Birštono atgarsiai. Pokalbis su J. Lowenthaliu

Azi­jos ša­lių pia­nis­tai tu­ri stul­bi­nan­tį po­ten­cia­lą kla­si­ki­nė­je mu­zi­ko­je, sa­ko gar­sus pia­nis­tas Je­ro­me­`as Lo­went­ha­lis. „Jei ne mu­zi­kai iš Azi­jos, JAV me­no mo­kyk­los šian­dien tu­rė­tų už­si­da­ry­ti ar­ba ge­ro­kai nu­leis­ti stan­dar­tus“, – in­ter­viu LRT Ra­di­jo lai­dai „Kul­tū­ros sa­vai­tė“ tei­gia jis.

J. Lo­went­ha­lis pa­sa­ko­ja nuo­lat su­lau­kian­tis klau­si­mo, kaip jaus­tų­si, jei jo mo­ki­niai pa­gro­tų ge­riau už jį. Ta­čiau, pa­sak pe­da­go­go, taip kar­tais nu­tin­ka ir tu­ri nu­tik­ti. „Na, gal tai ne­nu­tin­ka taip daž­nai, nes to­kiu at­ve­ju tu­rė­čiau nu­sto­ti gro­ti. Bet žmo­nės da­ro su mu­zi­ka to­kius da­ly­kus, ko­kių aš nie­ka­da ne­su­ge­bė­čiau, ir tai – nuo­sta­bu“, – tei­gia J. Lo­went­ha­lis.

Šie­met Birš­to­no va­sa­ros me­nų aka­de­mi­jo­je jau­nie­ji Lie­tu­vos pia­nis­tai tu­rė­jo uni­ka­lią pro­gą vi­są sa­vai­tę lan­ky­ti šio gar­saus Niu­jor­ke esan­čios Juil­liar­do mo­kyk­los pro­fe­so­riaus, dau­ge­lio tarp­tau­ti­nių pia­nis­tų kon­kur­sų žiū­ri na­rio pa­mo­kas. Į Lie­tu­vą J. Lo­went­ha­lis at­vy­ko sa­vo mo­ki­nio, šiuo me­tu Niu­jor­ke gy­ve­nan­čio lie­tu­vių pia­nis­to Gab­rie­liaus Alek­nos kvie­ti­mu.

– Birš­to­no va­sa­ros me­nų aka­de­mi­jo­je dir­bo­te su jau­nai­siais mū­sų pia­nis­tais. Kiek ži­nau, su­si­do­mė­ji­mas Jū­sų pa­mo­ko­mis bu­vo ti­krai di­de­lis, ne vi­si no­rė­ju­sie­ji pa­te­ko. Ko­kia Jū­sų pa­tir­tis? Kaip įver­tin­tu­mė­te lie­tu­vių pia­nis­tų pa­si­ren­gi­mą, meis­triš­ku­mą? Ko pa­si­ge­do­te?

– Su­ti­kau la­bai ta­len­tin­gų, ir ku­pi­nų vaiz­duo­tės, im­lių mo­ki­nių. Klau­sia­te apie trū­ku­mus. Ži­no­ma, kiek­vie­nas ga­li tu­rė­ti dau­giau ge­rų sa­vy­bių, jas to­bu­lin­ti, bet man svar­biau­sia (ką pa­ste­bė­jau su­si­pa­ži­nęs ir su šiais jau­nais pia­nis­tais) – jų at­vi­ru­mas ir no­ras su­nkiai dirb­ti, iš­girs­ti pa­ta­ri­mus. To­dėl ne­ga­liu apie da­ly­vius kal­bė­ti ne­igia­mai.

– Juil­liar­do mo­kyk­lą, ku­rio­je dės­to­te, ga­li­ma api­bū­din­ti kaip in­ter­na­cio­na­li­nę, kur mo­ko­si pia­nis­tai iš įvai­rių pa­sau­lio ša­lių. No­rė­čiau klaus­ti apie for­te­pi­jo­no mu­zi­kos ten­den­ci­jas, po­ky­čius. Šian­dien pa­ste­bi­mas au­gan­tis Azi­jos pia­nis­tų po­ten­cia­las, tar­ki­me, ja­po­nų, ki­nų. Daž­nai sa­ko­ma, kad šių ša­lių pia­nis­tai pa­si­žy­mi la­bai pre­ci­ziš­ku, tech­niš­ku at­li­ki­mu, bet esą jiems trūks­ta in­terp­re­ta­ci­jos, kū­ry­bi­nės lais­vės. Kaip Jūs tai pa­ko­men­tuo­tu­mė­te? Ko­kius po­ky­čius pa­ste­bi­te, kaip kei­čia­si for­te­pi­jo­no mo­kyk­la?

