Dar kartą apie "Auksinių scenos kryžių" nominacijas

Pasirodžius straipsniui, kuris Lietuvos muzikos bendruomenėje sukėlė daug debatų ir aistrų bei eilinį sykį nepagrįstai supriešino kultūrai neabejingą visuomenę, aš, kaip operos solistė, gerbianti savo darbo vietą - sceną ir šalį, kurioje gyvenu, negaliu ir neturiu teisės nereaguoti.

Susipažinti su straipsniu galima:
Už Auksinių kryžių borto likę „bohemiečiai“: „Mums nuo pradžių buvo skirta „autsaiderių“ vieta“

Šis mano atviras laiškas skirtas visiems, kurie gyvena ir dirba Lietuvoje bei visiems atvykėliams svečiams lietuviams, kurie, susirinkę už parduotus bilietus solidžius honorarus, išvažiuoja vėl į savo šiltas ir patogias gūžtas svetur ir iš toli, lyg blogai išauklėti kiemsargiai šunys garsiai lodami, visaip dergia ir niekina savo gimtąjį kraštą.

Aš neleisiu dergti LNOBT, aš neleisiu dergti Lietuvos.

Juk tie, kas negyvena ir kasdien nedirba čia, patys pasirinko savo kelią. Pasirinko dirbti kitataučiams, svetur, ir kodėl jiems už tai Lietuva turėtų būti dėkinga? Ar jiems sugrįžus būna maža dėmesio, liaupsių, titulų, maža plojimų, maža išsiilgusios publikos - juk retai čia atvyksta? Ar jiems maža dešimttūkstantinių honorarų, kuriuos gauna vos už 2-3 spektaklius, kai tuo tarpu Lietuvos atlikėjams tai yra kasdieninio METŲ (!) darbo atlyginimas? Pasakysit, Lietuvoje gyvenantys ir dirbantys atlikėjai yra mažesnės vertės vien todėl, kad jie gyvena savo šalyje ir dirba savo Tėvynei? Nė velnio!

Ir iš tiesų, gal jau laikas sudėti taškus ant "i".

Pradėsiu nuo pradžių.
Nuo akis badančios antraštės: "Už Auksinių kryžių borto likę „bohemiečiai“: „Mums nuo pradžių buvo skirta „autsaiderių“ vieta“.

Tačiau faktai kalba patys už save:

2008 Edgaras Montvidas už Verterio vaidmenį ("Verteris), LVSO (bohemiečiai);
2009 Asmik Grigorian už Misis Lovet vaidmenį ("Svynis Todas"), (bohemiečiai);
2011 Laimonas Pautienius už Enriko ir Onegino vaidmenis ("Lučija di Lamermur" ir "Eugenijus Oneginas"), (bohemiečiai);
2011 Juozas Statkevičius apdovanotas kostiumo dailininko kategorijoje ("Lučija di Lamermur", "Eugenijus Oneginas"), (bohemiečiai);
2014 Jaunojo menininko kategorijoje: režisierius Gediminas Šeduikis ir dirigentas Ričardas Šumila už Engelbert Humperdincko operos "Jonas ir Greta" pastatymą, VCO.

Kaip matome, apdovanojimų buvo, ir ne vienas, įvairiose kategorijose.

Antra, Auksiniai scenos kryžiai yra ne tarptautinis solistų konkursas, kuriame dalyvautų ir laimėtų gražiausią balsą ar įspūdingiausią tarptautinę karjerą padarę dainininkai (tam, ko gero, yra skirtos Nacionalinės premijos). Auksinis scenos kryžius yra, trumpai priminsiu - aukščiausias Lietuvoje TEATRO apdovanojimas, simboliškai įteikiamas kovo 27-ąją, Tarptautinę teatro dieną ir skiriamas įvairių sričių teatralams (tame tarpe ir operos atlikėjams) pagerbti. Vertinami jų per sezoną (o ne visos buvusios ar būsimos karjeros) nuveikti konkretūs darbai.

https://lt.m.wikipedia.org/wiki/Auksinis_scenos_kryžius

Trečia, vėlgi, vertinami ne konkretūs aktoriai/atlikėjai, o jų per sezoną sukurti vaidmenys. Taigi, kas įtakoja sukurto vaidmens meninį lygį? Manau, sutiksite, kad atlikėjas, be abejo, yra labai svarbus, tačiau nereikia sumenkinti ir statytojų, t.y. kitų, ne mažiau reikšmingų teatralų: režisierių, scenografų, kostiumų dizainerių, dirigentų ir t.t. indėlio į bendrą rezultatą.

