Dešimtasis „Žalvarinio“ albumas – lyg daininga upės tėkmė

Per dvidešimt gyvavimo metų folkroko grupė „Žalvarinis“ ne tik užsitarnavo vardą Lietuvos muzikos pasaulyje, bet ir subūrė didelį ratą gerbėjų, kuriems jubiliejinis, dešimtasis, grupės albumas „Cantabile“ (jei dar nespėjote jo paklausyti – grotuvą rasite teksto pabaigoje), parodys kiek kitokią kolektyvo pusę. Albumo pavadinimui parinktas italų kalbos žodis – cantabile – reiškia „dainingai“, jis nuo pirmojo kūrinio įtraukia į gerai žinomų lietuvių liaudies dainų tėkmę, kurią pina švelnūs dainininkių Sigitos Jonynaitės ir Viltės Ambrazaitytės balsai, apjungiami gerai pažįstamais Roberto Semeniuko gitaros rifais ir grupės pritarimu.

Kalbiname šios grupės įkūrėją, vadovą Robertą bei vokalistes Sigitą ir Viltę apie besikeičiančius muzikos išpildymo būdus, bet nesikeičiančius grupės tikslus – garsinti nykstančias lietuvių liaudies dainas, dalintis kokybiškais įrašais, estetika ir profesionalumu muzikoje.

„Cantabile“ – tai naujas „Žalvarinio“ albumas, pasirodęs po ketverių metų pertraukos kompaktinio disko ir vinilinės plokštelės pavidalais. Ką jis jums reiškia? Kokia jo atsiradimo istorija?

Robertas: Visų pirma, norėčiau pasidžiaugti: šis albumas „Žalvarinio“ diskografijoje jau dešimtasis! Tai grupės atgimimas, naujos spalvos ir šviežias startas. Kolektyvas, kurį subūriau dar 2001 metais, nuėjo tikrai ilgą kelią. Tas kelias buvo spalvingas, su daug rokenroliškai pašėlusių permainų. Kūrėją tai užgrūdina, suteikia naujų patirčių ir atveria naujus horizontus. Esu dėkingas likimui už tai, kad šiandien galiu dirbti su stipriausiais šalies muzikantais, mėgautis kūryba, gyventi muzika, dalintis ja su klausytojais, iš kurių jaučiu grįžtamąjį ryšį. Visas šis procesas motyvuoja judėti į priekį, ieškoti naujų išraiškos formų, jungti kartais, atrodo, tarpusavyje nesusijusius žanrus, nebijoti eksperimentuoti.

Akustinio albumo idėja galvoje sukosi jau senokai. Atėjus pandemijai, atsiradus daugiau laisvo laiko, viskas susidėliojo į vietas ir pats gyvenimas padiktavo, kur, kada ir kaip viską daryti. Albumui atsirasti padėjo ir simbolinė data – 2021 metais grupė „Žalvarinis“ atšventė dvidešimtmetį. Ta proga ištikimiems mūsų gerbėjams norėjau padovanoti šį tą gražaus ir įsimintino, įprasminti grupės nueitą muzikinį kelią. Svarbu tai, kad šis albumas yra skirtas mūsų klausytojams, jie yra mūsų varomoji jėga. Ačiū, kad jau dvidešimt metų esate su mumis kartu! Kelionė tęsiasi!

Sigita: Man šis albumas taip pat ypatingas. Kai pradėjome įrašus, sužinojau, kad laukiuosi, o išleidimo data beveik sutapo su mano sūnaus gimimu. Labai simboliška.

Kuo ypatingas buvo albumo įrašymo procesas?

Robertas: Muzikine prasme norėjau išgauti 2014 metais išleisto albumo „Gyvas“ atmosferą ir skambesį – tuomet Šv. Kotrynos bažnyčioje su gausia atlikėjų komanda scenoje sukūrėme nepaprastą, gilų ir jautrų improvizacijos vakarą. Jei mėgintume priskirti šį naują albumą kokiam nors stiliui, manau, pasukome šiek tiek labiau į world music ir acoustic folk žanrą, tačiau išliko ir tradiciniam rokui, bliuzui būdingų elementų.

Įrašinėjant „Cantabile“ laikiausi principo naudoti tik akustines gitaras, gyvus instrumentus ir įrašinėti viską iš pirmo karto. Stengtis nekartoti dublių, netaisyti balsų jokiomis techninėmis priemonėmis, išlaikyti gyvumą, tikrumą ir maksimaliai improvizuoti. Visos gitaros solo partijos yra įgrotos iš pirmo karto, neredaguotos, taip pat mušamieji, balsai. Šis, galima sakyti, džiazinis principas lydėjo visą kūrybinį procesą, jo laikiausi visų dainų įrašuose. Nors instrumentus įrašinėjau atskirai, tačiau klausantis albumo susidaro gyvo koncerto įspūdis.

