavęs svaro skolininko kūno mėsos.

Jei kas neskaitė šio W. Shakespeare‘o kūrinio, gal bent jau matė Michaelo Radfordo ekranizaciją, kurioje pagrindinius vaidmenis atliko Jeremy Ironsas (pirklys Antonijus), Josephas Fiennesas (Antonijo draugas Basanijus), Alas Pacino (Šailokas), tad žino, kad pjesės veiksmas rutuliojasi XVI a pabaigoje, kaip tik autoriaus gyvenamuoju laiku, Venecijoje, o joje kalbama apie šventą mūsų laikams reikalą – pinigus.

Iš visų pasaulio pakraščių į Veneciją atkakę žydai gyveno gete. Adamas Szczucińskis (g. 1978 m.) – gydytojas iš Poznanės, išleidęs esė rinkinį „Włoskie miniatury“ („Itališkos miniatiūros“, 2008 m.), nuolatinis literatūros žurnalo „Zeszyty Literackie“ autorius, taip aprašo Venecijos getą: „Pradžioje buvo dveji vartai. Krikščionių sargybiniai užverdavo juos tiksliai vidurnaktį, vėl atverdavo paryčiui, kai nuaidėdavo varpo dūžis.

Venecijos getas, Ghetto Nuovo, atsirado 1516 metais buvusioje geležies liejyklos teritorijoje. Bet žydų bendruomenė, uždaryta nedidelėje erdvėje, kvėpavo gana laisvai, veikiau apsaugota nuo pogromų, pripratusi prie daugybės priesakų, draudimų, ribojimų.

Žydai nebuvo savininkai nė vieno kvadratinio metro šios žemės, jiems čia nepriklausė nė vienas namas, nė vienas butas. Jie paveldėdavo, pirkdavo tik teisę nuomotis. Kai stigdavo vietos, naujų kambarių buvo skiriama jau esančiose patalpose: vienas aukštas buvo dalijamas į du, taip radosi daugelio skyrių „dangoraižiai“, drevės žmonėms.

Gete kunkuliavo gyvenimas. Čia buvo steigiamos mokyklos, sinagogos, buvo spausdinamos svarbios knygos, vieni šalia kitų gyveno žmonės, kurie eidavo gulti alkani – ir bankininkai, gydytojai, ir Dievo trokštantys mąstytojai.

Intriguojanti Riccardo Calimani plunksna sukurta „Venecijos geto istorija“ („Storia del ghetto di Venezia“) padeda mums įsivaizduoti žydų kvartalo pasaulį, kupiną paslapčių, nepaprastų nutikimų, taip pat ir kasdienybės atgarsių.

„Į Naująjį getą, bankų buveinę, buvo einama ilgu pasažu po portikais; tai buvo tikri koridoriai, kurie driekėsi po namais, aukštais, kartais net iki devynių aukštų [...]. Aikštė atsiverdavo apskrita ir plati, o visi namų langai buvo atgręžti į ją kaip centrinę vietą [...].

Gete aidėjo įvairūs garsai; girdėjosi ne tik žydiškas giedojimas ir darkyti Viduržemio jūros kraštų dialektai, bet ir spalvingos ispanų, turkų, portugalų kalbos, Levanto ir graikų, ką ir kalbėti apie negausių žydų iš Lenkijos, vokiečių pabėgėlių žargonus bei įvairius italų dialektus. Tikras kalbų ir žmonių Babelio bokštas [...]. Nakčiai varteliai buvo uždaromi, o sargybinių valtis plaukiojo getą juosiančiu kanalu.“

[...] Geto vartai nuvirto tik 1797 metais.“

Taigi XVI a. Venecija buvo vieta, kurioje (kaip ir prieš kurį laiką Vilniuje) žydai galėjo gyventi pagal savo įsitikinimus ir tradicijas, tačiau puikiai sugyvendami su savo kaimynais, nepaisant luomų skirtumo ar religijos.

