Darius Užkuraitis: „Muzikiniame sporte objektyvumo nėra“

Publikuota: 2019-12-06 Autorius: Rūta Giniūnaitė, nuotraukos - Ryčio Šeškaičio
Darius Užkuraitis: „Muzikiniame sporte objektyvumo nėra“

Jo balsą galbūt pažįstate iš nacionalinės „Eurovizijos“ konkurso, LRT OPUS ar LRT RADIJO stočių, „Vilnius Mama Jazz“ festivalio ar kitų projektų. Nesuklysiu sakydama, jog tai vienas iš nedaugelio muzikos ekspertų Lietuvoje, išmanančių ne tik muzikinę istoriją, bet ir dabartinės industrijos ypatumus.

Tai muzikologas D. Užkuraitis, kas savaitę perklausantis šimtus naujų albumų ir atrenkantis įdomiausius radijo klausytojų ausims. Nors tai tenka daryti interneto pagalba, anot jo, dėl naujos klausymosi tradicijos smuko muzikos vertė. Padėjus plokšteles ir kompaktinius diskus į šalį viskas pasikeitė. „Dabar albumo išleidimas yra buitis, kasdienybė. Jaunimas į muziką pradėjo žiūrėti kaip į kramtomąją gumą – pakramčiau, dingo skonis, išspjoviau“, – įsitikinęs pašnekovas.

Su juo kalbamės apie šiuolaikinės lietuviškos scenos kokybę ir kaip muzikos kartais tenka klausytis ne širdimi, o smegenimis.

-Pažįstame jūsų balsą, bet paties – ne. Kada prasidėjo tikroji meilė muzikai ir su kokiais atlikėjais užaugote?

Pradėjau groti būdamas penkerių, nes mano mama tuo metu dirbo mokytoja Vilniaus Balio Dvariono Dešimtmetėje muzikos mokykloje, dabar jai vadovauja. Manęs nebuvo kur palikti, todėl atsivesdavo į darbą.

Groti man sekėsi neprastai. Nepasakyčiau, kad tada mylėjau muziką, labiau mėgau sportą. Tačiau šeštoje ar septintoje klasėje pradėjau austi mintį, kuo būti. Didžiausi mano gebėjimai atsiskleidė muzikoje, bet puikiai supratau, kad iš 1000 pianistų vienas taps solistu, o kiti mokytojais. Mokytoju būti aš nenorėjau. Pasirinkau studijuoti muzikos teoriją ir kompoziciją, vėliau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigiau muzikologiją, specializavausi muzikos istorijoje. Tada atlikau praktiką Lietuvos nacionaliniame radijuje ir televizijoje – rengėme televizijos reportažus apie džiazo improvizacijų konkursą. Man labai patiko ir norėjau pasilikti, taip atsiradau radijuje.

Prisimenu, mama turėjo galingą vinilinių plokštelių kolekciją, prie kurios neleisdavo prisiliesti. Jeigu tai būdavo nauja ir populiari plokštelė, ji galėdavo kainuoti apie 60 rublių – tais laikais tai buvo pusė vidutinio atlyginimo. Daug kas norėjo uždrausto vaisiaus.

Kai mama išeidavo į darbą, aš buvau išmokęs labai gražiai klausyti plokštelių ir tvarkingai jas padėti į vietą. Mama girdavosi, kad jos vaikas gali visą „Jėzus Kristus superžvaigždė“ operą išklausyti nuo pradžios iki galo.

Namuose sukdavosi rimtas rokas, džiazas, klasikinė muzika. Taip augau su mamos kolekcija, kol pradėjau rinkti savo. Tiesa, kompaktinių diskų – turiu jų tiek, kad nežinau, kur dėti. Neturiu nei vieno piratinio įrašo. Net ir pradėjus gyventi laisvoje šalyje mokėti už kompaktą ketvirtadalį algos man nebūdavo gaila.

-Ar dabar muzikos klausymasis legaliose platformose ir lengva prieiga sumenkino muzikos vertę?

