„Cuore Piano Trio“: nežinoma muzika dažnai yra įdomesnė

Šių metų kovo 27 dieną Vilniaus rotušėje įvyko jaunosios kartos lenkų kamerinio ansamblio „Cuore Piano Trio“ koncertas, skirtas Lenkijos pirmininkavimui Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai. Tai buvo ne vienintelė koncerto proga – šiais metais minima 635 metų Magdeburgo teisės, kurią 1387 m. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila suteikė Vilniui, sukaktis, tad Vilniaus rotušė paruošė renginių ciklą „Magistrato dienos“, į jį įsiliejo ir svečių iš Lenkijos koncertas.

Koncerto pradžioje tylos minute buvo pagerbtas karo Ukrainoje aukų atminimas. „Viliuosi, kad muzika, kurią išgirsime, suteiks mums vilties, kad Europoje netrukus įsivyraus taika“, – sakė Lenkijos ambasadorė Lietuvoje Urszula Doroszewska. Apie Lenkijos ir Lietuvos ryšius bei muzikos reikšmę šiandienos politiniame kontekste kalbėjo Lenkijos instituto direktorė dr. Małgorzata Stefanowicz-Pecela.

„Cuore Piano Trio“ – Zuzanna Budzyńska (smuikas), Jadwiga Roguska (violončelė) ir Szymonas Ogryzekas (fortepijonas) – koncerte atliko dviejų XX a. akademinės muzikos klasikų, lietuvio Stasio Vainiūno ir lenko Arturo Malawskio, fortepijoninius trio, taip pabrėždami Lietuvos ir Lenkijos kultūrinę bei politinę bendrystę, taip pat siekį populiarinti mažai žinomą lenkų (šiuo atveju – ir lietuvių) kamerinę muziką. Trio muzikavimas pasižymėjo jaunatvišku veržlumu, emocine ir estetine branda, būtina abiem kompozicijoms atlikti.

Buvę Varšuvos Fryderyko Chopino muzikos universiteto, dabar – Vienos muzikos ir scenos meno universiteto studentai, susibūrę prieš penkerius metus, skina laurus tarptautiniuose konkursuose. Vien praėjusiais metais „Cuore Piano Trio“ laimėjo pirmąsias vietas tarptautiniuose konkursuose „Nouvelles Etoiles“, „Music of Eastern Europe“, „Rising Talents of Europe“, „Music of Germany and Austria“, ankstesniais metais – II tarptautiniame Prancūzijos muzikos konkurse, taip pat Lenkijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, Šveicarijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Kanadoje, Danijoje, Graikijoje, Singapūre vykusiuose konkursuose. Vienas naujausių pelnytų apdovanojimų – Audronės Vainiūnaitės prizas šių metų kovo 26 – balandžio 2 dienomis vykusiame IX tarptautiniame Stasio Vainiūno pianistų ir kamerinių ansamblių konkurse. Ansamblio nariai yra gavę Varšuvos Fryderyko Chopino muzikos universiteto rektoriaus, Lenkijos kultūros ir nacionalinio paveldo ministro bei programos „Młoda Polska“ stipendijas. Šiuo metu trio yra remiamas Lenkijos Liublino vaivadijos programos „Lubelskie – Taste Life!“

Labai profesionalus, įtikinamas „Cuore Piano Trio“ pasirodymas Vilniaus rotušėje paskatino atlikėjus pasikviesti pokalbio apie jų istoriją, laimėjimus, muzikanto sėkmės reikšmę, atrastą lietuvių muziką ir šiandien svarbų muzikos (a)politiškumą.

– Kaip susipažinote ir nusprendėte tapti fortepijoniniu trio?

Jadwiga Roguska: Su Zuzanna Budzyńska esame pažįstamos jau 12 metų, kartu mokėmės vidurinėje mokykloje. Toliau tęsėme studijas Varšuvos Fryderyko Chopino muzikos universitete, ten 2016 m. Zuzanna sutiko Szymoną Ogryzeką ir pradėjo groti duetu. 2017-aisiais, antraisiais studijų metais, Szymonui kamerinės muzikos paskaitoje reikėjo groti trio. Zuzanna susisiekė su manimi ir pakvietė susiburti į trio tik vienam semestrui ir vienam koncertui. Žinoma, sutikau, juolab kad to reikalavo ir mano studijos. Po pirmo mūsų koncerto sulaukėme kvietimo groti antrame, trečiame, o po pusės metų, 2018-ųjų gegužę, buvome pakviesti į festivalį užsienyje. Būtent po šio festivalio pajutome, kaip malonu muzikuoti drauge ir kad tai daryti norėtume dažniau. Tad aną pasirodymą galima laikyti mūsų trio pradžia.

