Dirigentas Martynas Staškus: „Tylos seansai yra būtini“

Muzikos meno asmenybė, smalsus žmogus – maestro Martynas Staškus šiemet mini 55-ąjį gimtadienį, progos akivaizdoje verta pažvelgti atgalios – pasmalsauti, kas ir kodėl paliko giliausią pėdsaką, ryškiausiai menasi, iškyla prieš akis galbūt net nežinia kodėl; verta susimąstyti, kas ir kodėl iš būtojo laiko patirčių turėjo daugiausia įtakos individualybės formavimuisi, kiek visa to gyva ir gyvybinga dabartyje, kaip, kur ir kodėl, ko link veda žvelgiant ateitin...
Bendrakūrėjas
Gerbiamas Martynai, remdamasis savo įvairialypiai turtinga patirtimi, įvardinkite, kas iš tiesų yra dirigentas, stovintis prieš orkestrą, chorą, greta solistų, už nugaros jaučiantis publiką, kurio mimika, rankų mikrogestai ar platūs mostai su batuta ar be jos, visa kūno plastika iškalba muziką, įprasmintą puslapiuose muzikinio rašto ženklais?
Dirigentas yra toks pat kūrėjas, kaip ir visi muzikantai; jis – absoliučiai bendrakūrėjas, kurio užduotis vienyti drauge esančių muzikų mintis. Dirigentas taip pat yra atlikėjas, kaip ir solinę partiją grojantis fleitininkas ar antru trimitu grojantis muzikantas, ar solistas, dainuojantis operoje, tik dirigentas savąja raiška turi sujungti atskirus elementus į vienalytę medžiagą. Dirigavimą galiu palyginti, pavyzdžiui, su audimo procesu – iš skirtingų spalvų audžiami tam tikri elementai, sukuriami raštai, kurie audėjo paverčiami gražiausiu margaspalviu audiniu. Tokia pati ir mano atsakomybė – sukurti muzikos kūrinio visumą.
Jūsų manymu, patyrimu, galvojant apie tapsmą profesionaliu muziku, kiek lemia prigimtis, Dievo duotas talentas, kiek vis dėlto svarbiau atsidavimas ir nuoseklus darbas?
Dažnai sakoma: šis žmogus yra talentingas, bet dažnu atveju jis pats to nejaučia, net apie tai negalvoja... Kada pradėjau diriguoti ir pajutau, kad jau galiu diriguoti – vadovauti kolektyvui, kai pradėjau patirti malonumą, nes įdėtas darbas, atsidavimas procesui leidžia pasiekti norimo rezultato, manęs niekada neapleido noras mokytis, tobulėti.
Dirigento profesija reikalauja labai daug pastangų, saviruošos, turi praleisti ilgą laiką su savimi mokydamasis, studijuodamas vienumoje... Kartais atrodo, kad tikrai nesiseka, bet po ištisų darbo valandų galiausiai pasiekiamas norimas rezultatas.
Amžiną atilsį mama sakydavo: „Tu gimei su marškinėliais“, – galbūt tai leidžia galvoti apie tam tikrus prigimtinius gebėjimus ar tiesiog lydinčią sėkmę...
Trys drambliai
Gerbiamas Martynai, visų mokymosi-studijų patirčių – chorinis dirigavimas Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje (dabar – Vilniaus J. Tallat-Kelpšos vidurinė muzikos mokykla), studijos Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) pas Romaldą Misiukevičių (1988–1993), orkestrinis dirigavimas Lietuvos muzikos akademijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) pas Gintarą Rinkevičių (1989–1995) – akivaizdoje, pasidalinkite, kas yra ir ką reiškia mokymasis muzikos meno, konkrečiai siekiant įgyti dirigavimo specialybę.
Nuo pirmos klasės pionierių rūmuose lankiau dainų ir šokių ansamblį „Ugnelė“, taip pat dainavau chore pas labai gerą pedagogę Ireną Novikienę, vėliau lamzdeliu grojau orkestre vėlgi pas puikią muzikos pedagogę Birutę Sakalienę. Visa tai formavo mano vidinę muzikos sampratą. Mano tėtis grojo saksofonu, o mama dainavo estradiniame ansamblyje. Stebėdamas jų repeticijas, natūraliai linkau į estradinę muziką. Kai buvau paauglys, kūriau muziką, rašiau dainas pagal žymių poetų eiles ir norėjau būti populiariosios muzikos pasaulyje.
