Didinga A. Brucknerio „garsų katedra“
Vasario 1 d. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas Gintaro Rinkevičiaus, kviečia į 34-ojo gimtadienio koncertą, kuriame pristatys XIX a. simfoninės muzikos grandų Ludwigo van Beethoveno Trečiąjį koncertą fortepijonui ir orkestrui c-moll (solisto partiją skambins Lukas Geniušas) ir Antono Brucknerio Aštuntąją simfoniją.
Vienišas, giliai religingas austrų kompozitorius Antonas Bruckneris (1824–1896) ilgus metus dirbo Linco katedros vargonininku, rašė religinius kūrinius ir garsėjo įspūdingomis vargonų improvizacijomis. Vargonininko pareigas jis gavo sulaukęs 31-erių. Iki tol kitaip įsivaizdavo savo pašaukimą: kaip ir jo tėvas bei senelis dirbo muzikos mokytoju, tačiau mintys apie kūrybą vis labiau nedavė ramybės. Ir štai Lince jis pasišventė ilgiems metams kompozicijos, kontrapunkto, kitų muzikos disciplinų studijoms. Tik sulaukęs 39-erių jis nusprendė, kad jau esąs pakankamai mokytas, kad galėtų imtis kūrybos. Tuo metu jis turėjo galimybę išgirsti L. van Beethoveno Devintąją simfoniją ir Richardo Wagnerio muzikinę dramą „Tristanas ir Izolda“. Abu kūriniai A. Brucknerį pakerėjo, ir jam kilo mintis pabandyti sujungti L. van Beethoveno simfoninį dramatizmą, R. Wagnerio nerimastingą, emocingą romantizmą su baroko religinės muzikos racionalumu, stabilumu. Tačiau konservatyviai ir provincialiai Linco kultūrinei bendruomenei kompozitoriaus stiliaus idėjos buvo svetimos ir nesuprantamos.
Atsistatęs po patirto nervinio išsekimo, A. Bruckneris išvyko gyventi į Vieną, gavęs imperatoriškųjų rūmų vargonininko vietą. Kompozitoriui jau buvo 44-eri. Tik tuomet jis pradėjo kurti savo religinės pasaulėjautos persmelktas simfonijas, kuriose bandė įkūnyti sumanytą stilių. Paprastas, naivus ir jautrus A. Bruckneris amžininkų buvo dažnai išjuokiamas kaip neturintis talento ir skonio, nesuprantantis muzikos kūrybos aktualijų. Išties jis buvo labai savitas kompozitorius, garsų filosofas, greta L. van Beethoveno ir Johanneso Brahmso įnešęs didžiausią indėlį į simfonijos žanro raidą. Jis – devynių simfonijų autorius, o jei priskaitytume pirmuosius simfoninius kūrinius, kurių pats neįtraukė į numeraciją, susidarytų vienuolika.
A. Brucknerio simfonijos dažnai vadinamos „garsų katedromis“. Aštuntoji yra pati didingiausia „katedra“ iš devynių. Kaip ir daugeliui didžiųjų katedrų, Aštuntajai simfonijai prireikė nemažai laiko, kol ji įgavo tokį pavidalą, kokį žinome šiandien. A. Bruckneris ją pradėjo kurti 1884 m., kai Leipcige įvyko triumfuojanti Septintosios simfonijos premjera – pirmoji, kuri išties susilaukė sėkmės ir grąžino kompozitoriui pasitikėjimą savo pašaukimu. O jam tuomet jau buvo 60 metų... Aštuntoji buvo baigta po trejų metų. Paskutiniame puslapyje, šalia užbaigimo datos, A. Bruckneris užrašė „Aleliuja!“. Tada jis nusiuntė partitūrą dirigentui Hermannui Leviui, kurį pagarbiai vadino „mano meno tėvu“ (nors H. Levis buvo 15 metų jaunesnis už A. Brucknerį). „Tiesiog negaliu apsakyti savo susijaudinimo, kai pagalvoju, kad kūrinys bus atliktas Jums meistriškai diriguojant“, – rašė jis.
