Davidas Geringas: „Esu gimęs tris kartus“

Spalio 16 d. Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (LVSO) koncertų salėje savo 80 metų jubiliejų švęs pasaulinio garso violončelininkas, dirigentas, pedagogas Davidas Geringas – vienas ryškiausių mūsų laikų violončelės meno autoritetų. Kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, vadovaujamu meno vadovo ir vyriausiojo dirigento Gintaro Rinkevičiaus, maestro ne tik grieš garsųjį Antoníno Dvořáko Koncertą violončelei ir orkestrui, bet ir pats stos prie dirigento pulto – diriguos Wolfgango Amadeus Mozarto Keturiasdešimtąją simfoniją.

Vilniuje gimęs menininkas jau daugiau kaip penkis dešimtmečius gyvena Vokietijoje, tačiau visą gyvenimą palaiko glaudžius ryšius su Lietuva. Prieš jubiliejinį koncertą kalbamės apie jo gyvenimo kelią, nepamirštamą draugystę su Mstislavu Rostropovičiumi ir tai, kas svarbiausia muzikoje bei gyvenime.

– Maestro, autobiografijoje „Tik niekam nesakyk: violončelininko prisiminimai“ rašote, kad esate gimęs tris kartus: 1946 m. Vilniuje, 1963 m. Maskvoje, pradėjęs studijuoti pas Mstislavą Rostropovičių, ir 1975 m., išvykęs iš Sovietų Sąjungos į Vakarus. Gal galite plačiau papasakoti apie šiuos esminius gyvenimo lūžius?

– Ši mintis man atėjo į galvą, kai tarptautiniuose klasikinės muzikos apdovanojimuose ICMA man buvo įteiktas apdovanojimas už viso gyvenimo nuopelnus.

Pirmiausia esu labai dėkingas savo mamai, kuri mane atvedė į muzikos mokyklą ir skatino groti violončele. Jeigu ne ji, nieko nebūtų buvę. Yra toks posakis, kad labai svarbu turėti talentingų mokinių, bet dar svarbiau – talentingų mamų. Jos sukuria atmosferą, kurioje vaikai norėtų groti, suprastų savo privalumus, išmoktų disciplinos.

Vėliau, kai jau atvažiavau studijuoti į Maskvą, man nutiko labai netikėtas dalykas. M. Rostropovičius sustabdė mane koridoriuje ir sako: „Tau atsitiko didžiausia nelaimė.“ Nustebau: „O! Kokia?!“ – „Aš turiu tave paimti į savo klasę!“

Tuo metu jam reikėjo dar vieno mokinio, o aš neturėjau savo profesoriaus. Tik vėliau sužinojau, kad apie mane M. Rostropovičius išgirdo iš savo buvusios mokinės.

Kadangi labai norėjau mokytis, pačią pirmą dieną, rugsėjo 1-ąją, atėjau į konservatoriją. Man tuo metu buvo septyniolika metų. Ji manęs niekada nebuvo girdėjusi griežiant, sako: „Pagrokite ką nors.“ Pagrojau labai greitą kūrinį. Ji tiesiog apalpo, nukrito nuo kėdės ir kartojo: „Oi, koks berniukas, oi!“ Ir pabėgo iš klasės.

Tada nežinojau, kad nuėjo pas savo buvusį profesorių ir sako: „Oi, kokį mokinį gavau!“ Jis paklausė: „Iš kur jis yra?“ – „Iš Vilniaus.“ – „Aš jį imu!“

Jis manęs net nepaklausė – jam užteko to, kad buvau vienintelis iš visų stojančiųjų į konservatoriją – muzikologų, pianistų ir kitų – per stojamuosius egzaminus gavęs šimtą procentų balų.

Taip patekau pas M. Rostropovičių, ir tai buvo mano antroji gimimo diena. Tai visiškai pakeitė mano gyvenimą – gimiau iš naujo ir pas jį pradėjau mokytis nuo nulio.

Trečią kartą supratau, kad esu gimęs, kai 1975 metais mes pagaliau atsidūrėme Vienoje. Išlipome iš lėktuvo ir supratome, kad prasidėjo visiškai naujas gyvenimas.

Viskas, kas buvo prieš tai, nieko nebereiškė: P. Čaikovskio konkurso premija, šimtai koncertų, patirtis. Niekas mūsų čia nelaukė, niekas nepažinojo, visos vietos buvo užimtos. Niekur nenueisi ir nepasakysi: „Aš atvažiavau – duokite man koncertą.“

Supratome, kad viskas prasideda nuo nulio.

M. Rostropovičius buvo atvažiavęs metais anksčiau ir neturėjo nė vieno koncerto. Pirmąjį koncertą jis surengė fortepijonu akompanuodamas savo žmonai, nes buvo labai geras pianistas.