Taigi į Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą stojau vien dėl siekiamybės būti estrados pasaulyje. Manęs nepriėmė, nes tuometinis estrados skyriaus vadovas Teisutis Saldauskas pasakė, kad prastai groju fortepijonu ir patarė stoti į chorinį dirigavimą, kur tuo metu berniukai buvo priimami be konkurso.
J. Tallat-Kelpšos mokykloje patekau į puikaus pedagogo Vytauto Žvirblio rankas. Esu be galo dėkingas savo pirmajam dirigavimo pedagogui, kuris mane taip įvedė į dirigento profesiją, kad jau po dviejų mokymosi metų visiškai nebenorėjau tapti populiariosios muzikos atstovu.
Kai buvau jau bebaigiąs mokyklą V. Žvirblis nuvedė mane pas Gintarą Rinkevičių – jauną, 27-erių metų dirigentą, tuo metu būrusį jaunimo simfoninį orkestrą, pristatė mane kaip dirigentą. Ir tais pačiais metais G. Rinkevičius pasiėmė mane į savo klasę Muzikos akademijoje.
Tokia maloninga lemtis buvo man, pirmiausia padovanojo Vytautą Žvirblį, vėliau – Gintarą Rinkevičių. Studijų metais muzikos akademijoje pas G. Rinkevičių supratau, kiek daug valios reikia šioje profesijoje. Turi būti pasiryžęs nuolat labai intensyviai dirbti savarankiškai. Dirigento profesija reikalauja savidisciplinos. Negali ateiti pas kolektyvą kaip baltas popieriaus lapas ir imti kurti tiesiog čia ir dabar; visada turi būti pasiruošęs, ateiti jau labai konkrečiai ir aiškiai žinodamas, ko nori, turėti tikslą, išgryninęs savąją konkretaus kūrinio interpretaciją, ja pagrįstą atlikimo koncepciją. Turi būti stiprios valios, turėti daug ištvermės, kad gebėtum nuosekliai ir atkakliai siekti visa tai įgyvendinti. Be to, reikalinga įžvalga, nes tai, ką pasiruoši namuose, kartais, atėjus į repeticiją, atsimuša į kolektyvą, nenorintį priimti tavo idėjos, ir paprasčiausiai subliūkšta... Tokiu atveju čia ir dabar turi ieškoti būdo, kaip išeiti iš šios padėties, atrasti visiems priimtiną sprendimą.
1995-aisiais, vos baigęs studijas, pradėjote dirbti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre dabar jau legendinio dirigento Jono Aleksos asistentu. Prisiminkite šią muzikos meno asmenybę.
Šis gyvenimo įvykis buvo trečias didysis įvykis, pradėjęs ir įprasminęs mano, jau kaip dirigento, gyvenimą. Maestro Jonas Aleksa – mano trečiasis didis mokytojas. Kaip sakoma, jog pasaulis stovi ant trijų dramblių, taip ir aš galiu sakyti, esu pastatytas trijų didžiųjų mokytojų, kurie man perteikė didžiulę savo patirtį ir išmintį šioje nelengvoje ir įdomioje profesijoje.
Jonas Aleksa mane pakvietė dirbti į teatrą dar nepažinodamas manęs, nežinodamas, ką aš galiu, sugebu, vien tik pasikliaudamas tuo, ką buvo girdėjęs iš kolegų muzikantų, pasitikėdamas jų teigiamais atsiliepimais po mano pirmojo Operos teatre padiriguoto spektaklio – Giuseppeʼs Verdi operos „Nabukas“. Tai buvo mano baigiamasis egzaminas Lietuvos muzikos akademijoje.
