Bendrystės ryšius širdyse kuria muzika

„Dovas Lietuvninkas ir KMSO“ – toks koncertas gruodžio 2 d. įvyko Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Čikagoje gimęs ir augęs Dovas Lietuvninkas 2016 m. Ročesterio universiteto Eastmano muzikos mokykloje (East­man School of Music University of Rochester), Jameso Thompsono klasėje, įgijo trimito ir muzikos pedagogikos specialybę. 2017 m., gavęs Jameso Williamo Fulbrighto stipendiją, skiriamą JAV kultūriniams ryšiams su kitomis šalimis plėtoti, įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kur trimito specialybę studijavo pas Lauryną Lapę, lietuvių liaudies muzikos instrumentų valdymo subtilybių mokėsi pas Saulių Petreikį. 2021 m. trimitininkas įgijo magistro laipsnį Helsinkio J. Sibeliaus akademijoje (jo pedagogai – Pasi Pirinenas ir Miikka Saarinenas).

Nuo 2018 m. D. Lietuvninkas – Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro trimitų grupės koncertmeisteris, aktyviai koncertavo su kvintetais „Brasspalvos“, „Phil Brass“ ir kitais Lietuvos atlikėjais, dalyvavo įvairiuose projektuose ir festivaliuose. Kaip solistas pasirodė su Šv. Kristoforo ir Lietuvos kameriniais orkestrais, Čiurlionio kvartetu bei „Sunday Brass Band“. 2021–2022 m. trimitininkas stažavosi garsiojoje „Concertgebouw“ orkestro akademijoje Amsterdame, grojo su Roterdamo filharmonijos orkestru ir Hagos orkestru „Residentie“. Po įdomaus kūrybinio laikotarpio Lietuvoje D. Lietuvninkas grįžta į gimtinę, ten ketina imtis ir pedagoginio darbo.

Gruodžio 2-osios koncerte Kauno miesto simfoniniam orkestrui (KMSO) dirigavo vienas ryškiausių lietuvių jaunosios kartos dirigentų Karolis Variakojis. Jis Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pas profesorių Juozą Domarką baigė bakalauro ir magistro studijas. K. Variakojis yra šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ įkūrėjas ir dirigentas, Kauno miesto simfoninio orkestro bei Lietuvos simfoninio pučiamųjų orkestro dirigentas, kaip kviestinis dirigentas koncertuoja su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro bei Lietuvos kameriniu orkestrais.

Koncerte Kauno valstybinėje filharmonijoje skambėjo Mieczysławo Weinbergo Koncertas trimitui ir orkestrui, op. 94, Ramūno Motiekaičio kūrinys „Lygiadieniai“ ir Antoníno Dvořáko Simfonija Nr. 8 G-dur, op. 88.

Po koncerto kalbėjomės su Dovu LIETUVNINKU ir Karoliu VARIAKOJU.

– Prašyčiau papasakoti tiek koncerto klausiusiems, tiek, deja, jo negirdėjusiems apie Mieczysławą Weinbergą – lenkų kompozitorių, kuris vadinamas (ne)atrastuoju lobiu, XX amžiaus muzikos genijumi.

Dovas Lietuvninkas: Taip, Weinbergas (1919–1996) nėra gerai žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, jis iš tiesų neatrastas lobis, nors pastaraisiais metais sulaukia vis daugiau dėmesio, tad pradedamas pažinti ir vertinti; prie to labai prisideda mūsų dirigentė Mirga Gražinytė-Tyla.

Weinbergas – unikalus, nuostabus kompozitorius, gimęs Lenkijoje, iš Moldovos ir Ukrainos kilusių žydų šeimoje. Karo metu jis pasitraukė į Sovietų Sąjungą. Viena iš galimų priežasčių, kodėl Weinbergas ilgą laiką nebuvo plačiai žinomas, – jo kuklumas, nes šis žmogus nemokėjo ir nenorėjo savęs garsinti, tačiau vien tai, kad jis buvo labai artimas gerokai vyresnio Dmitrijaus Šostakovičaus bičiulis, byloja apie kūrėjo talentą. Weinbergas ir Šostakovičius vienas kito kūrybai darė nemažą įtaką.