Aš nemokėjau groti fortepijonu, mano žmona buvo pianistė, taigi turėjome pradėti kartu.

Hamburge susipažinome su viena pora, kuri buvo mūsų tėvų amžiaus, išgyvenusi karą ir daug sunkumų. Jie mus labai pamilo, ir kiekvieną liepos 17-ąją gaudavome iš jų atviruką: „Sveikiname, šiandien – Jūsų išvykimo iš Sovietų Sąjungos metinės!“

Taigi supratau, kad tai buvo mano trečioji gimimo diena.

Kai gauni premiją už visą gyvenimą, pradedi apie jį galvoti giliau, ir ateina tokios mintys. Supratau, kad tai yra mano gyvenimo tiesa.

– Jūsų mokytojas Mstislavas Rostropovičius buvo asmenybė, dariusi įtaką visai XX a. muzikos kultūrai. Kokia jo perduota pamoka – ne tik muzikinė, bet ir žmogiškoji – Jums labiausiai įsiminė?

– Su M. Rostropovičiumi buvome draugai iki pat jo gyvenimo pabaigos. Kai jis šventė savo 80-metį ir mums leido prie jo prieiti, jis nepaleido mano rankos. Mes ilgai laikėmės už rankų – niekada to nepamiršiu.

Jis pamatė ant mano švarko labai aukštą Vokietijos apdovanojimą ir sako: „Tu turi tokį apdovanojimą? Ir aš tokį patį turiu!“

Taip žiūrėjo, laikė mano ranką ir nepaleido. Tas mūsų labai artimas santykis liko mano širdyje.

Jis mus visada labai mylėjo, mes su žmona dažnai apie tai kalbame.

Kai jam buvo blogai, kai jį pasmerkė ir neleido groti dideliuose miestuose, neišleisdavo koncertuoti į Vakarus ir persekiojo už tai, kad palaikė Aleksandrą Solženicyną, jis ateidavo pas mus.

M. Rostropovičius turėjo labai daug draugų, bet tuo metu suprato, kas yra tikri draugai, kurie jo nepaliko, o kas buvo tie, kurie tik norėjo pasišildyti jo šlovės spinduliuose.

Tie, kurie jo nepaliko, liko pačiais artimiausiais žmonėmis. Bet jų buvo ne tiek daug.

Mūsų šeima kaip tik buvo tarp jų. Jis ateidavo ir pas mus į svečius.

Būdavo, po gastrolių ateinu į klasę, M. Rostropovičius sako: „Davidai, gerai, kad atėjai! Žiūrėk, baigiu 13.30 val., einame pas tave valgyti.“

Skambinu savo uošvienei, sakau: „Slava nori pas mus ateiti!“

Ji dirbo Didžiajame teatre administratore, greitai perduodavo savo darbą, parbėgdavo namo, suruošdavo didžiausią stalą, kokį tik įmanoma, ir mes švęsdavome pas mus namie.

M. Rostropovičiui taip patiko, kad kitą kartą jis atėjo su savo žmona – o jo žmona buvo Galina Višnevskaja, Didžiojo teatro primadona.

Ji turėjo silpnybę – labai mėgo sūrius dalykus, tokius kaip rauginti agurkai, kopūstai... O mūsų bobutė buvo iš tokio kaimo, kur fantastiškai raugė kopūstus – ne pjaustydami, o ištisomis galvomis. Ir ji balkone Maskvoje su savo dukra – mano uošviene – tuos kopūstus raugdavo. Jis buvo taip sužavėtas, kad atsivedė ir savo fantastišką primadoną, o jai tik paduok tokių dalykų... Buvo nepamirštami vakarai su jais.

M. Rostropovičius buvo toks žmogus, kuris galėjo palaikyti visą kompaniją. Nieko nereikėjo – tik duok jam kalbėti, savo pokštus pasakoti. Jis buvo kompanijos siela. Labai mėgo gyvenimą ir buvo ne tai, kad linksmas – jis buvo artistas. Kuo daugiau žmonių būdavo aplinkui, tuo daugiau jam įkvėpimo.

Kaip ir su muzika – jis išeidavo į sceną ir apimdavo visą publiką. Ir visi galvodavo, kad jis šiandien šypsosi tik man, jis šiandien groja tik man.

Kiekvienas žmogus turėjo tą jausmą, ir tas jo artistiškumas labai giliai palietė mano sielą.

Negaliu žiūrėti į žmones, kurie išeina į sceną kaip į ešafotą, lyg jiems dabar nukirs galvą. Sakau: jeigu bijai, neik į sceną – čia tau ne vieta. Turi išeiti į sceną ir sudominti žmones, suteikti jiems jausmą, kad jie išgirs kažką nepaprasto, negirdėto, taip sujaudinti klausytojus, kad jie to neužmirštų.