Didžioji dalis įrašų vyko Druskininkuose, kur porą mėnesių intensyviai dirbau, dalis darbų – Vilniaus įrašų studijose. Dainos rašėsi lengvai, studijos vieta ir supanti aplinka padėjo visiškai atsipalaiduoti ir pasinerti į darbą. Rašiau muziką ir sėmiausi įkvėpimo vaikščiodamas miškais ir klausydamas gamtos. Esu be galo dėkingas savo šeimai, kuri palaikė kūrybos metu.

Šį kartą skambate kitaip nei anksčiau. Ką ilgamečiai grupės gerbėjai aptiks atpažįstamo daininguose garso takeliuose?

Robertas: Albume skamba dviejų nuostabių vokalisčių Sigitos Jonynaitės ir Viltės Ambrazaitytės balsai. Jų balsų dermė, gylis iš esmės suformuoja tą magiją. Albumo koncepcija – akustika, gyvumas, meditacija, atmosfera. Kurdamas naujus albumus visada stengiuosi nustebinti ir save, ir klausytojus, nesikartoti, ieškoti naujų išraiškos priemonių, nevengiu eksperimentų.

Albumą įgrojo profesionalūs muzikantai: būgnininkai – Jonas Lengvinas ir Sergejus Makidonas, Mindaugas Balčiūnas (fortepijonas), taip pat kviestiniai atlikėjai – Vėtra Trinkūnaitė (vokalas, kanklės) ir Gediminas Mačiulskis (Vakarų Afrikos perkusija). Albumo skambesį suformavo ilgalaikiai grupės bičiuliai, garso inžinieriai – Germanas Skoris ir Gintas Lundbergas. O kur dar Arto Belikovo sukurtas albumo viršelis!

Tiems, kurie dar negirdėjo šio albumo, pasidalinsiu pristatymo koncertuose mūsų gerbėjų išsakytomis mintimis apie naujas dainas: „Šis albumas skamba brandžiai, įtraukiančiai, skatina mąstyti ir drauge stipriai atpalaiduoja.“ Turbūt reikia su tuo sutikti – atėjo branda, nusiraminimas, tiksliai žinai, ką nori pasakyti, žinai, kaip muzika išreikšti idėją ir išgauti atitinkamą nuotaiką. Kurdamas šį albumą, gilinausi į dainų prasmę, varčiau dainynus, stengiausi maksimaliai atsiduoti muzikos tėkmei, išjausti iki galo, perteikti taip, kad po dvidešimties metų albumas būtų toks pat paveikus ir aktualus.

Muzikos ašimi tampa dviejų vokalisčių duetas. Kas pirmiau šovė į galvą: albumo idėja balsams ar noras panaudoti būtent šių dainininkių balsus?

Robertas: Sigitos ir Viltės duetas albume skamba tiesiog tobulai, negaliu atsidžiaugti merginų profesionalumu. Jos puikiai tarpusavyje suderėjo, papildė viena kitą. Albume dainuojame ir trise: šiek tiek ir sau pasilikau vokalisto galimybių, kad suteikčiau albumui kitų tembrinių atspalvių. Kurdamas muziką, aranžuodamas liaudies dainas visada girdžiu daugiabalsiškumą, todėl klausimų, kiek vokalų bus įrašuose, nekyla. Visada jų būna daug. Kartais ir chorui palieku vietos. Daugiabalsiškumą puikiai atspindi tokios dainos kaip „Dėl žalio žolyno“, „Ratuto“, „Turėjo liepa“ ar „Kam tavo vilkeli“. Naujajam albumui visų pirma rinkausi dainas, kurios man artimos. Kai pasirenku dainą, girdžiu, kuris balsas jai labiau tiks. Vienas dainas vedė Viltė, kitas Sigita, o kai kurias užtraukiam visi kartu. Tiesa, sutartinėje „Turėjo liepa“ girdime ir ketvirtą vedantį balsą, tai – jautrus Vėtros vibrato ir kanklių grožis. Albumas prasideda nuo „Dūno upė“ sutartinės, kurioje itin ryškiai atsiskleidžia merginų vokaliniai sugebėjimai, jų stiprumas ir švelnumas, įsijautimas ir jautriai pagautos intonacijos. Šis kūrinys, papildytas afrikietiška perkusija, puikiai atspindi world music stilistiką.

Į ką kreipėte dėmesį rinkdamasis dainas naujam albumui?

