Didūs stebuklai kuklume

Pafantazuokime: žinia, kad solistas, „Grammy“ nominantas gros, sakykim, Nacionalinės filharmonijos scenoje, veikiausiai daugeliui iš mūsų nesukeltų didžiulės nuostabos. Jos būtų, na, bet Lietuvos pagrindinėse akademinės muzikos scenose pasaulinio lygio muzikantai retkarčiais pasirodo. Kiek kitaip – išties netikėtai ir nepalyginamai džiugiau – tenka nustebti, kai tokia muzikos įžymybė surengia savo koncertą provincijoje, bažnyčioje, talpinančioje ne daugiau nei keleto šimtų klausytojų auditoriją. Todėl ne iškart suvokiamas kontrastas buvo liepos 20 d. vakarą Kintų Didžiojoje bažnyčioje išgirsti „Grammy“ nominantą fagotininką Martiną Kuuskmanną, su kuriuo scenoje taip pat pasirodė fleitininkas Giedrius Gelgotas ir smuikininkė Dalia Simaška. Aukščiausio lygio meistriškumas, kuriuo gėrėtis turime galimybę atokiame Lietuvos kampelyje? Taip, tai realybė, o ne fantazija.

Estų kilmės M. Kuuskmannas, šiuo metu gyvenantis Jungtinėse Amerikos Valstijose, 2007 m. buvo nominuotas „Grammy“ apdovanojimui už Davido Chesky Koncerto fagotui atlikimą geriausio šiuolaikinio kūrinio kategorijoje. Atlikėjas aktyviai atlieka nūdienos kompozicijas – kai kurios jų parašytos specialiai muzikantui, pvz., aštuoni koncertai fagotui. Bet dar įstabiau yra tai, kad M. Kuuskmannas solo fagoto pasirodymą paverčia įtraukiančiu, žavėtis verčiančiu potyriu – ir verčia pamiršti stereotipą apie šį instrumentą kaip tiesiog orkestro varžtelį, retai turintį ryškesnę partiją. Išties, fagotas apskritai sulaukia mažokai dėmesio ir populiarumo, o šio instrumento solistai yra retenybė, tačiau Kintuose koncertavęs atlikėjas parodė, jog gali būti ir kitaip: fagotą galima išgirsti vienui vieną, išraiškingai grojantį techniškai sudėtingus kūrinius, ar grojantį duete / trio kartu su fleita ir smuiku. Koncerto, pavadinto „J. S. Bachas ir naujoji muzika“, programa kontrastingai balansavo tarp XX-XXI a. kompozicijų ir baroko genijaus J. S. Bacho kūrinių – daugiausiai tai buvo dalys iš siuitų ir partitų instrumentams solo. Pastarosios, lyg lakmuso popierėlis parodančios atlikėjo meistriškumą, neabejotinai atskleidė aukštą visų atlikėjų profesionalumą.

Pirmojoje koncerto dalyje grojo M. Kuuskmannas ir G. Gelgotas – pastarasis pradėjo koncertą J. S. Bacho Čakona iš Partitos smuikui solo Nr. 2 d-moll. Nepaprastai sudėtingo kūrinio aranžuotė fleitai sukelia daugybę iššūkių atlikėjui – juk smuiko ir fleitos atlikimo galimybės gerokai skiriasi, pvz., originaliai smuiko grojami akordai fleita atliekami kaip foršlagai, o vidurinėje Čakonos dalyje besitęsiantis arpeggio epizodas iš fleitininko reikalauja ypatingo pirštų miklumo, sukelia kvėpavimo sunkumų (dėl nuolatinės šešioliktinių tėkmės nėra kada nepastebimai įkvėpti). Įspūdingai nuskambėjęs pirmasis kūrinys tarytum iš karto nuteikė klausytojus itin aukštos prabos koncertui, efektingai sudavęs toną tolesnėms to vakaro meistriškumo apraiškoms. Po Čakonos nuskambėję penki kūriniai, atlikti M. Kuuskmanno – tai šiuolaikinio ir baroko meno priešprieša: tarp esto Tõnu Kõrvits ir šveicaro Danielio Scnyderio kūrinių buvo įterptos dalys iš J. S. Bacho Partitos fleitai solo a-moll – Alemanda ir Kurantė. Beje, tokiu pat kontrasto principu fagotininkas suderino Sarabandą ir Bure iš tos pačios Partitos ir Roberto Martino Arcturus, išgirstus antroje koncerto dalyje. Atliktos kompozicijos atskleidė daugeliui nepažįstamą fagoto „veidą“ – artistas pademonstravo, kiek daug šiame instrumente slypi ekspresijos, technikos, spalvų niuansų ir neleido suabejoti, kodėl yra liaupsinamas spaudoje: „... kitas vakaro svečias buvo nuostabus fagotininkas M. Kuuskmannas... Dinamiška... Gniaužiama... M. Kuuskmannas grojo probloškiančiai“, arba: „... M. Kuuskmannas pateikė virtuozišką techniką ir superžmogaus kvėpavimo kontrolę...“ (The New York Times). Grandininio kvėpavimo technikos taikymas atlikėjui leido organiškai tęsti muzikos tėkmę, vientisai išgroti ilgas frazes, nepertraukiamas girdimų įkvėpimo pauzelių. Pirmąją koncerto dalį pabaigė fagotininko ir fleitininko duetas – atliktos Heitoro Villa-Lobos Bachianas Brasileiras Nr. 6 dalys Ária (Chôro) ir Fantasia žavėjo muzikantų ansambliškumo pojūčiu, emociniu įtaigumu.