Jonas Aleksa pakvietė mane asistuoti jo atstatomoje Giacomo Puccini operoje „Madam Baterflai“. Pirmas įspūdis susitikimo su šiuo genijumi – vienareikšmiškai Lietuva tikrai turėjo dirigentą genijų – buvo tiesiog begalinis. Jis pasisodino mane šalia savęs, atsivertė partitūrą ir išdainavo visą „Madam Baterflai“ nuo pirmo iki paskutinio takto. Ir dar komentavo kas, kur ir kaip... kokie niuansai interpretacijos,kokia dinamika, kokie instrumentai... Išdainavęs visą partitūrą, uždėjo ranką man ant kelio ir sako: „Nuo kitos savaitės pradėsite dirbti su Vlada Mikštaite, kurdami „Madam Baterflai“ atstatymą.“
Dar labai svarbus momentas man, jaunam ir be galo žingeidžiam, žmogui buvo maestro žodžiai: „Penki metai turi praeiti, kad suprastumėte teatrą ir įsigyventumėte jame.“ Taip ir buvo. Dabar, žvelgdamas atgal, matau, jog iš tiesų tik po penkerių darbo metų supratau, kas vyksta teatre, koks yra teatro veikimo mechanizmas, kokie kūrybinio darbo principai ir niuansai, koks spektaklių sukūrimo daugialypis procesas, kiek tarpasmeninių ryšių ir santykių užsimezga, persipina ir turi sklandžiai, itin darniai veikti, kad kūrybiniai tikslai būtų realizuojami. Iš tiesų man teko didžiulė laimė ne tik tuos penkerius asistavimo metu būti šalia maestro J. Aleksos, stebėti, kaip jis dirba. Kiekvieną kartą po vieno ar kito mano atlikto darbo jis pasisodindavo mane dirigentų kambaryje šalia savęs, komentuodavo, dalindavosi savo įžvalgiais pastebėjimais, pradėdamas: „Mielas kolega, aš nenoriu jums sakyti, kad jūs dirbote blogai, bet...“ Kiekviena jo pastaba – neįkainojamos vertės dovana. Jono Aleksos išmintis man davė tiek daug, kad visiškai nepavydžiu studijuojantiems užsienyje pas pačius geriausius dirigentus. Aš didžiuojuosi: mokiausi iš genijaus.
Vyriausiasis dirigentas
Nuo 1995 m. esate Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro dirigentas, 1997–1998 m. ėjote vyriausiojo dirigento, 2006–2008 m. muzikos vadovo pareigas, tad Jūsų asmeniniu patyrimu ir suvokimu, kas ir kokios yra vyriausiojo dirigento pagrindiniame šalies muzikos teatre (už)duotys? Ko tai reikalauja, kam įgalina? Remdamasis sava patirtimi, pasidalinkite kiek šiose pareigybėse esama kūrybos, kiek galbūt labiau dominuoja administracinis-biurokratinis darbas?
Taip, išdirbęs vos trejus metus buvau paskirtas laikinu vyriausiuoju dirigentu. Tuo metu nesusimąsčiau, ką reiškia vyriausiojo dirigento pareigos. Aš mačiau vyriausiąjį dirigentą Joną Aleksą, labai daug su juo bendravau, jis dalijosi su manimi savo išmintimi, daug patirties pamokų davė man ir kolegos dirigentai: Rimas Geniušas, Vytautas Viržonis, Chaimas Potašinskas, kuris visuomet įėjęs į dirigentų kambarį sveikindavosi: „Hi, dirigentų cechui!“ Man tuo metu atrodė, kad aš galiu tam visam procesui teatre vadovauti, eidamas vyriausiojo dirigento pareigas. Reikia suvokti, jog vyriausiasis dirigentas ne tik vadovauja dirigentų cechui, jis turi apimti ir visą orkestro, choro, baleto būtį, o tai reiškia – prisiimti atsakomybę už visą meninę sklaidą operos teatre, už visų kolektyvų, trupių gerovę, jų meninį, profesinį gyvavimą, netgi už visas kūrybines idėjas, kurios tuo metu realizuojamos teatre, jas palaikyti, vystyti, plėtoti, kartu siekti ir naujų radimosi. Vyriausiasis dirigentas ne tik turi pats tų idėjų turėti, bet ypač gebėti vienyti įvairius ir skirtingus sumanymus; jis turi mokėti suburti kolektyvus bendram darbui, juo degti ir įkvėpti kitus. Laikausi pozicijos, jog vyriausiasis dirigentas yra labiau ne administracinių pareigų atstovas, o menininkas – idėjų skleidėjas ir puoselėtojas.