Tačiau, kad ir kaip entuziastingai H. Levis vertino Septintąją simfoniją, naujasis kūrinys jį suglumino ir jis atsisakė jį diriguoti. A. Brucknerį sugniuždė H. Levio atsisakymas, tačiau nurijęs nuoskaudą jis ėmė taisyti partitūrą. Kitame laiške A. Bruckneris rašė: „Man tikrai turėtų būti gėda dėl savęs... Koks idiotas! Ji jau pradeda atrodyti visai kitaip...“ Antroji simfonijos redakcija trumpesnė, proporcijos pakoreguotos A. Bruckneriui būdingu architektūriniu tikslumu. Orkestruotė ir harmonija turtingesnė ir rafinuotesnė. Tačiau ryškiausias abiejų redakcijų skirtumas yra tas, kad antroji yra gerokai tamsesnė, niūresnė, fatališkesnė nei pirmoji.
Daugelio A. Brucknerio pirmųjų dalių tempas neskubrus, o šioje jaučiama skuba, nerimastingumas, tarsi biblinis priminimas: „Dulkė esi ir į dulkę pavirsi“. Antrosios dalies Skerco muzika veržiasi tarsi gaivališka gyvybė. Trečiojoje dalyje Adagio kompozitorius panaudojo arfas, iki tol tikinęs, kad „tikroje simfonijoje nėra vietos arfai“, o štai šįkart jam prireikė „nežemiškų dalykų“. Šioje dalyje skamba melancholiškas motyvas „saulė man šalta... Aš visur svetimas“ iš Franzo Schuberto dainos „Klajūnas“ bei užuomina į vagnerišką Tristano ir Izoldos meilės duetą. A. Bruckneris neva teigęs, kad ši muzika jam gimė, „kai pažvelgiau merginai į akis“. Vienatvė ir seksualinis neišsipildymas A. Bruckneriui buvo visą gyvenimą trukusi trauma. Didingas, išplėtotas finalas suteikia dieviško atsivėrimo patirtį.
Simfonijos premjera įvyko 1892 m. Vienos „Musikverein“ salėje, diriguojant Hansui Richteriui. Savo naujausią „katedrą“ A. Bruckneris dedikavo imperatoriui Pranciškui Juozapui I. Tai buvo antras tikras kompozitoriaus triumfas po Septintosios simfonijos. Devintoji liko nebaigta.
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro gimtadienio koncertas, kuriame skambės A. Brucknerio Aštuntoji simfonija, įvyks 2023 m. vasario 1 d. 19 val. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Dirigentas maestro Gintaras Rinkevičius. Apie A. Brucknerio Aštuntąją simfoniją prieš koncertą, 18.15–18.45 val., Lietuvos nacionalinės filharmonijos antro fojė plačiau pasakos muzikologė Jūratė Katinatė.
***
Maestro Gintaras Rinkevičius apie A. Brucknerio Aštuntąją simfoniją: „Pasiklausius jos, siela tampa švaresnė“
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro atliekamas Antono Brucknerio simfonijų ciklas artėja link savo kulminacijos. „Esame atlikę ir įrašę pirmas septynias A. Brucknerio simfonijas, o vasario 1 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje orkestro gimtadienio koncerte sugrosime ir Aštuntąją. Jau prasidėjo įrašų leidybos procesas – mūsų įrašytas A. Brucknerio simfonijas bus galima įsigyti kompaktinių diskų formate ir klausytis „Spotify“ platformoje“, – sako maestro G. Rinkevičius.
Orkestro gimtadienio koncerte taip pat pasirodys praėjusią savaitę prestižiniuose Tarptautiniuose klasikinės muzikos apdovanojimuose (ICMA) už bendrą albumą su Asmik Grigorian „Disonance“ apdovanotas pianistas Lukas Geniušas. Jis atliks L. van Beethoveno Trečiąjį koncertą fortepijonui.
A. Brucknerio Aštuntoji simfonija – monumentalus kūrinys, laikomas viena žymiausių XIX a. simfonijų. Kuo ši simfonija išskirtinė?
