„Da pacem“ gieda Lietuvos chorai, tikėdami Ukrainos pergale

2022 m. rugpjūčio mėnesį Lietuvos chorų sąjunga (LCHS) vykdė išskirtinį projektą „Da pacem“, kuriame garsinant ukrainiečių choro muziką Lietuvoje vyko mokymai choro dirigentams, skambėjo naujos ukrainiečių liaudies dainų aranžuotės, įvyko koncertų ciklas įvairiose Lietuvos vietose. Projektą rėmė Lietuvos kultūros taryba.

Šiame projekte Ukrainą prasmingai atstovavo Kijevo Taraso Ševčenkos nacionalinio universiteto liaudies choro „Dnipro“ vadovė Iryna Dusheiko, kuri dirigavo koncertuose, dalyvavo LCHS rengiamuose XX kvalifikacijos kėlimo kursuose „Vasaros akademija“, sukūrė ukrainiečių liaudies dainų aranžuotes. Kitas aranžuotes sukūrė Sofiia Trusenko bei Rasa Gelgotienė. Aiškesniam ukrainietiškų tekstų prasmės suvokimui literatūrinius vertimus paruošė lietuvė, keliasdešimt metų pragyvenusi Ukrainoje ir šiuo metu vėl grįžusi į Lietuvą – Raisa Likhachova. Liaudies dainų aranžuotės, kurios yra skirtos mėgėjų chorams, skelbiamos LCHS internetinėje svetainėje, išreiškiant solidarumą su Ukraina, siekiant, kad ukrainiečių liaudies dainos skambėtų kuo plačiau, būtų žinomos Lietuvos chorams. Internete pateikiamos ne tik dainų partitūros, bet ir chorinių partijų įrašai, teksto tarimas bei vertimas į lietuvių kalbą. Tai vertingas indelis į Lietuvos chorų repetuarą.

Projekto koncertai įvyko Molėtų šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje (2022-08-18, Lietuvos chorų vadovų „Vasaros akademijos“ choro studijos koncertas), Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčioje (2022-08-19), Kauno šv. Mykolo Arkangelo (Įgulos) bažnyčioje (2022-08-21) ir Plungės šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje (2022-08-21). Koncertuose dalyvavo ir nemažas chorų skaičius – iki trijų chorų viename koncerte: Lietuvos chorų vadovų „Vasaros akademijos“ choro studija, kamerinis choras „Sodžius“ (vad. Regina Maleckaitė), Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčios choras „Ave verum“ (vadovas Vidmantas Ruzgys), LŽŪM mišrus choras „Dobilas“ (vad. Ignas Garla), choras „Diemedis“ ir kamerinis choras „Te Deum“ (vad. Audrius Petrauskas), choras “Plungė” (vad. Rita Urniežienė), Plungės kamerinis choras (vad. Alfonsas Vildžiūnas). Kartu su minėtais chorų vadovais koncertuose dirigavo Iryna Dusheiko (Ukraina), dainavo solistė Ilha Yaroshenko (Ukraina).

Projekto vadovė LCHS prezidentė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) doc. Rasa Gelgotienė taip apibūdino šios visapusiškos veiklos eigą: pirmiausia buvo kuriamos ukrainiečių liaudies dainų aranžuotės ir jų mokomoji medžiaga (choro partijų įrašai, tarimas, teksto vertimai). Įvyko keturi Lietuvos chorų koncertai, kuriuose dalyvavo minėti chorai, dirigavo devyni dirigentai. Paskutiniame koncerte, kuris buvo skirtas Ukrainos Nepriklausomybes dienai, dalyvavo Plungės rajono meras Audrius Klišonis ir Plungės Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas Vytautas Gedvainis, ukrainiečių aktorius Yevgenij Gulak pasakojo savo šeimos istoriją ir atliko muzikinį numerį. Koncertuose skambėjo apie dešimtį ukrainiečių liaudies dainų originalo kalba. Choro dirigentė iš Ukrainos Iryna Dusheiko repetavo su choro kolektyvais, juos mokydama taisyklingai tarti, pajusti ukrainiečių liaudies dainų prasmę ir charakterį. Chorų dainininkai ir klausytojai liko labai patenkinti, vieni įgijo naują patirtį, kiti – susipažino su ukrainietiškomis dainomis.