Vienareikšmiškai. Senais laikais, kai gaudavau kelerių metų senumo plokštelę, kelnės būdavo pilnos laimės. Klausai mėnesį, keitiesi su kitais, daliniesi informacija. O dabar albumo išleidimas yra buitis, kasdienybė. Muzikos vertė tikrai smuko. Jaunimas į muziką pradėjo žiūrėti kaip į kramtomąją gumą – pakramčiau, dingo skonis, išspjoviau. Nekreipia dėmesio į kokybę, nekoncentruoja dėmesio, dėl to dažnai neklauso viso albumo, o tik vienos dainos. Kartais ir pats matau, kad pradedu panašiai elgtis.

Kiekvieną penktadienį pasirodo nauji albumai iš viso pasaulio, juos perklausau, tačiau kitą savaitę vėl kartojasi tas pats. Taip lengva pamiršti, ką esi perklausęs, nesimėgauji muzika. Ilgą laiką labai vengiau muzikos klausymo internete, tačiau reikėjo pradėti juo naudotis ir dėl darbo, ir dėl erdvės taupymo – juk čia viskas vienoje vietoje. Bet kai nueinu į koncertą ir atlikėjas man labai patinka, visada stengiuosi įsigyti jo kompaktinį diską.

-Jaunos grupės jau kelerius metus vėl investuoja į vinilines plokšteles.

Taip, ir melomanai baisiai už jas permoka. Tai yra sentimentų klausimas, mada, kuri su laiku irgi turėtų praeiti. Bet, kad ir kaip ten būtų, tai gražus gestas, elementari pagarba ir muzikantų palaikymas.

-Ant Nepriklausomybės slenksčio buvote jaunas. Gyvenote revoliucijos metu, matėte ir muzikos pasikeitimą. Kokį įspūdingiausią momentą, susijusį su to meto muzikiniu judėjimu, turite?

Prisimenu Povilą Meškėlą ir grupę „Katedra“, filmą „Kažkas atsitiko“. Prieš pat išeidamas į sovietinę armiją atradau grupę „King Crimson“, jie visiškai mane pribloškė. Tais laikais nebuvo daug galimybių klausytis tokios roko muzikos. Prieš tai jau buvau šiek tiek susipažinęs su avangardu, roko klasika, bet „King Crimson“ buvo kažkas kitokio, netikėto. Beveik dvejus metus kasdien galvodavau, kaip grįžęs susirasiu jų plokštelę. Žinai, kai klausia, su kokia mylima grupe išvažiuočiau į negyvenamą salą, tai tikrai būtų „King Crimson“. Nors mylimų grupių yra tūkstančiai.

-Pakalbėkime apie dabartinę Lietuvos sceną. Pats esate jaunų grupių konkurso „Garažas“ komisijos narys. Ar visi nugalėtojai tinkamai išnaudoja gautą progą?

„Garažo“ metu man nelabai svarbu, kas laimi, nes dažnai geresnės grupės užima žemesnes vietas. Pavyzdžiui, „Egomašina“ ar „Garbanotas“, kurie dabar yra didelės žvaigždės.

Dalyvavimas tokiuose konkursuose yra tam tikras sportas, bet muzikiniame sporte objektyvumo nėra. Pavyzdžiui, bėgime finišavai pirmas ir laimėjai. O kaip nuspręsti, kieno muzika geriausia?

Kai kurios jaunos grupės neturi patirties ir nežino, kaip veikia industrijos mechanizmas. Bet palinkėsiu nebijoti – siųskite įrašus man, kolegoms, mes tikrai peržiūrime, skiriame tam laiko, tada paleidžiame per radiją. Rekomenduoju turėti ir gerą vadybą, kuri padeda jaunam atlikėjui iškilti iš pogrindžio į paviršių.

Žinoma, jei gebi, nori ir esi pasiryžęs, puikiai galima išgarsėti per naktį socialiniuose tinkluose. Tokių pavyzdžių daugybė – įdėk save į „YouTube“, „Facebook“, kažkas tave pastebės. Muziką kuri ne sau, o kitiems, todėl ji kažkaip turi pasiekti klausytojus.

-Kai kalbėjausi su grupe „Timid Kooky“, jie sakė scenoje matantys per daug atlikėjų, prisidengiančių efektais, vizualizacija ir įvaizdžiu. Kas jums nepatinka mūsų muzikoje?

