BIRŠTONO VASAROS MENŲ AKADEMIJA 2023

Publikuota: 2023-08-06 Autorius: Sigita AUSTINSKAITĖ

Dar vienai Birštono vasarai pasibaigus
IX BIRŠTONO VASAROS MENŲ AKADEMIJA

Šių metų festivalis „Birštono vasaros muzika“ prasidėjo itin aukšta nata – sekmadienio (liepos 30-osios) vakarą scenoje tiesiog šėlo „Emeritus quartet“, savo pasirodymą dedikavęs Birštono džiazui – juk Zigmo Vileikio organizuojamame festivalyje visas ketvertas groja nuo pat pirmojo renginio, įvykusio dar 1982 metais. Kaip pastebėjo Petras Vyšniauskas, šį kartą daugiau skambinęs fortepijonu, nei grojęs saksofonu, pasirodymas buvo toks pat aistringas kaip ir prieš dvidešimt metų! Su atlikėjais šėlo ir publika – emocijų netramdė nei jauni, nei vyresnieji. Ilgai trukusiais aplodismentais publika dėkojo Petrui Vyšniauskui, Vytautui Labučiui, Eugenijui Kanevičiui ir Arkadijui Gotesmanui.

O renginio organizatorė, Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė prof. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė pabrėžė, kad Birštono vasaros menų akademijos, veiklą pradėjusios dar 2013 metais, ir iš jos išaugusios „Birštono vasaros muzikos“ pagrindinis tikslas – kartų bendrystė: „Mes, vyresnieji, turime suprasti jaunimo kalbą ir ne prasčiau už juos valdyti naujausias technologijas, o jaunieji – įprasti girdėti gal ir ne tokia greitakalbe dėstomas, bet patirtimi grindžiamas mūsų žinias. TARP NATŲ – toks per dešimtmetį išsikristalizavęs mūsų moto, skatinantis ieškoti muzikos interpretacijos – atlikimo meno prasmės.“

Birštonas – nuostabus kurortas, kuriame galima patirti įsimintiną kultūrinį nuotykį su talentingais muzikos atlikėjais, žavinčiais meistriškumu ir priverčiančiais pasinerti į magišką muzikos pasaulį. Visą savaitę trunkantis festivalis stipriai išaugo ir savo programa džiugina net ir išrankiausius melomanus, suteikdamas neeilinių muzikinių emocijų ir neprilygstamų akimirkų. Apie festivalį kalbamės su pagrindine jo organizatore Audrone ŽIGAITYTE-NEKROŠIENE.

– Kodėl pasirinkote būtent Birštoną?

– Tarptautinė Birštono vasaros menų akademija (BVMA) sumanyta dar 2012 metais. Tada drauge su violončelininku Davidu Geringu ir japonų balerina Emi Hariyama šalies publikai pristatėme muzikos ir šokio spektaklį „BACH PLUS“. Keliaudami po Lietuvą kartą nakvynei pasirinkome tuomet mums dar nepažįstamą (!) Birštoną. Rytą išvydome kerintį jo grožį, o jau vėliau mintys apie šį nuostabų Nemuno vingyje įsikūrusį kurortą vis dažniau grįždavo pokalbiuose su Davidu Geringu. Juo labiau kad po gastrolių Lietuvoje mūsų maršrutas nusidriekė į Vokietiją, Kronbergo menų akademiją, kurios ištakos – Mstislavo Rostropovičiaus įsteigti violončelės meistriškumo kursai. Susižavėjus Kronbergo kursų dvasia ir turiniu, mintys sukosi apie tai, kad ir Lietuvoje galėtų rastis tokia menų ir meistriškumo ugdymo oazė.

Visa, kas vyko toliau, buvo daugybė netikėtumų, subrandinusių šiandien jau reiškiniu vadintiną Birštono vasaros menų akademiją ir iš jos išaugusį festivalį „Birštono vasaros muzika“.

Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė šį išskirtinį muzikos festivalį globoja nuo pirmosios sumanymo akimirkos, nes jos kabinete ir diskutavome apie mūsų pasiūlytą idėją. Šiandien galiu pasidžiaugti ir padėkoti merei už palaikymą. Juk iki tol teko bendrauti ne su vienos savivaldybės vadovu, bet niekam ilgalaikė kūrybinė bendrystė su menininkų asociacija nerūpėjo. O Birštone netrukome sulaukti didžiulės paramos iš Meno mokyklos kolektyvo ir tuometės direktorės Laimutės Raugevičienės, unikalią organizatoriaus patirtį turinčio Zigmo Vileikio ir nedidelio jo vadovaujamo Kultūros centro kolektyvo. Džiugu, kad dėmesį mums nuo tų pirmų dienų rodo ir Birštono sanatorijos, verslo įmonės, ypač „Eglės“ sanatorija ir jos direktorius Artūras Salda, „Tulpė“ – ir Liucija Patinskienė, „Versmė“ – ir Rasa Noreikienė...

O kaip sunku būtų be informacijos rėmėjų, skleidžiančių žinią ne tik Birštone, bet ir artimuose miestuose ir miesteliuose!

Birštone gimė koncertų-spektaklių ir medijų operos idėjos, kurias sėkmingai toliau plėtojame Vilniuje.

– Tačiau dar grįžkime į sumanymo pradžią.

– 2013 metų gegužę Birštone surengėme koncertą. Lietuvos kameriniam orkestrui dirigavo Davidas Geringas, su orkestru griežė profesoriaus ugdytiniai. Jau buvo numatytos pirmosios Birštono vasaros menų akademijos gairės ir visi be žodžių supratome: Davidas Geringas – akademijos krikštatėvis! Šiemet maestro D. Geringas į Birštoną grįžo po 10 metų!

– Galbūt Birštono vasaros menų akademija turi jaunųjų atlikėjų sėkmės istorijų?

– Šiandien jau turime visą būrį Lietuvos muzikų sąjungos narių, su kuriais susipažinome Birštone. Drąsiai galiu sakyti, kad viena įdomiausių yra Kamilės Balabonaitės sėkmės istorija. Ji dalyvavo ne vienoje akademijoje, pirmąkart atvažiavo būdama pirmo kurso studentė, o šiandien yra puiki dainininkė, tarptautinių konkursų laureatė, atlieka pagrindinius vaidmenis Europos teatruose. Stebėjome visapusišką Vladimiro Prudnikovo ugdytinės augimą – tarsi toje Hanso Christiano Anderseno pasakoje Kamilė tiesiog mūsų akyse virto gulbe. Ko gero, įdomiausia ir yra stebėti, kaip vaikai auga, bręsta, tampa tikrais profesionalais.

– Kuo ypatingas buvo šių metų festivalis?

– Renginiai buvo labai skirtingi. Nuo džiazo muzikos vakaro iki Mozarto operos „Figaro vedybos“ teatralizuoto koncerto. Filosofiškai simboliška: MOZARTAS ir DŽIAZAS!

Mūsų tikslas – ne sudominti garsiais vardais, bet skatinti klausytoją drauge išgyventi muzikos aistras, gal net ašarą nubraukti, kad po koncerto jis jaustųsi dvasiškai praturtėjęs, atgimęs... Tarp daugybės pramogauti, linksmintis kviečiančių renginių, mūsiškis išsiskiria gilumu, atlikėjų ir jų pristatomos muzikos prasmingumu. Po sunkios darbo dienos gal išties labiau tinka atsipalaiduoti padedantys renginiai, tačiau kurorte, poilsiaujant, galima praturtėti žiniomis ir emocinėmis patirtimis.

Svarbiausias Birštono vasaros menų akademijos tikslas – ne tik patiems ieškoti meno gelmių ir prasmių, bet ir vesti tuo nuostabiu keliu kuo daugiau klausytojų. Nes kuo daugiau sužinai, tuo įstabesnius menų ženklus supranti, tuo didesnę meno galią pajunti. TARP NATŲ – juokaudami suformulavome akademijos moto. Nes labai svarbu pajusti, suvokti, išmokti kalbėti muzikos garsais... Suprasti, ką norėjo pasakyti kompozitorius, tapti jo kūrybos partneriu...

– Po ugningo „Emeritus quartet“ koncerto kvietėte į mažiau žinomų atlikėjų ir negirdėtos muzikos vakarus.

– Vokalinės muzikos vakare susitiko lietuvė, sėkmingai „Eurovizijos“ atrankose pasirodžiusi dainininkė Agnė Buškevičiūtė-Tumalavičienė, ir viešnia iš Vokietijos Ekaterina Somicheva.