Lietuvos chorų vadovų „Vasaros akademijos“ choro studijos koncerto Molėtų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje vedėjas LMTA prof. Vytautas Miškinis prieš koncertą trumpai apibūdino šio koncerto atlikėjų, kurie yra geriausių Lietuvos chorų dirigentai, misiją: „mes dalinamės patirtimi, mes mokomės, mes mokome, atlikdami pačius naujausius kūrinius“. Šios choro studijos meno vadovas LMTA doc. Tomas Ambrozaitis (Lietuva), dirigentė Iryna Dusheiko (Ukraina), koncertmeisteris Rimvydas Mitkus (Lietuva). Džiugu, kad šį koncertą tiesiogiai transliavo ir paskelbė facebook platformoje Klaipėdos miesto chorinė bendrija „Aukuras”.

„Vasaros akademijoje“ dalyvavusio prof. Dainiaus Puišio nuomone ukrainietė dirigentė I. Dusheiko stengėsi kuo detaliau atskleisti savo repetuojamų ir diriguojamų kūrinių dramaturgiją, ypač jautriai ir tiksliai atspindėti siužetą. Ji dirigavo dvi kontrastingas savo aranžuotas ukrainiečių liaudies dainas mišriam chorui a cappella. Vieną – nostalgišką, persmelktą skausmo ir vidinio dramatizmo, labai dainingą „Ėjo karvės iš ažuolų girios“ («Йшли корови із діброви»). Pristatydamas šią dainą koncerto metu prof. V. Miškinis išvertė jos pavadinimą kaip „Stingo karvytės, stingo“. Tai tipiška tęstinė, kantileniška daina minorine derme. Kita I. Dysheiko dirgiuota daina – „Guculė Ksenia“ («Hutsulko Ksenia») – tai jaunuolio ir merginos pokalbis, jų dialogas apie meilę. Tai posminis tango, primenantis XX a. 8-9 dešimtmetyje populiariąją Jurijaus Faliko chorinę dainą „Nepažįstamoji“ («Незнакомка»), kur sklandžiai dera pagrindinė melodija ir akompanimentinė faktūra, kurią pasikeisdamos atlieka moterų arba vyrų balsų grupės. Dirigentei repetuojant minėtas dainas su „Vasaros akademijos“ choru, vyravo nuoširdumas, pagarba, susidomėjimas, geranoriškumas, palaikymas bei solidarumas su kolegomis – Ukrainos chorų vadovais, dirigentais, pedagogais ir visa Ukrainos tauta, sakė prof. D. Puišys.

Kitos projekto koncertuose skambėjusios I. Dusheiko ukrainiečių liaudies dainų aranžuotės moterų chorui a cappella – tai „Kodėl tu neatėjai“ («Чом ти не прийшов») ir „Oi nešviesk, mėnesėli“ («Ой не світи, місяченьку»). Doc. Rasa Gelgotienė moterų chorui a cappella aranžavo dainą „Oi, kieno tai žirgas stovi“ («Ой, чий то кiнь стоїть»). Sofiia Trusenko mišriam chorui a cappella aranžavo dainas „Oi niaukiasi, ūkanoja“ («Ой хмариться, туманиться») ir „Oi pievoje raudonasis putinas palinko“ («Ой у лузі червона калина похилилася»). Visas šių dainų aranžuotes galima rasti Lietuvos chorų sąjungos internetinėje svetainėje https://lchs.lt/ .