Karolis Variakojis: Weinbergą pirmą kartą išgirdau 2019-aisiais, kai Mirga Gražinytė-Tyla su smuikininku Gidonu Kremeriu, Birmingamo simfoniniu orkestru ir „Kremerata Baltica“ įrašė šio kompozitoriaus muzikos kompaktinę plokštelę (išleido „Deutsche Grammophon“). Šią vasarą susitikę su Dovu pakalbėti apie bendrą koncertą, jo pasiūlymu nutarėme imtis Weinbergo Koncerto trimitui ir orkestrui.

Kompozitorius sulaukia vis didesnio susidomėjimo, tampa vis labiau girdimas. Pastaraisiais metais jo kūriniai dažnai skamba koncertų salėse, internete per keletą metų atsirado daug įrašų. Weinbergas yra parašęs net septynias operas, kurios taip pat vertos dėmesio ir sceninio įprasminimo. Galima sakyti, kad dabar jo muzika išgyvena tikrų tikriausią renesansą.

– Weinbergo Koncertas trimitui ir orkestrui – koks jis, kokias idėjas įprasmina ir ką byloja jums?

D. L.: Mano nuomone, šis Weinbergo Koncertas yra vienas geriausių kūrinių mano instrumentui. Jis ėmė skambėti prieš keletą metų ir sulaukia gausios auditorijos. Labai tikiuosi, kad vis dažniau bus atliekamas, nes yra be galo įdomus, jame tiek jausmų emocijų – ir skausmo, ir džiaugsmo, netrūksta humoro, ironijos... Weinbergas išmaniai cituoja Gustavą Mahlerį, Felixą Mendelssohną, Igorį Stravinskį, atsiremia į savo žydiškas šaknis – pasitelkia klezmerių muziką. Kūrinys leidžia ne tik pademonstruoti trimito virtuoziškumą, tembro aukštumas, garsą, bet ir lyrizmą, kuriuo perteikiamas skausmas ir gili nostalgija. Tikrai nuostabus kūrinys, nepaprastai džiaugiuosi turėjęs progą jį pagroti.

Šį Koncertą turbūt pirmą kartą išgirdau atliekamą švedų trimitininko Håkano Hardenbergerio kartu su Berlyno filharmonijos orkestru, girdėjau grojamą ir su Leipcigo „Gewandhaus“ orkestru. Nustebau – koks įdomus ir kaip meistriškai parašytas kūrinys, kurio iki tol nebuvau girdėjęs, net ir kompozitoriaus pavardės nežinojau. Håkanas Hardenbergeris – tikrai ne pirmasis, įrašęs šį Weinbergo Koncertą, tačiau jo įrašas sulaukė didelio dėmesio, tada ėmė populiarėti kūrinys ir pats kompozitorius. Man regis, Koncertas trimitui ir orkestrui buvo parašytas ir dedikuotas garsiajam trimitininkui Timofejui Dokšiceriui, kuris jį pirmą kartą įrašė su Sąjunginiu radijo ir televizijos didžiuoju simfoniniu orkestru Maskvoje, diriguojant Algiui Žiūraičiui.

K. V.: Koncerto kompozicija genialiai paprasta, struktūra labai aiški, tačiau tempas – nepaprastai galingas. Partitūroje yra visi žanrui būdingi elementai, bet turbūt svarbiausia pasakyti, kad ji parašyta virtuoziškai.

Pirmoji kūrinio dalis tvirtai suręsta, gana vientisa, antroji parašyta kontrasto principu, tampa vis labiau pabira, o trečiojoje dalyje kompozicija visiškai subyra, viskas tarsi ištirpsta.