Jeanas Sibelius (1865–1957) – žymus suomių kompozitorius, svarbiausią jo kūrybos dalį sudaro simfoninės poemos ir penkių simfonijų ciklas. Agnė, studijuodama Sibeliaus akademijoje Suomijoje, „atrado“ kompozitoriaus dainas, kurios savo plėtote artimos poemoms. Šalia pavienių dainų skambėjo keli kūriniai iš ciklų „Atsitiktinis gyvenimas“ ir „Sapnai“. „Šiaurės pašvaistės“ programą užbaigė „Liūdnas valsas“ – viena garsiausių ir dažniausiai atliekamų Sibeliaus dainų, vėliau išplėtota ir išgarsėjusi kaip simfoninė poema, kurioje taurus netekties liūdesys išauga iki melodramatiškos apoteozės.

Agnei labai jautriai ir vietomis tiesiog „simfoniškai“ akompanavo, lygiaverčiu partneriu buvo pianistas Darius Mažintas. Sudėtingos ir retai Lietuvoje atliekamos J. Sibeliaus dainos yra vertingos tiek turiniu, tiek muzikine kalba, tad ilgais plojimais publika dėkojo už pažintį su negirdėta suomių kompozitoriaus dainų lyrika.

Antroje koncerto dalyje klausėmės Ekaterinos Somichevos ir Ekaterinos Porizko atliekamų, ko gero, ne tik Lietuvoje nežinomos Basios Rubin dainų.

Basia Rubin (1898–1985) – žydų kilmės kompozitorė. Jos šeima – tėvai, septynios seserys ir brolis – gyveno Baltarusijoje, Dolginovo miestelyje. Basia buvo odontologė, tačiau laisvalaikį skyrė muzikai. Parašė per 200 kūrinių, daugiausia vokalinės lyrikos, ir netgi operą vaikams. Nemažai dainų sukūrė pagal savo tekstus jidiš kalba.

1941 m. birželį Dolginovas buvo subombarduotas, iš gausios Basios šeimos liko tik keturios seserys. Basiai gyvybę išgelbėjo muzika – tomis dienomis ji buvo išvykusi į Minską pristatyti savo kūrinių, tad liko gyva. Į gimtinę nebegrįžo.

Koncerte skambėjusiose B. Rubin dainose išgirdome mirusių šeimos narių ilgesį. Kai kurias dainas galima interpretuoti kaip requiem, kitas – kaip išgyvenimo himną.

– Šiandien mums visiems aktualią karo, vilties, išgyvenimo temą savo rečitalyje plėtojo ir Darius Mažintas.

– Darius savo programą taip ir pavadino – „Muzika laisvei“.

Drąsiai laužydamas nusistovėjusias klasikinės muzikos atlikimo scenose tradicijas, Darius koncertuoja įkalinimo įstaigose, priklausomybes turintiems žmonėms, vyko į subombarduotą Irpynę. Jis nebijo išeiti iš komforto zonos ir, subrandinęs savąją muzikinę kalbą, nori meniniais išgyvenimais dalintis su klausytojais. Man labiausiai imponuoja, kad, neneigdamas gero instrumento svarbos koncerte, jis ryžtasi skambinti ir įvairiais elektroniniais instrumentais, garso kokybę aukodamas dėl aplinkos įspūdžio ar vietos pasiekiamumo. Dariui net elektra nebūtina – jo instrumentas turi baterijas, tad praktiškai jis gali koncertuoti visur – net ant jūros kranto ar miške.

Savąjį rečitalį Darius skyrė tą dieną anapilin išėjusiai tetai... Rečitalis su vaizdo projekcijomis iš muzikavimo Irpynės griuvėsiuose... Salėje tvyrojo mirtina tyla, atrodė, publika nė nealsuoja. Po koncerto drėgnos klausytojų akys išdavė patirtas stiprias emocijas. Suvokti, išgyventi artimo skausmą – šis gebėjimas labai svarbus. Muzika padeda jį ugdyti. Skambėjo Chopino ir ukrainiečio kompozitoriaus Silvestrovo muzika...

– Ketvirtajame koncerte vėl kvietėte klausytis žvaigždžių, šįkart akademinės muzikos. Davidas Geringas, Petras Geniušas, Dalia Kuznecovaitė – jų nė nereikia pristatyti.