Aštuntoji simfonija – vėlyvasis A. Brucknerio kūrybos periodas ir pati didžiausia iš visų A. Brucknerio simfonijų. Galbūt didesnė galėjo būti tik paskutinė, Devintoji simfonija, tačiau ji liko neužbaigta – šią simfoniją sudaro trys dalys vietoje įprastų keturių, tad ją tikrai galima vadinti „Nebaigtąja“. Nors Aštuntoji A. Brucknerio simfonija yra didelė tiek laiko apimties, tiek orkestro sudėties prasme, man labiau norėtųsi kalbėti apie šios muzikos gylio kriterijų. Būtent minties gyliu A. Bruckneris ir yra ypatingas. Manau, kad A. Brucknerio Aštuntoji simfonija yra geniali. Todėl reikia įsijausti į šią muziką, būti kartu su šia muzika, ją pergyventi ir atrasti.
Jeigu kalbėtume apie atskiras simfonijos dalis, pirmoji ir antroji yra pačios mažiausios laiko apimtimi. Pirmoji dalis skamba kaip gedulingas maršas – visa Aštuntoji simfonija yra parašyta c-moll tonacijoje (do minoras – aut. past.), o jeigu A. Bruckneris arba L. van Beethovenas rašo do arba re minore, vadinasi, dramatizmo bus labai daug. Pati didžiausia simfonijos dalis – Adagio. Ir galiausiai, tarsi „per kančias į žvaigždes“ ateina finalas, ir simfonija baigiasi do mažoru.
Simfonijos apimtis iš tiesų grandiozinė – kai kurie dirigentai Aštuntąją simfoniją diriguoja valandą dvidešimt, kiti – valandą trisdešimt penkias ar net valandą keturiasdešimt minučių, priklauso nuo interpretacijos. Įsivaizduokite, koks gali būti tempų ir visos dramaturgijos skirtumas atlikimo prasme. Tikrai negalėčiau pasakyti, kas teisus, diriguodamas šią simfoniją – H. von Karajanas ar S. Celibidache – niekas į tai neatsakys. Tačiau klausytojams stengsiuosi įrodyti savo požiūrį į simfoniją. Labai norėčiau, kad publika suprastų šios muzikos gylį ir pamiltų šį kompozitorių. Nes „mėgti“ ir „mylėti“ – tai du skirtingi dalykai, ypač, kai kalbama apie tokią muziką, kuri nėra pramogos klausimas. Pramoginis koncertas – tai būdas lengvai praleisti laiką. O po tokios simfonijos ateina dvasinis katarsis, jos pasiklausius siela tampa švaresnė.
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro atliekamas A. Brucknerio simfonijų ciklas eina į pabaigą. Gal galėtumėte šiek tiek apibendrinti, kuo ypatinga kompozitoriaus muzikinė kalba?
A. Brucknerio muzikinę kalbą galbūt būtų galima lyginti su Richardu Wagneriu. Pats A. Bruckneris labai mėgo R. Wagnerį, dedikavo jam savo Septintąją simfoniją, kurioje panaudojo Wagnerio tūbas – tai tokie įdomūs, R. Wagnerio iniciatyva sukonstruoti instrumentai, kurie skamba dramaturgiškai svarbiuose, net gedulinguose epizoduose. A. Brucknerio muzikinės frazės labai ilgos, lyg R. Wagnerio begalinė melodija, lyg kažkoks nepasiekiamas etalonas. Tad A. Brucknerio muzikoje nebūtinai bus labai greiti tempai, bet tikrai skambės labai ilgos ir gražios frazės. Taip pat labai daug kantilenos – tokios dainuojančios muzikos. Labai daug varinių pučiamųjų choralų, kur variniai pučiamieji turi groti garsiai, bet taip, tarsi skambėtų bažnyčioje – A. Bruckneris buvo giliai tikintis žmogus. Sunku kalbėti apie muziką, bet pamėginau paliesti pačius svarbiausius momentus.