Čiurlioniukų balsai

Publikuota: 2018-12-23 Autorius: Audronė Žigaitytė, Rita Aleknaitė-Bieliauskienė, Viktoras Bakys, Vytautė Markeliūnienė, Lukrecija Stonkutė
Čiurlioniukų balsai

Dauguma žymių Lietuvos muzikų yra Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos absolventai. Lapkričio 17-osios vakarą daugelis jų Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje susibūrė pažymėti vieno svarbiausių mokyklos kolektyvų – moksleivių choro, ne vienam tapusio tramplinu į didžiąsias pasaulio scenas, – septyniasdešimtmečio. Džiugią šventę papuošė ir naujausia (įrašyta 2016–2018 m.) choro kompaktinė plokštelė „Čiurlioniukų balsas“.

1945 metais įsteigta Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla (tada Vilniaus dešimtmetė muzikos mokykla) jau po trejų metų, 1948-ųjų rudenį, turėjo ne tik bendrojo lavinimo klases, bet ir naują Choro skyrių būsimiems chorvedžiams bei choro dainininkams. Iki šių dienų aktyviai koncertuojantys trys mokyklos mokinių chorai aukščiausiu lygiu reprezentuoja lietuvių chorinę muziką Lietuvoje ir pasaulyje, dalyvauja įvairiuose festivaliuose, dainų šventėse, yra pirmieji daugelio kompozitorių kūrinių atlikėjai.

Pirmoji pažintis

„Bekeliaudama per dangų...“, – ypač skaidriai ir džiaugsmingai traukia vaikų choras. O aš, dažnai viena būdama namuose, labiausiai mėgstu klausytis muzikos (tėvelis buvo išmokęs įsijungti patefoną). Iš visos tėčio kolekcijos man labiausiai patinka jo muzikos plokštelės. Viena jų – anuomet dešimtmete vadintos muzikos mokyklos choro įrašyta R. Žigaičio kantata „Keliai“.

Netrukus atėjo metas tą taip mane žavėjusį chorą pamatyti „gyvai“. Rašydama šiuos žodžius vieno kito bendramokslio klausiau, ar prisimena dienas, kai dar būdami pradinukai per šventes eidavome į mokyklos Didžiąją salę, kur kiekvieną iškilmių koncertą vainikuodavo mokinių choro pasirodymas.

Visi prisimena!

Ir ne tik skaidrius balsus, bet ir labai gražius choristų drabužius! Žalsvos spalvos kostiumus puošė žalvario segės... Ir kaip buvo apmaudu, kad tuo metu pianistų į chorą jau nebekviesdavo.

Nes choras ne tik puošniai, nekasdieniškai atrodė – ir dainavo nuostabiai!

Ypač emocionalūs, įspūdingi būdavo choro pasirodymai su Virgilijumi Noreika. Juk būtent tuomet gimė ilgam choro biografijos puošmena tapę Bacho ir Gounod „Ave Maria“, Luigi Denzos „Funiculi, funicula“...

Atmintin įstrigo ir „sava“ mokyklos solistė Jolanta Čiurilaitė, krištolinėmis koloratūromis papuošdavusi ne vieną choro atliekamą kūrinį, o vėliau ir solo dainuodavusi neužmirštamą Léo Delibesˊo „Lėlę“.

Kiek pamenu, chore visuomet būdavo krištolinis balselis. Ir Asmik Grigorian, šiandien garsiausių salių operos primadonos, vardą pirmiausia įsidėmėjau, kai nepaprasto grožio balseliu ji solavo mokyklos chore. Kiek tada jai buvo metų? Gal dešimt, dvylika...

Šiandien, dėliodami choro biografijos mozaiką, randame labai daug žymių vardų, ypač iš pirmųjų metų, kai lankyti chorą buvo privaloma visiems. Ankstyvosiose choro nuotraukose matome būsimą habil. dr. Ingę Lukšaitę, būsimas muzikologes Jūratę Burokaitę, Astą Kynaitę, Loretą Tamulytę, muzikos propaguotoją, televizijos žurnalistę Audronę Janutėnaitę, puikiomis pianistėmis koncertmeisterėmis tapusias Saulę Eidukonytę, Aušrą Banaitytę, Laisvę Paškevičiūtę, Nijolę Vaitiekūnaitę, pianistę Aldoną Dvarionaitę, smuikininkus Eduardą Digrį, Meilę Baužinskaitę, Danutę Pomerancaitę, Audronę Vainiūnaitę, Jurgį Dvarioną, violončelininkus Davidą Geringą ir Nijolę Šimkutę, kompozitorių Juozą Širvinską, dirigentus Alvydą Šulčį, Dalių Samėną, Joną Aleksą, architektą Augį Gučą (anuomet violončelininką) ir daugybę kitų jau vėlesnių metų absolventų.

