Baritonas Romanas Kudriašovas: „Stabilumo karjeroje ir balanso gyvenime“

Londono Karališkajame operos teatre Giacomo Puccini „Madam Baterflai“ (Moshe´ės Leiserio ir Patrice´o Caurier pastatymas) kovo 15-ąją debiutavo baritonas Romanas Kudriašovas. Operos solistas – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, profesoriaus Vladimiro Prudnikovo dainavimo klasės, absolventas, magistro laipsnį įgijo Hamburgo aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje pas profesorių Geertą Smitsą. Stažavosi Tarptautinėje Velso dainavimo akademijoje bei Londono Nacionalinėje operos studijoje, jau yra sukūręs daug vaidmenų, tapęs įvairių konkursų laureatu.

– Romanai, ką tik įvyko Jūsų debiutas Londono Kovent Gardeno rajone įsikūrusios Karališkosios operos scenoje. Kokios mintys, emocijos, kokie jausmai?

– Debiutuoti šiame įspūdingame teatre visų pirma yra didžiulė garbė ir džiaugsmas. Mano tarptautinė karjera – tik pradinėje stadijoje, vyksta daug debiutų tiek vaidmenų, tiek teatrų prasme. Kartais vaidmuo ryškus, svarbus karjerai, o kartais svarbiau pasirodyti tam tikroje scenoje. Kaip ir šiuo atveju, būna svarbus pats teatras, jo reputacija. Viena iš mano didžiųjų svajonių buvo dainuoti šiame teatre, ir ji išsipildė! Jausmai užplūsta vien pagalvojus apie tai. Karališkoji opera mano profesijoje yra kaip kokybės ženklelis, kurį nuo šiol galiu išdidžiai „segėti“.

– Pasidalinkite repeticijų, pasiruošimo, taip pat jau įvykusio debiuto patirtimi.

– Repeticijos vyko gana sklandžiai, nors turėjome mažiau nei tris savaites. Pastatymas nėra naujas, per du dešimtmečius rodomas jau dešimtą kartą, tačiau solistai kaskart vis kiti. Kadangi pradedu ruošti vaidmenis labai iš anksto, visada palieku porą savaičių muzikinei medžiagai galvoje susigulėti. Tad netikėtumų nebuvo, nors debiuto dieną gan smarkiai jaudinausi. Viskas pavyko puikiai! Mintis apie debiuto svarbą ir apie pagaliau išsipildžiusią svajonę prisileidau tik nusilenkimų metu. Vykstant spektakliui negali sau leisti galvoti apie nieką kita, išskyrus scenines ir muzikines užduotis, kurias privalai įvykdyti šimtu procentų – nesvarbu, dainuoji Londone ar kur kitur.

– Kokia, Jūsų suvokimu, yra Puccini opera „Madam Baterflai“?

– „Madam Baterflai“ – viena tų operų, kurioje kaskart pastebiu vis naujų aspektų; pažvelgiu į personažus, jų elgesį iš kitos perspektyvos ir pamatau juos kitaip, be to, įsitikinu nepagrindinių personažų dramine svarba. Ko gero, kaip ir dauguma, visada matydavau nenuoširdžių ketinimų turintį Pinkertoną ir jaunutę Čio Čio san, kurios lūkesčiams nelemta išsipildyti, o galiausiai jie atveda prie tragiškos baigties. Tačiau šįkart kreipiu daugiau dėmesio į aplinkinių veikėjų elgesį, tiksliau – neveikimą. Pavyzdžiui, Pinkertonas nuo pat atvykimo neslepia, kad santuoka jam bus netikra, grįžęs į Ameriką jis ketina vesti „iš tikrųjų“. Ambasadorius Šarplesas girdi, ką sako Pinkertonas, bet niekaip į jo žodžius nereaguoja. Keletas panašių momentų verčia susimąstyti apie tam tikrą aplinkinių atsakomybę dėl įvykstančios tragedijos. Opera „Madam Baterflai“ išties ypatinga, ji kiekvieną kartą skatina apmąstyti šią istoriją, pažvelgti į ją kiek naujai ir, be abejo, kaskart sužavi muzikos galia.

– Papasakokite apie Moshe´ės Leiserio ir Patrice´o Caurier „Madam Baterflai“ sceninį įprasminimą.

