„Banchetto musicale ‘20“: grigališkasis choralas su Korsikos muzikos prieskoniais

Publikuota: 2020-09-24 Autorius: Milda Augulytė
„Banchetto musicale ‘20“: grigališkasis choralas su Korsikos muzikos prieskoniais

Trisdešimtasis senosios muzikos festivalis „Banchetto musicale“ Vilniuje, nors ir vykstantis ekstremaliomis pandemijos sąlygomis, šiais metais išplėtė savo ribas, dar stipriau nei anksčiau susitelkė į švietimą – surengtas ne tik pirmasis Baltijos šalyse Žygimanto Liauksmino klavesinininkų konkursas, bet ir Jeano Étienne’o Langianni grigališkojo choralo meistriškumo kursai, improvizuojant melodijas fauxbourdon technika.

Rugsėjo 24–27 d. Šv.Kryžiaus namuose S.Daukanto aikštėje Vilniuje skambės giesmės – čia vyks festivalio „Banchetto musicale“ inicijuoti grigališkojo choralo melodijų ir jų improvizacijų fauxbourdon technika kursai.

Giedojimo kursams vadovauja svečias iš Prancūzijos J.É. Langianni.

Puoselėja Korsikos muzikinę tradiciją

Fauxbourdon („netikras burdonas“) yra improvizacijos būdas, atsiradęs siekiant praturtinti vienbalses grigališkojo choralo melodijas. Pridedant papildomus balsus, kuriamos skirtingos akordų sekos ir harmonizuojama melodija.

Pirmieji fauxbourdon technikos bruožai datuojami nuo XIII a., o pati technika primena tradicinį Korsikos giedojimą.

J.É. Langianni – korsikietiškos muzikos atlikėjas, kompozitorius ir pedagogas, dainuojantis kolektyvuose „Ensemble Organum“, „Tavagna“ ir „Seraphica“. Jis pasirodo įvairiuose festivaliuose visame pasaulyje ir yra įrašęs daugiau kaip 30 kompaktinių plokštelių. Koncertuose atlikėjas pristato tradicinę, senają ir šiuolaikinę muziką.

Jis yra sukūręs ir keletą polifoninių kūrinių: „Stella Matutina“ (trumpos daugiabalsės Mišios ir giesmės, skirtos Švč. Mergelei Marijai) ir „Messa per i tempi novi“. Kūrybinėje veikloje J.É. Langianni puoselėja gyvąją Korsikos muzikinę tradiciją, o bendradarbiaudamas su „Seraphica“, CIRMA (Le Centre Itinérant de Recherches sur les Musiques Anciennes), „Tavagna-club“ ir „Village Harmony“ nuolat rengia korsikietiškos polifonijos meistriškumo kursus.

Ten, kur įsikūrė pirmieji dominikonai

Grigališkojo choralo melodijų ir jų improvizacijų fauxbourdon technika kursus apibendrins baigiamasis koncertas „Šv. Hiacinto Vakarinė“ rugsėjo 27 d. 20 val. Šv. Dvasios bažnyčioje Vilniuje. Jame dalyvaus pats J.É. Langianni ir giedojimo kursų dalyviai.

Kursuose dirbama su šv. Hiacinto vakarinių pamaldų giesmėmis – tai himnai šventajam, antifonos ir psalmės. Pasirinkto šventojo tema padiktavo ir kursus užbaigiančio koncerto vietą – Šv. Dvasios bažnyčia ir šalia jos esantys statiniai Vilniaus senamiestyje žymi pirmąją Lietuvoje dominikonų įsikūrimo vietą.

XIII a. Rytų ir Šiaurės Europos misijų apaštalas, vienas Lietuvos globėjų, dominikonų ordino vienuolis šv. Hiacintas kaip reta gausiai apipintas legendomis bei įvairiomis lietuvių ir lenkų liaudies pamaldumo praktikomis.

Jei tikėtume visomis legendomis, šv. Hiacintas perėjo pusę pasaulio – kadangi trūksta šaltinių, legendose visi tuomečiai dominikonai, dirbę Prūsijoje bei kitose Baltijos jūros regiono šalyse, tapatinti su šv. Hiacintu ir jo veikla.

Daugiausia jo stebuklų įvyko iki popiežiui Klemensui VII jį 1557 m. paskelbiant palaimintuoju. Štai kaip atrodo jo stebuklų sąrašas 1521–1523 m.: šventojo užtarimu išgijęs 101 asmuo; 36 pasveikę jau būdami agonijoje; rankų ir kojų skausmus numalšinę 69; akis (net aklumą) išsigydę 40; šv. Hiacintas pagelbėjęs gimdyvėms (32); sifilitikams (29); karštinės ištiktiems (22); vandenlige sergantiems (21); epileptikams (14).

Skambės Atvelykio mišių giesmės

Dar kartą išgirsti J.É. Langianni, šįkart su „GŠ ansambliu“ iš Lietuvos, bus galima rugsėjo 25 d. 20 val. Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje Vilniuje. Programoje „Missa Dominica in albis“ skambės Atvelykio mišių giesmės.