Zuzanna Budzyńska: Įdomu tai, kad viena festivalio organizatorių yra lenkų pianistė Ligija Triakina. Ji yra gimusi Vilniuje, studijavo kartu su kompozitoriumi Stasiu Vainiūnu.

Baigę mokslus Lenkijoje, pernai visi kartu pradėjome studijas Vienoje.

– Kas jūsų specialybės dėstytojai?

Z. B.: Szymono dėstytojas yra Avedis Kouyoumdjianas, jis dėsto ir mūsų trio. Aš studijuoju smuikininko Christiano Altenburgerio klasėje, o Jadwiga – violončelininkės Marios Sellner klasėje.

– Itališkai „cuore“ reiškia „širdis“. Kodėl pasirinkote tokį pavadinimą?

J. R.: Ieškodami pavadinimo, teiravomės savo draugų, ir vienas pasiūlė šį. Taip, pirmoji itališko žodžio reikšmė yra „širdis“, tačiau juo galima įvardyti ir šerdį, o Szymono pavardė Ogryzek lenkiškai reiškia obuolio graužtuką, t. y. šerdį, taigi mūsų pavadinimas apima abi reikšmes...

Z. B.: Dar pridurčiau ir mūsų santykių su Szymonu (esame susižadėję) bei mūsų visų draugystės ir meilės muzikai prasmę.

– Koks svarbiausias jūsų trio pasiekimas?

J. R.: Manau, kad mūsų debiutas Varšuvos nacionalinėje filharmonijoje 2019 metų spalį.

Z. B.: Tai ir keli drauge įrašyti kompaktiniai diskai. Vienas jų – mūsų trio pasirodymo konkurse įrašai, kuriuos galima rasti ir „Spotify“ platformoje. Kartu su Szymonu įrašėme kompaktinį diską „Polonaises“, kurį laikyčiau didžiausiu mūsų dueto pasiekimu. 2019 m. už šį diską pelnėme prestižinį apdovanojimą „Lenkų muzikos korifėjus“ „Metų atradimo“ kategorijoje. Taip pat minėtina, kad priklausome ne tik nacionalinei Lenkijos muzikos agentūrai „Polish Artist Agency“, bet ir Italijos kamerinės muzikos agentūrai „Le Dimore del Quartetto“.

– Tad koncertuojate ir Italijoje?

Z. B.: Agentūros „Le Dimore del Quartetto“ veikla pagrįsta rezidencijomis, kurių per metus gali būti ir kelios. Džiugu, kad agentūra remia ir kitų įstaigų organizuojamus koncertus – atlikėjams suteikia apgyvendinimą mainais į koncertą, tad tokiu būdu mums tenka koncertuoti kelis kartus tos pačios išvykos metu. Pavyzdžiui, praėjusių metų rugpjūtį keliavome į Bergamo miestą šalia Milano, apsistojome didžiulėje XVI a. Tassų viloje (Villa dei Tasso). Ji buvo skirta vien tik mums, ten radome puikų fortepijoną ir surengėme papildomą koncertą, publika jį priėmė labai šiltai.

J. R.: Tai buvo unikali ir įkvepianti galimybė pažinti istoriją. Vila priklausė labai senai Tassų šeimai, kelis amžius dirbusiai popiežiui. Vilos sienos išpuoštos freskomis, kambariuose gausu istorinių relikvijų. Tai buvo nuostabi aplinka mūsų koncertui.

– Kas jums yra sėkmė? Apdovanojimai, palanki kritika ar tiesiog gerai pagrotas koncertas?

Szymon Ogryzek: Manau, kad muzikantai sėkmę jaučia tada, kai ją po mūsų koncerto jaučia publika. Mums svarbiausia klausytojams suteikti viltį, šviesą ir gilias emocijas. Tai kiekvieno menininko tikslas. Kasdien drauge repetuodami ir koncertuodami tobulėjame: geriau grojame, geriau perprantame muziką, tampame brandesni, tad antrasis sėkmės dėmuo būtų pojūtis, kad kartu augame ir kad esame verti to, ką darome. Tai filosofiškas klausimas, bet muzika ir yra filosofiška. Jos neįmanoma paliesti, ją gali tik suprasti, girdėti, galvoti apie ją. Su muzika galime augti, vystytis ir tapti geresniais žmonėmis. Žinoma, mus labai džiugina ir laimėti konkursai.

