BVMA 2014. SUSIPAŽINKIME: Teatras scenografės Paulinos Nešukaitytės akimis

Publikuota: 2014-07-27 Autorius: Gintare. V; www.jauti.lt
BVMA 2014. SUSIPAŽINKIME: Teatras scenografės Paulinos Nešukaitytės akimis

Vilniaus Dailės akademijos scenografijos ketvirtakursė Paulina Nešukaitytė apie savo specialybę gali kalbėti ilgai ir išsamiai. Ji sutiko papasakoti apie savo studijas ir darbo įvairiuose teatruose patirtį. Kalbėdama apie scenografijos reikšmę spektaklyje, ji ne tik svarstė apie scenografo santykį su režisieriumi, bet ir atskleidė nemažai savo darbo sunkumų ir subtilybių. Neliko neaptarta ir neseniai įvykusi šokio teatro „Auros“ premjera „1863“. Taip pat Paulina pateikė savo požiūrį apie lėlių teatrą, paneigdama nuomonę, kad jo spektakliai skirti tik vaikams, o suaugusiems jie visai neįdomūs. Be to ji  pasidalino savo įžvalgomis apie skirtumus studijuojant scenografiją Lietuvoje ir Čekijoje.

Kaip nusprendei, kad norėtum studijuoti scenografiją?

Aš nuo kokios dešimtos klasės susidomėjau menais. Tačiau nepasitikėjau savimi, nemaniau, kad galėčiau piešti. Bet mane traukė fotografija. Moksleivių techninės kūrybos centre lankiau jos užsiėmimus, dalyvavau konkursuose, surengiau savo fotografijos darbų parodą. Ir vienu metu visus tikinau, kad tikrai studijuosiu fotografiją. Tačiau po kiek laiko tuo suabejojau. Tuo tarpu pradėjau fotografuoti Kauno teatrų spektaklius. Ir pamažu pradėjau galvoti – ar fotografuoju teatrą tik dėl to, kad man patinka fotografija. Beto tuo metu jau šiek tiek piešiau, tapiau. Ir vieną dieną pasižiūrėjau, kokias specialybes Vilniaus Dailės akademija siūlo dar be fotografijos. Pamačiau scenografiją ir supratau, kad tikrai norėčiau ją studijuoti.

Ar buvai tvirtai apsisprendusi ar vis tik dvejojai tarp keletos specialybių?

Taip, mažų abejonių buvo, kai pradėjau lankyti kursus VDA prieš stojamuosius egzaminus. Man sekėsi tapyti ir dėstytojas Jonas Gasiūnas labai kalbino stoti į tapybą ir net nenorėjo girdėti, kad aš studijuosiu ne ją. Tačiau kartą grįžusi iš Vilniaus užėjau į dramos teatrą ir sutikau Egidijų Stanciką. Jis paklausė, kur aš stosiu. Aš pasakiau, kad norėčiau į scenografiją, bet dar abejoju, nes man patinka ir tapyba. O jis iš karto – „tai aišku, kad į scenografiją!” Tada dar pradėjo tikinti, kodėl geriau į scenografiją, sakė, kad tapyti ir taip galėsiu. Man užteko to vieno jo sakinio, kad dingtų abejonės. Ir džiaugiuosi, kad pasirinkau scenografiją.

Tačiau studijuodama scenografiją turėjai ir tapybos pamokų?