Beje, labai įdomu, kad perėjime iš antros dalies į trečią bei pirmos viduryje muzika labai primena patį įprasčiausią pratimą – la-da-dy-da, jį groja trimitas, pirmieji smuikai... Mįslingas sumanymas, nes kompozicija atrodo nebaigta. Koncerte gausu XX amžiaus rusų klasikos citatų: ištisas Igorio Stravinskio baleto „Petruška“ trimito solo, savitai aranžuoti, perkomponuoti Modesto Musorgskio, Piotro Čaikovskio kūrinių fragmentai... Tai būdinga XX amžiaus viduriui – cituoti kitų autorių kūrinius juos ironizuojant ar tiesiog kuriant dialogą.

Man asmeniškai šiame Weinbergo Koncerte įspūdingiausias „ištirpimas“, kai tokia galinga pradžios muzika pamažu traukiasi, kol visiškai išnyksta.

– Pasidalinkite bendradarbiavimo patirtimi rengiant ir atliekant koncerto Kauno valstybinėje filharmonijoje programą.

K. V.: Dovas prieš penkerius metus iš JAV atvyko į Lietuvą. Nebuvau su juo pažįstamas, tačiau karantino metu stebėjau internete jo įkeliamus įrašus, kurie stebino unikalumu ir autentiška lietuviška muzika trimitui – jos iki tol nebuvau girdėjęs. Tada pamaniau, kad ateityje su Dovu būtų labai įdomu bendradarbiauti. Susitikome Lukiškių kalėjime, kur vyko ansamblio „Synaesthesis“ vaizdo įrašo peržiūra. Tąkart pabendravome, įsitikinau, kad Dovo interesų ratas labai platus, sutarėme vėl susitikti ir pasikalbėti apie bendrą darbą.

Jau antrus metus dirbu Kauno miesto simfoniniame orkestre. Jo vadovas Algimantas Treikauskas visada skatina ieškoti solistų, su kuriais galėtų pasirodyti orkestras, tad labai natūraliai susiklostė aplinkybės šiam koncertui. Dovas pasiūlė būtent Weinbergo Koncertą trimitui ir orkestrui, aš pritariau, nes šis kompozitorius pastaruoju metu itin aktualus.

Labai džiaugiuosi bendradarbiavimu su Dovu – tiek procesu, tiek ir rezultatu. Dovas – aukščiausios klasės atlikėjas, jo interesai, požiūris visiškai atliepė manuosius muzikavimo principus. Ypač smagu drauge kurti su savo kartos žmonėmis, rengti ir įgyvendinti tokius įspūdingus projektus.

D. L.: Lietuvos muzikų bendruomenė nėra didelė, tad vieni kitus matome, prasilenkiame, susitinkame. Rodos, KMSO vadovas Algimantas Treikauskas inicijavo šį koncertą. Susitikęs su Karoliu iš karto pasiūliau Mieczysławo Weinbergo Koncertą trimitui ir orkestrui, nes ieškojau progos, kur ir kada galėčiau šį kūrinį pagroti. Labai mėgstu nestandartinius, mažiau žinomus, retai atliekamus veikalus. Karolis taip pat laikosi tokios pozicijos, tad iš karto sutiko.

Retai būna, kad likčiau patenkintas koncertu, o šįkart, manau, mums viskas gana gerai pavyko. Nors turėjome vos keletą repeticijų, o Weinbergo kūrinys, paties Šostakovičaus pavadintas simfonija, kelia nemenkų iššūkių ne tik solistui trimitininkui, bet ir orkestrantams – labai sudėtinga partitūra fleitai ir kitiems instrumentams, yra vietų, verčiančių pasistengti. Nėra paprasta per dvi repeticijas pasiekti darnų ir harmoningą kūrinio skambesį, tačiau, sakyčiau, visi susikaupėme ir mums pavyko.

– Koncerte taip pat skambėjo Ramūno Motiekaičio „Lygiadieniai“. Karoli, kodėl buvo pasirinktas būtent šis kūrinys?