Z. B.: Antrindama Szymonui galiu pridurti, kad mes iš tiesų augame kartu. Kiekvienas turime savų problemų tiek asmenine, tiek grojimo prasme, o sėkmė mus aplanko tada, kai grodami koncerte mes jas drauge įveikiame.

J. R.: Žinoma, mums rūpi ir publikos nuomonė, atsiliepimai, bet taip pat svarbu, kaip jaučiamės patys. Esame trys skirtingi žmonės, tačiau grojame kartu, todėl turime būti labai vieningi.

– Savo tikslu laikote nežinomų Lenkijos kompozitorių muzikos sklaidą?

J. R.: Lenkų muzikos atlikimą laikome savo misija. Visi groja Chopino trio, tačiau yra begalė kitų dar neatrastų lenkų kompozitorių kūrinių, savo repertuare jų turime apie dešimt. Juos stengiamės atlikti kuo dažniau.

S. O.: Turiu pridurti, kad, jei koks kūrinys nėra populiarius, tai dar nereiškia, kad jis blogas. Tas pat galioja ir kompozitoriams. Galbūt jų kūryba pradingo kare (prisiminkime Lenkijos istoriją), gal dėl kitų priežasčių nebuvo publikuota. Mes tikime, kad yra daug vertų atlikti kūrinių ir stengiamės juos sugrąžinti į koncertinį gyvenimą. Muzikai reikia atsinaujinimo, kitaip ji taps neįdomi.

J. R.: Tokie kompozitoriai kaip Malawskis, Różyckis ir kiti yra Lenkijos kultūros dalis – mes turime ne tik Chopiną. Svarbu tai, kad šių kūrėjų muzika publikai labai patinka, tiesiog ji nėra prie jos pratusi.

Z. B.: Prisimenant Malawskį, verta paminėti vieną nedidelį mūsų koncertą Varšuvoje, po kurio publika, visiškai nesusijusi su muzika, mums sakė: „Šis paskutinis kūrinys buvo toks nuostabus! Mes net nenumanėme, kad klasikinės muzikos koncertas gali būti toks pats smagus kaip roko muzikos!“ Mus šis pasakymas paskatino susimąstyti apie klasikinės ir populiariosios muzikos ryšį.

S. O.: Krystianas Zimermanas groja daug Grażynos Bacewicz muzikos, jo pastangomis kompozitorė tapo populiari visame pasaulyje. Martha Argerich skambin Witoldo Lutosławskio, Juliuszo Zarębskio kūrinius, o tai reiškia, kad lenkų kompozitoriai yra tokie pat geri kaip ir visiems žinomi Vakarų autoriai, pavyzdžiui, Brahmsas, Mozartas ar Haydnas...

J. R.: Manau, kad dabarties kultūroje yra užtektinai erdvės įvairiai muzikai. Mes nesakome, kad negrojame Mozarto – dieviname jo muziką! Tačiau yra daug daugiau vertos atlikti muzikos ir mes neprivalome būti pririšti prie didžiųjų vardų. Publika nusiteikusi išgirsti daugiau.

– Ar jūsų dėstytojai Vienoje skatina atlikti lenkų muziką?

Z. B.: Labai. Prieš kelis mėnesius gavome kvietimą dalyvauti festivalyje Vienoje. Pamanėme, kad čia turėtume groti Brahmsą, tačiau mūsų dėstytojas pasakė: „Negrokite Brahmso Vienoje, visi Vienoje groja Brahmsą – grokite Malawskį!“ Iš tiesų, žmonėms nežinoma muzika dažnai yra įdomesnė.

– Gal galėtumėte palyginti kamerinės muzikos padėtį Lenkijoje ir Austrijoje? Ar jauni žmonės lankosi klasikinės muzikos koncertuose?

Z. B.: Manau, kad kamerinė muzika tampa vis populiaresnė, Vienoje yra daugybė puikių galimybių jauniems kamerinės muzikos ansambliams (beje, čia gausu styginių kvartetų, bet trio nėra daug). Mūsų dėstytojai rekomenduoja mums daug festivalių, dažnai esame kviečiami koncertuoti. Kalbant apie publiką, Austrijoje nuo pat mažų dienų iki senyvo amžiaus įprasta lankytis koncertuose. Viena tiesiog gyvena muzika. O Lenkijoje kamerinė muzika nėra tokia populiari.