Robertas: Stengiausi išlaikyti vieningą atmosferą, nepamesti jautrios linijos, melodikos trapumo, norėjosi, kad tos dainos plauktų viena iš kitos, kad gražiai susijungtų ir muzikaliai, ir poetiškai. Nežinau, koks klausytojo vertinimas, bet man pačiam atrodo, kad visas albumas yra tarsi viena kompozicija. Jis ir sukurtas vienu ypu. Yra tęstinumas ir jo galima klausytis „ratu“. Kaip apeigų metu šamanui trypiant aplink ugnį, ratu šokant sutartines ar įsiliejant į mantros begalybę. Albume stengiausi atverti lietuvių liaudies dainų lobyną. Gražiausios į atmintį įstrigusios melodijos – tai sutartinės, vėlinių dainos, karo dainos ir pan. Šis albumas su lėtesnio tempo lyrinėmis, ramiomis dainomis skirtas klausymuisi, tiesa, yra du greitesnio tempo, trankesni kūriniai, kurie tinka ir šokiams („Ratuto“). Dainos išjaustos ir iki smulkmenų išdailintos, įkvėptos Dzūkijos gamtos, persmelktos samanų kvapo ir Merkio vingių vaizdo.

Albume galime išgirsti ir vieną instrumentinį kūrinį „Kylant su liepsna“ su labai daininga gitaros melodija.

Robertas: Man šis kūrinys simbolizuoja grupės pradžią, o albume tarsi reziumuoja viską, kas skambėjo iki tol. Tai jungiamasis outro, apibendrinimas. „Kylant su liepsna“ sukūriau dar 1997 metais, kai grojau melodingo metalo grupėje „Ugnėlakis“, – tai buvo „Žalvarinio“ ištakos. Mes ją įrašėme, tačiau ji buvo neišbaigta, nebuvau patenkintas skambesiu. O kuriant „Cantabile“ prisiminiau ir nuo pat albumo kūrimo pradžios žinojau, kad šis kūrinys „Kylant su liepsna“ užbaigs naujausią albumą. Kompoziciją peraranžavau, papildžiau naujomis idėjomis ir atlikau dviem gitaromis. Klasikinė gitara puikiai suderėjo su akustine. Išėjo savotiškas dialogas, inspiruotas folko, viduramžių, keltų muzikos ir paremtas improvizacija.

Sigita, su Robertu ir grupe bendradarbiaujate nuo 2017 metų. Ar mintis pasukti lyriška, daininga tėkme nustebino, o gal tai jau ilgai brandinta idėja?

Sigita: Kaip dainininkė esu labai universali ir chameleoniška. Esu save išbandžiusi popmuzikos, džiazo, country, roko, metalo stiliuose, na, o su „Žalvariniu“ turiu galimybę atverti savo balso galimybes folko muzikoje. Nepaisant žanrų įvairovės, lyrika visada buvo mano stiprioji pusė. Iš prigimties esu lyriška, romantiška ir melancholiška. Linksmos, greitos, mažorinės dainos retai atitinka mano nuotaiką, o lyriškos visada plaukia iš širdies.

Vilte, kaip prisijungėte prie šio naujo „Žalvarinio“ projekto? Kas jums svarbu atliekant lietuvių liaudies dainas?

Viltė: Mūsų su Robertu keliai susikirto dar 2014-aisiais, kai „Žalvarinis“ surengė nuostabų koncertą Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje. Tąkart Robertas ir mane pakvietė prisijungti prie grupės pasirodymo. Atliekant žymiausius „Žalvarinio“ kūrinius scenoje pasirodė daugiau nei 20 muzikantų ir atlikėjų, o visa tai vainikavo koncerto metu įrašytas albumas „Gyvas“. Vėlesniuose projektuose susipažinau ir su Sigita, prisidėjau ir prie karantino metu įrašyto antrojo Roberto solinio albumo „Six Strings Upstream“.

Su Robertu susitinkame ne tik repeticijų metu ir scenoje: kasmet per vasaros šventes ar susibūrimus draugų kompanijoje nuolat skamba muzika, visi dainuojame prie laužų, Roberto gitara visada šalia. O prie lietuviškų laužų lietuviškos dainos skamba gražiausiai. Tad gal taip ir susidėliojo – viskas tiko, sutiko, o galiausiai su Sigita ir Robertu suskambėjome pirmajame albumo „Cantabile“ įraše „Dėl žalio žolyno“.

