Christianas Tetzlaffas: „Nereikėtų lipti į sceną su mintimi, kad tave turi dievinti“

Spalio 9 dieną Vilniuje su Gintaro Rinkevičiaus diriguojamu Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru koncertuos vienas ryškiausių šiandienos smuikininkų Christianas Tetzlaffas. LVSO koncertų salėje jis atliks retai Lietuvos scenose skambančią Édouardo Lalo „Ispaniškąją simfoniją“.

Beveik keturis dešimtmečius trunkanti Ch. Tetzlaffo tarptautinė karjera nuvedė jį į svarbiausias pasaulio koncertų sales. Smuikininkas yra griežęs su Berlyno ir Vienos filharmonijų, Karališkuoju Amsterdamo „Concertgebouw“, Leipcigo „Gewandhaus“, Londono, Čikagos, Klivlando, Los Andželo, Bostono, Filadelfijos, Niujorko ir kitais orkestrais.

Tačiau apie Tetzlaffą įdomiau kalbėti ne vardijant scenas ir apdovanojimus, o klausantis, ką jis pats mano apie atlikėjo profesiją. Virtuoziškumas jam nėra galutinis tikslas, o nepriekaištingas garsas – nebūtinai geros interpretacijos įrodymas. Svarbiau išgirsti, ko reikalauja pats kūrinys, net jeigu dėl to atlikėjui tenka atsisakyti patogaus grožio ar scenoje parodyti savo pažeidžiamumą.

Grožis yra išraiškos priešas

„Grožis yra išraiškos priešas“, – yra sakęs Ch. Tetzlaffas. Interviu portalui „Violinist.com“ jis aiškino, kad didžiojoje muzikoje greta grožio yra kova, pažeidžiamumas, švelnumas, abejonė ir tragedija. Todėl atlikėjas negali visko perteikti vien gražiu, kontroliuojamu garsu.

„Smuikininkas, stovintis priešais orkestrą ir užtikrintai valdantis situaciją, nėra geras visų skirtingų kompozitoriaus sielos dalių atstovas. Jis turi tapti abejonės bei tragedijos balsu“, – sako muzikantas.

Tetzlaffas grožį girdi ir lūžtančiame balse, ir pianissimo švelnume. Jo kritika nukreipta ne prieš gražų garsą, o prieš grožį, kuris pradeda slėpti muzikos turinį.

„Mes, smuikininkai, turėtume būti kompozitoriaus sielos aktoriai. Tad jeigu į pirmą vietą iškeliame savo pačių grožį – neturėtume taip elgtis.“

Drąsa būti pažeidžiamam

Su tuo tiesiogiai susijęs kitas Tetzlaffui svarbus dalykas – atlikėjo pažeidžiamumas.

„Turi leisti sau scenoje kalbėti apie save. Tai sudėtingas dalykas“, – interviu žurnalui „Strings“ yra sakęs smuikininkas.

Pasak jo, visiškai atsivėrus muzikai kartais gali nukentėti net intonacija, tačiau nuolatinis siekis apsisaugoti nuo klaidos turi kitą kainą – atlikimas gali tapti nepriekaištingas ir kartu nieko nepasakyti.

„Ilgainiui geriau gyventi be šarvų. Šarvai galbūt apsaugo nuo tam tikro skausmo, tačiau kaip muzikantas tampi beprasmiškas. Daugybė solistų išeina į sceną nepažeidžiami ir nepriekaištingi, tačiau nepasakantys nieko apie kompozitorių ir muzikos emociją.“

Todėl jam svetima ir solisto kaip garbinamos scenos žvaigždės laikysena.

„Nereikėtų lipti į sceną su mintimi, kad tave turi dievinti. Tai atima iš muzikos visas esmines savybes.“

Mažiau valandų – daugiau gyvenimo?

Tetzlaffas panašiai kalba ir apie muzikanto kasdienybę. Jaunuosius atlikėjus jis perspėja, kad pernelyg intensyvus praktikavimasis savaime negarantuoja geresnio rezultato.

„Kai repetuoji aštuonias valandas per dieną, tiesiogine prasme iškrenti iš gyvenimo – tavęs jame nebelieka.“

Jo manymu, talentingam muzikantui kartais daugiau duoda mąstymas apie muziką negu dar kelios mechaniško darbo valandos prie instrumento.

„Labai svarbu turėti žaismingą santykį su tuo, ką darai. Nemanau, kad Brahmsas ar Beethovenas tikėjosi, jog metus sėdėsime ir tobulinsime vieno kūrinio atlikimą.“

Tačiau žaismingumas Tetzlaffui nereiškia paviršutiniškumo. Muzikos mokymasis, jo įsitikinimu, niekada nesibaigia.

„Tai nuostabus žaidimas, tačiau jo esmė – labai rimta.“

Gal todėl jam nepriimtinas ir koncertas, tampantis vien solisto triumfu. Muzikantas kalba apie visai kitą atlikimo prasmę – bendravimą, kuriame dalyvauja kompozitorius, atlikėjas ir publika.

„Labai liūdna, kai koncertas tampa solisto sėkmės istorija, užuot buvęs bendravimo švente visiems, įskaitant publiką.“

Spalio 9-osios koncerte Vilniuje šias Tetzlaffo mintis bus galima patikrinti klausantis jo paties. Su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru ir Gintaru Rinkevičiumi smuikininkas atliks Édouardo Lalo „Ispaniškąją simfoniją“ – kūrinį, kuriame solisto virtuozinės galimybės akivaizdžios, tačiau vien jų gerai interpretacijai nepakanka.

Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas „Smuiko žvaigždė Christian Tetzlaff ir LVSO“ – 2026 m. spalio 9 d. 19 val. LVSO koncertų salėje. Dirigentas Gintaras Rinkevičius. Orkestro generalinis rėmėjas – „Norfa“, mecenatas – advokatų kontora „Cobalt“.