Iš laiko perspektyvos žvelgdama, o ypač archyvuose radusi anų dienų įrašus, suprantu, kad ugdymo procese labai svarbi kasdien skambanti muzika – kokybiški koncertai, įrašai, radijo laidos, tai, kas supa mus nuo ryto iki vakaro. Net tuomet, kai profesionalu netampama.

Man pasisekė – gyvenau tuo metu, kai formavosi šiandien neginčijami lietuvių profesionaliosios muzikos reiškiniai. Ir vienas jų – Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla bei jos kolektyvai, meniniais rezultatais gerokai peržengiantys ugdymo misiją.

Audronė ŽIGAITYTĖ-NEKROŠIENĖ

Biografijos pradžia. Dainavimas – ne tik menas

Dainavimas – muzikinės veiklos komponentas, kuris padeda individui vystyti fiziologinę klausą, formuoja meninės išraiškos elementų sampratą, leidžia muzikuojant sukurti skambias harmonijas, meninius vaizdinius. Todėl jau Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos biografijos ištakose chorui buvo skiriamas didelis dėmesys, jis buvo privalomas visų specialybių mokiniams.

Meno reikalų valdybos 1948 m. spalio 9 d. įsakymu Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje buvo atidarytas Choro skyrius. Atrinkti vaikai, dėmesingiausiai – berniukai. Vaikai atėjo ir iš tuomečių Pionierių rūmų, Vilniaus septynmetės muzikos mokyklos kolektyvų. Pirmajame chore dainavo 27 mokiniai, kolektyvui vadovavo Konrado Kavecko mokinys Pranas Sližys (1915–2004). 1950 m. Dainų šventėje Sližys jau dalyvavo su kone trigubai išaugusiu kolektyvu.

1950–1952 m. mokyklos chorui vadovavo Benediktas Mačikėnas. 1952 m. vykusiame koncerte dirigavo ir konservatorijos III kurso studentas Antanas Jozėnas. Būtent jis perėmė chorą B. Mačikėnui išvykus dirbti į Kauną. Antanas Jozėnas (1927–2014) – net kelių Lietuvos kultūrai itin svarbių asmenybių ugdytinis: jis mokėsi pas Nikodemą Martinonį, Adelę Galaunienę ir Antaną Budriūną.

Jaunam choro vadovui talkino Rita Viržonytė-Vaitkevičienė, tuo metu taip pat dar studentė, vėliau – ilgametė mokyklos pedagogė.

Perėmęs vadovavimą chorui A. Jozėnas nuo pat pradžių kūrė profesionalų kolektyvą. Iš mokinių reikalaudavo dėmesio, susikaupimo, nenuolaidžiaudavo net talentingiesiems. Iš pradžių vaikai dainuodavo kiekvieną rytą. Nuo IV klasės jie lankydavo solinio dainavimo pamokas, nuo VII klasės būsimiems dirigentams prasidėdavo individualūs užsiėmimai: partitūrų skaitymas, chorvedyba, dirigavimas. A. Jozėnas pirmasis sudarė specialiųjų disciplinų programas, savo veiklą apibendrino su legendine muzikos mokymo sistemos kūrėja Vida Krakauskaite parengtoje knygoje „Balso lavinimo pratimai, dirbant su vaikų choru“.

Ugdydamas profesionaliai muzikos besimokančių vaikų chorą, A. Jozėnas nepasikliovė vien tik savo patirtimi, domėjosi kitomis chorinėmis mokyklomis. A. Svešnikovo mokyklos programa paskatino choro koncertus su mokyklos styginių, pučiamųjų, LRT orkestrais. Diriguoti būdavo kviečiami B. Dvarionas, J. Karosas, R. Geniušas, S. Sondeckis, A. Klenickis.

