Denisas Šapovalovas sugrįžta

Denisą Šapovalovą (violončelė) dar paauglį pastebėjo Mstislavas Rostropovičius  ir pakvietė į gastroles Anglijoje, Prancūzijoje ir JAV, po kurių jaunąjį violončelininką pavadino įstabiu talentu. 1998 m. prestižiniame Tarptautiniame P. Čaikovskio konkurse pelniusiam aukso medalį violončelininkui atsivėrė žymiausios scenos, jis debiutavo Pasauliniame violončelininkų kongrese JAV, tapo Virtualaus muzikantų konkurso Niujorke nugalėtoju, surengė koncertų su žymiais Europos ir JAV orkestrais. 

2001–2012 m. D. Šapovalovas dėstė Maskvos konservatorijoje. Atlikėjas dalyvauja šiuolaikinės muzikos projektuose, rengia naujų kūrinių premjeras, kompozitoriai jam yra dedikavę ne vieną kompoziciją. 2007 m. violončelininkas buvo pirmasis akademinės muzikos atlikėjas, surengęs pasirodymą Šiaurės ašigalyje ir skyręs jį Maestro Rostropovičiui.

D. Šapovalovas griežia  2011 m. Gabrieles Jebrano Yakoubo pagaminta violončele.

Pačiam muzikantui labai imponuoja Šuberto ir Šumano kūriniai, todėl draugai jį vadina „paskutiniu šių dienų romantiku“. Jo manymu muzikantai šiais laikais dažnai tiesiog groja natas, daug reikšmės suteikia greičiui ir tai tampa panašu į sportą, ne į meninį atlikimą. Pats D.Šapovalovas mano, jog muzika prasideda tik tada, kai muzikantas suteikia savo jausmus kompozicijai.

Violončelininkas kartu su LVSO diriguojamu amerikiečių kilmės dirigentu Marc Tardue atliks Antoníno  Dvoržako koncertą violončelei ir orkestrui h-moll. Šį koncertą kompozitorius parašė Niujorke ir dedikavo savo gyvenimo meilei, žmonos seseriai Josephinai. Sužinojęs apie ją ištikusią ligą A.Dvoržakas sėdo rašyti koncerto, kurio lėtojoje dalyje panaudojo savo paties dainos „Lasst mich allein“ (palik mane vieną) melodiją, kurią taip mėgo jį atstūmusi Josephine.

Antrojoje koncerto dalyje nuskambės P. Čaikovskio Penktoji simfonija e-moll, po kurios pirmojo atlikimo 1885 metų lapkritį Sankt-Peterburgo Marijos teatre (dirigavo tuometinis Hamburgo filharmonijos direktorius Theodoras Avé-Lallemantas, kuriam simfonija dedikuota) vietoje aplodismentų salėje tvyrojo tyla. Pasigirdo ir replikų, neva, simfonijoje šitiek valsų! Kur tai matyta! Tiesa, niekas tada nenumatė, kad po kompozitoriaus mirties jo simfonijos taps ne tik rusų, bet pasaulinės muzikos klasika, kad jo Penktoji bus viena dažniausiai atliekamų XIX a. simfonijų.