Donato Zakaro „Da pacem, Domine“ mišriam chorui a cappella pirmą kartą nuskambėjo 2022 m. gegužės 14 dieną Vilniaus universiteto (VU) Šv. Jonų bažnyčioje, kur vyko trijų VU chorų – „Virgo“, „Gaudeamus“ ir „Pro musica“ – sezono uždarymo koncertas „Da pacem“. Šis kūrinys gimė Ukrainos karo akivaizdoje 2022-03-07 Vilniuje ir stulbina savo paprastumu ir įtaigumu. Iš VI a. mus pasiekęs liturginis lotyniškas antifonos tekstas kalba apie ramybę („Suteik ramybę mūsų laikams, Viešpatie“), bet mintyje turima – taika: „Suteik taiką, Viešpatie“. „Pace“ (lot. k.) – tai taika (abliatyvo linksnis, dar naudojamas su „cum“, „in“). VU chorai atlikdami šį taikos choralą bei ukrainiečių liaudies dainą „Ой, чий то кінь стоїть“ siekė kultūriškai palaikyti už laisvę kovojančią Ukrainą. O VU chorai kartu su Ukraina buvo ir 2014 metais, kuomet Rusijos Federacija užpuolė Ukrainą (Krymą ir Donbasą), nuveždami į Kijevą paramą, apsilankę karo ligoninėje, palaikė ukrainiečius savo giedojimu ligoninės kieme. Kijevo Taraso Ševčenkos nacionalinio universiteto choro „Dnipro“ choristės 2022 m. jau turėjo draugų Vilniuje, o palikusios bombarduojamą Kijevą, rado prieglobstį VU choro dalyvių namuose. LCHS prezidentės R. Gelgotienės iniciatyva buvo renkamos lėšos Ukrainos chorų vadovams. LCHS administratorė Asta Balnionytė-Grajevskė informavo, kad iš viso pervesta Odesos chorų asociacijai (vadovas Serhii Savenko) 5757 eurų suma.

Ilga draugystė VU chorus sieja su Kijevo Taraso Ševčenkos nacionalinio universiteto liaudies choru „Dnipro“ ir jos vadove Iryna Dusheiko. 1834 metais Kijeve buvo įkurtas Šv.Volodymyro universitetas, o po 9 metų, 1843 metais, buvo suburtas pirmasis universiteto choras, kuris iš pradžių choras veikė kaip bažnytinis choras, o vėliau įgijo pasaulietinį statusą. 1859 metais universitete įvyko pirmieji choro koncertai. 1861–1866 m. chorui vadovaujant žymiam ukrainiečių kompozitoriui Mykolai Lysenkai (Микола Лисенко), kolektyvas atliko liaudies dainų programas, statė dramos spektaklius. Po 1876 m. choras veikė kaip bažnytinis kolektyvas. 1908–1917 m. chorui vadovavo žymus ukrainiečių kompozitorius ir dirigentas Oleksandras Košycas (Олександр Кошиць). Per dešimt darbo su Oleksandru Košycu metų universiteto studentų choras Kijeve surengė daugiau nei 30 viešų koncertų, atliko daugiau nei 150 Vakarų Europos ir Ukrainos kompozitorių chorinių kūrinių: Mykolos Lysenkos, Kyryl Stetsenko ir Oleksandro Košyco dainas ir giesmes.

1914 metais kompozitorius Mykolas Leontovičius (Микола Леонтович) sukūrė populiaria tapusią kalėdinės giesmės „Ščedrikas“ («Щедрик») chorinę aranžuotę, kuri 1916 m. gruodžio 25 d. pirmą kartą buvo atlikta Kijevo Šv. Volodymyro universitete diriguojant autoriui. 1917 m. Oleksandro Košyco vadovaujama grupė išvyko gastrolių Vakarų Europoje. Tačiau žlugus tuometinei Ukrainos centrinei tarybai ir į valdžią atėjus bolševikams, Oleksandras Košycas ir dalis choristų nusprendė likti užsienyje. 1922 m. dirigento vadovaujama grupė persikėlė į Ameriką, kur du dešimtmečius nuolat sėkmingai koncertavo JAV, Kanadoje, Meksikoje, Brazilijoje, Kuboje. 1922 m. spalį Niujorke buvo įrašytas pirmasis „Ščedrikas“ garso įrašas, kurį atliko Oleksandro Košyco vadovaujamas choras. 1936 metais pasirodė angliška „Ščedriko“ versija, kuri pelnė pasaulinį pripažinimą kaip „Varpų kalėdinė giesmė“ („Сarol of the bells“), kurią sukūrė ukrainiečių kilmės amerikiečių kompozitorius Petro Vilhovskis (Петро Вільховський). Pastarasis sukūrė aranžuotę ir simfoniniam orkestrui. Tuomet ši kukli ukrainiečių daina pasaulio mastu tapo populiariu šv. Kalėdų simboliu.