Dabar yra sukurta nauja muzikos vadovo pareigybė. Mano vertinimu, ji paprasčiausiai dubliuoja vyriausiojo dirigento pareigas, kurias, man dirbant, sudarė ir muzikos vadovo, ir dirigento, ir įvairių atestacijų vadovo užduotys. Šias pareigas ėjau du kartus, abusyk – paskirtas buvau joms laikinai. Kada perėmiau šį darbą po maestro J. Aleksos mirties, jaučiau pareigą tęsti šio didžio dirigento genijaus profesinį kelią operos teatre.
LNOBT parengėte daugiau nei 50 spektaklių, kurie jų ir kodėl giliausiai įsirašė atmintyje?
Kalbėdamas apie savo patirtis LNOBT, išskirčiau savo patį pirmąjį savarankišką pastatymą – Wolfgango Amadeus Mozarto operą „Pagrobimas iš Seralio“. Po jo buvo daugybė kitų spektaklių, tačiau šiame pirmą kartą išsipildė žodžio „savarankiškas“ tikroji reikšmė. Nors ruošiant pastatymą maestro Aleksa buvo šalia, tačiau jis absoliučiai nesikišo į darbo procesą. Taip, jis stebėdavo repeticijas, kaip minėjau, išsakydamas pastabas, bet dirbau visiškai savarankiškai. „Pagrobimas iš Seralio“, sakyčiau, buvo tramplinas, geroji patirtis, leidusi asmeniškai pajausti, sužinoti, kaip dirbama teatre, kaip statomi spektakliai. Tame spektaklyje dainavo nuostabūs solistai – ir patyrę, ir dar tik pradedantys: savo karjerą jau sėkmingai plėtojo Vladimiras Prudnikovas, Edmundas Kuodis, Romutė Tumuliauskaitė, Bronius Tamašauskas, Jonas Valuckas, Regina Šilinskaitė, – sukūrusi puikų Konstancos vaidmenį, kuriuo labai sėkmingai debiutavo. Taip pat dainavo Alma Buzaitė, Irena Zelenkauskaitė, Audrius Rubežius, sukūręs tą patį vaidmenį kaip B. Tamašauskas... Kolektyvas labai įkvėpė. Visa, ką patyriau šio spektaklio kūrybinio proceso metu, suformavo manyje išmoktos sėkmės jausmą ir žinojimą, kad galėsiu dirbti teatre, statyti spektaklius. Taip pat išskirčiau savo pirmąjį diriguotą baletą – Piotro Čaikovskio „Spragtuką“, kurio choreografas Andrejus Melanjinas paliko neišdildomą įspūdį. Darbas su juo buvo labai įdomus – kartu praleidome daugybę valandų ne baleto salėje, o būtent dirigentų kambaryje, kur jis, puikiai žinodamas partitūrą, būdamas be galo muzikalus, kadaise pats grojęs trimitu, siekė perteikti, kaip kiekvienas judesys turi būti išreiškiamas muzika. Iš tiesų dirigentui labai svarbu ne tik pažinti, suvokti choreografiją, bet ir tai, kaip muzika išreikšti šokį. Taigi du spektakliai: W. A. Mozarto opera „Pagrobimas iš Seralio“ ir P. Čaikovskio baletas „Spragtukas“ man yra itin svarbūs.
Magija
Esate įvairiapusis dirigentas, Jums paklūsta tiek simfonijos, tiek operos, baletai, oratorijos, tiek daugybė kitų muzikos žanrų kūrinių. Pasidalinkite skirtingų žanrų kūrinių dirigavimo patirtimi. Kiek esama skirčių, kiek daugiau bendrumo siekiant perteikti muzikos garsų audinį?
Savo mokiniams ir pačiam sau nuolat pabrėžiu: dirigavimas yra vienas ir tas pats: ar diriguotum dainų ir šokių liaudies ansambliui, ar diriguotum chorui, ar diriguotum operą, ar diriguotum pučiamųjų orkestrui, ar simfoniniam orkestrui, dirigavimas – vienas ir tas pats. Esama tik specifinių niuansų, jeigu juos išmanai ir valdai, vadinasi, gali diriguoti, kaip juokauju, net ir varlių orkestrui. (Juokiasi.)
