Čiurlionijos metai

Lapkričio 21-ąją LVSO koncertų salės scenoje pasirodė mokyklos chorai, simfoninis orkestras, smuikininkų ansamblis ir solistai – mokyklos mokiniai, o prie dirigento pulto visą koncerto pirmąją dalį keitėsi skirtingų kartų mokyklos alumnai, nuo jauniausio - Mariaus Rinkevičiaus iki Juliaus Geniušo. „Menų pašaukti. Laiko akordai“, taip pavadintas koncertas prasidėjo netradiciškai – nuo trumpo metražo filmo, kuriame nakties metu po tuščius mokyklos koridorius ir auditorijas keliauja mokyklos septintokas Teodoras Lipčius, pasakodamas savo, kaip čiurlioniuko potyrius, išgyvenimus, nepaprastą santykį šia ypatinga mokykla, kol paima savo violončelę ir tiesiog užgroja „Beauštančią aušrelę“, vėl gi - netradicinę M.K. Čiurlionio harmonizuotos lietuvių liaudies dainos versiją, o prie jo solo vaizdo projekcijoje po kelių minučių jau gyvai scenoje prisijungė mokyklos choras bei orkestras, diriguojamas vieno iš alumnų Mariaus Rinkevičiaus. Toliau visa pirmoji koncerto dalis sukosi kaip spalvingas kaleidoskopas, o publikos entuziazmą kaitino mokinių solistų ir orkestro meistrystė. Svarbu paminėti faktą, kad šią koncertinę programą mokyklos orkestras parengė vos per kelias savaites, tik ką grįžęs iš labai sėkmingų gastrolių Nyderlanduose ir Lenkijoje (kur buvo atlikti visiškai kiti kūriniai). Direktoriaus pavaduotoja Eglė Čobotienė pasakojo, kad lenkų bičiuliai niekaip negalėjo atsistebėti, jog vos po kelių savaičių mokyklos orkestras jau grieš visiškai naują programą prestižinėje Vilniaus koncertų salėje. Šį faktą paminėjau todėl, kad po „Beauštančios aušrelės“ sekė Francis‘o Poulenc‘o Koncertas dviem fortepijonams su orkestru, o šis kūrinys savo visapusišku sudėtingumu vertas geriausių pasaulio orkestrų ir ryškiausių solistų. Šįkart solistės buvo Aurelija Vanagaitė ir Liepa Kuzmaitė, kurios su orkestru skambino koncerto I dalį - Allegro ma non Troppo, orkestrui dirigavo Julius Geniušas.

Dar viena prasminga koncerto detalė. Šiam koncertui buvo specialiai pagaminta batuta, kurią iškilmingai, apeigiškai perimdavo prie dirigento pulto ateinantis dirigentas iš prieš tai dirigavusio alumno. Julių Geniušą prie pulto pakeitė Karolis Variakojis, o su juo į sceną įžengė mokyklos vienuoliktokas smuikininkas Rokas Diržys ir griežė Camille Saint-Saëns‘o Introdukcija ir Rondo Capriccioso op. 28, vieną efektingiausių ir virtuoziškiausių kūrinių iš smuikininkų repertuaro. Sunku būtų išskirti kažkurį pirmos dalies pasirodymą, nes visi atstovavo skirtingus stilius, epochas, tačiau Jono Mikeliūno sugrotas Emmanuel‘io Séjourné Koncertas marimbai ir styginių orkestrui (skambėjo virtuoziška III dalis, dirigavo Juozas Mantas Jauniškis) sukėlė tikrą publikos furorą. Marimba savaime yra savitas, egzotiškas instrumentas dėl savo ypatingo, užburiančio tembro, jo solinis repertuaras nėra gausus, tačiau Jono Mikeliūno rankose keturios lazdelės sukūrė ne tik nuostabų virtuozinį „šou“, bet ir plačią dinaminę, spalvų paletę. Galbūt arfa mūsų ausims skamba ne taip egzotiškai kaip marimba, tačiau ją mes taip pat labiau įpratę matyti ir girdėti negarsiai skambančią kažkur simfoninio orkestro užnugaryje, todėl Linės Lipnickaitės pasirodymas su Gabriel‘io Pierne‘o Koncertine pjese arfai ir orkestrui op.39 (dirigavo Robertas Šervenikas) buvo ne ką mažiau ryškus ir efektingas kaip ir prieš tai grojusių solistų.