Choro repertuare įsitvirtino lietuviškų dainų aukso fondas – Stasio Šimkaus „Oželis“, Čiur­lionio harmonizuota liaudies daina „Ūžia girelė“, Antano Budriūno „Rudenėlis“ ir daugelis kitų. Pamažu greta dainų radosi solidesni kūriniai: D. Šostakovičiaus Kantata, A. Klenickio siuita „Vasaros diena“, E. Balsio muzika filmui „Žydrasis horizontas“, anuomet itin populiari R. Žigaičio kantata „Keliai“, E. Griego, W. A. Mozarto opusai, G. B. Pergolesi „Stabat Mater“, O. Messiaeno „Trys mažosios liturgijos“. Kartu dainuodavo žinomi solistai, tarp jų ir Virgilijus Noreika, Rimantas Siparis...

Moksleivių choras parengė rimtas programas gastrolėms Leningrade, Maskvoje, 7 koncertus atliko Vokietijos miestuose Erfurte, Veimare ir kt., padarė įrašų Radijo fonotekai.

Tai buvo ypatinga choro epocha. Solfedžio, ritmikos, muzikos teorijos, harmonijos, muzikos literatūros, kūrinių analizės pamokos formavo Antano Jozėno sumanyto profesionalaus kolektyvo pagrindus, tačiau vadovas norėjo ne tik išmokyti vaikus ansamblinio dainavimo, bet ir padėti jį pamilti, atskleisti jiems dainavimo kartu grožį.

Didžiulio dainavimo entuziasto ir žinovo A. Jozėno globojami augo būsimieji dainininkai. Atmenu puikius mokinių, vėliau operos artisčių Jolantos Čiurilaitės, Aušros Vasiliauskaitės solinius pasirodymus choro koncertuose. Pati chore dainavau kartu su kitais mokyklos mokiniais chorvedžiais ir instrumentininkais.

1971 m. Čiurlionio mokyklos chorui pradėjo vadovauti Rimantas Zdana­vičius, žinomas ir iniciatyvus Klaipėdos chorvedys. 1962–1969 m. jis buvo Klaipėdos S. Šimkaus aukštesniosios muzikos mokyklos choro dirigavimo dėstytojas, 1963-iaisiais uostamiestyje suorganizavo berniukų chorą, vėliau pavadintą „Gintarėliu“, 1966 m. – kamerinį mišrų chorą.

Dirbdamas su M. K. Čiurlionio mokyklos choru R. Zdanavičius pirmasis ėmė taikyti reliatyviosios solmizacijos metodą, mokomąsias programas papildė senųjų italų kompozitorių kūriniais, naujausiais lietuvių autorių opusais. Vienas įspūdingiausių to laikotarpio įvykių – 1977 m. pastatyta Broniaus Kutavičiaus opera „Kaulo senis ant geležinio kalno“, o kiek vėliau (1979 m.) parengta jo oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“ ilgam įsitvirtino mokyklos choro repertuare, pelnė šlovę ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kūrinys ne kartą skambėjo Vilniuje, buvo atliktas Rygoje, Leningrade ir Maskvoje.

R. Zdanavičiaus vadovaujamame chore išaugo dainininkės Saulė Šerytė, Rita Balta (Bieliauskaitė), tarptautinių premijų laureatas dirigentas ir kompozitorius Vykintas Baltakas (Bieliauskas).

Rita ALEKNAITĖ-BIELIAUSKIENĖ

Kad pajaustų penkių šimtmečių chorinės muzikos raidą

Kalbėdamas apie savo vadovauto choro repertuarą, Rimantas Zdanavičius sakė: „Pradėjęs dirbti Čiurlionio mokykloje neabejojau, kad būsimieji chorų dirigentai visais pojūčiais (dainuodami, grodami, diriguodami) turi pajusti paskutinių penkių šimtmečių chorinės muzikos raidą, stilius, atlikimo ypatumus. Tad formuodamas choro repertuarą ieškojau prieinamų kūrinių nuo Renesanso iki šiuolaikinės muzikos. Vaikai su ypatinga menine nuojauta interpretuodavo Lasso, Palestrinos, Monteverdi, Corelli, Scarlatti, Pergolesi, Händelio kūrinius. Vasaros stovykloje buvome parengę net Bacho Mišių h-moll sopranų ir altų partijas, kurias turėjome atlikti su Leningrado konservatorijos choro vyrų grupe. Deja, projektas nebuvo įgyvendintas. Nemažą repertuaro dalį sudarė šiuolaikinių autorių – Benjamino Britteno, Veljo Tormiso, Einojuhanio Rautavaaros, o ir lietuvių kompozitorių – Bajoro, Balakausko, Bražinsko, Martinaičio, Tamulionio ir kitų – kūryba. Ir, žinoma, Kutavičiaus opusai, kurių daugelio buvome pirmieji atlikėjai. Jautėmės privilegijuoti, turėdami tokio masto kūrėjų po mokyklos stogu.“

