Bus pristatyta kompozitorės Konstancijos Brundzaitės dienoraščių knyga

Publikuota: 2017-04-30 Autorius: MB inf.
Bus pristatyta kompozitorės Konstancijos Brundzaitės dienoraščių knyga

2017 m. gegužės 2 dieną (antradienį), 18 val. Čiurlionio namuose (Savičiaus g. 11, Vilnius) įvyks knygos „Konstancija Brundzaitė. Dienoraščiai“ pristatymas. Dalyvaus knygos sudarytoja muzikologė Živilė Tamaševičienė, kompozitorės sesuo Elena Brundzaitė-Baltrus, dainininkė Milda Baronaitė, pianistas Rokas Zubovas. Įėjimas laisvas.

Šiais metais kompozitorei Konstancijai Brundzaitei (1942–1971) būtų sukakę 75-eri. Anksti mirusi kūrėja spėjo išgarsėti reikšmingais lietuvių muzikinei kultūrai kūriniais – dainomis, chorais, instrumentine muzika. K. Brundzaitės gyvenimas ir kūryba buvo aptarti muzikologės Onos Narbutienės dar sovietmečiu išleistoje monografijoje. Ten buvo pateikta ir nedidelių fragmentų iš jos dienoraščių, kuriuos rašė visą neilgą savo gyvenimą. Anuomet korektiškai parinktos ištraukos pridėjo papildomų spalvų prie jos biografijos ir glausto kūrybos įvertinimo. O visai neseniai Lietuvos kompozitorių sąjunga publikavo didžiąją dalį K. Brundzaitės dienoraščių, kuriuose ji atsiskleidžia visomis spalvomis – ir kaip stropi mokinė ir studentė, ir kaip nepaprastai talentinga menininkė, jautri kūrėja. Skaitytojams tai puiki proga pažvelgti į jos turtingą pasaulį, deja, pilną ne vien gyvenimo džiaugsmo, šilumos ir meilės, bet ir vidinės įtampos.

Dienoraštį į specialiai tam skirtus sąsiuvinius K. Brundzaitė rašė nuo 17 metų iki pat 29-erių – paskutiniai įrašai padaryti likus vos keletui mėnesių iki jos mirties. Visą gyvenimą ji mėgo savo mintis fiksuoti – ir be dienoraščių, žymėjosi mintis iš perskaitytų knygų, atskirą knygutę turėjo muzikos temoms užsirašyti. Tačiau būtent dienoraščiuose atsispindi visas jos gyvenimas – atvirai užrašytos mintys apie kūrybą, aplinką, gyvenimo tikslą ir misiją.

„Muzika... Man dažnai kyla abejonių: ar aš galėsiu ko nors atsiekti kompozicijoj, gal šie pirmieji bandymai ir pasiliks pirmaisiais ir paskutiniaisiais? Darbo reikia, ir daug, daug... O aš taip mažai dirbu...“ (1958 birželio 28). Per visus tolesnius dienoraščio puslapius (ir studijų metų, ir po baigimo) nenutrūkstama gija tęsiasi mintis, kad prie kūrybos per mažai dirbanti. Šiandien, vertindami jos kūrinių modernumą, muzikinę kalbą, išraišką, pripažįstame, kad jie parašyti labai talentingai. Taigi akivaizdžiai matome, kad K. Brundzaitė buvo išskirtinai gabi kūrėja, į savo kasdienes kūrybos pastangas žiūrėjusi labai kritiškai ir nuolat sau priekaištavusi dėl valios stokos. Sykį prasitaria ir turinti ypatingą užduotį: „Norėčiau ilgai gyventi: padaryti daug reikšminga, sukurti gerų kū­rinių, įrodyti, kad ne tik vyrai gali gerai kurti (G. Bacevič tai puikiai įrodė, bet Lietuvoj, atrodo, kelią praskinti teks man)“ (taip ji rašė 1966 balandžio 8).

Nuo vaikystės K. Brundzaitė labai gražiai piešė – daug kas jai pranašavo ir dailininkės ateitį. Vis dėlto ji pasirinko muzikės kelią – mokėsi Kauno dešimtmetėje muzikos mokykloje (dabar – Juozo Naujalio muzikos gimnazija), po to įstojo į Lietuvos valstybinę konservatoriją, ten ir baigė prof. Eduardo Balsio kompozicijos klasę. Po kelerius metus dirbo Lietuvos konservatorijoje koncertmeistere, moksline bendradarbe Literatūros ir meno archyve, metodininke Kompozitorių sąjungoje, dėstė teorines muzikos disciplinas Panevėžyje ir Klaipėdoje. Tačiau, ar teisingai pasirinkusi, ji nuolat abejojo, potraukis piešimui niekur nedingo. Ji ir vėliau lankė dailės mokyklą, o šeimos archyve išliko daugybė jos pieštų atvirukų, akvarelių, grafikos darbelių, kurie liudija buvus tikrai išskirtinio talento menininkę. Išleistoje dienoraščių publikacijoje taip pat pateikiama nemažai jos dailės darbų. Kiekvieną dienoraščių metų skyrių pradeda Konstancijos piešinys ir jos nuotrauka, daugmaž atspindintys aprašomąjį laikotarpį. Iliustracijos papildo dienoraščių tekstus ir padeda geriau suprasti pačią autorę. Šiam tikslui skirtas ir leidinyje spausdinamas kompozitorės tėvo prof. Kazio Brundzos straipsnis (rašytas apie 1983-iuosius), kuriame jis itin šiltai ir autentiškai pasakoja apie jos pomėgį piešti, aptaria darbus, juos suskirsto į tam tikras grupes.

K. Brundzaitės dienoraščiai platesniame autotekstų kontekste apžvelgiami dr. Nataljos Kapočės straipsnyje, kur jie priskiriami prie „tipiškų jaunų merginų dienoraščių“. Kartu skaitytojas įspėjamas, kad iš tokio pobūdžio tekstų ne visada galima tikėtis vien tiesos, kadangi juose nustatyti tiesos ir išmonės ribas kartais būna itin sudėtinga.

Rengiant dienoraščių tekstus publikavimui, buvo nuspręsta juos pateikti kuo autentiškiau – atsižvelgta į tai, kad K. Brundzaitė buvo puikiai išsilavinusi ir rašė be klaidų, o jos kalba atspindi būdingus praėjusio amžiaus šeštojo–septintojo dešimtmečio rašto kultūros Lietuvoje bruožus.

K. Brundzaitės dienoraščiuose iš tipiškų jaunų merginų dienoraščių elementų kuriamas unikalus moters kūrėjos pasaulis. Jos dienoraščiai neturi ryškių laiko požymių, todėl jie amžini – keičiasi kalba, varijuoja biografinių ir istorinių įvykių seka, bet dienoraščių siužetas yra už laiko ribų. Kaip ir kūrėjos vidinis pasaulis.

 

Komentarai