Dirigentas A. Pečiulis: „Dirigentą galimą palyginti su saulės laikrodžiu“

Iš Klaipėdos kilęs talentingas ir žymus choro dirigentas Arūnas Pečiulis jau daugiau kaip du dešimtmečius gyvena ir dirba Zalcburge (Austrija). 

Tačiau šiauliečiai savo akimis ir ausimis turėjo galimybę išvysti ir išgirsti garsaus dirigento A. Pečiulio pasirodymą Šiauliuose. Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“ 2014 metais šventė 40-ąsias kūrybinės veiklos metines, kurių metu muzikos mylėtojams parengė išskirtinės romantinės muzikos vakarą. 

Jubiliejinio koncerto metu paminėti šios gražios šventės ir pasidalyti savo muzika atvyko ir Zalcburge gyvenantis, aktyviai muzikine veikla užsiimantis – A. Pečiulis.

Klaipėdietis, Austrijoje gyvenantis lietuvis, Šiauliuose lankėsi ne pirmą kartą. Galima sakyti, savo pirmuosius kaip profesionalaus dirigento žingsnius A. Pečiulis žengė būtent Šiauliuose.

1985 metais čia, Saulės mieste, Kultūros centro salėje, jis dalyvavo Respublikiniame chorų dirigentų konkurse, kur pirmą, bet toli gražu ne paskutinį kartą, buvo įvertintas aukščiausiais balais ir laimėjo pirmąją vietą. 

- Nuo ko prasidėjo jūsų kaip muziko kelias?

- Aš jau būdamas antroje klasėje pradėjau tėvų prašyti, kad man nupirktų akordeoną. Zyziau visus metus, kol pagaliau man jį nupirko, nes niekas netikėjo, kad aš noriu groti. To priežastis buvo ta, kad giminėje nebuvo muzikantų, dėdė grodavo vestuvėse, bet šiaip daugiau nebuvo nieko, kas domėtųsi muzika. 
Gavęs akordeoną pradėjau lankyti būrelį, bet mokytojas pasakė, kad man reikia eiti į vaikų muzikos mokyklą, nes būrelyje nieko nebus - nepatobulėsiu. Buvo tarybiniai laikai ir atvykus į muzikos mokyklą, man pasakė, kad vietų akordeono grupėje nėra, jos visos buvo jau nupirktos. Bet man pasiūlė groti klarnetu, o kadangi muziką mylėjau, ja domėjausi, todėl sutikau. 
Vėliau ta pati istorija pasikartojo, kai stojau į Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą. Ten man pasakė, kad grojančių klarnetu grupėje nėra vietos ir pasiūlė mokytis choro dirigavimo. Aš pagalvojau, kad man nėra jokio skirtumo, ir sutikau.
Na, ir paskui taip išėjo, kad mokydamasis ketvirtajame kurse pirmą kartą į Stasio Šimkaus konservatoriją iš respublikinio choro dirigentų konkurso, kuris vykdavo kas dvejus metus skirtingose miestuose, parvežiau pirmąją vietą, o vėliau tą patį pakartojo ir Tomas Ambrozaitis.
Po kiek laiko Gintaras Rinkevičius įsteigė simfoninio dirigavimo fakultatyvą, į kurį įstojau aš ir Martynas Staškus, kuris šiuo metu Vilniuje yra garsus dirigentas. 
Po metų buvo steigiama simfoninė katedra, vėl reikėjo laikyti egzaminus ir mes įstojome. Tada jau tapome tikrais simfoninio dirigavimo studentais.

- Kaip atsidūrėte Austrijoje?

