Christianas Tetzlaffas: „Kompozitoriai yra didvyriai“
Spalio 9 d. Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (LVSO) koncertų salėje viešėjo vienas ryškiausių mūsų laikų smuikininkų Christianas Tetzlaffas. Kartu su Gintaro Rinkevičiaus diriguojamu orkestru jis atliko Édouardo Lalo „Ispaniškąją simfoniją“. Koncertą publika palydėjo audringais plojimais ir šūksniais „Bravo!“
Tai buvo jau trečiasis vokiečių smuikininko apsilankymas Vilniuje, tačiau pirmasis jo interviu Lietuvos publikai. Su Christianu Tetzlaffu kalbamės LVSO koncertų salėje, ką tik pasibaigus generalinei repeticijai. Pokalbis netrukus nuo muzikos pasuka prie šeimos, atlikėjo atsakomybės, savikritikos ir klausimo, kas žmogaus gyvenimui suteikia prasmę.
– Christianai, Vilniuje lankotės jau ne pirmą kartą. Ar turėjote laiko pasivaikščioti, pajusti miesto atmosferą? Kaip jaučiatės čia sugrįždamas?
– Tai jau trečias kartas per gana trumpą laiką, kai lankausi Vilniuje. Miestas man paliko tokį gerą įspūdį, kad antrą kartą čia atsivežiau du savo vaikus. Išvaikščiojome visą miestą, muziejus, aplankėme pilį.
Vilnius man patinka dėl daugelio priežasčių. Nuostabūs orkestrai, puikios salės – tai muzikinė pusė.
Tačiau man ypač svarbu čia būti ir dėl dabartinės politinės situacijos. Vokietijoje esame šiek tiek toliau nuo Ukrainos, todėl kartais atrodo, kad... Taip, mums tai rūpi, bet čia viskas jaučiama visai kitaip.
Man patinka, kad Lietuvoje taip aiškiai suvokiama dabartinė pasaulio situacija ir reiškiama parama. Todėl dėl daugelio priežasčių norėčiau į Vilnių sugrįžti dažniau.
– Ką tik repetavote su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Kokie Jūsų įspūdžiai apie orkestrą ir LVSO koncertų salę?
– Koncertų salėje tikrai labai gera akustika. Girdėjau, kad prieš kelerius metus ji buvo renovuota, ir, regis, viskas pavyko labai gerai. Ankstesnius du kartus grojau kitoje salėje, todėl negaliu jų lyginti, tačiau čia skamba puikiai, man patinka čia groti.
Maestro Gintaras Rinkevičius išties nuostabus. Groju kūrinį, kuris labai operiškas, jame daugybė trumpų solisto ir orkestro dialogų, todėl turėti tikrą operos dirigentą – fantastiška.
Visi groja gerai, todėl manau, kad šį vakarą galėsime pamėginti šiuo kūriniu uždegti klausytojus.
– Kuri profesijos dalis Jums artimesnė – repeticijos ar koncertai?
– Mano profesiniame gyvenime kulminacija dažniausiai būna koncertas, tačiau ir repeticijos gali būti fantastiškos, ypač jei jose gera atmosfera.
Visada stengiuosi užmegzti artimą ryšį su orkestru, taip pat ir tada, kai mano partija nėra pagrindinė ir aš pritariu kitiems.
Taigi repeticijos taip pat gali būti bendravimo ir laimės akimirkos.
– Kaip Jums pavyksta pereiti nuo gyvenimo scenoje prie kasdienybės? Ar po koncerto vis dar apmąstote, kas įvyko scenoje, ar galite lengvai tai palikti ir gyventi toliau?
– Tą akimirką, kai nulipu nuo scenos, vėl tampu Christianu – šeimos tėvu.
Mano profesija yra mano džiaugsmas, myliu tai, ką darau, tačiau ji neapibrėžia manęs. Mane apibrėžia tai, kad esu šešių vaikų tėvas.
Grįžtu namo taip anksti, kaip tik įmanoma, ir tuomet esu privatus žmogus. Vėliausiai kitą dieną po koncerto jau būnu visiškai persijungęs.
– Koks Jūsų santykis su vidiniu kritiku? Ar savikritika kartais nevargina?
– Žinoma, jei koncerte nesijaučiu gerai, nesu pats laimingiausias.
Dabar man šešiasdešimt, todėl santykis su savikritika pasikeitė. Turėjo būti geriau, bet nebuvo – ir eini toliau.
Šią gražiąją Édouardo Lalo „Ispaniškąją simfoniją“ pirmą kartą grojau prieš keturiasdešimt dvejus metus. Taigi su ja perėjau skirtingus gyvenimo ir muzikavimo etapus.
Manau, niekas negali visą gyvenimą būti šimtu procentų geriausios formos. Ir to nereikia.
Vieninteliai koncertai, dėl kurių iš tiesų gailiuosi, yra tie, kuriuose man nepavyksta iš tikrųjų būti.
Bet net ir tada groji toliau. Retai būnu taip išmuštas iš vėžių, kad visiškai nebegalėčiau atsiduoti muzikai.