1939 metais Kijevo universitetas pavadintas Taraso Ševčenkos vardu, o 1964 metais Mychailo Chardajevo vadovaujamam chorui suteiktas liaudies kolektyvo garbės vardas ir „Dnipro“ («Дніпро») vardas. Per šį laiką kolektyvas tapo tarptautinių ir respublikinių konkursų bei festivalių nugalėtoju. Choro repertuare – ukrainiečių ir pasaulio klasikos kūriniai, liaudies dainos, šiuolaikinė muzika, liturginiai kūriniai.

1976–2009 metais chorui vadovavo profesorius Ivanas Pavlenko (Іван Павленко). Jo vadovaujamas kolektyvas daug keliavo Ukrainoje ir užsienyje – Kaune, Vilniuje, Tartu, Maskvoje, Minske. Choras gastroliavo Bulgarijoje, Olandijoje ir Vokietijoje. 2005 m. I. Pavlenko Kijevo nacionalinio T. Ševčenkos universiteto Filologijos institute įkūrė muzikinės folkloristikos katedrą, subūrė liaudies dainavimo ansamblį „Roksolania“ («Роксоланія»).

2009 m. choro meno vadove tapo Iryna Dusheyko. Nuo tada choras dalyvavo daugelyje festivalių ir konkursų Ukrainoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, įrašė tris kompaktines plokšteles. Tarpkultūriniams mainams choras Kijeve surengė daugybę kultūrinių ir meninių renginių, kuriuose dalyvavo chorų kolektyvai iš Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Italijos, Lenkijos ir Lietuvos.

Dabartinė choro vadovė I. Dusheiko choro dirigavimo mokėsi Kijevo Reingoldo Gliero (Рейнгольд Глієр) aukštesniojoje muzikos mokykloje, vėliau studijavo Kijevo nacionaliniame kultūros ir meno institute, kur įgijo liaudies choro dirigento specializaciją. Nuo 1999 m. I. Dusheiko dirbo choro „Dnipro“ chormeistere, nuo 2009 m. iš savo prof. I. Pavlenko perėmė meno vadovės pareigas.

[Toliau – interviu su Kijevo Taraso Ševčenkos nacionalinio universiteto liaudies choro „Dnipro“ vadove Iryna Dusheiko]

Interviu su Iryna Dusheyko
(2022-07-12 telefonu)

Rolandas Aidukas: Jūs vadovaujate Kijevo Taraso Ševčenkos nacionalinio universiteto liaudies chorui „Dnipro“, kuris dar vadinamas „choro kapela“. Mums neįprasti terminai „liaudies choras“ arba „choro kapela“. Kaip Jūs paaiškintumėte šias pas jus vartojamas sąvokas skaitytojams Lietuvoje?

Iryna Dusheyko: Kijevo universiteto choras 1964 m. gavo pavadinimą liaudies choro kapela „Dnipro“ ir tuo metu buvo naudojami tokie garbės vardai „liaudies“, „nusiplenęs“ (choras ar artistas). Šiuo metu šį sistema yra pasenusi, tačiau iki šiol ji yra nepakeista. Sąvoka „liaudies choras“ mūsų kolektyvo atžvilgiu sukelia nedidelę painiavą, kadangi liaudies choras skamba visai kitaip: dainuojama atvirais, liaudiškais balsais, specialiai kuriamos atitinkamos liaudies dainų aranžuotės, kuriose sopranų partijos diapazonas nesiekia aukščiau pirmosios oktavos si-bemol (b1). Kijevo universiteto chorui „Dnipro“ labiau tinka akademinio choro pavadinimas, kadangi mes atliekame klasikinį choro muzikos repertuarą.

R. A.: Kodėl 1964 m. chorui buvo suteiktas būtent šis pavadinimas – „Dnipro“?

I. D.: Dnipro – tai Ukrainos simbolis, pagrindinė šalies upė, pagrindinio šalies universiteto kolektyvas, siejamas su upe, kuri yra pagrindinė šalies arterija visom prasmėm.