K. V.: Šiuolaikinė muzika, ypač lietuvių autorių, yra vienas pagrindinių mano veiklos barų, pradedant nuo ansamblio „Synaesthesis“, su kuriuo grota nemažai Ramūno Motiekaičio kūrinių. Šis kompozitorius ne tik labai talentingas, bet dar ir geras mano bičiulis.

Pradėjęs dirbti KMSO buvau sumanęs lietuvių autorių muzikos programą, Dominyko Digimo, Žibuoklės Martinaitytės, taip pat ir Ramūno Motiekaičio kūrinių koncertus. Tačiau per karantiną buvo neįmanoma ką nors tiksliau suplanuoti. Vis dėlto idėja manęs neapleidžia, kaip tam tikras programos fragmentas ir buvo gruodžio 2-osios koncertas. Jam Ramūnas pasiūlė „Lygiadienius“, nes tai, kaip pats prisipažino, jam labai svarbus kūrinys.

„Lygiadieniai“ parašyti 2011 m. „Gaidos“ festivaliui, tąkart juos atliko Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras. Džiugu, kad kūrinys, užuot likęs gulėti stalčiuje, buvo vėl prikeltas. Man atrodo, mums visai neblogai pavyko.

– Koncertą baigėte Antoníno Dvořáko Simfonija Nr. 8 G-dur, op. 88. Karoli, pasidalinkite savąja šio kūrinio pajauta.

K. V.: Mano labai mėgstamas filosofas Rogeris Scrutonas teigė, kad geriausias jausmas apima po kelionės grįžus namo. Rengdamas koncerto programą, galima sakyti, pasitelkiau šią mintį kaip metaforą, kurią atliepia Dvořáko Aštuntoji simfonija – ji savo paprastumu, muzikinio naratyvo nuoširdumu tam tikra prasme kuria grįžimo namo jausmą.

Pirmoji koncerto dalis – labai kontrastinga: griežtas ir kartu labai gaivališkas, galingos energijos kupinas Mieczysławo Weinbergo kūrinys, Ramūno Motiekaičio „Lygiadieniai“ persmelkti japoniškos estetikos, tai tarytum Toru Tokemitsu partitūra – niuansuota, joje daug tylos, savitų harmonijos sprendimų, švelnių, jautrių gestų, kuriuos perteikti koncerte yra tikras iššūkis, tai reikalauja atidos, įsijautimo. O antroji koncerto dalis – tarsi grįžimas namo klausantis Antonino Dvořáko, pažįstamo ir atpažįstamo daugeliui.

Klausytojus mes tarsi pakvietėme į kelionę nežinomybėn. Iš pradžių lekiame didžiuliu greičiu, tačiau antroje dalyje jau klausomės šokių, to taip trokštamo skambesio nuoširdumo, kuris leidžia nurimti supratus, kad kompromisas rastas, ir koncerto pabaiga leidžia mėgautis muzikos klasika.

Kalbėdamas apie Dvořáko Aštuntąją simfoniją, noriu labai pasidžiaugti tuo, kas reikšminga ne tiek koncerto klausytojams, kiek mums, KMSO orkestrantams: buvo įsigyta naujausia Aštuntosios simfonijos partitūros kritinė redakcija. KMSO jau ne kartą yra atlikęs šią simfoniją, tačiau neturėta vientisos partitūros, tik skirtingas įvairias redakcijas. Pasiūliau orkestro vadovui Algimantui Treikauskui įsigyti pačią naujausią „Bärenreiter Verlag“ redakciją, ir štai orkestras turi naujas natas.