Lietuvių liaudies dainos mane lydi jau daug metų. Kadaise, norėdama jų išmokti kuo daugiau, prisijungiau prie apeiginio folkloro kolektyvo „Kūlgrinda“. Iki tol mokėtą gerą dešimtį lietuvių liaudies dainų, bagažą papildžiau su kaupu. Tada pradėjau vartyti dainynus, ieškoti dainų ir sutartinių, o galiausiai – jas dainuoti pati. Labai džiugu, kad šiandien mūsų tautosaka išgyvena pakilimą, jaunos grupės ir atlikėjai vis dažniau atsigręžia į mūsų tautos pradą ir prisimena, ką dainavo seneliai. Manau, šiose dainose mūsų šaknys, mūsų istorija ir tarpusavio ryšys. Todėl džiugu, kad grupė „Žalvarinis“ jau dvi dešimtis metų naujam gyvenimui kelia dainas, kurios perduodamos iš kartos į kartą.

Seniau, klausydama „Žalvarinio“ dainų, nebūčiau pagalvojusi, kad ateis diena, kai galėsiu pati jas dainuoti. Čia viskas taip muzikalu ir paprasta, kad, rodos, gali tiesiog nerti į sutartinių kanonus, o toliau viskas vyksta savaime. Mes su Sigita dainuojame, o Robertas nuostabia muzika ir gitariniais rifais apipina mūsų balsus. Viskas taip organiška gal todėl, kad visi kalbame ta pačia – muzikos – kalba, o gal todėl, kad lietuvių liaudies dainos turi labai daug magijos. Jos buria žmones ir tada gimsta labai gražūs dalykai.

Kaip atlikėjos esate dalyvavusios ne viename projekte, tad su kokiais vokaliniais sunkumais, o gal malonumais teko susidurti įrašinėjant „Cantabile“?

Sigita: Darbas studijoje man itin malonus. Be galo mėgstu ieškoti niuansų, dailinti kiekvieną frazę, kol ji suspindės. Kartu tai ir kūrybinis procesas. Įrašinėti su Robertu smagu ir lengva. Jis visada atsakingai pasirūpina technine puse, viskas būna paruošta prieš man ateinant, tik stok prie mikrofono ir dainuok. Jis gerai žino, kaip turi skambėti daina, o man, rodos, pavyksta įgarsinti jo viziją. Mes augome klausydamiesi tos pačios muzikos, todėl mūsų vizijos dažnai sutampa. Šitas albumas nuostabiai gražus. Patyriau didelį malonumą įrašinėdama.

Viltė: Kai kurios naujausio albumo dainos man buvo seniai pažįstamos, tad beliko mėgautis tuo, kas seniai žinoma ir naujai atrandama. „Cantabile“ man – lyg upės tėkmė. Maloni, laisva, nevaržoma ir iš savęs plaukianti. Toks buvo ir visas procesas nuo pirmųjų įrašų iki pristatymo koncertų turo pabaigos. Jaučiu, kad „Žalvarinio“ muzika ir toliau taip plauks, nenuvildama nei seno, nei jauno klausytojo, įtraukdama juos į šią muzikinę, liaudies dainų motyvais apipintą kelionę. Vasarą laukia daug koncertų, tad tikiuosi, kad naujausias mūsų darbas prisijaukins daugiau širdžių.

Manau, ne man vienai „Žalvarinio“ muzika žadina patriotiškumo jausmą. Kokias dar žinutes siekiate perduoti klausytojams savo kūryba, atlikimu?

Robertas: Kurdamas stengiuosi maksimaliai įsijausti ir perteikti meilę muzikai, meilę garsui, įvairiausioms jos formoms, stiliams bei unikaliam gitaros tembrui. Kūryba yra saviraiška, autorefleksija, meno pajautimas, pasaulio matymas, jo suvokimas, gyvenimas labai plačiame muzikos kontekste – visa tai ir mėginu perteikti klausytojams. Labai svarbu kokybė, estetika ir profesionalumas, tai turi atsispindėti įrašuose, plokštelėse, koncertuose, įvaizdyje. Supažindiname Lietuvos ir užsienio klausytojus su lietuvių liaudies dainomis, sutartinėmis, atlikdami jas moderniai, gal kiek ir edukuojame, ir patys mokomės, tai darome jau daug metų ir tai yra mūsų misija. Jeigu „Žalvarinio“ muzika atneša nors kiek šviesos į žmonių širdis, skatina patriotiškumą ir meilę Lietuvai, mes tuo labai džiaugiamės ir dirbsime toliau, kiek tik jėgos leis.

Kalbino Gaja Klišytė

Susiję nuotraukų galerijos

Žalvarinis - Cantabile (2022)

0000-00-00

Susiję nariai

Robertas Semeniukas

Profesionalus gitaristas, aranžuotojas, dainų autorius, prodiuseris