Tai štai dabar Jums ir išsami diskusijos atomazga: galbūt Lietuvoje veikiančios alternatyvios operos trupės (ne valstybinės įstaigos) negali susitaikyti su ta mintimi, kad yra tiesiog nepajėgios konkuruoti su valstybinėmis, nes savo kūrybinėmis pajėgomis "nepatempia" naujų pastatymų? Turiu omenyje, kad 10 metų iš eilės pastatymus stato visiškai tie patys statytojai, t.y. lygiai du žmonės, kai tuo tarpu į LNOBT kasmet atvažiuoja dirbti vis nauji, vienas už kitą geresni pasaulinio lygio menininkai! Anthony Minghella (Madam Butterfly), Robert Wilson ("Pasija pagal Joną", būsima "Turandot"), Günter Krämer ("Don Carlo", "Žydė"), Graham Vick ("Idomenėjas"), publikos numylėtinis Vincent Boussard ("Manon", "Kapulečiai ir Montekiai") - tai tik keli jų. O kur dar lietuviai kūrėjai: Eimuntas Nekrošius, Gintaras Varnas, Oskaras Koršunovas?...

Ir kaip šalia tokių scenos mohikanų, vienas operos režisierius, dirbantis TIK Lietuvoje, t.y. neturintis tarptautinės karjeros, gali sau leisti net 10 metų akiplėšiškai lozunguoti, kad Lietuvoje operos meno srityje iškėlė, neva, aukščiausią profesionalumo kartelę bei didžiausius reikalavimus ir, kad JO pastatymai yra patys geriausi visoje šalyje? Kitaip tariant, ignoruodamas šių, tarptautinį pripažinimą pelniusių menininkų pasiekimus bei kūrybinius pastatymus LNOBT, jis netiesiogiai menkina jų, o taip pat ir LNOBT, autoritetą.

"Galiausiai <...> kodėl niekas nepagalvojo ir neuždavė klausimo, kas nutiko, kad stipriausius metų darbus sukūręs kolektyvas nedalyvauja konkurse? Ar nereiktų garsiai užduoti klausimo: kaip <...> padaryti taip, kad visgi Auksiniai scenos kryžiai operos srityje būtų garbinga ir sąžininga meno pasiekimų kova?" (cit.)

Gerbiamieji, ar jūs bent jau matėte naujausius LNOBT pastatymus?

Skaitant tokius pasisakymus susidaro įspūdis, kad Lietuvos Nacionalinis Operos ir Baleto Teatras yra kokia tai apskurusi provincijos kultūros mėgėjų įstaigėlė ar nukvakusių muzikos profanų klubas, dėl nesuprantamų priežasčių gaunantis (ne)pelnytai didelį valstybės finansavimą. Atsiprašau! Ar jums neatrodo, kad tokie nuolatiniai įžūlūs pareiškimai diskredituoja ne tik Nacionalinį Operos ir Baleto Teatrą, bet ir netiesiogiai pašiepia Lietuvos valdžią, net visą Lietuvos valstybę, joje dirbančius ir kuriančius žmones? Niekas nesiginčija, kad užsienyje dirbantys lietuviai solistai, tokie kaip Asmik Grigorian, Justina Gringytė, Almas Švilpa, Kostas Smoriginas, Edgaras Montvidas, Kristian Benedikt ir kt. yra pelnę tarptautinį pripažinimą ir yra neabejotini savo srities profesionalai, tačiau, sutikite, kad skambus pareiškimas, kad VCO dirba "tik patys geriausi Lietuvos solistai" yra ne visai teisingas. Įdomu, kaip turėtų jaustis kiti, čia nepaminėti ir su VCO niekada nebendradarbiavę Lietuvos solistai, tokie kaip pasaulinio lygio primadona Violeta Urmana, kuri sukūrė ne vieną vaidmenį bei surengė ne vieną solinį rečitalį, tarp kitko, LNOBT scenoje. Tai taip išeitų, jog ji, pasak kai kurių pseudoautoritetų, nepapuola į Lietuvos geriausiųjų sąrašą. Tai yra ne kas kita, kaip (tikiuosi) neapgalvotas tyčiojimasis ne tik iš LNOBT (kuris, šiaip jau, turėtų būti LR kultūros pažiba ir viršūnė, ar bent jau elementarios pagarbos verta kultūros įstaiga), bet ir iš jame dirbančių etatinių bei kviestinių operos solistų, baleto artistų, visų LNOBT darbuotojų. Paskaitykite žmonių komentarus Merūno Vitulskio FB paskyroje - tai yra atviras Auksinių scenos kryžių komisijos sprendimo diskreditavimas, taigi, tiesioginė pajuoka iš LR kultūros ministerijos, galų gale net visų Lietuvoje dirbančių žmonių, beje, tame tarpe ir žiūrovų, kurie, suprask, kvaileliai ir lūzeriai, nesugebėjo padaryti tarptautinės karjeros ir todėl gyvena dabar savo gimtojoje šalyje.