R. A.: Kaip dirbate su savo choru šiuo metu, gyvendama Vokietijoje?

I. D.: Dirbu nuotoliniu būdu, tačiau šis darbas yra sudėtingas ir komplikuotas. Galima padaryti vaizdo įrašus, juos sujungti, tačiau tai nėra tikrasis darbas su choru. Netikiu „virtualiais chorais“ ir tokio principo nenaudoju. Šiuo metu su choru dalyvaujame projektuose, kaip kad neseniai choro moterų grupė buvo pakviesta į Ščeciną (Lenkija) atlikti Gabrielio Fauré Requiem kartu su Ščecino Jano Szyrockio technologijos universiteto choru. Choro „Dnipro“ 15 merginų grupė atvykusi balandžio mėnesį į Lenkiją per išeigines dienas surepetavo ir koncerte atliko minėtą Requiem, o koncerto pabaigoje savarankiškai padainavo liūdną ukrainiečių liaudies dainą, M. Leontovičiaus aranžuotą moterų chorui. Birželio mėnesį nepilna choro sudėtimi dalyvavome choro mokyklos projekte Lenkijoje.

R. A.: Šiuo metu, vykstant karui Ukrinoje, choro sudėtis ženkliai sumažėjo. Turbūt, daugelis choro vyrų išėjo į frontą ginti Tėvynės?

I. D.: Taip, keletas choro vyrų kovoja fronte. Tačiau ir taip chore vyrų balsų būdavo neperdaugiausiai, ypač trūko tenorų. Pastebėjau, kad ir kituose choruose egzistuoja tokia problema, dainuoja 3 dainininkai tenorai.

R. A.: Anksčiau su choru atlikdavote daug užsienio klasikų kompozitorių kūrinių, pvz., W. A. Mozarto Requiem, o juk tokių kūrinių atlikimui reikėjo nemažos ir pajegios choro sudėties?

I. D.: Anksčiau tikrai buvo didelė ir stipri choro sudėtis. Dviejų pandemijos metų pertrauka viską išderino. Mes stengėmės išsaugoti kolektyvą, nors universitete buvo draudžiama susitikti (dėl COVID-19). Be to, studentai universitete nėra skatinami dainuoti chore, nėra specialių programų, kurios pakeltų studentų motyvaciją dalyvauti choro veikloje, todėl laisvu nuo studijų metu studentai stengiasi užsidirbti pragyvenimui, o ne dainuoti chore. Tai ne profesionalus choras, todėl dainininkai eina savo noru. Dar ateina dainuoti universiteto absolventai, netgi pašaliniai žmonės...

R. A.: Kiek iš viso yra Kijevo T. Ševčenkos universitete chorų?

I. D.: Tai yra vienintelis choras universitete! Dar egzistavo nedidelis liaudies instrumentų ansamblis, bet jis pandemijos metu išnyko.

R. A.: Labai keista, žinant kad Vilniaus universitete muzikos kolektyvų yra nemažai. Turėdamas vienintelį chorą Kijevo universitetas turėtų jį labai globoti!

I. D.: Deja, taip nėra. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje egzistuoja aukšta chorinio dainavimo kultūra, sukurta muzikos ir meno mokyklų sistema, muzikos dalyko yra mokoma bendrojo lavinimo mokyklose. Ukrainoje vidurinėse mokyklose muzikos pamokų nėra, yra taip vadinama meno pamoka, kurioje mokiniai, neturintys muzikinių įgūdžių, gali piešti ar dar kuo nors užsiimti. Gerai, kad dar liko muzikos mokyklų, tačiau ir jų populiarumas yra prigęsęs. Jaunimui nebeįdomi tapo ir choro dirigento profesija. Į aukštesniąsias muzikos mokyklas stoja vis mažiau būsimų choro dirigentų, nebeliko stojančiųjų konkurso. Dauguma jaunimo domisi informacinėmis technologijomis, todėl reikia apie šią problemą garsiai kalbėti, atkreipiant kultūros ministerijos dėmesį: mes prarandame savo identiškumą. Kultūra pas mus yra laikoma nesvarbia, nukeliama į paskutinį planą. Ukrainoje egzistuoja taip vadinamieji depresyvieji regionai, kurie šliejasi prie Rusijos, tiki jos propaganda, ten žmonės nekalba ukrainiečių kalba, savęs nesieja su Ukraina.