– Ne­su­si­dū­riau su tiek daug ja­po­nų, jie ti­kriau­siai dau­giau vyks­ta į Eu­ro­pą, bet ki­ti azi­jie­čiai, pa­vyz­džiui, ki­nai ir ko­rė­jie­čiai, šian­dien tu­ri stul­bi­nan­tį po­ten­cia­lą kla­si­ki­nė­je mu­zi­ko­je. Dir­bu su ne­ma­žai stu­den­tų iš Azi­jos ša­lių ir ti­krai ne­su­tin­ku, kai juos va­di­na tik tech­niš­kais at­li­kė­jais; jų ta­len­tas api­ma vis­ką. La­bai daug kas sa­ko – jie ge­ba pa­gro­ti tik tai, kas už­ra­šy­ta na­to­se. Taip, pre­ci­ziš­ku­mas yra vie­nas iš svar­bių azi­jie­čių pia­nis­tų bruo­žų, ta­čiau, kaip ir bet kur ki­tur, tarp jų ra­si­me mu­zi­kų, tu­rin­čių ir sek­lią, ir be ga­lo la­kią vaiz­duo­tę. Šian­dien bū­tent mu­zi­kų iš Azi­jos po­ten­cia­las ir su­si­do­mė­ji­mas Va­ka­rų kla­si­ki­ne mu­zi­ka iš­sau­go ją. Drą­siai sa­kau, kad, jei ne mu­zi­kai iš Azi­jos, JAV me­no mo­kyk­los šian­dien tu­rė­tų už­si­da­ry­ti ar­ba ge­ro­kai nu­leis­ti stan­dar­tus.

–Ko­dėl?

– Nė­ra pa­kan­ka­mai aukš­čiau­sios kla­sės mu­zi­kų ne azi­jie­čių. Daug ke­liau­ju ir tai pa­ste­biu vi­sur. Prieš ke­le­rius me­tus te­ko bend­rau­ti su gru­pe Ki­ni­jos pe­da­go­gų, at­vy­ku­sių į Juil­liar­do mo­kyk­lą. Jie ste­bė­jo­si, kuo Juil­liar­do mo­kyk­la ypa­tin­ga, kad su­lau­kia tiek už­sie­nio stu­den­tų dė­me­sio, kad ki­nų pia­nis­tai va­žiuo­ja čia mo­ky­tis. Juo­ka­vau, ne­va pa­grin­di­nis skir­tu­mas, kad Ki­ni­jo­je vi­si stu­den­tai yra ki­nai, o Juil­liar­do mo­kyk­lo­je tik pu­sė stu­den­tų – ki­nai. Ži­no­ma, tai nė­ra vi­sa tie­sa, bet to­kios ten­den­ci­jos.

Ame­ri­ka nie­ka­da ne­tu­rė­jo to­kių gi­lių kul­tū­ri­nių tra­di­ci­jų, kaip Eu­ro­pa, ir Ame­ri­ko­je vi­sais lai­kais di­de­lę įta­ką tu­rė­jo pa­ša­lie­čiai, at­vy­kė­liai, ku­rie at­ne­šė ir mu­zi­kos tra­di­ci­jas į Ame­ri­ką. XIX a. 2-oje pu­sė­je tai bu­vo vo­kie­čių mu­zi­kai, am­žiaus pa­bai­go­je – iš Ry­tų Eu­ro­pos emig­ra­vę žy­dai ir vė­liau, jau 20-ame am­žiu­je, pa­bė­gė­liai nuo Hit­le­rio re­ži­mo. Šian­dien to­kį vaid­me­nį at­lie­ka mu­zi­kai iš Azi­jos, ir tu­ri­me bū­ti jiems dė­kin­gi už mu­zi­ki­nės kul­tū­ros ly­gį Ame­ri­ko­je mū­sų die­no­mis.