– Kartu muzikuoti pradėję 2021 metais, šiandien mūsų mylimi atlikėjai koncertuoja „Grand Trio Vilnius“ vardu. Trio ypatingą dėmesį skiria itin retai Lietuvoje bei užsienyje skambantiems opusams. 2022 m. kolektyvas įrašė abu Johanneso Brahmso sekstetus (T. Kirchnerio perdirbinys fortepijoniniam trio), surengė ne vieną koncertą, kuriame pristatė Anatolijaus Šenderovo, Broniaus Kutavičiaus, Fausto Latėno ir kitų lietuvių kompozitorių kūrinius. Birštone skambėjo Frederico Mompou, Arnoldo Schönbergo ir Johanneso Brahmso kūriniai. Žinoma, audringi plojimai, euforija, bisai, puiki atlikėjų ir publikos nuotaika...

– Ir dar vienas kontrastas – balsas ir violončelė, Asta Krikščiūnaitė ir Ramutė Kalnėnaitė.

– Būtina įvardinti ir solistėms talkinusius pianistus – Darių Mažintą ir Sonatą Alšauskaitę. Šiame koncerte norėjome pakviesti publiką tiesiog pasigrožėti vasariškai maloniomis vokalinėmis ir violončelės miniatiūromis. Regis, pavyko. Atlikėjos į savo programą įtraukė ir mažiau žinomų, rečiau atliekamų kūrinių.

– Šiais metais vyko pokalbių ciklas „Prieš koncertą“. Vėlgi pažintiniais tikslais?

– Ankstesniais metais rengdavome vidudienio paskaitas, šiemet renginių programa padiktavo kitą formą. Davidas Geringas atsivežė dvi knygas – pristatėme LMS išleistą pianistės Tatjanos Geringas apsakymų muzikos temomis knygą lietuvių kalba „Vaikystės vaiduokliai“. Renginyje dalyvavo puikiai autorę pažįstantis Petras Geniušas ir Dalia Kuznecovaitė. Kitą dieną turėjome retą progą apibendrinti garsaus muziko kelią, sklaidydami naujutėlę knygą vokiečių kalba „Tik niekam nesakyk. Violončelininko memuarai“ („Sag das niemandem. Lebenserinnerungen eines Cellisten“). Tikimės ją išversti ir į lietuvių kalbą.

Turiningas buvo ir pirmasis pokalbių ciklo susitikimas, skirtas Dariui Mažintui. Iš pirmų lūpų išgirdome apie koncertų netradicinėse vietose ypatumus ir atlikėjo įspūdžius, Darius atvirai papasakojo apie audringus jaunystės nuotykius ir jų „kainą“ vėlesniame gyvenime. Paskutinis susitikimas „Derink kūną ir fortepijoną“ su dr. Samueliu Tacu ypač aktualus buvo mūsų jauniesiems atlikėjams. Juk grodami jie valandų valandas praleidžia specifinėje padėtyje, laikui bėgant dažną artistą ištinka įvairios kūno negalios. Apie tai ir papasakojo Samuelis Tacas (Shmuel Tatz) – garsus Niujorko kineziterapeutas, meno kolekcininkas, keturių knygų lietuvių kalba autorius ir bendraautoris.

– Suprantu, kad jaunimas aktyviai lankė visus renginius. Bet juk jie ir patys veržėsi į sceną?

– Svarbiausias Birštono vasaros menų akademijos akcentas – meistriškumo pamokos jauniesiems atlikėjams, muzikos, meno ir bendrojo ugdymo mokyklų muzikos pedagogams, muzikos specialistams ir mėgėjams. Neįkainojamomis meistriškumo paslaptimis šiemet dalinosi Birštono vasaros menų akademijos „krikštatėvis“ Davidas Geringas ir kiti pedagogai: violončelininkė Ramutė Kalnėnaitė, smuikininkės Dalia Kuznecovaitė ir Nijolė Prascevičienė, pianistai Petras Geniušas ir Darius Mažintas, dainininkės Asta Krikščiūnaitė, Ekaterina Somicheva (Vokietija), Rima Daugėlienė, dirigentė, klavesinininkė ir pianistė Ekaterina Porizko (Vokietija). Jauniesiems atlikėjams talkino pianistai Lina Šatkutė, Roberta Daugėlaitė ir Arsenijus Jesaulkovas. Tad tik nuo pačių jaunųjų priklausė, kiek ir kokių žinių bei patirčių jie pasisems per savaitę. Štai Lietuvos muzikų sąjungos Jaunųjų sekcijos narys Povilas Ušinskis spėdavo visur – ir į fortepijono, ir į klavesino pamokas, dar ir manęs vis paklausdavo, ar nereikia talkos organizuojant renginį.