R. A.: Norėčiau iš Jūsų daugiau sužinoti apie 2022 metų rugpjūčio mėnesio projektą „Da pacem“ Lietuvoje.

I. D.: Projekto iniciatorė ir vadovė Rasa Gelgotienė pakvietė mane dalyvauti koncertuose, chorų repeticijose, aranžuoti ukrainiečių liaudies dainas mėgėjų chorams. Esu ką tik grįžusi iš Bremeno (Vokietija), kur dirbau su vokiečių chorais, turėsiu susikaupti ir kibti į minėto Lietuvos projekto darbus. Pirmiausia reikės parengti ukrainiečių liaudies dainų aranžuočių chorines paritūras, transkribuoti dainų tekstų ukrainiečių raides į lotyniškas, parengti garso įrašus su šių tekstų tarimu. Viską reikės atlikti, todėl dabar man svarbiausia – nesusirgti (juokiasi).

R. A.: Nuo vasario mėn. Rusijai pradėjus neišprovokuotą Jūsų šalies karinį puolimą, Lietuvos chorų bendruomenė palaikydama Ukrainą, ėmė labiau domėtis ukrainiečių muzika ir ją vis dažniau atlikti koncertuose. Besidomėdamas Jūsų choro istorija, atkreipiau dėmesį į afišą, kuri skelbia, kad 1862 m. Kijevo universiteto choras dalyvavo spektaklyje „Natalka Poltavka“. Gal tai buvo M. Lysenko operos „Natalka Poltavka“ užuomazgos?

I. D.: Kijevo universiteto chorui tuo metu vadovavęs kompozitorius M. Lysenka su choru atliko ne tik dainas ir giesmes, bet statė dramos spektaklius su muzikiniais intarpais, galimai ir operas. Į universiteto chorą jis įvedė moterų balsus (sopranus ir altus), nes iki tol chore dainavo tik tenorai ir bosai (universitete galėjo studijuoti tik vyrai). M. Lysenkos dėka choras pasipildė moterų (tai buvo daugiausia studentų žmonos, seserys, draugės) balsais. Vėliau choras yra atlikęs Levo Revuckio (Лев Ревуцький) dramatišką kantatą „Chustyna“.

R. A.: Kokie nauji projektai Jūsų laukia ateityje?

I. D.: Vokietijoje kartu su L. Bethoveno muziejumi dalyvausiu projekte, kuriame ukrainiečių ir vokiečių 7-13 m. vaikai bus mokomi dainuoti ukrainiečių ir vokiečių liaudies dainas.

R. A.: Su savo vadovaujamu choru išleidote 3 garso įrašų plokšteles CD?

I. D.: Taip, vienas iš jų yra skirtas dainoms, kurios yra sukurtos ukrainiečių poeto Taraso Ševčenkos eilėmis. Įrašai atlikti dar iki 2019 m., kuomet su choru dirbau pilnu pajegumu. Vėliau vyko tik projektai, jau su mažesne choro sudėtimi, repetavome su pertraukomis, nebeliko pastovaus darbo...

R. A.: Taip, po pandemijos žmonės tapo kitokie, daug kas pasikeitė, krito choro dainininkų motyvacija. Ar Jūs tą pastebėjote?

I. D.: Taip, tai tikrai. Dirbti tapo daug sunkiau.

R. A.: 2014 m. į Kijevą atvyko Vilniaus universiteto chorai pasveikinti su Jūsų choro ir universiteto jubiliejais. Tuo metu Rusija niekšingai užpuolė Ukrainą. Ką tuomet jautėte ir galvojote?

I. D.: Taip, laikas buvo labai sunkus. Vilniaus universiteto chorų dainininkai jau turėjo bilietus į Kijevą ir buvo pasiruošę vykti pas mus į svečius. Tuomet buvo iškilusi grėsmė, kad jau kitą dieną gali būti paskelbta Ukrainoje karo padėtis. Vilniečiai visgi ryžosi atvykti, atvežė mums paramą, apsilankė karo ligoninėje, koncertavo ligoninės kieme, bendravo su ligonių motinomis. Po matytų kraupių sužalotų žmonių ligoninėje, vilniečiai ilgai negalėjo atsigauti. Tai buvo baisu...

Tuomet, kai kuriems atrodė, kad karas yra toli... O tą nelemtą karą reikėjo sustabdyti dar 2014 metais, nes po pertraukos atsigavęs priešas 2022 m. priartėjo iki pat Kijevo, sukeldamas dar didesnį siaubą.

R. A.: Sudėtinga situacija su Kijevo universiteto choru buvo ir I pasaulinio karo metais, kuris atsidūrė už savo šalies ribų?