Ar tai nėra viešas kaltinimas nekompetencija bei korupcija, atvirai mestas Auksinių scenos kryžių ekspertų komisijai, sudarytai, tarp kitko, LR kultūros ministrės įsakymu? Ką turi omeny žmonės, leisdami sau viešai teigti, kad ji korumpuota bei neobjektyvi?

"Suprantu, kad <...> yra draugai, draugų draugai, pažįstami, ir asmeninės, subjektyvios simpatijos, ir antipatijos, ir kad mūsų teatrinėje terpėje, kad ir kaip bebūtų liūdna, yra didelės „savų už savus“ grupės…O dar kai sužinai, kaip įvyko vieno ar kito laimėtojo rinkimas... nes dirbant tokioje mažoje rinkoje būtų naivu tikėtis, kad kažkas vėliau išėjęs iš komisijos po to slaptai nepapasakos, kas ir kodėl..." <...>"Per tą laiką apie apdovanojimus išaiškėjo labai daug nesąžiningų, sakyčiau, net korumpuotų dalykų <...>"

Manau, į tokius nekuklius pasisakymus LR kultūros ministerija turėtų reaguoti nedelsiant ir apginti savo institucijos garbę bei pozicijas, nes šiuo atveju tai yra ne tik mūsų Valstybės garbė. Tai yra visų mūsų šalies piliečių garbės ir orumo klausimas. Aš neleisiu dergti Lietuvos ir joje gyvenančių žmonių, net jeigu jie, būdami atlapaširdžiai ir neįžvalgūs, vis perka ir perka vos ne ant kiekvieno Maximos kampo patikliai besišypsančių studentų brukamus bilietėlius į VCO spektaklius, patys to nesuprasdami, kad tokiu būdu kaip tik remia VIENO ŽMOGAUS MONOPOLIJĄ ir sėkmingai krauna jam vienam turtus, o jis toliau nesigėdydamas tyčiojasi iš visų mūsų.

Neveltui lietuvių liaudies patarlė sako: "Įsileisk velnią į bažnyčią, ant altoriaus užlips". Lietuviai, būkime vieningi ir neleiskime nekultūringiems žmonėms purvais drabstyti mūsų krašto. Kviečiu suklusti visus Lietuvos menininkus, teatralus, kūrėjus ir meno mėgėjus - mes turime pagaliau atsikratyti to nelemto nepilnavertiškumo komplekso ir apginti savo garbę, nes kitąsyk toje (ne)"garbės lentoje" galite atsirasti jūs.

Tarp kitko, Auksinių scenos kryžių apdovanojimų palyginimas su Pasaulio futbolo čempionatu yra komiškas. Kaip suprantate, čia ne FIFA taurės ir ne Grammy statulėlės. Taip, LR kultūros ministerijos įsteigti apdovanojimai, deja, nėra „pasaulio“, ir, būtent, "tai tik vietiniai, tam tikro (pasaulio) regiono"(cit.) t.y. Lietuvos valstybės simboliai, skirti išskirtinai Lietuvos meno kūrėjams pagerbti. Ir, dar kartą, jie teikiami ne už nuopelnus Lietuvai, o už konkretų vaidmenį, sukurtą ir atliktą Lietuvoje, konkrečiais metais. Bet vis dėlto, kaip matome, jie mums, lietuviams, yra labai reikšmingi ir svarbūs.