– Šis pastatymas minimalistiškas, scenografija aiški, neperkrauta, režisūra logiškai tiksli. Manau, būtent tai leidžia žiūrovui gėrėtis vaizdu scenoje, tačiau labiausiai koncentruoti dėmesį į atlikėjus, jų dainavimą, vaidybą, tarpusavio santykius. Ko gero, tai lemia šio pastatymo populiarumą.

– Jūs sukūrėte Imperijos komisaro vaidmenį. Apibūdinkite savo personažą.

– Imperijos komisaras yra valstybės tarnautojas, atsakingas už Čio Čio san ir Pinkertono santuokos sudarymą. Režisieriaus sumanymu, jis santūrus ir rimtas valstybės aparato sraigtelis. Tad vaidybiškai buvo šioks toks iššūkis – emocijos turi būti labai santūrios, tačiau matomos ir suprantamos žiūrovui. Dainavimo prasme iššūkis buvo panašus – Puccini muzika labai laki, emocinga, bet aš privalau būti lakoniškas, nepasiduoti jausmams; tačiau ir neskambėti kaip žinių diktorius. Smagus iššūkis nedideliame vaidmenyje.

– Šiame pastatyme Čio čio San dainuoja pasaulinė operos žvaigždė Asmik Grigorian, Pinkertonas – amerikietis tenoras Joshua Guerrero, 2017-ųjų „Grammy“ laureatas. Romanai, pasidalinkite sceninės partnerystės įspūdžiais.

– Kolegos šiame pastatyme – aukščiausio lygio atlikėjai, tačiau jie ir paprasti, be galo draugiški žmonės. Smagu būti scenoje su jais ir stengtis dėl bendro tikslo. Didelis malonumas dainuoti kartu su Asmik Grigorian, stebėti jos darbą scenoje. Neabejotina, kad pasaulinės žvaigždės statusas jos užtarnautas su kaupu.

– Kaip minėjote, Jūsų karjera – pradinėje stadijoje. Bet ką esmingiausio išskirtumėte iš pastarųjų metų patirčių?

– Nepaisant pasaulinės pandemijos, pastarieji treji metai man buvo ypač sėkmingi – nuo Jeleckio vaidmens Dalios Ibelhauptaitės pastatytoje Piotro Čaikovskio operoje „Pikų dama“ Vilniaus miesto operoje (Vilnius City Opera), vos leidus rengti spektaklius atvirose erdvėse, iki debiutų Liono operoje, Bergeno festivalyje, Danijos nacionalinėje operoje. Mano Silvijus Ruggero Leoncavallo operoje „Pajacai“ ir Orsas Asgerio Hameriko operoje „Vendeta“ („La Vendetta“) sulaukė puikių kritikų atsiliepimų. Dar – koncertai vos ne visuose Lietuvos klasikinės muzikos festivaliuose ir koncertų salėse. Labai džiaugiuosi suintensyvėjusiu bendradarbiavimu su Lietuvos nacionaline filharmonija ir jos kolektyvais. Štai su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru didelės sėkmės sulaukė koncertas, kuriame atlikau Gustavo Mahlerio dainas, taip pat premjera Lietuvoje – Lili Boulanger oratorija „Faustas ir Elena“, skambėjusi Kaune ir Vilniuje. Keletą puikių Lied programų paruošiau su pasaulinio garso pianistu Alexanderiu Paley, ir tai dar vienas svarbus etapas mano karjeroje.

– Ko laukiate, kam ruošiatės žvelgdamas į priekį?

– Visai neseniai teko keisti agentūrą, šiuo metu jau dirbu su nauja agentūra Paryžiuje, tad dauguma ateities darbų dar nėra patvirtinti ar viešai paskelbti. Tačiau galiu papasakoti, kad laukia tiek sugrįžimai į Anglijos ir Prancūzijos teatrus, kuriuose jau esu dainavęs, tiek debiutai Prancūzijoje. Be abejo, planuoju ne vieną koncertą Lietuvoje su naujomis programomis.

– Operos solistai planuoja darbus kelerius metus į priekį. Įsivaizduodamas save ateityje, ko linkėtumėte baritonui Romanui Kudriašovui?

– Iš tiesų kartą gavau paklausimą dėl koncerto gruodžio mėnesį ir puoliau tikrinti, ar tuo metu esu laisvas. Tik vėliau pastebėjau, kad koncertas planuojamas ne šiais, bet 2026 metais... Tad ko linkėčiau sau? Visų svarbiausia – stabilumo karjeroje ir balanso gyvenime.