Taip, buvo daug tapybos pamokų. Džiaugiuosi, kad jas turėjau scenografijos katedroje. Nes joje studentus ugdo pakankamai individualiai, kiekvienas išlaiko savo savitą braižą. O kiek bestudijuodama užeidavau į tapybos peržiūras jos katedroje, visi darbai atrodydavo labai panašūs. Net vienas dėstytojas pasakojo, kad tapytojas, atvažiavęs iš užsienio, užėjęs į tapybos peržiūras jos katedroje, nustebo, kiek vienas žmogus daug nutapė. Tada dėstytojas jam pasakė, kad čia ne vieno žmogaus darbai. Bet toks jam susidarė įspūdis. Nežinau, gal dabar kas pasikeitė. Pati esu labai patenkinta savo tapybos dėstytojais – Gintaras Janionis, Živilė Jasutytė, Vygantas Paukštė – visi skirtingi, bet labai geri. Bet didžiausias ačiū, žinoma, dėstytojui Gasiūnui. Jis suteikė tikrai labai gerus tapybos pagrindus, kurie man padėjo toliau studijuojant. Tik gaila, kad jis po to, kai aš įstojau į scenografiją retai su manim sveikindavosi. (Juokiasi)

Kaip apibūdintum scenografiją? Juk tai ne vien scenos dekoracijos, bet ir kostiumai, ir apšvietimas, ir video projekcijos?

Taip, ir grimas, ir šukuosenos, ir batas, ir kojinė, ir koks nors baldas… (Juokiasi) Beveik viskas, kas yra ant scenos, išskyrus pačius aktorius ir garsą. Aš esu už tai, kad video kurtų vienas žmogus, šviesa rūpintųsi kitas. O scenografas turėtų būti tas, kuris kordinuoja visus tuos dalykus ir bendradarbiauja su režisierium. Pati niekada nebuvau už universalias specialybes, kai studentams dėsto viską ir dėstytojai sako, kad tu po to mokėsi viską, o iš tikrųjų jie nemoka nieko. Todėl scenografija gali skambėti baisiai, nes tu turi žinoti viską, nuo to kuo gyvena visuomenė, nuo meno, teatro, kostiumo, šokio istorijos, iki šviesų, nes neaišku su kuo tu dirbsi. Vienas gali dirbti su kinu, antras gali kurti reklamas, trečias dirbti dramos, lėlių ar operos teatre ir pan. Todėl aš esu už tokias mokyklas ar šalis, kurios gali sau leisti išskirti šią specialybę tik į kostiumą, kiną ar reklamą, dramos, lėlių ar alternatyvų teatrą. Tada žmogus gali susikoncentruoti į savo sritį. Pvz., paskutiniame „Auros“ spektaklyje „1863“ aš kuriau tik kostiumus, o choreografas Ferencas Feheris pats rūpinosi apšvietimu.

Ar būna, kad diskusijos tarp režisieriaus ir scenografo perauga į ginčus?

Aš nemanau, kad turėjau ginčų. Tačiau diskusijos yra nuolatinės. Nes tu turi mokėti išgirsti režisierių ir padaryti, kad tai, ko jis nori ant scenos, atrodytų gerai. Iš viso dirbant teatre savo individualybės nereiktų per daug sureikšminti. Vis tik režisierius kontroliuoja visus darbus, o scenografas daugiau atsakingas už meninį spektaklio apipavidalinimą, kad režisieriui būtų lengviau.

Dabar prisiminiau vieną darbą. O buvo taip, kad režisierius davė man apsakymą ir pasakė: „aš pagal jį darysiu spektaklį, bet man reikia kažko iš scenografijos, kas būtų spektaklio raktas. Aš nežinau, kas tai gali būti, gal namukai, gal lėlės, kažkas iš scenografijos, kas režisūriškai išspręstų spektaklį.“ Tada tu perskaitai apsakymą, sugalvoji idėją, kažką atneši ir sakai, kad gal taip, o gal šitaip… O jis atsako, kad taip, šitaip galėtų būti. Po to tu dar kažką sugalvoji ir taip iš scenografijos atsiranda režisūrinis sprendimas. Scenografija praturtėja, ji tampa funkcionali, o ne tik graži.