– Jei jau kal­ba­me apie pa­sau­lio pa­si­kei­ti­mus, no­rė­čiau klaus­ti apie for­te­pi­jo­no mo­kyk­las. Eu­ro­po­je ži­no­me stip­rias, tar­ki­me, ru­sų, pra­ncū­zų for­te­pi­jo­no mo­kyk­las, ta­čiau šian­dien, kai pa­sau­lis vis la­biau tam­pa glo­ba­lus, stu­den­tai ke­liau­ja, ar ga­li­me kal­bė­ti apie to­kias tau­ti­nes for­te­pi­jo­no mo­kyk­las? Gal vei­kiau mu­zi­ka, jos at­li­ki­mas uni­ver­sa­lė­ja?

– Aš taip ma­nau. Daž­nai gal­vo­ju, ar ti­krai vis­ką ga­li­me su­dė­lio­ti pa­gal tau­ti­niu pa­grin­du su­skirs­ty­tas mo­kyk­las. Tar­kim, pra­ncū­zų mo­kyk­la. Mo­kiau­si pas le­gen­di­nį pra­ncū­zų pia­nis­tą, vie­ną svar­biau­sių var­dų jų for­te­pi­jo­no mu­zi­ko­je – Alf­re­dą Cor­to­tą. Jo gro­ji­mo sti­liaus ti­krai ne­ga­lė­čiau api­bū­din­ti jo­kio­mis ka­te­go­ri­jo­mis, ku­rias žmo­nės mi­ni kaip pra­ncū­zų mo­kyk­los bruo­žus, tar­kim, aiš­ku­mą, pro­tą ir ne­prie­kaiš­tin­gą sko­nį. Bet tai ne­reiš­kia, kad A. Cor­to­tas ne­bu­vo pra­ncū­zas.

Pa­me­nu, dis­ku­ta­vo­me su ga­na na­cio­na­lis­tiš­kai šiuo po­žiū­riu nu­si­tei­ku­sia bi­čiu­le pra­ncū­ze. Ji man ais­trin­gai aiš­ki­no, kad pra­ncū­zų kom­po­zi­to­rių mu­zi­ką pa­gro­ti ga­li tik pra­ncū­zai. Tai skam­ba juo­kin­gai. Bet, ki­ta ver­tus (no­riu bū­ti la­bai at­sar­gus tai sa­ky­da­mas), eg­zis­tuo­ja kul­tū­ri­niai skir­tu­mai. Pe­da­go­gi­kos sri­ty­je, kaip ir ki­to­se sri­ty­se, mes, ame­ri­kie­čiai, žvel­gia­me pra­gma­tiš­kiau nei eu­ro­pie­čiai. Kai mums kas nors ne­pa­tin­ka, ne­pa­vyks­ta, sa­ko­me, kad ši­taip ne­išei­na, va­di­na­si, rei­kia ban­dy­ti ki­taip. O pra­ncū­zai sa­ky­tų, kad taip ne­ga­li­ma da­ry­ti, juk rei­kia da­ry­ti bū­tent taip, kaip rei­ka­lau­ja nu­sis­to­vė­jęs ka­no­nas. Ri­zi­kuo­ju taip api­bend­rin­da­mas, bet ma­no pa­tir­tis lei­džia sa­ky­ti, kad čia ir yra skir­tu­mai tarp eu­ro­pie­čių ir ame­ri­kie­čių mąs­ty­se­nos. Ame­ri­kie­čiai yra kur kas pra­gma­tiš­kes­ni, o eu­ro­pie­čiai – pri­nci­piš­kes­ni.

– Gal­būt tu­ri­te gal­vo­je, kad ame­ri­kie­čiai at­vi­res­ni?

– Taip, bet vėl­gi no­riu bū­ti la­bai at­sar­gus taip sa­ky­da­mas, nes at­va­žia­vęs į va­sa­ros meis­triš­ku­mo kur­sus Lie­tu­vo­je ir­gi su­ti­kau at­vi­rus ir im­lius žmo­nes. Kaip ir sa­kė­me, pa­sau­lis tam­pa vis glo­ba­les­nis, pia­nis­tams ne­beeg­zis­tuo­ja ša­lių ri­bos, kul­tū­ri­nė apy­kai­ta ga­na in­ten­sy­vi. Tar­ki­me, ma­no mo­ki­nys, pia­nis­tas Gab­rie­lius Alek­na, mo­kė­si Lie­tu­vo­je, vė­liau – Ame­ri­ko­je. Da­bar, nors gy­ve­na Niu­jor­ke, jis vis su­grįž­ta į Lie­tu­vą ir, be abe­jo, čia at­ve­ža tai, ką iš­mo­ko, pa­ste­bė­jo gy­ven­da­mas Ame­ri­ko­je. Tad to­kie pro­ce­sai, moks­lai, žmo­nės kei­čia Lie­tu­vos mu­zi­ki­nę kul­tū­rą. Šian­dien ji yra pa­sau­lio da­lis, ne­be­tu­ri ir ne­be­ga­li bū­ti už­da­ra.