Mokyklos smuikininkų ansamblis, kuriame griežia 5-7 klasių mokiniai yra bene vienas seniausių mokyklos instrumentinių kolektyvų, įkurtas dar XX a. 7-e dešimtmetyje legendinio smuiko ir alto pedagogo šviesaus atminimo Tado Šerno. Dar iš moksleivystės metų pamenu, kad šio ansamblio nariai anais laikais buvo malonybiškai vadinami „šerniukais“, bet tai buvo suprantama kaip tam tikra prestižo sąvoka, nes juk pas Šerną griežė gabiausieji, kurie anais laikais dargi nuolatos pasirodydavo televizijos laidoje „Do-Re-Mi šalyje“. 1987-2007 ansambliui vadovavo Andrius Krevnevičius, nuo 2007 iki 2010 m. vadovavo Eglė Čobotienė (pati 7-e dešimtmetyje buvusi viena iš „šerniukų“), o nuo 2010-ųjų jam vadovauja Artūras Šilalė. Smuikininkų ansamblis turi ne tik gražią istoriją, bet ir atlieka svarbią ugdomąją misija, puoselėjant ansamblinio muzikavimo įgūdžius ir sykiu ruošdamas jaunuosius smuikininkus didžiajam orkestrui. Pirmosios dalies užbaigimui abu kolektyvai – smuikininkų ansamblis ir simfoninis orkestras, diriguojant Artūrui Šilalei griežė M.K Čiurlionio Preliudas b-moll ir A. Vivaldi Koncerto smuikui ir orkestrui G-dur I d. (T. Petrikio aranžuotė). O visą pirmąją koncerto dalį vainikavo prie orkestro prisijungę mokyklos chorai su nuostabaus grožio César‘o Franck‘o giesme „Panis angelicus“ iš Mišių op. 12, Broniaus Kutavičiaus daina „Nebeužtvenksi upės bėgimo“ (Maironio eilėmis) ir M. K. Čiurlionio harmonizuota liaudies daina „Dainų dainelė“, orkestrui ir chorams dirigavo Martynas Stakionis, Jaunius Šakalys, Martynas Staškus. „Dainų dainelė“ šiais jubiliejiniais M. K. Čiurlionio metais tapo dar vienu Čiurlionijos atpažinimo ženklu. Įspūdingos trukmės pirmoji koncerto dalis prabėgo kažkaip greitai, o klausytojai atsistodami ir entuziastingai plodami išreiškė savo padėką visų pirma tiems, kurių dėka šie ypatingi kolektyvai ir nuostabūs solistai tą vakarą pasirodė prestižinėje scenoje, plojo mokyklos mokytojams: Gabrielei Kondrotaitei ir Jurgiui Aleknavičiui, Rūtai Lipinaitytei-Savickienei, Zenonui Bagavičiui ir Džiugui Daugirdai, Daivai Šlyžienei, chorų vadovams Romualdui Gražiniui, Jauniui Šakaliui, Saulei Kriščiūnaitei, Eglei Ganusauskienei, Gitanai Trimirkaitei, orkestro vadovui Martynui Staškui ir simfoninio orkestro mokytojams Juozui Mantui Jauniškiui, Ingai Gylytei, Tomui Savickui, Tomui Ramančiūnui, Dariui Stoskeliūnui, Vitui Vidzbeliui,

Antroje jubiliejinio koncerto dalyje laukė savotiška intriga – specialiai šiai progai Laimio Vilkončiaus sukurta Oratorija „Durys ten šviesai atvertos“ simfoniniam orkestrui, chorui ir skaitovui (Erikos Drungytės eilės). Skaitovo vaidmenį atliko pats kompozitorius L. Vilkončius, kuris skaitė M.K. Čiurlionio laiškus. Premjerinį kūrinį atliko mokyklos simfoninis orkestras, mokyklos chorai ir choras „Aidija“ , diriguojami orkestro meno vadovo ir vyr. dirigento Martyno Staškaus. Turint omeny tai, kad naujoji L. Vilkončiaus oratorija yra 10 dalių ir trunka apie 50 minučių, reikėtų stabtelėti ir vėl priminti, kad šį kūrinį orkestras parengė per tas kelias savaites po minėtų gastrolių Nyderlanduose ir Lenkijoje, tad darbas virė labai intensyviai kasdienėse repeticijose. Reikia pripažinti, kad kūrinio partitūra ganėtinai sudėtinga (ne paslaptis, kad tonacijos su šešiais bemoliais net ir patyrusiems orkestrantams būna „galvos skausmas“), nors visi kompozitorių žinome kaip puikų melodistą ir gražių, lengvai įsimenamų dainų autorių, o oratorijos žanras labai specifinis, reikalaujantis ir iš atlikėjų daug triūso bei rimto pasirengimo. Oratorijoje girdėjome ir paties M.K. Čiurlionio kūrinių citatas – giesmės „Viešpaties angelas“, „Beauštanti aušrelė“, kelių fortepijoninių preliudų. Manau, kad rezultatas pranoko bet kokius lūkesčius – puikus, profesionalus ir gilus atlikimas, pasiektas per maksimaliai trumpą laiką.

Jubiliejinę alumnų-dirigentų batutą saugoti iki kitų jubiliejinių metų priėmė mokyklos direktorius.

Pabaigai, kaip kaip ir dera iškilmingam renginiui, skambėjo gražūs padėkos žodžiai mokyklos mokytojams ir direktoriui iš ministrės Ramintos Popovienės lūpų, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos padėkos raštai mokyklos mokytojams - istorikui ir poetui Albinui Galiniui, dailininkui ir ilgamečiam dailės skyriaus vadovui Romualdui Karpavičiui, baleto mokytojai, baletmeisterei Giedrei Zaščižinskaitei-Keblienei ir ilgamečiam mokyklos choro vadovui Romualdui Gražiniui. Beje, Ministrė paskelbė dar vieną žinią, kad pasirašė įsakymą dėl Dainiaus Numgaudžio skyrimo į Nacionalinės M.K. Čiurlionio mokyklos direktoriaus pareigas antrai penkerių metų kadencijai. Šiais neramiais laikais, kai visuomenė neretai be pagrindo gąsdinama visokiais „užvaldymais“ ir grėsmėmis bei turint omeny, kokie gražūs pokyčiai vyko su mokykla pastaruosius penkerius metus, tai buvo išties geriausia to vakaro žinia mokyklos bendruomenei. Šviesos durys plačiai atvertos ir Čiurlionijos metai tęsiasi. Belieka tik palinkėti, kad visi sveiki, drūti ir po taikiu dangumi sulauktume kito Čiurlionijos jubiliejaus.