– Kaip pavyksta suderinti intensyvų koncertų tvarkaraštį su šeimos gyvenimu?
– Kaip jau sakiau, kai esu namie, beveik nesu smuikininkas. Repetuoju gal po pusvalandį per dieną, o visas likęs laikas skirtas šeimai. Vasarą pasiimu du mėnesius atostogų ir ištisas savaites praleidžiu be smuiko. Mano gyvenimo nediktuoja smuikas. Po daugelio muzikavimo dešimtmečių tai iš tiesų yra džiaugsmas.
Štai dabar groju Lalo, o po dviejų dienų atliksiu visas šešias Johanno Sebastiano Bacho sonatas ir partitas. Tai visiškai kitas pasaulis.
Kadangi koncertuoju labai dažnai, pasirengimas nebėra toks didelis iššūkis. Tai kaip važiavimas dviračiu: gali nevažiuoti metus, bet paskui sėdi ir važiuoji – vis dar žinai, kaip tai daroma.
Žinoma, reikia būti atsargiam ir visada pakankamai dirbti. Tačiau smuikas nėra mano gyvenimo centras.
– Jūsų meninė filosofija gana savita. Neieškote asmeninės šlovės, dažnai kalbate apie autentiškumo ir pažeidžiamumo svarbą. Iš kur kyla tokia vidinė laikysena? Ar šias vertybes atsinešėte iš šeimos, ar jas suformavo gyvenimas?
– Mano požiūrį į muziką apibrėžia meilė kompozitoriams, kurią visada jaučiau. Tiksliai žinau, kokią vietą užima atlikėjas. Atlikėjui kvaila būti pernelyg susitelkusiam į save, net jei jis labai garsus.
Groju Johannesą Brahmsą ir, tikiuosi, perduodu žinią, kurią Brahmsas siunčia savo kūriniu, jo ryšį su publika, empatiją. Taigi pasididžiavimas kyla iš to, kad iš tiesų esi su Brahmsu, įgyvendini jo muziką ir galbūt darai tai gerai. Visa kita šiek tiek absurdiška.
Kompozitoriai yra didvyriai. Jie perduoda žinią, o tu tik stengiesi prilygti tai gelmei, veržlumui ir grožiui, kuriuos gali pasiūlyti jų muzika.
Manau, toks požiūris kyla iš suvokimo, kokią vietą užimi gyvenime.
– Kokių muzikantų muzikiniu mąstymu žavitės? Kokie kitų sričių menininkai Jus įkvepia?
– Tai didelis klausimas. Man labiausiai patinka groti su muzikantais, kurie yra gilūs, puikūs savo srities profesionalai, bet kartu laikosi panašaus požiūrio: mes dalyvaujame labai dideliame žmogiškumo projekte, kurio tikslas – sujungti žmones, o ne tapti garsiausiais muzikantais.
Puiku, kad šiandien tai galima pastebėti ir tarp daugelio dirigentų. Vis dažniau jie yra tikri muzikantai, o ne diktatoriai.
Vardyti pavardes nėra didelės prasmės, tačiau tikrai džiugu, kad didelėje muzikos pasaulio dalyje svarbiausia tampa entuziazmas muzikai, o ne noras dominuoti.
– Pabaigoje norėčiau paklausti apie gyvenimo laikinumą. Metai bėga, viskas keičiasi, gražiausi koncertai ateina ir praeina. Kur randate gyvenimo prasmę ir viltį?
– Prasmę randu gana lengvai. Manau, svarstymai apie didžiuosius klausimus, tokius kaip religija ar pomirtinis gyvenimas, – ne man. Kažkas labai brangaus ir nuostabaus jau yra čia, žemėje: žmonės, puikios knygos, muzika, bendruomenės, meilė šeimoje.
Visa tai egzistuoja, ir būtent į tai noriu sutelkti dėmesį. Jeigu galiu visa tai bent šiek tiek sustiprinti ar perduoti kitai kartai, man nereikia didesnės prasmės. Manau, jeigu tinkamai gyveni, nėra reikalo gailėtis, kad dalykai praeina ir keičiasi.
Šiandien matome, kad šiam tęstinumui iškilo tiek daug grėsmių, jog iš esmės kiekvienas mąstantis žmogus yra susirūpinęs. Tai reiškia, kad turime žengti žingsnį į priekį, kurti daugiau bendrystės, dalytis meile ir supratimu kiek tik įmanoma, taip kurdami atsvarą vykstančių pokyčių brutalumui.
Iš tiesų man nereikia nieko daugiau, tik žinoti, kad tai naudinga žmonėms ir žmogiškumui. Puoselėkime visa tai ir iš to, ką turime čia, sukurkime kuo daugiau.
Žinoma, visada galima sakyti, kad daug svarbiau būti gydytoju ir padėti žmonėms.
Tačiau pastaraisiais metais muzikantams tampa vis svarbiau priminti, kad egzistuoja dalykai, reikšmingesni už pinigus ir materialinę gerovę.
Yra kažkas, kas mus sujungia kaip žmones. Ir tą ryšį būtina stiprinti.