Tuo metu išsiplėtė ir mokyklos choro kūrybinių partnerių būrys – ansamblis „Musica humana“, dainininkė Giedrė Kaukaitė, vargonininkai Bernardas Vasiliauskas, Leopoldas Digrys. Gyvas buvo ir choro koncertinis gyvenimas gastrolėse: įsimintina egzotiška kelionė į Osetiją, pasirodymai Rygoje, Taline, Veimare, Duisburge. Koncertuota Leningrado konservatorijos, filharmonijos, Maskvos konservatorijos Didžiojoje ir Rachmaninovo salėse.

Buvo ir kitokio pobūdžio išvykų. „Teko su moksleiviais pakeliauti užmirštant visus muzikinius rūpesčius, – prisiminė R. Zdanavičius. – Atmintina trijų dienų iškyla slidėmis per Žemaitijos kalvas, nuo Šatrijos iki Medvėgalio, arba saulėta savaitė, praleista slidinėjant Karpatų aukštikalnėje. Dalyvavo kone 30 čiurlioniukų! O vienintelės traumos buvo skaudoki nudegimai nuo saulės.“

Būtent tuo laiku gimė dar dvi gražios visos Čiurlionio mokyklos tradicijos, prie kurių atsiradimo ir plėtotės esmingai prisidėjo choras. Koncertą „Viva la musica“, pasak Zdanavičiaus, „įkvėpė geismas kartą per metus jaukiai, šeimyniškai pamuzikuoti savo namuose“. Kita – naujametės operos – tradicija „atsirado kaip vožtuvas susikaupusiai energijai išlieti, atitrūkti nuo mokyklos rutinos“.

„1994 metais išvykau Ispanijon. Mano pareigas perėmė Romualdas Gražinis – ypatingo kruopštumo, gilaus muzikinio mąstymo asmenybė. Išvykau pasirašęs kontraktų vieniems (!) metams ir... užtrukau iki šiol“, – sakė R. Zdanavičius.

Jau daugiau kaip 2 dešimtmečius mokyklos choro istorijoje tęsiasi Gražinio laikas.

Romualdas Gražinis – Čiurlionio menų mokyklos, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventas, dirigavimą ir grigališkąjį choralą studijavęs dar ir Paryžiuje. R. Gražinio muzikiniam skoniui, įgūdžiams formuotis, ko gero, lemtingos svarbos turėjo dainavimas Zdanavičiaus ir Kutavičiaus laikų mokyklos chore. Choro dirigento profesijos jis siekė tuo metu, kai prasidėjo atlydys, brendo atgimimas ir nepriklausomybės siekis.

Tiesiogiai pažinta mokyklos choro gyvensena, tradicijos ir atvirumas naujovėms lėmė Gražinio, jau savarankiško dirigento, savybes, kurios ir šiandien yra atpažįstamos kaip šio choro originalumo bruožai.

Choras – neatsiejama mokyklos vidinio gyvenimo dalis, taip pat reprezentacinių koncertų puošmena. Tikru mokyklos įvykiu kasmet tampa Choro dirigavimo skyriaus abiturientų egzaminai-koncertai. Be šio choro neįsivaizduotume Nacionalinio Jono Aleksos jaunųjų dirigentų konkurso, naujametės operos, tradicinio koncerto „Viva la musica“. Dabar, laisvoje valstybėje, mokyklos choras drąsiai renkasi įdomų repertuarą, gastrolių maršrutus. Du kartus aplankyta Škotija, Vokietija, koncertuota Prancūzijoje (Paryžiuje), Vengrijoje, Čekijoje, Sakartvele, Lenkijoje, Švedijoje, dalyvauta Toronte vykusioje JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėje.