– No­rė­čiau šiek tiek pa­žvelg­ti į Jū­sų kar­je­rą. Ži­no­ma, Jū­sų kar­je­ro­je svar­bią vie­tą uži­ma Niu­jor­kas, bet ne­ma­žai lai­ko pra­lei­do­te ir Eu­ro­po­je. Mo­kė­tės Pra­ncū­zi­jo­je, dir­bo­te Iz­rae­ly­je. Kiek su­pra­tau iš Jū­sų pa­si­sa­ky­mų, pra­ncū­zų kul­tū­ra tu­rė­jo di­de­lę įta­ką Jums?

– Taip. Ir pir­miau­sia – li­te­ra­tū­ra. Gal keis­ta, bet nu­vy­kęs į Pra­ncū­zi­ją, iš­mo­kau ža­vė­tis pra­ncū­zų kul­tū­ra, ne­si­jaus­da­mas tar­si bū­čiau at­skir­tas nuo jos, sve­ti­mas. Bu­vo lai­kas, kai ma­niau, kad gy­ven­siu Par­yžiu­je, bet tai bu­vo ne­įma­no­ma. Šian­dien ga­liu pa­sa­ky­ti, kad man ti­krai pa­tin­ka gy­ven­ti Niu­jor­ke. Ir vie­nas svar­biau­sių da­ly­kų, ku­ris man pa­tin­ka, kad vi­si, vos iš­li­pę iš lėk­tu­vo, pa­si­jau­čia niu­jor­kie­čiais. Ne­svar­bu, ar ge­rai kal­ba ang­liš­kai, ar ne, jie vis tiek jau­čia­si taip, nes Niu­jor­kas la­bai įvai­rus, pil­nas skir­tin­giau­sių žmo­nių. O Pra­ncū­zi­jo­je ti­kriau­siai nie­ka­da taip ne­pa­si­ju­si. Tai­gi vėl tos skir­tin­gos kul­tū­ri­nės pla­tu­mos.

– Jau už­si­mi­niau, kad ne tik esa­te so­lis­tas, bet taip pat svar­bi Jū­sų pe­da­go­gi­nė veik­la. Ko­dėl nu­spren­dė­te ne tik kon­cer­tuo­ti, bet ir mo­ky­ti ki­tus?

– Tai yra tie­siog du ma­no veik­los as­pek­tai. Kai dir­bi su mo­ki­niais, esi pri­vers­tas pats bū­ti kur kas tiks­les­nis, ati­des­nis, pa­vyz­džiui, daug at­sa­kin­giau gal­vo­ji, kaip rei­kė­tų at­lik­ti kū­ri­nį. Kai esi tik at­li­kė­jas, dau­giau va­do­vau­jie­si jau­se­no­mis, daž­niau­siai gal­vo­ji – ge­rai, pa­da­ry­siu taip ar taip. Ta­čiau, kai dir­bi su ki­tu žmo­gu­mi, jau­ti mil­ži­niš­ką at­sa­ko­my­bę. Juk pa­sa­kai žmo­gui – da­ryk taip, ir, jei tai idė­ja blo­ga, – ei­si pra­ga­ran.

– Jū­sų mo­ki­nys Juil­liar­do mo­kyk­lo­je, gar­sus pia­nis­tas G. Alek­na, Jus api­bū­di­no kaip to­le­ran­tiš­ką pe­da­go­gą, ku­riam svar­bu par­ody­ti, kad mu­zi­ko­je eg­zis­tuo­ja daug įvai­rių ke­lių, pa­si­rin­ki­mų. Ką Jums, kaip pe­da­go­gui, dar svar­bu per­teik­ti, par­ody­ti sa­vo mo­ki­niams? Į ką mo­ky­to­jas tu­rė­tų steng­tis at­kreip­ti dė­me­sį?