Buvo labai malonu dirbti, kai visi orkestrantai turi tą pačią partitūrą, tada galime lengvai susikalbėti ir diskutuoti apie atliksimą muziką. Tekstuose dažnai būna dalykų, parašytų skliaustuose, tada muzikantas gali priimti sprendimą, ką groti, ko negroti; kai kurios natos pažymėtos žvaigždute, o tai reiškia, kad būta skirtingų atlikimų – vieną kartą jos grotos, kitą kartą negrotos. Tai labai įdomūs atlikimo meno niuansai. Naujosios natos suteikia laisvę, o ji yra labai svarbi.

Daug dirbu su dabartiniais kompozitoriais, jau tikrai neblogai žinau, kaip vyksta parašytų kūrinių atlikimo procesai, tad įgytą patirtį bandau pasitelkti ir ruošdamas klasikos kūrinių koncertus. Šiuolaikinėje muzikoje daug laisvės, neprisirišama prie to, kas jau padaryta, rengiant kūrinį ir jį atliekant vyksta gyvas procesas, nuolatinis ieškojimas. To siekiu ir dirbdamas su muzikos klasika, noriu, kad kūriniai būtų gyvi, todėl ieškau naujų redakcijų, kurios teikia kūrybinę laisvę, įgalina diskutuoti apie muzikos tekstą, jį aiškintis, jausti ir interpretuoti, ieškoti ir atrasti tai, kas įdomu konkrečiam atlikėjui. Ieškau klasikoje individualios autentikos, kuri, mano galva, yra būtina, bet kurios neretai pasigendu klausydamasis vieno ar kito atlikėjo.

– Dovai, 2021–2022 m. stažavotės „Concertgebouw“ orkestro akademijoje Amsterdame. Kokie stažuotės įspūdžiai?

D. L.: Vykti į stažuotę ėmiau ruoštis dar iki pandemijos. Išsiunčiau vaizdo įrašus, vėliau turėjo vykti gyvos perklausos, tačiau dėl koronaviruso plitimo viskas buvo atidėta metams. Pagaliau įvyko finalinis etapas Amsterdame, man jis buvo sėkmingas. Esu be galo dėkingas Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui, kad mane išleido į šią stažuotę, nes tai – kol kas pati nuostabiausia patirtis mano karjeroje!

Metai stažuojantis tokiame orkestre, kai kas savaitę ateina diriguoti pasaulinio lygio meistrai, kai sėdi šalia pasaulinio garso muzikantų, buvo tiesiog įstabūs. Kasdien kalbama, diskutuojama apie giliausius muzikos dalykus. Precizika ir kokybė, aukščiausio lygio technika ir visų atsidavimas be galo įkvepia, skatina kuo daugiau dirbti ir pačiam. Stažuotės akademijoje programa – gausi ir labai įvairi: ne tik koncertai su orkestru, bet ir kamerinės muzikos atlikimas su kitais akademijos nariais, taip pat edukacinės programos, perklausos orkestruose, tarptautiniai ir vietiniai projektai... Galimybė būti muzikos apsuptyje savaime teikia stiprybės, motyvuoja tobulėti, norisi valandų valandas groti, kad tik viskas kuo geriau pavyktų. Kiek patirčių, su skirtingais dirigentais ruošiant įvairios muzikos programas! Kartais net sunku patikėti, kad visa tai vyko.

– Pasaulis vis dar jaučia viruso grėsmes, karantino padarinius, vasario 24-ąją Rusija pradėjo karą prieš Ukrainą. Kokios jūsų mintys šiame kontekste, ko linkite sau ir visiems horizonte jau regint 2023-iuosius?

D. L.: Kai pandemija šiek tiek apmalšo, pagalvojau, kad priverstinė pauzė – ne pats blogiausias dalykas: nelikus įsipareigojimų, nebeslėgė atsakomybių, streso našta, nuslūgo išorinis ir vidinis spaudimas, atsirado laiko susitelkti į save, buvo galima dirbti, praktikuotis ir tobulėti savo tempu. Kai buvau stažuotėje Amsterdame, kilo omikron atmainos banga, vėl prasidėjo ribojimai, praradome auditorijas... Nors rinkdavomės repetuoti, gilinomės į atlikimo meno subtilybes, tačiau labai aiškiai pajutau, kad grojant tuščioje salėje, be publikos, be klausytojų, širdyje taip pat būna tuštuma. Groti kad ir mažiausiai auditorijai, kad ir keturiems žmonėms yra geriau negu visiškai tuščioje salėje. Kai negalime dalintis tuo, ką kuriame, yra be galo sunku.