Pasakoja Romualdas Gražinis: „Čiurlioniukų repertuaro aukso fondas buvo ir tebėra Čiurlionio harmonizuotos liaudies dainos, Juozo Naujalio ir Broniaus Kutavičiaus dainos. Kasmet repertuarą stengiamės kreipti vis kita linkme, kad chore dainuojantys moksleiviai pažintų įvairios stilistikos muziką. Vis grįžtame prie Renesanso epochos kūrybos. Esame dainavę Buxtehudeˊs kantatą, Mozarto, Mendelssohno-Bartholdy motetus, Mozarto noktiurnus, Gabrielio Fauré giesmes arba atskiras dalis iš jo „Reguiem“, taip pat Mauriceˊo Duruflé motetus ir „Reguiem“. Iš atliktų lietuvių kompozitorių kūrinių įsimintiniausi Onutės Narbutaitės oratorija „Centones meae urbi“ (kartu su kameriniu choru „Aidija“), Broniaus Kutavičiaus oratorija „Paskutinės pagonių apeigos“, taip pat A. Martinaičio kantata „Cantus ad futurum“, F. Bajoro oratorija „Varpo kėlimas“, K. Vasiliauskaitės „Magnificat“, G. Samsono Mišios Kauno arkikatedros 600 metų jubiliejui, V. Bartulio, A. Martinaičio, R. Kabelio, M. Navako, M. Sokaitės premjeriniai sakraliniai kūriniai, Juozo Karoso dainos, A. Zakaro, Z. Bružaitės, N. Sinkevičiūtės, K. Brundzaitės kūrinių programos.“

Dera paminėti ir mokyklos choro repertuarą papildžiusius Zoltáno Kodály vokalinius kūrinius, Ludwigo van Beethoveno Fantaziją solistams, chorui, fortepijonui ir orkestrui, lenkų kompozitoriaus Henryko Jano Botoro simfoniją „Ubi caritas“, parašytą Europos kultūros sostinės Vroclavo užsakymu. Dalyvauta programoje „Kinas kaip muzika“, kurioje skambėjo žinomų lietuvių kompozitorių Eduardo Balsio, Vytauto Barkausko, Broniaus Kutavičiaus, Giedriaus Kuprevičiaus, Giedriaus Puskunigio ir kitų muzika filmams. Mokyklos choras įrašė Anatolijaus Šenderovo muzikos Andriaus Juzėno filmui „Getas“ garso takelį.

1989 m. R. Gražinio suburtas ir iki šiol vadovaujamas kamerinis choras „Aidija“ – tarytum vyresnioji mokyklos choro sesuo. „Aidijoje“ gali atpažinti veidus ir balsus tų, kurie ilgam lieka ištikimi šiai kerinčiai kūrybinei veiklai. Ar už jos neslypi lemtinga mokyklos choro patirtis ir dvasia?

Vytautė MARKELIŪNIENĖ, Lukrecija STONKUTĖ

Septyniasdešimtojo gimtadienio koncertas

Iš Kauno ir Klaipėdos, Švedijos, Austrijos ir net Amerikos atvykę daugybė muzikos mylėtojų vėsų lapkričio 17-osios vakarą rinkosi į Lietuvos nacionalinę filharmoniją 70 metų jubiliejaus proga pasveikinti M. K. Čiurlionio menų mokyklos choro.

Buvusiems choristams atgijo mieli prisiminimai, atrodė, lyg niekas nepasikeitė ir vis dar esi tas pats dešimtokas, smagiai leidžiantis laiką su draugais. Su jauduliu visi laukė netrukus prasidėsiančio koncerto.

Šiais laikais, kai darbus įprasta keisti kas kelerius metus ar mėnesius, įstabiai atrodo faktas, kad per pastaruosius 65-erius metus M. K. Čiurlionio menų mokyklos chorui vadovavo vos trys žmonės. Pažymėti šių trijų choro laivo kapitonų – Antano Jozėno, Rimanto Zdanavičiaus ir Romualdo Gražinio – vadovavimo etapus ir buvo pagrindinė pirmos koncerto dalies idėja. Skambant kūriniams iš buvusių ar esamų vadovų repertuaro mes tarsi praskriejome laiko mašina ir pasižiūrėjome, kuo choras gyveno kiekvienu savo veiklos etapu.