– Sten­giuo­si su­stip­rin­ti mo­ki­nių su­pra­ti­mą, kaip pa­dri­ki gar­sai tam­pa vi­su­ma ir kaip mu­zi­ka ko­mu­ni­kuo­ja. Kiek­vie­na si­tua­ci­ja, kiek­vie­nas mo­ki­nys ir kū­ri­nys yra at­ski­ras at­ve­jis, to­dėl klau­sau­si žmo­nių ir gal­vo­ju, koks spren­di­mas ge­riau­sias. Man ne­įdo­mu stu­den­tams sa­ky­ti ru­ti­na tam­pan­čius komp­li­men­tus, kad štai šian­dien tu pa­gro­jai la­bai ge­rai ar­ba kaip tu šian­dien blo­gai gro­ji. Mo­ki­niai daž­nai klai­din­gai ma­no, kad ge­ra pa­mo­ka yra tuo­met, kai mo­ky­to­jas pa­gi­ria. Bet ge­ra pa­mo­ka yra tuo­met, kai ko nors iš­moks­ti. To­dėl ir sa­vęs nuo­lat klau­siu – kas tu­ri bū­ti ki­taip, ką ga­li­ma pa­da­ry­ti ki­taip.

Ži­no­ma, ne­ga­li­me nu­neig­ti pa­grin­di­nių at­li­ki­mo pri­nci­pų, ka­no­no. At­li­kė­jui yra svar­būs du da­ly­kai: su­vok­ti, kas par­ašy­ta na­to­se, ko­kia pa­grin­di­nė kom­po­zi­to­riaus ži­nia, ką ir ko­dėl tas kom­po­zi­to­rius sa­ko, bet taip pat at­li­kė­jas tu­ri in­terp­re­tuo­ti – pa­žvelg­ti, kas jam svar­bu ta­me kū­ri­ny­je, pa­si­telk­ti sa­vo jau­se­ną, vaiz­duo­tę.

Ma­nęs nuo­lat klau­sia, kaip jaus­tu­mė­tės, jei jū­sų mo­ki­nys pa­gro­tų ge­riau už jus. Taip nu­tin­ka ir taip tu­ri nu­tik­ti. Na, gal tai ne­nu­tin­ka taip daž­nai, nes to­kiu at­ve­ju tu­rė­čiau nu­sto­ti gro­ti. Bet žmo­nės da­ro su mu­zi­ka to­kius da­ly­kus, ko­kių aš nie­ka­da ne­su­ge­bė­čiau, ir tai – nuo­sta­bu. Ir sa­vo mo­ki­niams kar­to­ju, kad vi­sa­da at­si­ras žmo­nių, ku­rie pa­da­rys ge­riau už ta­ve. O aš no­riu mo­ky­tis iš sa­vo mo­ki­nių, iš to ką jie da­ro ir vi­sų pir­ma iš to, ką ga­liu jiems pa­sa­ky­ti, ką su­ge­bu su­for­mu­luo­ti apie mu­zi­ką, at­li­ki­mą. Kon­tak­tas su jau­nais žmo­nė­mis bū­ti­nas. Kol esa­me jau­ni, tu­ri­me la­biau tie­sio­gi­nį, at­vi­res­nį ry­šį su me­no šal­ti­niais. No­riu pa­sa­ky­ti, kad dau­giau at­vi­ro, im­pul­sy­vaus už­si­de­gi­mo, įkvė­pi­mo ra­si­me anks­ty­vuo­siuo­se Lud­vi­go van Beet­ho­ve­no dar­buo­se, kaip ir Fre­de­ri­co Cho­pi­no ar ki­tų me­ni­nin­kų anks­ty­vo­jo­je kū­ry­bo­je. Bet kai kal­ba­me apie L. van Beet­ho­ve­no di­dy­bę, uni­ka­lu­mą, gal­vo­je tu­ri­me jo vė­ly­vuo­sius dar­bus. Taip yra to­dėl, kad žmo­nės bręs­ta ir ima rei­ka­lau­ti iš sa­vęs dau­giau, ne­pa­si­duo­da pra­di­niam im­pul­sui. Aki­vaiz­du, kad L. van Beet­ho­ve­nas bręs­da­mas dė­jo vis dau­giau pa­stan­gų, kad iš­gry­nin­tų sa­vo pra­ne­ši­mą. At­li­kė­jai da­ro tą pa­tį. Jau ne­be­tu­riu to im­pul­sy­vaus ry­šio, tad man svar­bu jį at­ras­ti sa­vo mo­ki­niuo­se.