Svarbiausia, ką galiu pasakyti apie muziką, – kad pati muzika neegzistuoja, jos nėra. Yra parašyti juodi ženkliukai ant balto popieriaus ir, kad jie taptų muzika, reikia atlikėjo, kuris pradėtų groti. Ir mes, tie atlikėjai, turime taip pagroti, kad klausytojas mūsų neužmirštų.

Žmonės galvoja, kad jie prisimena muziką, bet iš tikrųjų jie prisimena, kaip ji skambėjo. Kitą sekundę po to, kai nuskambėjo gaida, jos jau nebėra. Vadinasi, reikia taip sugroti, kad prisiminimas liktų ilgam. Kaip aš negaliu užmiršti kai kurių temų, kurias mano mokytojas grojo, pavyzdžiui, violončelininkų klubo atidaryme Sankt Peterburge 1976 m. gegužės 8 d. Duodu galvą nukirsti, kad tai – tikroji data. Jis grojo iš ryto – pagrojo Johanneso Brahmso F-dur sonatą, jos antrosios dalies pradžią tokiu nepaprastai angelišku garsu, kurio nebegalėjau užmiršti.

Dėstau savo mokiniams, kad jie mokėtų išgauti tokį gražų garsą, ir tokį garsą noriu išgauti pats. Taigi M. Rostropovičiaus suteiktas įkvėpimas man liko visam gyvenimui.

– Kaip per ilgus dešimtmečius trunkančią karjerą keitėsi Jūsų santykis su violončele, požiūris į muziką? Ar šiandien Jums svarbūs tie patys dalykai kaip ir karjeros pradžioje?

– Mes dabar esame Uzedomo saloje Baltijos jūroje, mano žmona su draugais kaip tik išvažiavo prie jūros, vėliau turėsiu generalinę repeticiją, o šiandien vakare – mūsų festivalio, Baltijos jūros forumo, kurio meno vadovas esu, uždarymo koncertą.

Dabar turėsiu pertrauką ir repetuosiu A. Dvořáko koncertą, kurį atliksiu Vilniuje.

Iš esmės darysiu tuos pačius dalykus: žiūrėsiu, kad gerai paimčiau garsą, kad strykas gulėtų ant stygos, kad paliestų visą violončelę, kad intonacija būtų nepriekaištinga.

Mūsų darbas praktiškai kaip sportininkų – reikia groti gamas kiekvieną dieną, nes jeigu nepriversi savo kraujo judėti, kaip reikia, nieko neišeis – pirštai ir rankos nedirbs.

Taigi kiekvieną dieną viskas prasideda iš naujo. O kas to nedaro, labai greitai praranda savo profesionalumą.

– LVSO koncertų salės scenoje pasirodysite ir kaip solistas, ir kaip dirigentas. Kuo Jums įdomus dirigento vaidmuo?

– Tai tas pats procesas – perduoti savo jausmus, savo išgyvenimus, savo įsivaizdavimą, tik ne vienam, kaip mokiniui, o daugeliui muzikantų, visam orkestrui, ir sukurti visumą.

Nemėgstu žodžio „interpretacija“. Lotyniškai interpretatio reiškia aiškinimą, vertimą. Ne, čia joks ne vertimas. Aš neišverčiu kompozitoriaus, aš suteikiu jam gyvenimą.

Įgyvendintojas – tai būtų teisinga. Įgyvendinti jo norus, jo požiūrį, jo jausmus.

Kiekvieną dieną pasakoju mokiniams ir sakau, kad eilutė, kurią tu groji, nieko nereiškia, jeigu nesupranti, kad tavo eilutė ir fortepijono partija yra visuma.

Taip pat jeigu nesupranti, kad kūrinys ir kompozitoriaus gyvenimas yra visuma.

Norint suprasti, apie ką groji, reikia suprasti, koks žmogus yra kompozitorius, koks jo charakteris, kur jis gyvena, kokia buvo jo aplinka, kokie to laiko bruožai.

Viskas, ką mes grojame, yra labai didelė žinių apie pasaulį visuma.

Mano mokytojas M. Rostropovičius kaip tik taip ir mokė. Jis mokė apie visumą, apie visą pasaulį. Čia buvo jo didžiausias pasiekimas.

– Žvelgiant iš dabartinės patirties ir perspektyvos, kas Jums atrodo svarbiausia gyvenime?

– Svarbiausia gyvenime yra būti savimi. Išreikšti, kas tu esi, surasti save. Duoti savo darbe, perteikti savo mintis, norus, svajones. Kai turi galimybę išreikšti savo norus ir svajones – tai ir yra pagrindinis dalykas.