Erzina, jog kai kurie atlikėjai stovi prie mikrofono, nejuda ir atlieka dainas taip pat, kaip plokštelėje. Gal tokia jų pasirodymo koncepcija, bet jei to norėčiau – tai likčiau namie ir klausyčiausi įrašų. Mano supratimu, jei tai yra populiarioji scena ar rokenrolas, turi būti ir kažkoks šou. Jei noriu rimtos, akademinės muzikos, einu į Filharmoniją. Bet jei esi populiariosios muzikos plačiąja prasme atstovas, turi pagalvoti apie bendrą reginį. Pavyzdžiui, labai mėgstu elektronikos ir akustikos derinį – gryna elektronika yra kiek nuobodoka.

Geras pavyzdys yra vokiečiai „Kraftwerk“. Jų šou metu buvo išdalinti 3D akiniai ir žiūrovai matė įspūdingas vizualizacijas. Gera muzika, vaizdas ir šou elementai.

-Baigiasi dešimtmetis. Kas per šiuos visus metus Jums išsiskyrė lietuviškoje muzikoje?

Viskas, kas man patinka, jau skamba LRT OPUS eteryje. Tai ir „Timid Kooky“, ir „McLoud“, kurie paleido naują albumą. Jie gali būti drastiški, šokiruojantys, bet scenai reikia ir to. Man labai patinka „ba.“, „Garbanotas“, „Solo Ansamblis“, Alina Orlova, kuri yra ir mūsų radijo talismanas. Daug jaunų ir šaunių grupių, kurios turi perspektyvų. Yra ir tokių pogrindžio grupių, kurios geriau žinomos vakaruose nei Lietuvoje.

Manau dabar Lietuvos muzikoje – didelis pakilimas. Tik gero popso niekaip nesugebam sukurti ir su juo triumfuoti „Eurovizijoje“. O taip norime. Šio stiliaus muzika būna įtakota muzikos iš Rytų, tos pusės muzikinių tendencijų, o aš pats labiau palaikau tendencijas iš Vakarų. Tikrai esu už gerą pop muziką, bet joje turi būti geros aranžuotės, vokalai, tekstai. Muzikantai teisinasi, kad tam nėra pinigų, bet čia reikia tik geros idėjos ir noro.

Dar mėgstame nesistengti būti originaliais, o bandyti daryti „kaip visi“.  Kadaise pop ar roko muzikantų buvo noras išsiskirti vieniems iš kitų. Kai galvojame apie „Queen“, „Pink Floyd“, „AC/DC“, Eltoną Johną, Tiną Turner ar kitus, per kelias sekundes galime juos atpažinti. O dabar yra tiek grupių vienodais veidais! Mes stengiamės būti ne išskirtiniais, o madingais, daryti pinigus iš muzikos. Norėtųsi, kad prioritetas būtų muzika ir tik tada pinigai.

-Prieš keliolika metų užsiminėte, kad roko muzika išgyvena ne pačius geriausius laikus. Kaip yra dabar?

Roko dugnas Lietuvoje buvo pasiektas 2000-tųjų pradžioje, kai „ŽAS“ uždainavo apie septynis ožiukus. Jie tada sakė: „Dariau, žmonėms to reikia. O mums valgyti irgi norisi.“ Bendrai rokas kaip muzika iškilo laikmečiu, kai visi buvo nepatenkinti ir norėjo keisti padėtį – tai ir Vietnamo karo laikotarpis, ir „perestroika“. Atlikėjai galėjo garsiai rėkti ir išsakyti savo nuomonę, stebėjo, kas vyksta šalyje. Geros valdžios jiems niekada nebuvo. O kai žmonės pradeda gyventi gerai, jie pavargsta „kramtyti“ ir muziką nori tiesiog nuryti kaip košytę. Taip įsigali popsas.

Prieš maždaug keturiasdešimt metų rokas buvo mada, visi norėjo groti gitarinę muziką. Dabar alternatyvi muzika yra nustelbta komercijai palankios populiariosios, todėl reikia šiek tiek padirbėti jos ieškant.

-Kokią džiazo padėtį matote Lietuvoje?