– Daug kas mano, kad klasikinė muzika skirta tik elitui. Ar sutiktumėte su šiuo teiginiu?

S. O.: Žmonėms, nesusijusiems su muzika, patarčiau nebūtinai stengtis suprasti muziką, o tiesiog ją jausti.

Z. B.: Visi mes esame kilę ne iš muzikantų šeimų, tačiau mūsų tėvai myli muziką, klausosi ne tik mūsų, bet ir kitų atlikėjų. Jie neturi nei teorinių, nei istorinių žinių apie muziką, tiesiog ją myli.

J. R.: Manau, kad problema ta, jog žmonės bijo nežinomybės. Bet jei yra galimybė juos supažindinti su klasikine muzika, jiems ji patinka ir jie sugrįžta į koncertus. Mano nuomone, Lenkija yra gerame kelyje, joje daugėja muzikos festivalių, koncertų. Tai procesas, vedantis į muzikinę Lenkijos brandą.

– Ar stengiatės su akademine muzika supažindinti kuo platesnę auditoriją?

Z. B.: Taip. Daugiausia koncertuojame Lenkijoje ir į savo koncertus kviečiame kuo daugiau žmonių: šeimos narius, draugus, draugų draugus. Po kiekvieno pasirodymo sulaukiame teigiamų atsiliepimų ir prašymų pranešti, kada bus kitas koncertas. Pagaliau imame rekomenduoti ne tik savo, bet ir kitus klasikinės muzikos koncertus, kuriuose būtų verta apsilankyti.

J. R.: Tai paprasta rinkodaros problema – žmonės nežino, kur jie galėtų eiti, o sužinoję mėgaujasi koncertais. Tiesiog klasikinė muzika nėra taip reklamuojama kaip populiarioji.

Z. B.: Jei kas nors niekada nėra buvęs klasikinės muzikos koncerte, pradėti nuo Schönbergo būtų prasta idėja. Manau, mokyklose turėtų būti skiriama daugiau dėmesio muzikos disciplinai, kad žmonės galėtų laisvai rinktis norimus muzikinius stilius.

– Kokie jūsų ateities planai? Ar po studijų planuojate likti Vienoje, ar norite grįžti į Lenkiją?

J. R.: Manau, kad tai atvira tema.

Z. B.: Vienoje praleisime dar daugiau kaip ketverius metus, o tai labai ilgas laiko tarpsnis, ypač dabar, kai viskas taip greitai kinta. Austrijoje yra vietos kiekvienam muzikantui, tačiau Lenkijos muzikos scena auga ir suteikia vis daugiau galimybių saviraiškai. Geriausia būtų gyventi tarp abiejų šalių. Viena aišku – mes tikrai norėtume keliauti po pasaulį, tai mums labai patinka. Jau koncertavome Austrijoje, Italijoje, Lietuvoje, šį vasarį turėjome vykti į Prancūziją, tačiau mūsų pasirodymas buvo atšauktas dėl pandemijos.

– Kaip jums labiau patinka groti – solo ar ansamblyje?

Z. B.: Mėgstu groti tiek solo, tiek su trio. Šiuo metu daugiausia groju kamerinę muziką, bet prieš įsikuriant mūsų trio dažniau grodavau solo.

J. R.: Atsakymas toks: muzika yra vienis. Galima groti solo, galima orkestre, atlikti kamerinę muziką, tačiau muzika yra viena. Sakyčiau, net nėra svarbu, kokiu instrumentu grojama – jis tik įrankis muzikai įgalinti.

S. O.: Aš manau taip pat. Mes esame muzikantai, mes kuriame muziką. Visiškai nesvarbu, ar kuriame ją vieni, ar su su kitais žmonėmis. Svarbiausia, kad grojant tiek solo, tiek trio, salės šviesa apšviečia visus vienodai. Dėmesys turi būti kreipiamas tik į muziką, o ne į atlikėjų skaičių.

– Bet groti trio gal drąsiau nei vienam...

Z. B.: Žinoma, kamerinėje muzikoje atsakomybė yra paskirstyta. Bet aš pažįstu daugybę žmonių, kuriems tai nepatinka, nes jie negali kontroliuoti visos atlikimo kokybės. Bet net grodamas solo atlikėjas turi dvi rankas ir dešimt pirštų, kurie, jei kalbame apie pianistą, išgauna dešimt skirtingų balsų, turinčių derėti. Ir grodamas su orkestru solistas nėra vienas, jam pritaria šimtas orkestrantų, tarp jų mezgasi dialogas. Taigi, sakyčiau, visa muzika yra kamerinė, nesvarbu, kiek žmonių ją atlieka.