- Zalcburgas ir Vilnius jau seniai buvo miestai-partneriai. Muzikos akademijoje suteikdavo galimybę ir skirdavo stipendijas išvykti į Zalcburgą. Aišku, Maskva neleisdavo ten išvykti, bet aš buvau jau trečioji karta po Lietuvos išsivadavimo, kuri turėjo galimybę išvažiuoti į Austriją. Pirmieji išvyko Paulius Sondeckis ir Gintė Čepinskaitė, antrieji – Sigitas Petrulis ir Rosita Kekytė, trečiąjį kartą stipendiją išvykti į Zalcburgą laimėjau aš. 
Tad taip ir įvyko, kad atsidūriau Austrijoje. Ten besimokant man pradėjo siūlyti darbus, taigi taip ten ir likau. Iš tiesų niekada to neplanavau - visiems sakydavau, kad po metų grįšiu. Bet jau praėjo daug metų ir aš vis dar ten. 

- Kuo skiriasi muziko gyvenimas Austrijoje ir Lietuvoje?

- Aišku, kad yra skirtumų. Sakykime taip, kad kai Austrijoje dirbi muziko darbą, tau nereikia po pietų bėgti į vaikų muzikos mokyklą, vakare dar kažką tai veikti ir kitais darbais užsiiminėti. 
Taip jau yra, kad tai, ką Lietuvoje gauna muzikantai, yra bedarbio pašalpos. 
Ir nebūtinai galima lyginti tik su Austrija, nes lyginant su kitomis šalimis Lietuvoje muziko uždarbis tikrai yra menkas.
Iškyla klausimas, kuris gi vyras, dirbdamas valstybiniame chore Lietuvoje, gali išlaikyti šeimą gaudamas tokį mažą atlyginimą. Jis vos pats gali išgyventi, o kur dar vaikai ir taip toliau. Tos sumos, atlygis už tavo darbą – pagrindinis skirtumas.

- Kokie skirtumai tarp lietuvių ir austrų muzikos klausytojų?

- Žinote, dabar man tikrai sunkoka yra lyginti tą publiką. Tik žinau tai, kad kai aš atvažiavau į Austriją, tai skirtumas buvo labai didelis. Bet negaliu tvirtinti, kad ir šiandien Lietuvoje tai yra išlikę. 
O skirtumas buvo toks, kad Austrijoje žmonės eina į koncertą ne paklausyti kūrinio ir susipažinti, kokia ta muzika yra, bet jie eina klausyti atlikimo. 
Tais laikais Lietuvoje buvo taip, kad žmonės eidavo į koncertą iš viso sužinoti, koks tai kūrinys ir kaip jis skamba. Tai ir buvo didžiausias skirtumas tarp publikos, kuri susirinkdavo koncertų salėse Lietuvoje ir Austrijoje.
Kaip jau minėjau, kaip yra dabar sunku palyginti, nes jau daug metų gyvenu Austrijoje.

- Daugeliui įdomu, kam išvis reikalingas dirigentas?

- Dirigentą galbūt reikėtų palyginti su saulės laikrodžiu. Žinote, kaip yra: jeigu saulė nešviečia, mes nežinome, kiek valandų. 
Lygiai tokiu pat principu galima apibūdinti ir dirigento darbą. Dirigentas veda tiek orkestrą, tiek chorą, jis yra ta pagrindinė mašinėlė, kuri palaiko mechanizmo veikimą - šiuo atveju choro ar orkestro. 
Drįsčiau pasakyti, kad jei to dirigento nebūtų, retas didelis choras ar orkestras galėtų deramai sudainuoti ar sugroti.

- Papasakokite apie savo kaip choro dirigento veiklą Austrijoje.

- Aš dirbu su „Salzburger Liedertafel“ choru. Tai – trečias pagal senumą choras Austrijoje. Jis buvo įkurtas 1847 metais. Tai yra oratorinio žanro kolektyvas – stambūs vokaliniai kūriniai su orkestru. Aš pats esu įkūręs moterų ansamblį „Vocal Orange“. Į šį moterų chorą dainininkės yra atrinktos profesionaliu principu.
Taip pat mano įkurtas yra ir vyrų kvartetas „Lainerhof-Quartett“. Su šiuo kvartetu mes esame porą kartų jau koncertavę ir Lietuvoje.
Kitas kolektyvas, su kuriuo dirbu, yra „Kammerchor der Salzburger Liedertafel“ kamerinis choras, kur labai daug dainuojame akapela kūrinių, taip pat nemažai yra padainuota ir lietuvių kompozitorių kūrinių.
Dar vienas kolektyvas, su kuriuo aš rengiu festivalius, – „Salzburger Volksliedsingkreis“. Šis kolektyvas dainuoja daugiau religinę ir austrų liaudies muziką.