Svarbiausia ryšys su kūriniu ir kolektyvu, gebėjimas tai vienyti ir suvaldyti. Jeigu ryšys yra, vadinasi, diriguoti gali.
Džiaugiuosi, kada mane kviečia akompanuoti tarptautiniuose konkursuose, kur jauni atlikėjai varžosi dėl savo meistrystės. Gera tai pajausti. Šis žanras man labai įdomus.
Dirbdamas teatre pasiilgstu simfonijų. Matyt, iš prigimties esu teatrališkas žmogus, tad ir simfonijose, ir akompanuodamas solistams noriu teatrališkai perteikti muzikos dramaturgiją, kartais tam tikrų instrumentų partijas prilyginu žmogaus balsui.
Lygiai taip pat teatre kartais norisi, kad opera skambėtų it simfonija, kad išsiskleistų visa jos platuma, kad būtų atskleistas kiekvienas daugialypio kūrinio audinio garsas, kad būtų perteikta ne tik operos dramaturgija, bet ir skambesio simfonizmas.
Visai neseniai teko koncerte diriguoti Eduardo Balsio kūrinį „Liaudis linksminasi“. Tąkart, ko gero, prabilo mano patirtis, įgyta liaudies dainų ir šokių ansamblyje „Ugnelė“, tas liaudiškumo, polėkio jausmas, liaudies instrumentų skambesio vidinis girdėjimas – akordeono, birbynės, lamzdelio, kurį aš pūčiau... Plataus horizonto pažinimas leidžia reikiamu metu pasitelkti skirtingus aspektus ir juos aktualizuoti muzikantams, kad partitūroje, kaip šiuo atveju šokio „Liaudis linksminasi“, išsiskleistų liaudies instrumentų spalvos ir atspalviai.
Bendrąja prasme muzika – garsų menas, kas tai yra Jums, kaip dirigentui, žmogui apskritai?
Kas yra tas garsų menas, žinokite, aš nežinau... (Nusijuokia.) Tai magija... Ar tai būtų šiuolaikinė muzika, ar senoji muzika, – jeigu ji paliečia tavo smegenis, suvirpina tavo širdį, sužadina visus receptorius – tai magija! Ar turi žmogus klausą, ar ne, ar visiškai negirdi, muzika vis dėlto virpina, garsas jaudina. Netgi griaustinis, praėjęs mūsų pokalbio metu, sujaudina žmogų, ne tik šviesa, bet garsas.
Muzika yra viena paslapčių. Sakyčiau tai didžioji paslaptis. Kompozitoriai ją kuria, mes, dirigentai, kaip atlikėjai, siekiame išpildyti, bet kas vis dėlto tai yra? – lieka slėpinys.
Kas Jumyse prieš išeinant į sceną? Kas Jumyse ir koks Jūs muzikos garsams skambant? Pasidalinkite savomis pajautomis dirigavimo patirčių akivaizdoje.
Kai buvau dar tik pradedantis dirigentas, aš nejausdavau nieko, išskyrus beprotišką jaudulį. (Juokiasi.) Tada galvodavau apie jaudulį, stengdavausi jį nugalėti prieš išeidamas diriguoti. Dabartyje, matydamas savo mokinius, kaip jie jaudinąsis eidami prie pulto diriguoti orkestrui ar chorui, suprantu, kad jaunystėje tai yra normalu. Gerai prisimenu savo pirmąją patirtį, kai atsistojau diriguoti chorui ir aš praktiškai nieko negirdėjau, nieko nemačiau... Pirmąkart išėjęs diriguoti orkestrui – tuometiniam jaunimo simfoniniam orkestrui – P. Čaikovskio simfoninę uvertiūrą „Romeo ir Džuljeta“, jaučiausi tam tikra prasme nesvarumo būsenos – orkestrantai darniai groja, muzika skamba, o aš, rodos, nieko nejaučiu, bet diriguoju emocionaliai...