– Ne­ži­nau, ar, kal­bant apie in­terp­re­ta­ci­ją, ko­rek­tiš­ka var­to­ti to­kius api­bū­di­ni­mus, bet ar ga­li­ma sa­ky­ti, kad eg­zis­tuo­ja tei­sin­ga ir ne­tei­sin­ga kū­ri­nio in­terp­re­ta­ci­jos?

– Tai yra tai, ką sa­kiau apie Eu­ro­pą ir Ame­ri­ką. Klau­si­mas – ką ga­li­ma ir ko ne­ga­li­ma da­ry­ti. Kaž­ka­da da­ly­va­vau at­ran­kos ko­mi­si­jo­je, kur per­žiū­ri­nė­jo­me at­li­kė­jų vaiz­do įra­šus ir sė­dė­jau gre­ta nuo­sta­bios pra­ncū­zų pia­nis­tės. Žiū­rė­da­ma įra­šus ji nuo­lat ko­men­tuo­da­vo juos – ne, taip ne­ga­li­ma at­lik­ti šio kū­ri­nio. Ir tai bu­vo pa­tir­tis, ku­ri lei­džia man teig­ti – štai kur skir­tu­mas. Ame­ri­ko­je „tei­sin­gu­mo“ kri­te­ri­jus mums nė­ra toks svar­bus, nors, be abe­jo, yra tam ti­kros ri­bos.

Tuo­met ga­li­ma kel­ti ir es­te­ti­nius klau­si­mus. Pa­vyz­džiui, Jo­han­nas Se­bas­tia­nas Ba­chas. Tuo lai­ku, kai jis kū­rė, for­te­pi­jo­no dar ne­bu­vo, ir dau­ge­lis jo kū­ri­nių, ku­riuos šian­dien gro­ja­me for­te­pi­jo­nu, par­ašy­ti kla­ve­si­nui. Tad, ga­li­me klaus­ti, ar tai ko­rek­tiš­ka, ar ne­iš­krai­po­me au­to­riaus idė­jų? Ži­no­ma, tu esi tu ir, kai gro­ji, tar­ki­me, XVIII a. par­ašy­tą kū­ri­nį, jį jau at­lie­ki sa­vaip. Ki­tas klau­si­mas, ku­rį kar­tais pa­tei­kiu sa­vo mo­ki­niams, – ar ga­li ką nors da­ry­ti ki­taip, nei už­ra­šė kom­po­zi­to­rius. Ga­li, jei tai, ką da­rai, yra ge­riau. Tai įdo­mūs klau­si­mai.

Ir dar vie­nas da­ly­kas apie tuos skir­tu­mus. Kaž­ka­da bu­vau žiu­ri na­riu ka­me­ri­nės mu­zi­kos fes­ti­va­ly­je Ny­der­lan­duo­se. Su­ren­gė­me kon­cer­tą Ams­ter­da­me ir vė­liau su ta prog­ra­ma vi­są sa­vai­tę va­ži­nė­jo­me po ki­tus mies­tus. Mū­sų gru­pė­je bu­vo ke­li olan­dai, ku­rie vi­sa­da rū­pi­no­si ke­lio­ne, ta­čiau nuo­lat pa­sik­lys­da­vo­me. Bi­čiu­lio ame­ri­kie­čio ta­da pa­klau­siau, ko­dėl mū­sų ko­le­gos ne­ran­da ke­lio sa­vo ša­ly­je. Jo at­sa­ky­mas bu­vo – pa­žiū­rėk, kaip jie su­vo­kia erd­vę. Ame­ri­ko­je ro­dy­da­mas ke­lią sa­kai – va­žiuok iki tre­čio švie­so­fo­ro, ta­da suk kai­rėn ir va­žiuok, kol pa­siek­si san­kry­žą ir tuo­met suk de­ši­nėn. O Eu­ro­po­je tau pa­sa­kys – va­žiuok tie­siai šiuo vin­giuo­tu ke­liu, kol tu­rė­tum to­ly­je pa­ma­ty­ti be­si­ga­nan­čias avis ir sto­vin­čią baž­ny­čią. Ža­vu, bet la­bai ti­kė­ti­na, kad re­zul­ta­to taip ir ne­pa­siek­si. Ką tai tu­ri bend­ra su mu­zi­ka? Šia pra­sme L. van Beet­ho­ve­nas yra ab­so­liu­tus ame­ri­kie­tis. Jis tar­si sa­ko – čia tu­ri bū­ti „kre­šen­do“, čia su­sto­ji, pa­da­rai ši­tą, da­bar ši­tą. Ir, jei no­ri, kad pa­vyk­tų, tu­ri elg­tis bū­tent taip. O Ro­ber­tas Schu­man­nas sa­ko – pa­sku­bėk, kiek ga­li, da­bar ne taip grei­tai, tru­pu­tė­lį lė­čiau, jei ga­li. Kas tai? Emo­ci­jos. Eu­ro­pie­čiams la­bai svar­bu emo­ci­jos.