Todėl dažnai pažiūrėjus studentų darbus, kai jie daro tik kaip scenografai, man daug dalykų kelia klausimą – kaip visa tai pasiteisins scenoje. Ar atsirastų žmogus, kuris su tuo sukurtų spektaklį? Kad šitai paaiškėtų, reikia bandyti tai įgyvendinti. Pvz., buvo mano vienas projektas su lėlėmis studijų metu, kai padarai lėlę, bet jai suvaldyti reikia trijų, keturių žmonių, o tu turėjai idėją, kad scenoje būtų tik vienas žmogus. Tokiu atveju pasakai, kad kaip nors… Susitvarkysim. (Juokiasi) Bet supranti, kad iš tikrųjų tas spektaklis neįvyktų.

Neseniai įvyko šokio teatro „Auros“ spektaklio „1863“ premjera. Prieš šį šokio spektaklį buvo parodytas video darbas, tarsi įžanga į pasirodymą. Ar tai buvo režisieriaus sprendimas? Kaip manai, ar video projekcijų naudojimas teatre visada pasiteisina? 

Ne, tai nebuvo režisieriaus idėja rodyti tą video. Šio projekto „1863“ autorė yra Birutė Letukaitė ir jos idėja buvo tas video kaip prologas į šokio spektaklį, kurį jau kūrė choreografas F. Feheris. O video kūrė „Oro pagalvės“ (reklamos agentūra – aut. pastaba). Taip, manau, kad video naudojimas teatre yra sudėtingas dalykas. Kiek atsimenu, kad sakyčiau, jog video tikrai pasiteisino, tai buvo Gintaro Varno spektaklis „Nusikaltimas ir bausmė“. Ten jis dera prie spektaklio stilistikos. Aš video niekada nedariau ir nebuvau už jį. Bet yra porą spektaklių prie kurių aš dirbau ir juose buvo naudojama video projekcija. Ji daugiau nuotaikinė, lyg ir niekam netrukdanti, bet atrodo, kad jos lyg ir nereikėjo.

Spektaklyje „1863“ kūrei šokėjams kostiumus. Ar sudėtingiau, o gal kaip tik lengviau kurti juos šokėjams negu dramos teatro aktoriams? Pvz., spektaklyje, kuriame veiksmas vyksta XVII-XVIIIa. ir reikalingos puošnios, ekstravagantiškos barokinės suknelės ir kostiumai. Juk šokėjams kostiumai turi būti patogūs, netrukdyti judėti.

Galbūt kaip tik reikia daugiau išradingumo kažką sugalvoti. Man būtų sudėtingiau kurti tuos gražius kostiumus, pagal kažkokį laikotarpį, nes manęs tai nedomina. O kurti šokio spektakliui galbūt yra sunku dėl to, kad studijose apskritai apie tai nekalbame. Nei apie šokį, nei apie šokio teatrą… Bet nemanau, kad šokio spektaklyje negali būti ekstravagantiškų kostiumų. Visa tai priklauso nuo spektaklio idėjos. Ir kostiumas, kuris nevaržo judesių gali daug ką reikšti. Taip, galvodamas apie šokio kostiumą, turi nuolat galvoti ir apie judesį, todėl tai yra sudėtinga, bet ir įdomu.

Kalbant apie šitą spektaklį, choreografas F. Faheris norėjo visiškai trenažinio varianto. Tačiau bendru sutarimu atsirado tam tikrų detalių, pvz., užuominų į kareiviškas kelnes. O Ema turi marškinukus, visai ne kaip kiti šokėjai. O šokyje yra svarbu ar vienas šokėjas bus su marškinėliais tokiomis rankovėmis ar kitokiomis, ar vienokios spalvos ar kitokios. Jei vienas buvo su per dideliais marškinėliais, gal to nepastebėsi ir manysi, kad jis buvo stambesnis. Bet jis nebuvo toks, o tokio pačio sudėjimo kaip kitas šokėjas, bet jam tokio dydžio marškinėliai atrodė daug geriau. Tokios smulkmenos irgi labai svarbios.

Ar gali papasakoti apie savo studijų baigiamąjį darbą, spektaklį Maskvos lėlių teatre, kuriam tu kuri scenografiją?