- Vieni choro muzikos neapkenčia, kiti ją dievina. Kuo ji ypatinga?

- Matot, jei kas nemėgsta ar nekenčia chorinės muzikos, tai jis paprasčiausiai su ja yra gerai nesusipažinęs. Arba čia gali būti vaikystės traumos, kai versdavo eiti į chorą, jame dainuoti ar panašiai. 
O šiaip aš manau, jeigu choras tikrai geras, tai jis savo skambėjimu, visa įvairialype spalvų gama ne ką nusileidžia orkestrui. Choro muzikoje tų spalvinių ir dinaminių dalykų tikrai yra labai daug.

- Kokias pasaulio šalis aplankėte kaip dirigentas?

- Žinokite, šalių aplankyta yra tikrai daug. Galiu pasakyti, kad ta visa vidurio Europa jau yra išmaišyta. Tas mano lankytų vietovių sąrašas būtų tikrai gana ilgas. 
O patirti įspūdžiai vienoje ar kitoje šalyje yra skirtingi, jų tiesiog negalima lyginti. 
Fantastiški įspūdžiai išliko aplankius Norvegiją, taip pat, kai teko koncertuoti Rusijoje ir likau sužavėtas, tačiau šiek tiek kitaip. Tiesiog kiekviena šalis turi kažką savita bei nepakartojama.

- Kokius apdovanojimus esate pelnęs?

- Net nežinau nuo ko pradėti - tų įvairių tarptautinių konkursų yra laimėta nemažai, esu įrašęs apie 20 kompaktinių diskų. 
Na, gal vieni iš paskutiniųjų - tai pernai gautas Michaelio Haydno sidabrinis medalis už ypatingus nuopelnus „Salzburger Liedertafel“ choristų sambūriui. Taip pat man buvo įteiktas Zalcburgo žemės ordinas už ypatingus pasiekimus kūrybinėje veikloje bei ilgametį vadovavimą festivaliams. Čia būtų tokie paskutiniai akcentai.

- Kodėl atvykote į Šiaulius?

- Į Šiaulius mane atvedė senas bičiulis Tomas Ambrozaitis. Dar pernai jis man pasakė, kad kitais metais „Polifonija“ švęs 40 metų jubiliejų ir paprašė, kad ką nors padaryčiau.
Aš jo ir paklausiau, ko jis tiksliai norėtų, jis atsakė - vokiečių romantikų. Tuomet sutikau. Tokia ta istorija, kaip aš atvažiavau į Šiaulius.
Anksčiau šiame mieste man nebuvo tekę koncertuoti. Bet pirmasis konkursas, kai pirmą kartą į Stasio Šimkaus konservatoriją iš Respublikinio choro dirigentų konkurso parvežiau pirmąją vietą, vyko būtent Šiauliuose, Kultūros centro salėje, 1985 metais. 
Smagu, kad man atsirado galimybė vėl čia sugrįžti. 

- Ar planuojate grįžti į Lietuvą?

- Galiu pasakyti, kad kol kas grįžti į Lietuvą neketinu, nes vis dėlto Austrijoje yra ir mano šeima ir darbas, ir visi kiti dalykai. Tiesiog viskas yra sukurta šioje šalyje.

Tačiau kaip kviestinis dirigentas aš tikrai visada mielai atvažiuosiu į Lietuvą.

„Dirigentas veda tiek orkestrą, tiek chorą, jis yra ta pagrindinė mašinėlė, kuri palaiko mechanizmo veikimą, šiuo atveju choro ar orkestro“, - teigė A. Pečiulis.
Artūro STAPONKAUS nuotr.