– Jū­sų, kaip at­li­kė­jo, kar­je­ra iš ties įspū­din­ga: kon­cer­tai su dau­gy­be or­kes­trų, di­ri­gen­tų, įvai­rių skir­tin­gų epo­chų, sti­lių kom­po­zi­to­rių kū­ri­niai. Kas Jums svar­bu for­muo­jant re­per­tua­rą, su­da­rant prog­ra­mas? Kaip ren­ka­tės kū­ri­nius?

– Mėgs­tu bū­ti ek­lek­tiš­kas, kiek tik įma­no­ma. Esu par­en­gęs ne­ma­žai ir at­ski­rų kom­po­zi­to­rių prog­ra­mų, bet toks ke­lias ma­nęs itin ne­do­mi­na, o su­da­ry­da­mas prog­ra­mą, pir­miau­sia sten­giuo­si, kad man pa­čiam bū­tų įdo­mu. Kar­tą ma­no mo­ky­to­jas A. Cor­to­tas pla­na­vo su­reng­ti pra­ncū­zų kom­po­zi­to­riaus Pier­re­`o Bou­le­zo kon­cer­tą ir no­rė­jo, kad pa­gro­čiau pir­mą šio kom­po­zi­to­riaus so­na­tą. Tai bu­vo 1958-ie­ji ir tuo me­tu tai bu­vo ga­na nau­ja mu­zi­ka. Pra­dė­jau su­nkiai dirb­ti ir, kai A. Cor­to­to asis­ten­to pa­klau­siau, kaip se­ka­si or­ga­ni­zuo­ti kon­cer­tą, jis at­sa­kė, kad te­ko jį at­šauk­ti, nes bu­vau vie­nin­te­lis, nu­spren­dęs gro­ti P. Bou­le­zo mu­zi­ką. Ta mu­zi­ka bu­vo nau­ja, ir at­li­kė­jams tai bu­vo ga­na di­de­lis iš­šū­kis. Čia tu­riu ome­ny­je, kad ne­re­tai at­li­kė­jai ren­ka­si leng­ves­nį, ge­riau pa­žįs­ta­mą ke­lią.

Prog­ra­mą su­da­ri­nė­ju ga­na eks­cen­triš­kai, re­per­tua­ras yra ma­no spren­di­mas, ir čia jau vis­kas pri­klau­so nuo ma­no pa­stan­gų, ar pa­vyks įti­kin­ti au­di­to­ri­ją, kad toks pa­si­rin­ki­mas ga­li­mas.

– Ši va­sa­ra – Jums in­ten­sy­vus lai­kas, kiek ži­nau, ke­liau­ja­te iš vie­no ren­gi­nio į ki­tą.

– Taip, 45-ias va­sa­ras pra­leis­da­vau pia­nis­tų va­sa­ros kur­suo­se San­ta Bar­ba­ro­je, o šie­met nu­spren­džiau pra­leis­ti kiek ki­taip – ke­liau­ju po dau­gy­bę fes­ti­va­lių. Iš pra­džių ke­lia­vau po Ame­ri­ką, tuo­met nu­si­pir­kau lėk­tu­vo bi­lie­tą ap­link pa­sau­lį: iš Niu­jor­ko skri­dau į Ham­bur­gą, pa­skui į Vil­nių, iš čia skri­siu į Pe­ki­ną, po to į Seu­lą. Man pa­čiam to­kia ke­lio­nė ke­lia nuo­sta­bą, bet dar la­biau ste­bi­nu ap­lin­ki­nius, kai jie iš­girs­ta to­kius ma­no pla­nus.