Nesu didelis džiazo žinovas ar gerbėjas, nors turiu mėgstamų šio žanro atlikėjų. Daug atradimų įvyksta per tokius festivalius kaip „Vilnius Mama Jazz“. Jaunų, gerų muzikantų tikrai yra. Pavyzdžiui, „Sheep Got Waxed“ – kasdien negalėčiau jų klausytis, nes tai vargina, reikia tam pasiruošti, sukramtyti. Bet kai nueinu į jų koncertą, man visuomet labai patinka. Neseniai mačiau „CinAmono“. Irgi šaunu. Šiaip džiazmenų Lietuvoje – kaip krepšininkų. Niekada nepritruks. Tarp jų yra ir tikrai talentingų, grojančių tokiose prestižinėse salėse ar festivaliuose, iki kurių mūsų pop ir roko atlikėjams dar reikia pasistengti.

Per paskutiniuosius dešimt metų Lietuvoje atsirado visko, nesvarbu, kokį stilių paimtume. Šiuolaikinė elektronika, avangardinis džiazas, metalas, popsas, alternatyva...

Geriausias šių metų koncertas Jums buvo...

Kai einu į koncertą, aš kažko tikiuosi. Būna, kad nusiviliu, bet būna, kad gaunu daugiau, nei norėjau. Toks koncertas buvo „ba.“ menų fabrike „Loftas“. Benas tikrai žengė stiprų žingsnį į priekį.

Labai patiko „Swans“ lyderis Michael Gira per Vėlines, „The Comet Is Coming“ festivalyje „Vilnius Mama Jazz“, „Sun Ra Arkestra“ festivalyje „Vilnius Jazz“. Beje, šios grupės lyderiui 95-eri ir saksofonu jis išmoko groti dar Antrojo pasaulinio karo metais.

Dar labai patinka, ką atveža agentūra „8 Days A Week”.

Didžiausias muzikinis atradimas šiemet yra...

Yra tokie mongolai „The HU“, kurie išleido puikų albumą ir važinėja po didžiausius festivalius. Pankroko veteranas Iggy Pop šiemet pristatė fantastišką albumą „Free“. Man baisu, kad jie buvo su David Bowie draugai, o jis išleidęs „Blackstar“ mirė... Tikiuosi, Iggy Pop gyvuos dar ilgai. Dar galėčiau pažymėti brazilę Elza Soares ir jos albumą „Planeta Fome“, Mike Patton ir Jean-Claude Vannier bendrą darbą „Corpse Flower“ ir daug kitų.

Kai dirbi LRT OPUS, vos ne kasdien atrandi kažką naujo ir įdomaus. Kita vertus, kai tokia muzikos gausa – ji nustoja stebinti. Reikia sukurti tikrai „kažką TOKIO“, kad man būtų įdomu. O žodį „įdomu“ muzikoje aš labiau vertinu nei „patinka“. Tai, kas patinka, paklausai 20 kartų, išmoksti ir supranti, kad 21-ojo karto jau nebus... Tuo tarpu įdomi muzika nebūtinai turi patikti, ją jaukiniesi, stengiesi suprasti, kol galų gale „pagauni“. Tokie albumai gali kolekcijoje išlikti ilgai.

-Koks paskutinis kūrinys jus labai sujaudino?

Pamenu pianistą Ran Blake, kuris grojo improvizacinį džiazą Šv.Kotrynos bažnyčioje ir po to išleido šio koncerto albumą „Vilnius Noir“. Pagalvojau, kad jei būčiau ne teoretikas, o pianistas, gročiau būtent taip. Buvo gražu, mane labai palietė, beveik išspaudžiau ašarą. Ta muzika atitiko mano vidinę būseną.

Dažnai klausausi muzikos ne širdimi, o smegenimis. Bet būna, kad kūnas nueina pagaugais – tada žinau, kad daina tikrai gera. Nors taip būna vis rečiau...

Labai mėgstu eiti iš darbo namo pėsčiomis. Nusipirkau geras ausines ir klausausi muzikos iš telefono – tada jau ateina mano laikas, galiu klausyti, ką noriu. Būna, žmonės sako: o, Užkuraitis pasikėlęs, nesisveikina... Iš tiesų aš atsijungiu nuo pasaulio ir klausausi muzikos. Ir dar žiūriu, kad automobilis nepartrenktų.

 

 

 

 

Susiję nuotraukų galerijos

Darius Užkuraitis

Darius Užkuraitis

0000-00-00

Komentarai