Simboliška, kad savo istoriją pasakojančiam chorui dirigavo ne tik dabartinis vadovas Romualdas Gražinis ar chormeisterė Gitana Trimirkaitė, bet ir buvę čiurlioniukai – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Robertas Šervenikas, jau kone pusę pasaulio su užsienio orkestrais išmaišę jauni dirigentai Mantas Stakionis ir Giedrė Šlekytė, M. K. Čiurlionio menų mokyklos Choro dirigavimo skyriaus vedėja Saulė Kriščiūnaitė, Algirdas Biveinis. Kviestinių dirigentų idėja pasirodė labai vykusi – kiekvienas jų atskleidė vis kitokią choro spalvą. Diriguojant R. Šervenikui ar S. Kriščiūnaitei, choras buvo labai susikaupęs, o atsidūręs Vakaruose besidarbuojančių jaunųjų dirigentų rankose dainuodavo užsidegęs ir net agresyviai.

Užsidegusi buvo ir publika. Lietuvoje dar neteko dalyvauti klasikinės muzikos koncerte, kur nuo pat pradžios žiūrovai pakeliami nuo kėdžių, daro mankštą, vaizduoja pašėlusią katę... Būtent tokias užduotis skyrė koncerto vedėjas A. Biveinis, taip užduodamas linksmą toną visam vakarui. Puiki buvo ir kita koncerto vedėja – buvusi choro narė aktorė Evelina Šimelionė. Jei ne jos charizma ir gebėjimas viską sustatyti į vietas, A. Biveinio entuziazmas ir spontaniškumas choro laivą galėjo nuplukdyti į nežinomus tolius...

Netikėtas buvo koncerto organizatorių sprendimas vieną iš kūrinių leisti diriguoti choristui, parinktam burtų keliu. Iki paskutinės minutės niekas nežinojo, kam teks stoti prieš chorą – burtai buvo ištraukti žiūrovų akivaizdoje. Sėkmė nusišypsojo dvyliktokei Salomėjai Vaičiūtei, kuri nė kiek nesutriko ir sėkmingai padirigavo.

Šiluma ir bendrystė – tokį pojūtį paliko pirma koncerto dalis. Antroji žadėjo didelę intrigą –dabartinių ir buvusių (kviesti visi) čiurlioniukų chorą. Daugiau nei šimtas žmonių, choro vadovo R. Gražinio žodžiais tariant, „susibūrė tarsi į mini dainų šventę“. Prie jų prisijungė ir M. K. Čiurlionio menų mokyklos simfoninis orkestras bei specialiai iš Niujorko atvykęs taip pat buvęs mokyklos auklėtinis pianistas Andrius Žlabys. Visi kartu jie ėmėsi nemenko iššūkio – atlikti L. van Beethoveno Fantaziją c-moll fortepijonui, solistams, chorui ir orkestrui.

Triumfuojanti ir herojiška L. van Beethoveno muzika puikiai tiko choro gimtadieniui paminėti. Įvairių kartų čiurlioniukų balsai, papildyti puikiu orkestro skambesiu ir magišku A. Žlabio virtuoziškumu, buvo tikra dovana klausytojams. Visas šimtas naujai iškepto choro balsų skambėjo neįtikėtinai darniai, ir tai turbūt būtų didžiausias komplimentas bet kuriam chorui.

Koncerte buvo paminėtas naujas choro kompaktinis diskas „Čiurlioniukų balsas“. Jame – per trisdešimt kūrinių, atspindinčių dabartinę situaciją, kai choras iš koncertinio tapo labiau studija jauniems dirigentams praktikuotis. Įrašant diską nemažą dalį kūrinių dirigavo moksleiviai.

Septyniasdešimt metų gyvuojantis M. K. Čiurlionio menų mokyklos choras buvo pirmasis atspirties taškas tokioms muzikos žvaigždėms, kaip Jonas Aleksa, Gintaras Rinkevičius, Robertas Šervenikas, Donatas Katkus, Mirga Gražinytė. Tačiau dar svarbiau, kad choras išaugino gausią bendruomenę. Vieni tapo muzikantais, kiti – aktoriais, žurnalistais, teisininkais ar ekonomistais. Bet visus juos jungia meilė dainai. Ta meilė vėsų lapkričio 17-osios vakarą sušildė visų esamų ir buvusių choristų širdis.

Viktoras BAKYS

Susiję audio galerijos

Čiurlioniukų balsas 1952 - 1972 Antanas Jozėnas

Čiurlioniukų balsas 2016 - 2018 Romualdas Gražinis

Susiję nuotraukų galerijos

Susiję nariai

Antanas Jozėnas

Antanas Jozėnas

Choro dirigentas, profesorius

Komentarai