Jaunųjų scena nuo pirmųjų dienų – tradiciškai rengiamos Vakaro serenados „Eglės“ sanatorijoje, o jų kulminacija – dar viena Birštono vasaros menų akademijos tradicija tapęs Liaudies dainos konkursas Birštono merės taurei laimėti. Šiais metais iš gausaus dalyvių būrio vieno laureato autoritetinga komisija išrinkti niekaip neįstengė, tad buvo du nugalėtojai: birštonietė Elzė Bisikirskaitė ir ukrainietis Kyrylo Dernovyi.

Visi BVMA dalyviai tradiciškai pasirodo dviejuose jiems skirtuose koncertuose Birštono kurhauze. Tad vėlgi stebime, kokią pažangą per savaitę jie padarė, ar buvo pakankamai aktyvūs, ir jau tarpusavyje bendraudami dalinamės įspūdžiais, spėliodami, kokie bus tolesni jaunųjų keliai muzikoje.

– Birštone įgyvendinote medijų operos „Traviata“ pastatymą. Archyviniai įrašai, naujos išraiškos priemonės – išties viskas buvo nežinoma, nematyta. O kaip gimė sumanymas šiemet statyti Mozarto operos „Figaro vedybos“ scenas?

– Kad ir kaip būtų netikėta, sumanymas visų pirma susijęs su būsimais Medijų operos teatro pastatymais. Baigę studijas, jaunieji dainininkai privalo kuo dažniau būti scenoje. Biudžetiniuose teatruose yra puikios darbo galimybės, bet įsisenėjusios tvarkos trukdo operatyviai reaguoti, užimti visus galinčius ir norinčius pasirodyti scenoje. Žiūrėkite, kiek naujų pastatymų gimsta neformaliuose dariniuose – juokauju, kad operos statomos vos ne kiemuose. Bet opera – labai sudėtingas žanras. Jo keturių šimtmečių istorija suformavo menų sintezės dėsnius, dramaturgijos principus. Žinoma, taisykles būtina laužyti – kitaip nebus progreso. Bet viena, kai naujovės gimsta iš žanro dėsnių pažinimo, ir visai kas kita, kai operos žanras traktuojamas primityviai. Nesakau, kad viskas, ką mes dabar darysime, bus tobula, nematyta, nauja... Bet mažoje erdvėje su visa teatrui būtina įranga kur kas paprasčiau eksperimentuoti, bandyti, suvokiant operos esmę, žengti naujovių link, klysti ir tas klaidas taisyti.

LMTA Operos studijoje spektakliai statomi su fortepijonu. Tačiau dainuoti, o ir klausyti operą su orkestru – visai kas kita. Tik orkestras – be galo brangus malonumas... Birštone eksperimentavome: vietoj orkestro operos partitūrą atliko styginių kvintetas, klavesinas ir sintezatorius, atstojęs visus pučiamuosius. Eksperimentas pasiteisino, tad ir toliau ieškosime galimybių statyti operas su orkestru be realaus orkestro.

Su „Figaro vedybomis“ visi jaunieji dainininkai jau buvo susipažinę – tai šiųmečių LMTA magistrantų baigiamasis darbas. Tačiau Birštone su akademijos absolventais dirbo viešnios iš Vokietijos – dirigentė ir projekto vadovė Ekaterina Porizko ir vokalo konsultantė Ekaterina Somycheva, tad į žinomą muziką buvo pažvelgta kitaip. Juo labiau, kad abi projekto vadovės atsivežė operos laikmetį atitinkančius kostiumus ir ryžosi ieškoti savų režisūrinių sprendimų. Spektaklio fragmentai buvo parodyti „Eglės“ sanatorijoje ir Birštono kultūros centre. Pastatymo procesas užkrėtė visus dalyvius, todėl tikiu, kad ką nors įdomaus sugalvosime ir kitais metais.

Onos VALKAUSKIENĖS nuotraukos