Missa Dominica in Albis (Sekmadienio Mišios baltais drabužiais) – tai vokalinis ciklinis kūrinys, skirtas giedoti per mišias antrąjį sekmadienį po šv. Velykų.

Antrasis sekmadienis po Velykų su baltais drabužiais siejamas dėl krikščionybės pradžioje gyvavusios liturginės praktikos – naujai pakrikštytieji Velykų naktį nešiodavo baltus drabužius dar aštuonias dienas. Taip jie lyg naujagimiai pradėdavo naują gyvenimą krikščionių bendruomenėje.

Neseniai šiam sekmadieniui suteiktas papildomas vardas – Dominica misericordiae (Gailestingumo sekmadienis). Naujas gailestingumo kultas ne tik papildo susiformavusią Balto drabužio sekmadienio liturgiją, bet ir tęsiasi kaip gyvoji tradicija.

Kompozitorius J.É. Langianni nekintamąsias ciklo dalis (Kyrie, Sanctus ir Agnus Dei) sukūrė remdamasis grigališkosiomis Velykų laiko mišiomis „Lux et origo“ (Šviesa ir šaltinis). Koncerte taip pat bus giedamos ir šiam sekmadieniui priklausančios grigališkojo choralo kintamosios mišių dalys – įžangos giesmė „Quasi modo“ („Lyg naujagimiai“), gradualas „Haec dies“ ( „Šią dieną“) ir kt. Į programą įtrauktos ir kelios tradicinės lietuviškos mišių giesmės.

Susibūrė po šventovės skliautais

Koncerte dalyvausiantis „GŠ ansamblis“ – senąją sakralinę muziką atliekanti vokalinė grupė, reziduojanti Dievo Gailestingumo šventovėje Vilniuje (seniau vadinta Švč. Trejybės bažnyčia; šventovėje saugomas malonėmis garsėjantis, daugybės piligrimų lankomas Gailestingojo Jėzaus atvaizdas, perteikiantis vienuolės Faustinos Kovalskos regėjimus. Paveikslą pagal jos nurodymus ir jai nuolat prižiūrint 1934 m. nutapė dailininkas Eugenijus Kazimirovskis).

Ansamblis susibūrė prieš kelerius metus. Kaip žurnale „Ateitis“ pasakojo ansamblio narė Milda Adamonytė, „prieš kelerius metus, dar būdami pirmakursiai antrakursiai, į bažnyčią atėjome kaip jauna studentų grupė – tiesiog norėjome kažkur dainuoti. Nelabai žinojome, kuo ypatinga šita šventovė. Bet kuo toliau, tuo labiau pradedame suprasti jos reikšmę ir tai mums tampa labai brangu“.

Dabar ansamblio repertuarą daugiausiai sudaro viduramžių giesmės iš įvairių regionų, tokių kaip Prancūzijos ir Ispanijos, manuskriptų. Įeina ir šiuolaikinė kūryba, kuri referuoja šį paveldą. Kartais ansamblis atlieka ir Renesanso muziką, turėjo ir barokinės muzikos projektų.

„Muzikos paveldo ieškojimo tikslas nėra tik susipažinti su kultūra, bet ir atsakyti į klausimą, ką reiškia giedoti bažnyčioje, kaip iš tikrųjų reikia giedoti ir koks yra to tikslas.

Kiekvienoje kultūroje yra išlikę mūsų protėvių išminties ir patirties – ką reiškia tikrai išgyventi liturgiją, turint omenyje, kad giedojimas, bent jau iki XVII a., buvo labai didelė liturgijos dalis. Šiandien ji tampa tarsi tik papildanti, bet mes ieškome būdų, kad muzika liturgiją papildytų reikšmingiau – būtų giedama ne mišiose, bet mišios“, – pasakojo M. Adamonytė.

Ją papildė ansamblio narė Gabija Adamonytė: „Daug įkvėpimo semiamės iš grigališkojo choralo. Nors jis mūsų repertuare nėra vyraujantis, visą laiką šalia eina arba jo interpretacija, arba atliekame grigališkąjį choralą kartu su polifonija – mums labai patinka toks derinys. Mes vis dar mokomės ir dar turime labai daug ko išmokti. Šiais metais repertuaras ypač pildosi, atsiveria vis naujesni akiračiai.“

Ansamblio nariai mokytis senosios muzikos buvo nuvykę ir į Korsiką, Prancūzijos salą, kuri, sakoma, kad yra paskutinė išsaugojusi liturginę gyvąją giesmių tradiciją.

„Mes ten važiavome mokytis senosios muzikos. Visų pirma, tai graži sala, buvo pavasaris ir dar geras oras. Buvome su draugais ir pradėjome mokytis kitokio balso pastatymo, ornamentacijos ir filosofijos. Ir man tai buvo didelis lūžis mano gyvojoje kelionėje“, – įspūdžiais dalijosi M.Adamonytė.

Tradicinio Korsikos giedojimo įgūdžius ansamblio nariai patobulino „Banchetto musicale“ inicijuotuose kursuose Vilniuje ir rezultatus pademonstruos koncerte.

Komentarai