Dar kartą – „Traviata“...

2002-ųjų gruodžio 31-ąją – dieną, kai turėjome minėti 82-ąjį nacionalinės (lietuviškos!) profesinės operos gimtadienį, su naujuoju vadovu nauju keliu pasukęs teatras iškilmingai užbaigė daugiau kaip aštuonis dešimtmečius trukusią naujametinės „Traviatos“ tradiciją šventiniu koncertu „Iškilmingas, grakštus ir žaismingas“.

„Iškilmingas tradicijos užbaigimas“ – tokiais žodžiais anais 2002-aisiais buvo paniekinta lietuviškos operos tradicija senuosius metus palydėti su Giuseppe Verdi „Traviata“, ilgametis jos rodymas pavadintas rutina ir rasta „nerutiniška“ išeitis: prašmatnus koncertas.

Naujametinė „Traviata“ skambėjo aštuoniasdešimt vienus metus! Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, tą patį gruodžio 31-osios vakarą! Skambėjo ir okupacijų, ir karo metais. Nei šaltis salėje, nei kitos karo metų negandos nenutraukė tradicijos, išeitis visuomet atsirasdavo.

Net sovietmečio valdininkija nedrįso nutraukti šios tradicijos. Nors galima buvo vertinti ir taip: „Kiek gali tarybiniai žmonės metų metus žiūrėti snobų pamėgtą banalią amoralios kurtizanės meilės istoriją, jau virtusią rutina?“ Ir vietoj „Traviatos“ galėjo būti darbo liaudies laimėjimams skirti naujametiniai koncertai.

Bet nebuvo!

Dar nepavyko pasaulyje aptikti teatro (juo labiau valstybinio ar nacionalinio), tiksliai žinančio savo gimimo dieną ir valandą. Juo labiau – gimusio Naujųjų išvakarėse, gruodžio 31 dieną 20 valandą (liudija istorinės afišos!). Dar mažiau jų gimė taip, kaip mūsiškė Valstybės opera – su savais iš namų atsineštais kostiumais ir rekvizitu. Legendomis apipintas pasakojimas, kaip pirmoji mūsų Violeta Adelė Galaunienė duknas (patalus) operos finalui vežėsi iš namų, o ir vilkėjo ji savo prašmatniausią suknelę.

Ir anaiptol ne dėl muzikos ar siužeto savybių, juo labiau ne dėl šampano taurės pakėlimo pirmajame veiksme aštuonioliktoji Giuseppe Verdi opera „Traviata“ tapo lietuvių operos talismanu. Tiesiog būtent ją, „Traviatą“, gimstančiam teatrui statyti buvo paprasčiausia – ir dainininkų, ir choro, orkestro žmonių pakako, o ir partijos visiems jiems nebuvo per sunkios. Paprasčiau nei kokiai epinei operai buvo ir kostiumus iš savų spintų parinkti.

O taip „Traviatą“ sureikšmino suvokimas, kad nepriklausomoje Lietuvoje gimsta savas, lietuviškas, profesionalus operos teatras!

Gal todėl apie Valstybės operą (būtent jos biografiją tęsia dabartinis Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ir iš tos sėkmingos pradžios gimę Kauno ir Klaipėdos muzikiniai teatrai) dar ir šiandien sklinda idealizmo sklidini pasakojimai, kad šiame teatre statyti spektakliai ne prašmatnumu pasižymėjo – emocinis tikrumas, solistų, dirigentų, režisierių, scenografų talentas kūrė tikrą meno šventovę.

Taigi „Traviatos“ (lietuvių kalba) premjera įvyko Kaune 1920 m. gruodžio 31 d. Spektaklį dirigavo Juozas Tallat-Kelpša, dainavo Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė (Violeta), Kipras Petrauskas (Alfredas), Antanas Sodeika (Žermonas). Ta karta įrodė, kad iš ryžto, tikėjimo, meilės ir entuziazmo gali atsirasti opera, baletas, teatras. Gali atgimti Valstybė.

Pasak Algimanto Kalinausko, praeityje dirigavusio ne vieną spektaklį, bendradarbiavusio su teatru ir nemažai apie jį rašiusio, lietuvių operos tradiciją įprasminančią simboliką spektaklis prarado dar tuomet, kai buvo pastatytas italų, o ne lietuvių kalba.

Įdomu, kaip keičiasi laiko ženklai. Paradoksas: Nepriklausomoje Lietuvoje gimusi tradicija ir mirė Nepriklausomoje Lietuvoje. 1920-aisiais nepriklausomybę užtikrinęs dvasingumas užleido vietą komercinei dvasiai 2002-aisiais.

Rinkodara, įvaizdis keičia mus, tampa prioritetu net ir meno srityje. Komerciškumas pripažįstamas svarbiausiu principu, kurio pakanka visuomenės gyvenimui tvarkyti, kai betikslis malonumas tampa svarbiausia vertybe.

Gal todėl savotišku likimo surežisuotu akibrokštu galime vadinti po karantininių metų (2022-ųjų išvakarėse) Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre paminėtą Valstybės operos šimtmetį ir akį rėžiantį kičinį „šimtmečio „Traviatos“ pastatymą, sukurtą – taip! –italų. Ir gal todėl nenusakoma jėga traukė į kitą „Traviatos“ premjerą – nuoširdumo kupiną savų kūrėjų pastatytą spektaklį Kaune, istoriniame pastate. Ir būtent čia, Valstybės operos gimimą liudijančioje vietoje, istorinę praeitį menančių su meile parengtų vaizdinių apsuptyje, sukirbėjo drastiška mintis: o kodėl nerestauravus tos pirmosios „Traviatos“ pastatymo? Taip, kaip randame dokumentuose aprašytą, nespalvotose nuotraukose išsaugotą. Grįžtume į anas dienas su šiandienos patirtimi – gal tuomet pavyktų suprasti ir tos unikalios, niekur kitur pasaulyje neegzistuojančios tarsi savaime susiklosčiusios tradicijos esmę... Juk taip nesinori, kad mūsų teatras virstų bendros tendencijos auka ir taptų hedonistiniu ar komerciniu, parduodančiu ar perparduodančiu, pigios prabangos ir pasilinksminimo vieta...