Antrąją vakaro dalį pradėjo smuiko garsai – D. Simaškos pagriežtas Adagio iš Sonatos smuikui solo Nr. 1, g-moll. Tai buvo puikios kokybės garso estetikos, itin švarios intonacijos ir mąslaus jautrumo derinys. Smuikininkė taip pat muzikavo kartu su fagotininku – jie atliko J. S. Bacho Fugetę c-moll ir Sergejaus Prokofjevo-Danielio Schnyderio Romeo and Julia (pagal S. Prokofjevo Montekius ir Kapulečius iš baleto Romeo ir Džuljeta), o prie dueto prisijungus ir G. Gelgotui nuskambėjo Astoro Piazzollos Oblivion. Skirtingos stilistikos kūriniai, nuo baroko polifonijos iki aštrių S. Prokofjevo baleto garsų ir melancholiškų stilizuoto tango aimanų, leido gėrėtis atlikėjų meistriškumu, įsiklausymu vienas į kitą, per kūrinių nuotaikos įvairovę praturtino gausybe skirtingų emocijų. Iš antrosios koncerto dalies dar labai norisi išskirti G. Gelgoto atliktą Jan Clarke‘o The Great Train Race fleitai solo – kūrinys privertė susimąstyti ir nustebti, kodėl tokio aukšto lygio atlikėjas – iš esmės stovintis lygioje gretoje M. Kuuskmannui – nesulaukia tiek dėmesio ir sėkmės, kaip jo koncerto kompanionas. Fleitininko atliktas kūrinys užgniaužė kvapą nepaprastu sudėtingumo lygiu, perteikta nuolat augančia varžybų (angl. race – varžybos, lenktynės) įtampos kupina atmosfera, į kurią atlikėjas traukte įtraukė. Tai dar vienas vakaro kontrastas – du lygiaverčiai atlikėjai vienoje scenoje, deja, vieno ir kito karjera globaliu mastu nesulyginamai skiriasi. Nuoširdžiai viliuosi, jog tai netrukus pasikeis.

Tai buvo vakaras, skatinęs pamąstyti apie reiškinius  periferijoje – nors dauguma mūsų įpratę inertiškai laikytis nuomonės, kad svarbiausios sostinės koncertinės erdvės lyg ir garantuoja kokybę, o į rajonuose vykstančius renginius žiūrima keliskart įtariau, tačiau išties juk nebūtinos didžiulės, modernios koncertų salės tam, kad įvyktų didis muzikinis įvykis. Ne mažiau svarbu žmogiškasis faktorius – socialiniai ryšiai, draugiškos pažintys, gerokai padidinančios atlikėjų norą atvykti koncertuoti pas pažįstamus mielus žmones, kaip ir užsispyrimas bei nuoširdžios pastangos realizuoti susikurtą festivalio viziją. Klausantis tokio lygio koncertų tiesiog tampa be galo smalsu – kokios bus šio festivalio viršūnės?