Daumanto Kirilausko solinis rečitalis "Pro memoria"
Daiva Tamošaitytė
Daumanto Kirilausko fortepijono rečitalis „Pro memoria“
Daumantas Kirilauskas, vienas produktyviausių nūdienos lietuvių pianistų, kasmet surengiantis daug koncertų ir leidžiantis kompaktines bei vinilines plokšteles (neseniai išėjo septynioliktas albumas abiem formatais), balandžio 14 d. „Organum“ koncertų salėje skambino Johanno Sebastiano Bacho Tokatą d-moll, BWV 913, Tokatą g-moll, BWV 915, Ludwigo van Beethoveno Sonatą As-dur, op. 110 ir Ferenco Liszto Variacijas Bacho choralo tema „Weinen, Klagen, Sorgen, Zagen“, S. 180. Solinį pasirodymą jis skyrė mylimos Tetos atminimui.
Esu nemažai rašiusi apie D. Kirilausko įvairius projektus, koncertus su kameriniais ansambliais ir simfoniniu orkestru, jo šiuolaikinių kompozitorių kūrinių premjeras. Visada būna įdomu, kokius naujus, dažnai retai atliekamus kūrinius jis pasirinks tiek scenai, tiek įrašams. Ir šio koncerto programa parodė atlikėjo pomėgį sunkumų įveikimui; juk ne veltui yra net labai žinomų kompozitorių kūrinių fortepijono repertuare, kurie dėl tam tikrų ypatybių lieka menkai girdimi.
Paskutiniųjų metų Bacho kūrinių interpretacija žavi būdinga pagarba originaliam tekstui, kurį pianistas praturtina kruopščiai apgalvota melizmatika, taip pat kuo istoriškesnio skambesio siekiu. Jo fortepijono tembrai maksimaliai priartinti prie klavesino, muzikinė medžiaga dėstoma išlyginto garso plokštumomis, tad klausa gali gėrėtis faktūros, polifonijos, papuošimų pirmenybe – muzikinės minties teikiama įvairove. Ir nors pastanga priartėti prie to laikmečio manieros yra dažnai sutinkama, tačiau imitavimo čia nėra, tai ilgamečių pastangų ir gilinimosi į stilistiką rezultatas. Todėl D. Kirilausko atliekamą Bacho kūrybą galima iš karto atpažinti tiek iš ypatingo, sakyčiau, stulbinamai atrasto savito tušė, tiek iš griežto struktūrinio mąstymo.
Toliau skambėję Beethoveno ir Liszto kūriniai – stambios formos, sudėtingi turinio prasme. Jų klausantis atrodė, kad pianistas kalbasi su autoriais, bylodamas jiems jų pačių dramatiškais garsų potėpiais, tad jam pavyko sukurti gyvas muzikines dramas, tačiau vykstančias sunkiai nusakomoje grynosios muzikinės sferos plotmėje. Šį vakarą natūraliai šie opusai buvo nuspalvinti daugiau tragiška nuotaika, nei dangiškai lyrine.
Skambinant D. Kirilauskui, visada egzistuoja du raiškūs lygmenys: interpretacinis ir profesionalios įvaldos, ir abu reikalauja dėmesio. Pastaroji, įgyta puikioje fortepijono mokykloje pradedant M. K. Čiurlionio meno mokykla (Liucijos Drąsutienės klasė) ir baigiant Mozarteumu (Karlo-Heinzo Kämmerlingo klasė), kaskart tampa tarsi atvira pamoka klausantiesiems, nes be galo vertinga ir įdomu stebėti klasišką kūno padėtį be jokių ydų, virtuozinės technikos išgavimo būdus, jų sąsajas su garso kokybe. Garsas, žinia, ir yra svarbiausias galutinis produktas, kaip ir garsų jungimo meistrystė. Šio labai savito pianisto atveju suformuotas individualus garsas, jis yra konkretus, pirštų prisilietimui paklūsta bet kuris instrumentas, tampąs tam kartui jo „minkomu moliu“, iš kurio sugebama išgauti kokį nori garsą vien valingu prisilietimu, jo skambesys gali pasikeisti neatpažįstamai. Štai ir šį kartą net pasitikrinau, ar iš tikro grojama „Yamaha“... Galima teigti, kad dėl naudojamos pianistinės technikos įgūdžių išgaunamas garsas atskleidžia jame glūdinčias pamatines savybes, kaip kanva gulančias minties audimui. Jis sodrus, ryškiai formuojamas, lyg vaikštant klaviatūros dugnu ir ištraukiant iš jo gelminius sąskambius.
Tačiau visais atvejais tai, ką perteikia D. Kirilauskas, nėra atsiejama nuo jo asmenybės. Subjektyvaus turinio psichologiniu poveikio lygmeniu visada daug. Tai, beje, labai romantiškas bruožas. Štai man norėtųsi kartais lengvesnio, grakštesnio požiūrio, laisvesnio dvasios skrydžio; gyvenimo iššūkiai niekur nepabėgs, bet žvelgiant į juos iš aukštai, jų pasakojimas brangiais širdžiai kūriniais paradoksaliai atves į vis didesnę amžiaus brandą.
Pianistų, kompozitorių ir studentų nuoširdžiai mylimam kolegai norėčiau palinkėti didžiausios sėkmės atskleidžiant naujus kūrybinės asmenybės pasiekimus.
2024 m. balandžio 21 d.