Taip, mane ten pakvietė režisierė Karolina Žernytė. O spektaklis yra pagal Gogolio apsakymą „Gegužės naktis“. Jis skirtas akliesiems. Todėl spektaklis bus perteikiamas per pojūčius: garsą, kvapą, lytėjimą. Bus šeši arba aštuoni žmonės scenoje, aklieji arba matantys, bet su užrištomis akimis. Beje ši režisierė taip pat yra pastačiusi panašų spektaklį akliesiems – „Bitinas“, kurį Vilniaus jaunimo teatras žada įtraukti į savo repertuarą.

O su lėlių spektakliais dirbi nebe pirmą kartą?

Taip, buvo vaikiškas spektaklis „Šunytė Roja“ Kauno mažajame teatre praeitais metais, kuriam pati siuvau lėlės. Dabar dirbu su vienu projektu kartu su „Golden Parazyth“. Jame elektroninę muziką jungiame su moderniu šokiu ir lėlėmis. Jas irgi gaminu pati. Esu šio projekto režisierė ir scenografė.

Ar stereotipai, kad lėlių teatras yra skirtas tik vaikams, o suaugusiems negali būti įdomus ir kad kūrėjai, kurie dirba lėlių teatre, yra tarsi prastesni nei dramos ar muzikinio teatro, yra paplitę tik Lietuvoje?

Iš tiesų yra atvirkščiai. Pvz., Vokietijoje ilgą laiką daugelis manydavo taip: „lėlės.. tu darai lėles?“. (Juokiasi). Bet šiuo metu jų lėlių teatras galbūt yra geriausiame lygyje. Nors jie neturėjo gilios lėlių teatro tradicijos, bet suprato, kas yra tai yra. Kad tai nėra marionetė ir nėra tik vaikams. O pas mus Lietuvoje yra taip, esi prastesnis jeigu dirbi lėlių teatre. Galbūt yra dalis silpnesnių aktorių, kurie nepakliuvę į dramos teatrą atėjo dirbti į lėlių. Bet šito tikrai nežinau.

Kauno lėlių teatras kas kelis metus organizuoja nuostabų tarptautinį festivalį. Jiems pavyksta pakviesti labai puikių menininkų, lėlininkų. Paskutiniame aš mačiau lenkų teatro „Malabarhotel“ spektaklį. Jie rodė Kafką. Jis buvo lenkiškai ir aš visiškai nesupratau, ką jie kalba. Bet tai buvo taip stipru emociškai.. Tai kaip jie vaidina, kaip valdo lėles… Tada man nekilo jokių abejonių, kad lėlinikas yra daug aukščiau už dramos aktorių. Tame spektaklyje aktorius vaidina save, jis dar vaidina kaip mažas vabzdys, kuris  kažką šnibžda sau ausį ir ant kitos rankos turi dar vieną lėlę. Jis visada yra tuose trijuose personažuose ir pats vienas juos išpildo šimtu procentu. Ir taip gerai išpildo, kaip galbūt dramos teatro aktorius nepadarytų to vieno personažo. Kiek reikia meistriškumo tam, kad tu ne tik pakeistum personažą, bet ir pajaustum lėlės valdymo techniką. Kad lėlė būtų atsakinga už save, kai tu kalbi nusisukęs į kitą pusę ir pan.

Pusmetį praleidai studijuodama Čekijoje. Ar galėtum palyginti, kuo skiriasi studijos joje ir Lietuvoje?