<...>"Jiems [atlikėjams - V.M.] lyg siunčiama žinia: „O jei dirbsite nacionalinį statusą turinčiame teatre, būsite gausiai apdovanoti...“.<...>" Aišku, ir tuomet buvo atvejis, kai mes pateikėme solistus, paruošusius pagrindinius vaidmenis, o laimėjo žmogus, sukūręs epizodinį vaidmenį LNOBT, susidarantį gal iš 10 frazių."

Kažkaip nepamenu tokio atvejo. Ar norima pasakyti, kad LNOBT solistai, tokie, kaip Sigutė Stonytė, kuri gavo ne vieną Auksinį scenos kryžių, Vytautas Juozapaitis (už Don Karlą, "Likimo galia"), abu Nacionalinės premijos laureatai, Sandra Janušaitė (už Tatjaną, "Eugenijus Oneginas"), Regina Šilinskaitė (už Eudoksiją, "Žydė"), Irena Zelenkauskaitė (už Čio Čio San, "Madam Butterfly"), yra visi komisijos "giminės, draugai ar draugų draugai" bei neverti šių apdovanojimų? Arba Tadas Girininkas, kuris, net nebūdamas LNOBT etatiniu solistu, už Karalių Henriką ("Lohengrinas") bei Silvą ("Ernani") taip pat buvo išrinktas "nekompetetingos" komisijos metų geriausiu? Ar norima pasakyti, kad jie tuo metu nebuvo geriausi iš geriausių Lietuvos operos solistų, nors ir nedarančių aktyvios tarptautinės karjeros? Arba šiemet nominuotas mano kolega Liudas Mikalauskas, jau ne vienerius metus dainuojantis visoje šalyje, taip pat pats organizuojantis net keletą tarptautinių festivalių - kas gali pasakyti, kad jis yra mažai nusipelnęs Lietuvai?

Kas čia per pompastiškas ir absoliučiai nekuklus savęs kėlimas virš kitų? Kokia čia iš piršto laužta privilegija kritikuoti kitų nuoširdų darbą ir, viešai ignoruojant ekspertų nuomonę, subjektyviai spręsti, kas yra gerai, o kas blogai? Kas teisinga, o kas neteisinga? Šiame versle nėra vietos verkšlenimams (kažkur girdėta frazė?). Gudriai prisidengiant žymių emigravusių ar tarptautinę karjerą darančių Lietuvos atlikėjų pavardėmis, skambiai skanduojant "geriausi, geriausi", visuomenės dėmesys manipuliatyviai nukreipiamas nuo esminių dalykų. Solistai tikrai puikūs ir neabejotini savo srities profesionalai, bet mes juk ne apie dainininkus kalbame, o apie teatrą, apie spektaklius! Ar mes pamirštame, kad operos žanras yra ne koncertas, kur viską "veža" solistas, o daugiakomponentis žanras, kuriame, be kita ko, yra labai svarbi spektaklio idėja, koncepcija, scenografija, režisūra ir pan.?

Aš kol kas ginu tik LNOBT poziciją, bet dar yra ir kitų valstybinių muzikinių teatrų, kurių solistus, manau, taip pat, žeidžia ir žemina šios kandžios replikos, kurios šįkart jau peržengė visas padorumo bei elementaraus etiketo ribas.

Jei jaučiatės neįvertinti ar dirbate tik dėl apdovanojimų - nedirbkite. Dievaži, kokia tuštybė.

Aš labai visų prašau - baikime pilti pamazgas vieni ant kitų.

Gana.

Dirbkime savo darbus. Be nuoskaudų, su meile ir pagarba. Visų pirma sau, o po to - Tėvynei, artimui, pašaukimui, žiūrovams, bei... konkurentams.

Tai yra tikroji vakarietiškoji (tarptautinė) KULTŪRA.

 

Lietuvos muzikų sąjungos pozicija ir "Muzikos barų" redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių nuomone.