Dainos italų, hebrajų, jidiš ir ispanų kalbomis, šokiai, skambėję švenčiant krikštą, apipjaustymą ar vestuves (nesvarbu, ar tai vyktų po chupa, ar bažnyčioje), karnavalo, Purimo dainos, vilanelės – visa tai atskleidžia, kaip žydų tradicijas matė jų kaimynai.

Ansamblis „Lucidarium“ programa bando atkurti W. Shakespeare’o dramos personažo Šailoko kasdienius įpročius ir garsus, kai šis vaikščioja po žydų kvartalą, o iš jo išėjęs patenka į gyvybingą ir kupiną spalvų pasaulį – renesansinę Veneciją.

Dirbdamas ir su istoriniais šaltiniais, ir su žodine tradicija, ansamblis „Lucidarium“ siekia daugiakultūrio požiūrio į senąją muziką. Taip jie sugrąžina balsus „kitų“ – gyvenusių didžiųjų institucijų šešėlyje, o šie naujai ir patraukliai byloja XXI a. klausytojams.

Kokios muzikos klausėsi Žygimantas ir Barbora

Klavesinininkės iš Šveicarijos Corinos Marti rečitalis „Jano Liubliniečio tabulatūra“ rugsėjo 17 d. 19 val. Valdovų rūmuose paminės Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės gimimo 500-ąsias metines. Skambės XVI a. lenkų klavyrinė muzika.

Janas Liublinietis buvo lenkų kompozitorius ir vargonininkas, gyvenęs XVI a. pirmojoje pusėje, kaip ir Barbora Radvilaitė ir Žygimantas Augustas. Apie jo gyvenimą nedaug žinoma – jis galėjo būti Švenčiausiojo Išganytojo Laterano regulos kanauninkų kongregecijos narys, apie 1540-uosius – vargoninkauti vienuolyne Krasnike netoli Liublino.

Galbūt jis yra vienas iš dviejų Janų, iš kurių vienas Krokuvos akademijoje gavo laisvųjų menų ir filosofijos magistro laipsnį 1499-aisiais, kitas – laisvųjų menų bakalauro laipsnį 1508-aisiais.

Nuo 1537 to 1548 jis sukūrė garsiąją tabulatūrą (tabulatūra – XV–XVII a. instrumentinės muzikos kūriniams užrašyti vartota ženklų, raidžių ir skaitmenų sistema; šia sistema užrašytų kūrinių rinkiniai) „Tabulatura Ioannis de Lyublyn Canonic[orum] Reg[u]lariu[m] de Crasnyk“.

Ją sudaro daugiau kaip 230 vargonų ar kitų klavišinių instrumentų (klavesino, klavikordo, spineto, pozityvo, regalio ir įvairių jo atmainų) kompozicijų, du teoriniai traktatai ir daugiau kaip 250 didaktinių muzikos pavyzdžių – ji laikoma didžiausiu ir vienu ankstyviausių klavyrinės muzikos rinkinių XVI a. Europoje.

Prie šios tabulatūros sukūrimo prisidėjo ne vienas žmogus, tam prireikė daugiau nei dešimtmečio. Įspūdinga ne vien jos repertuaro įvairovė (muzikos žanrai, kompozitoriai), bet ir naudojamos instrumentinės technikos.

Tačiau tabulatūros unikalumą pirmiausia rodo jos sąsajos su lenkų kultūra, liudijančia jos klestėjimą XVI amžiuje.

Rečitalio „Jano Liubliniečio tabulatūra“ programą parengusi C. Marti dėsto grojimą viduramžių ir Renesanso klavišiniais instrumentais ir fleita Bazelio „Schola Cantorum“ ir yra garsi atlikėja visame pasaulyje. Išleidusi kompaktinę plokštelę „Jano Liubliniečio tabulatūra“, C. Marti buvo apdovanota Liublino miesto prezidento medaliu – taip įvertinta jos išskirtinė meninė veikla ir nuopelnai Lenkijos kultūros sklaidai bei Liublino miestui Lenkijoje ir užsienyje.

Festivalį rengia viešoji koncertinė įstaiga „Banchetto musicale“ ir Všį „Vilniaus festivaliai“.
Festivalį remia Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Vilniaus miesto savivaldybė.

 

 

Komentarai