I. D.: Tai galima būtų pavadinti „Ščedriko“ atsiradimo Amerikoje istorija. Buvo tuo metu toks politinis veikėjas Simonas Petliūra (Simon Petliura), kuris panoro Europai parodyti, jog Ukraina – tai ne Rusija, kad tai visai kita šalis, turinti savitą istoriją, kalbą, kultūrą. S. Petliūra buvo asmenybė, siekianti sukurti nepriklausomą Ukrainos valstybę. Jis paprašė tuometinio universiteto choro vadovo O. Košyco sutelkti choro kolektyvą koncertams Europoje, kur būtų populiarinama ukrainiečių muzika, būtų skelbiama Ukrainos valstybės idėja. Bolševikams užgrobus valdžią Ukrainoje, choro dainininkai, bijodami represijų gimtojoje šalyje sugrįžus, liko užsienyje. Manau, kad tai buvo projektinis choras, kurį sudarė dalis universiteto choro dainininkų, kita dalis buvo surinkta iš kitur. Chorui persikėlus į Ameriką, daina „Ščedrikas“ įgavo naują autentišką pavidalą, kuris buvo artimesnis senam, dar ikikrikščionybės laikotarpio teksto variantui. Tokia amerikietiška dainos versija anglų kalba labiau atitiko senos ukrainietiškos dainos prasmę, kurioje kalbama ne apie šv. Kalėdų varpus, o yra užuominų į seną pagonišką šventę, kalbama apie parskridusią kregždutę. Naujieji metai tuomet prasidėdavo kovo 14 d., o kregždės juk atskrenda pavasarį! Daina linki laimės ir džiaugsmo namams, gerų metų – žmonėms. Atėjus krikščionybei daugelis šventinių apeigų, o kartu ir dainos, buvo adaptuotos naujajam tikėjimui.

R. A.: Panašiai buvo ir Lietuvoje. Ar Ukrainoje išliko liaudies dainų atlikimo tradicija ar tos dainos yra renkamos ir saugojamos?

I. D.: Taip, Kijevo universitete yra folkloristikos katedra, kurioje buvo vystoma ir muzikinės folkloristikos kryptis, pastaroji buvo vėliau kiek apleista. Universiteto kultūros katedra organizuodavo folklorines ekspedicijas, rinko ir šifravo ukrainiečių liaudies dainas, kurias iš lūpų į lūpas perduodavo ukrainiečių šeimų nariai. Tokios tradicijos Vokietijoje nėra.

R. A.: Kaip pasikeistų chorų situacija Ukrainoje, šaliai tapus Europos Sąjungos nare?

I. D.: Sunku pasakyti, nes pirmiausia turėtų užsibaigti karas. Ukrainai tapus ES nare, būtų galima atgaivinti kultūrą, ją vystyti, galimi nauji projektai ir jiems skirti grantai. Žinoma, yra gerai, kad plačiai yra žinoma ukrainiečių populiarioji kultūra, pergalės „Eurovizijoje“, tačiau yra ir tie tikrieji nacionaliniai klodai, tie kultūros daigai, kuriuos reikia saugoti ir globoti. Kaip ir kitos Europos tautos mes esame skirtingi, todėl tą reikėtų suvokti, jog mes būdami saviti, galime dalintis tuo savitumu vieni su kitais. Nacionalinis savitumas yra mums yra ir išlieka ypatingai svarbus.

R. A.: Ką galėtumėte pasakyti apibendrinant mūsų pokalbį?

I. D.: Visuomet kalbant apie Ukrainą norisi viską pagrąžinti, tačiau pokalbyje buvau atvira, nieko nepagrąžinau. Turi būti tiesa tokia, kokia ji yra. Mes turime žinoti tiesą ir suprasti, kad turime daryti taip, kad būtų geriau. Svarbiausia – išsaugoti ir vystyti.

R. A.: Šlovė Ukrainai!

I. D.: Herojams – Šlovė! Šlovė – Lietuvai!

R. A.: Dėkoju Jums už pokalbį.

I. D.: Aš galvoju, kad patys geriausi mūsų kaimynai ir draugai – tai lietuviai ir lenkai, kurie realiai supranta mūsų problemas ir tuo mums yra labai artimi.