– Ar koncertas Vilniaus rotušėje buvo pirmas jūsų pasirodymas Lietuvoje?

J. R.: Kaip trio Lietuvoje koncertavome pirmą kartą, tačiau tikimės, kad ne paskutinį. Koncertą organizavo Lenkijos institutas Vilniuje, jis mus ir pakvietė. Būtent dėl to grojome Lenkijos ir Lietuvos kompozitorių kūrinius, nes koncerto tikslas buvo atspindėti Lietuvos ir Lenkijos bendrystę ir ryšius.

– Kokį įspūdį paliko Stasio Vainiūno muzika? Ar pirmą kartą atlikote Lietuvos kompozitoriaus kūrinį?

J. R.: Man jau yra tekę lankytis Vilniuje prieš prasidedant pandemijai, tada su orkestru grojome M. K. Čiurlionio simfoninę poemą „Miške“. Tačiau mūsų ansambliui Stasio Vainiūno Fortepijoninis trio buvo pirmasis lietuviškas kūrinys. Rengdami jį klausėmės ir daugiau jo kūrybos.

Z. B.: Klausydamiesi jo muzikos radome daug panašumų tarp kūrinių, tai padėjo geriau suprasti kompozitoriaus stilių ir jo muzikinę kalbą. Esame dėkingi Ligijai Triakinai, kuri mums rengiant Vainiūno Fortepijoninį trio davė puikių patarimų, nes ji mokėsi kartu su šiuo nuostabiu kompozitoriumi. O šiandien mes esame čia, susipažįstame su Lietuvos kultūra, maistu, žmonėmis ir, žinoma, muzika...

J. R.: Susipažįstame su kalba – juk ji visuomet veikia muziką, nes ir pati tam tikra prasme yra muzika. Gatvėje klausydamiesi lietuvių kalbos, joje išgirdome daug sąsajų su Vainiūno muzika.

– Iš kur sužinojote apie IX tarptautinį Stasio Vainiūno konkursą?

Z. B.: Apie jį buvo paskelbta universitete Vienoje. Mes visuomet norėjome apsilankyti Lietuvoje, nes mūsų gimtoji šalis yra kaimynystėje, tad šis konkursas yra puiki proga įgyvendinti svajonę.

– Liko kelios dienos iki jūsų pasirodymo konkurse. Ko tikitės?

S. O.: Norime pasirodyti kaip galima geriau, o kaip tai bus įvertinta, nuo mūsų nepriklauso, kiekvienas konkursas turi specifinę atmosferą. Kodėl muzikantai važiuoja į konkursus? Todėl, kad juose dalyvaujant kyla atlikimo lygis, atrandami nauji kūriniai.

– Kaip vertinate koncertą Vilniaus rotušėje? Kokia buvo publika, salė, fortepijonas?

S. O.: „Blüthner“ fortepijonas labai geras, salė didelė, jauki, puiki akustika. Esu labai laimingas, nes pasirodėme gerai, publika liko patenkinta, sulaukėme daug šiltų atsiliepimų.

Z. B.: Tiek salė, tiek pastatas, tiek Vilniaus rotušės aikštė buvo įkvepianti aplinka. Publika – labai dėmesinga, po koncerto prie mūsų priėjo daug žmonių. Dažniausiai žmonės bijo prieiti prie atlikėjų, bet tai neteisinga nuostata – mes visuomet džiaugiamės rodomu dėmesiu ir komentarais apie pasirodymą.

– Ar, jūsų nuomone, muzika gali būti politiška? Kokia jūsų pozicija šiuo kritiniu laiku?

Z. B.: Muzika visuomet buvo politiška, daug kompozitorių savo kūryboje yra išreiškę politines nuostatas. Bet mes nesame kompozitoriai – mes atlikėjai, todėl mūsų politinė raiška kiek kitokia. Manome, kad atlikimo menas turi būti virš politikos ir tautybės. Muzika yra transcendentinė kalba, ir mes, atlikėjai, laikome save privilegijuotais galėdami įvairių tautybių žmonėms suteikti universalių dalykų.

J. R.: Mes visi tikime, kad muzika turi jungti žmones, o ne juos skirti. Muzika privalo skleisti taiką net ir sunkiausiais žmonijai momentais.

– Dėkoju už pokalbį!