Beethoveno šedevrai Lietuvos kamerinio orkestro sezono sutiktuvėse su Sergejumi Krylovu

„Nuo „Likimo“ nepabėgsite!“, – provokuoja elitinis Lietuvos kamerinis orkestras, vadovaujamas smuikininko virtuozo Sergejaus Krylovo ir kviečia į sezono pradžios koncertą, kuriame skambės garsioji Ludwigo van Beethoveno Penktoji simfonija bei Koncertas smuikui ir orkestrui. Ugninga ir slapčiausias sielos gelmes atskleidžianti Beethoveno muzika – dvi legendomis apipintos istorijos publikos lauks spalio 3 dieną, šeštadienį, 19 val. Nacionalinės filharmonijos salėje.

Šiame koncerte Lietuvos kamerinis orkestras (LKO) pasirodys po intensyvių ir sėkmingų gastrolių Vokietijoje, Italijoje, Islandijoje bei Kinijoje, kurios senojoje sostinėje Šiane (Xi’an) jau antrą kartą dalyvavo Šilko kelio festivalyje ir atliko tris įspūdingas programas: „Kerintis virtuoziškumas“, „Nakties svajonė“ ir „Metų laikai“ diriguojant ir griežiant solo Sergejui Krylovui bei dalyvaujant orkestro koncertmeisteriui Džeraldui Bidvai.

Sezono pradžiai Vilniuje orkestro meno vadovas Sergejus Krylovas ėmėsi senos svajonės padiriguoti Beethoveno „Likimo“ simfoniją bei solo pagriežti vienintelį šio kompozitoriaus Smuiko koncertą. Iššūkis orkestrui ir solistui bus tai, kad Koncertą smuikui ir orkestrui jie atliks be dirigento!

Atliepdama Filharmonijos 75-ojo sezono moto „Garsuose slypinčios istorijos“ šio vakaro programa žada būti išties iškalbinga: lyrikos ir epiškumo prisodrintas smuiko pasakojimas ir kovos už gėrį kupina simfoninė drama.

L. van Beethovenas, apdovanojęs pianistus penkiais koncertais fortepijonui, smuikui parašė tik vienąkoncertą D-dur (1806 m.), tačiau jis priskirtinas prie sudėtingiausių šio instrumento repertuaro kūrinių. Tai lemia ne vien techniniai atlikimo sunkumai, bet ir gilus turinys, kuriam atskleisti reikia tikros artistinės brandos. Smuiko koncerte vyrauja lyrinės nuotaikos, taurūs ir santūrūs jausmai su epinio objektyvumo atspalviu.

Kita šio vakaro muzikinė istorija skleisis per vieną žinomiausių ir dažniausiai atliekamų Beethoveno opusų – Penktąją simfoniją („Likimo“, 1805–1808 m.). Čia galingai prasiveržia prometėjiškos kovos už gėrį pradas, glūdintis visoje Vienos klasiko kūryboje. Praėjus keleriems metams po simfonijos premjeros, E. T. A. Hoffmannas savo esė „Instrumentinė Beethoveno muzika“ rašė: „Ar gali atsirasti kitas toks Beethoveno kūrinys, kuris taip sustiprintų visą jo meną kaip ši kupina prasmės ir neapsakomai didinga Simfonija c-moll? Ji vis kopia ir kopia į viršukalnę, tvirtai veda klausytoją į Begalybės dvasios pasaulį!“