Dabar dažnai klausausi Johno Craigie, tęsiančio Amerikos folkloro, bardų tradiciją, pavyzdžiui, Woody Guthrie. Guthrie kūrė ir keliaudamas dainavo žmonėms: kareiviams, darbininkams, streikuojančioms profsąjungoms... Ant jo gitaros buvo užrašas „Ši mašina žudo fašistus“ – tai jis darė savo muzika. Didinga simfonija 2000 vietų salėje, popmuzikos atlikėjo koncertas 50 000 vietų arenoje ar transliacija per radiją – įspūdinga, bet daug gali ir vienas žmogus. Savo pavyzdžiu tai pademonstravo Guthrie, o šiandien tai daro Craigie. Kalbėti tiesiai iš širdies į širdį – būtent to reikia dabar, karo akivaizdoje. Tai gyvybiškai svarbu.

Mes, muzikantai, nuolat turime klausti savęs, kodėl, kam, ir kaip mes darome tai, ką darome. Mūsų užduotis – kurti bendrystės ryšius, būti kuo arčiau žmonių, kaip tai darė ir tebedaro bardai, folkloro atlikėjai – akis į akį, širdis į širdį.

Naujaisiais metais, vasario 25-ąją, visų labai laukiu Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, kur su Nacionaliniu simfoniniu orkestru grosime Gustavo Mahlerio Penktąją simfoniją. Joje trimito partija labai svarbi, tad jau ruošiuosi koncertui.

K. V.: Gruodžio 2-osios koncerto programa man siejasi su mūsų gyvenimo kontekstu. Dabartyje labai aiškus visko matas man yra karas Ukrainoje. Girdėdamas draugų, kolegų nusiskundimus, kaip sunku gyventi, kaip mažai uždirbame ir kokios aukštos kainos, iš karto noriu pasakyti: „Palaukite, mūsų šalyje nekrinta raketos, nekaukia sirenos, pranešančios apie oro pavojų.“ Turiu šeimą, ir žinios apie apšaudomus gimdymo namus, žūstančius vaikus ir jų mamas yra tiesiog protu nesuvokiamos. Tada labai aiškiai supranti, kokia absoliučiai nuostabi mūsų kasdienybė – einame į darbus, darome dalykus, kurie mums patinka, turime saugius namus; aš galiu repetuoti, rengti naujas programas, galvoti apie vieną ar kitą muzikos kūrinį, interpretuoti, ieškoti prasmių, slypinčių gilumoje, kuri atsiveria šiandienos kontekste. Man labai norisi išvengti to nepasitenkinimo, kaip blogai mes gyvename. Privalome su dar didesne meile džiaugtis savo kasdienybe, išnaudoti šią nuostabią progą tikėdamiesi, kad Rusija bus sustabdyta kuo greičiau ir tikrai neperžengs mūsų sienų. Pas mus viskas yra gerai, džiaukimės tuo, padėkime vieni kitiems. Įstabu matyti, kaip nepasiduoda ukrainiečiai, jie mane labai įkvepia. Šios tautos žmonės, kariaudami už savo Tėvynę, kiekvieną dieną lieja kraują, tad mes, susidurdami su savo gerokai menkesnėmis problemomis, užuot pasiduodami ar grimzdami depresijon, o neretai ir tapdami agresyvūs kito atžvilgiu, laikykimės taip, kaip laikosi ukrainiečiai kovodami su blogiu, kurį jie tikrai nugalės. Linkiu mums visiems tikėjimo ir pasitikėjimo gyvenimo kasdienybėje.