Taip, studijavau Prahos AMU akademijoje, čekiškai – Akademie múzických umění. (Prahos scenos menų akademija – aut. pastaba) Joje yra trys fakultetai: DAMU – teatro, FAMU – kino ir HAMU – muzikos. Aš studijavau alternatyvaus ir lėlių teatro katedroje. Esminis skirtumas, kad ten daug daugiau praktikos. Teatras nelieka eskizuose, o kuo greičiau virsta realiais bandymais, darbais. Tebūnie tie darbai mažo biudžeto, bet studentai padaro 5-10 min. pasirodymus. Pati su dėstytoju nuolatos kalbėdavau apie savo darbo struktūrą. Apie personažų grupuotes, kaip jie išsidėlioja siužete, ką visa tai reiškia ir t.t. Apie eskizus truputį pasikalbėdavome, bet daugiausiai buvo kalbama, kaip visa tai bus įgyvendinta. Kaip viskas jungsis ar ne, kokia bus pradžia, kokia pabaiga, koks tavo tikslas ir pan. Galbūt Lietuvoje apie tai ir kalbama, bet aš neužfiksavau, nes ko gero tokių kalbų buvo per mažai.

Kitas dalykas, kad yra daug atskirų specialybių, bet visi esame po vienu stogu. Mano katedroje, kurioje yra režisieriai-dramaturgai, labai dažnai visi turėdavo bendrų paskaitų. Scenografas vieną savaitę parodys savo eskizų, kai jie išsigrynina, tada dėstytoja klausia, kada tu susitarsi su aktoriais ir kažką pabandysi padaryti. Žinoma, tai nėra privaloma, bet tokie pasirodymų vėliau įtraukiami į festivalių programą. Akademija turi ir savo teatrą, todėl studentas turi repeticijų sales, į kurias gali eiti pasiimti aparatūrą, apšvietimo įrangą, kokios reikia iš teatro. Aišku, pačiame teatre dirba tik geriausi studentai. Bet pvz., ką tik baigęs režisierius gali pasirinkti 1-2 kurso scenografus ir su jais dirbti tame teatre. Beto tas teatras turi savo chechus, kuriuose gamina dekoracijas, jais irgi gali naudotis studentai. Taip, kad jeigu tik nori, daryk. Nors pinigų medžiagoms gal ir neduos, reikės savo lėšų. Bet pvz., jeigu tau reikia drožti lėlę iš medžio, eini pakalbėti pas vieną žmogų, jeigu nori pakalbėti apie molį ar silkoną – pas kitą, jei apie lėlių techniką – pas trečią, o jei tau reikia kažkokios konstrukcijos, eini pas ketvirtą, kuris tau ją padarys ir t.t. Šitai tikrai palengvina darbą.

Teatro istorija yra išdėstoma per du metus, o kiekvienam laikotarpiui yra atskiras dėstytojas arba net du. Pvz. Elžbietos teatrą iš pradžių dėstė vienas garbaus amžiaus dėstytojas, paskui kitas jaunas. Net kai eini į teorinę paskaitą, praeini pro tuos cechus, iš kurių dažnai atsklinda koks nors kvapelis… Tada supranti, kad kažką jie ten dabar klijuoja. (Juokiasi) Vien jau tas įėjimas, kai tave pasitinka teatro garsu, kvapais, ar kai pamatai, kad kažką konstruoja ant scenos ir prisimeni, kad šiandien vakare spektaklis, vien jau ta aplinka tave įkvepia kažką daryti. O VDA esi kartu su vitražo ir mozaikos specialybės studentais, praeidamas koridoriais matai tapytojus ar grafikus. Man net kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad teatre mažai dailės. Lėlių teatre galbūt daugiau. bet dramos teatre daugiau klausimų kyla apie scenografijos fukciją, panaudojimą, režisūrinį išsprendimą. O Lietuvoje tokių žinių ir santykio su režisieriumi trūksta. Todėl gali būti sunku ateiti dirbti į teatrą.

Kokie tavo ateities planai po studijų?

Išmokti vokiečių kalbą, nes esu išsirinkusi vieną universitetą Frankfurte, jame norėčiau studijuoti choreografiją ir performanso meną.

Ačiū už pokalbį.

Nuotraukos iš asmeninio archyvo 

Komentarai