Su metais įgyjant vis daugiau patirties, jaudulys malšta. Dabar jau mažiausiai kovoti su juo bereikia... Žinoma, jaudinuosi, tačiau kitaip ir dėl kitų dalykų. Daugiausia jaudinuosi dabar ne dėl savęs, bet dėl kolektyvo, su kuriuo tuo metu dirbu.
Diriguodamas būnu visiškai paniręs į kūrinį, esu interpretacijos garsų pasaulyje, už kurį esu atsakingas. Nepaisydamas bet kokių nesklandumų, kurių pasitaiko – kas neįstoja laiku, kas nedera, – mažiausiai į tai kreipiu dėmesį, esu visiškai susitelkęs į kūrinio idėjinį audinį, kuris turi būti iškalbėtas – perteiktas klausytojams.
Privalau būti itin glaudžiame santykyje su kolektyvu, išlaikyti abipusį ryšį, kad kiekvienas mostas, gestas būtų atlieptas. Didysis mokytojas Jonas Aleksa sakė, kad liausis dirigavęs, kai tik pajus, jog kolektyvas neatliepia mostui, nenori jam groti. Yra tekę matyti, jog dirigentas diriguoja, o kolektyvas netiki – muzikantai groja patys. Tai baisiausias dalykas, koks tik gali nutikti dirigentui. Kol kas jaučiu kolektyvų pasitikėjimą manimi, jie atliepia mostams – atsišaukia, mes esame kartu – muzikuojame drauge. Tokia mano patirtis esant prie pulto.
Pedagogo gyslelė
Nuo 1992-ųjų dėstote Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (1992–2004 m. Lietuvos muzikos akademija; iki 1998 m. Kauno fakultete), nuo 2013-ųjų – LMTA simfoninio orkestro dirigentas; nuo 2014-ųjų – docentas, nuo 2024-ųjų – profesorius; taip pat dėstote dirigavimą Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje. Daugialypės dėstymo praktikos suponuoja prašyti pasidalinti, ką reiškia pedagoginis pašaukimas, pasišventimo reikalaujantis darbas, kai jis yra asmeninė tikrovė kasdienių veiklų raiškoje.
Aš, dar besimokydamas Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, atlikau pedagoginę praktiką tuometinėje Salomėjos Nėries mokykloje (dabar – Vilniaus Vyčio gimnazija) – vedžiau muzikos pamokas pradinukams. Įsivaizduojat, būdamas septyniolikos–aštuoniolikos metų įgijau pirmąją pedagoginę patirtį! Man be galo patiko. Žinoma, reikėjo ruoštis pamokoms, konspektuoti medžiagą, nuodugniai į ją įsigilinus.
Vėliau, jau studijuodamas Muzikos akademijoje ketvirtame kurse, pradėjau toje pačioje Akademijoje dėstyti dirigavimą būsimiems muzikos pedagogams Kauno fakultete. Pedagoginis darbas man iš karto labai patiko ir tebepatinka iki šiol. Manau, jog pedagogu netampama – turi pedagogo gyslelę arba ne. Visai neseniai LMTA suteikė man profesoriaus vardą, nors pagal amžių tikrai nesijaučiu profesoriumi... (Juokiasi.) Pedagogo profesijos niekada neapleidau ir neapleisiu, kol jėgos leis. Jaučiu, kad ir mano mokiniams su manimi gera. Vėlgi lemia ryšys, jis užsimezga arba ne.
Be galo džiaugiuosi savo mokiniais, daugybė jų sėkmingai realizuoja save - Karolis Variakojis, Martynas Stakionis, Adomas Morkūnas-Budrys, Marius Rinkevičius… Galėčiau vardinti pavardes puikių jaunųjų dirigentų, kuriems pirmiausia aš pats esu dėkingas! Nors aš juos mokau tam tikrų dalykų, bet jie yra man mokymo vadovėlis.
2003-aisiais įkūrėte ir iki pat dabar vadovaujate Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos simfoniniam orkestrui. Pasidalinkite šio orkestro idėjos gimsmu – kas paskatino imtis šios iniciatyvos, ją įgyvendinti, o tiksliau – ja gyventi. Papasakokite, apibūdinkite, kas ir koks yra Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos simfoninis orkestras.
Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos simfoninio orkestro idėja kilo tuometiniam direktoriui Romualdui Kondrotui. Kaip žinia, iki tol mokykloje gyvavo kamerinis styginių orkestras,kuriam daug metų vadovavo profesorius Saulius Sondeckis. Tai ypatinga asmenybė, su kuria mane siejo stiprus artimas ryšys. Saulius Sondeckis dar vienas mokytojas, su kuriuo man teko laimė susitikti, tai – Lietuvos pedagogas iš didžiosios raidės. Maestro Sondeckis man, dar Lietuvos muzikos akademijos studentui, neretai patikėdavo dirbti su tuometiniu Lietuvos muzikos akademijos kameriniu orkestru. Jis, kaip ir Jonas Aleksa, manimi, dar labai jaunu žmogumi, patikėjo nepažinodamas, vien iš aplinkinių kalbų. Ir vadovauti mokyklos simfoniniam orkestrui buvau pakviestas su S. Sondeckio palaiminimu.
Darbas jau daugiau nei dvidešimt metų su Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos simfoniniu orkestru man yra kaip kūdikio auginimas. Vaikai keičiasi, bet esmė ta pati – diegti orkestrinio grojimo meilę. Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos simfoninis orkestras yra tikriausias orkestras, mes dirbame absoliučiai taip pat, kaip dirbama profesionaliame orkestre. Darbo specifika nė kiek nesiskiria. Mes neimituojame darbo orkestre, mes nežaidžiame orkestro, mokyklos auklėtiniai patiria profesionalių muzikantų grojimo orkestre tikrovę.
Labai džiaugiuosi, kad su Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos simfoniniu orkestru mes grojame paties sudėtingiausio repertuaro kūrinius. Profesionaliai akompanuojame ir moksleivių „Dainų šventėms“, ir „Dainų dainelei“, ir atlikdami aukščiausio meistriškumo reikalaujančias programas dalyvaujame įvairiuose festivaliuose, konkursuose.
Be galo džiaugiuosi matydamas buvusius čiurlioniukus grojančius visuose Lietuvos orkestruose. Jie groja ir užsienio orkestruose, yra pabirę po visą pasaulį. Glosto širdį, kad jie Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje pamilo savo profesiją.
Patirčių scenarijai
Gerbiamas Martynai, kaip ruošiatės diriguoti asmeniškai nepažįstamam ar mažai žinomam kolektyvui, galbūt susitinkamam po ilgo laiko?
Ruošdamasis dirbti su nauju kolektyvu, pirmiausia, dar net neturėjęs jokio sąlyčio su juo, turiu patikėti, visiškai įsitikinti, kad jie turi manimi patikėti! (Juokiasi.) Žinau, skamba keistai, bet iš tikrųjų turiu atsistoti su jais dirbti – kalbėti, diriguoti – taip, kad jie manimi patikėtų. Tarytum filmo scenaristas pasirašau mintyse scenarijų – kaip dirbsiu, kaip interpretuosiu, kaip išpildysiu kūrinį, kaip jį perteiksiu, ką pasieksiu... Mažiausiai galvoju, kokia bus reakcija. Kitaip sakant, aš susikuriu tokį scenarijų, kuriame iš tiesų išsipildo mano siekiamybė.
Galbūt tai yra pedagoginio prado apraiška, turima-išmokta darbo specifika, kai iš vakaro turi pasirašyti dėstomos pamokos konspektą, pasirengi planą, taip ir ruošdamasis dirbti su vienu ar kitu kolektyvu nuosekliai pasiruošiu. Repeticijų procese gali kilti nenumatytų dalykų... Atvirai pasakysiu, man taip nėra buvę – kaip suplanuoju, taip ir įvyksta. Nežinau, ar mane sėkmė lydi, ar tiesiog pavyksta užmegzti ryšį?.. Galiu tik dėkoti už galimybę tai patirti. Ačiū Dievui už visus sutinkamus kolektyvus, darbą su jais.
Patirčių akivaizdoje prisiminkite Vilniaus mokytojų namų kamerinį mišrųjį chorą „Salutaris“, kurį 1993-aisiais įkūrėteir kuriam vadovavote iki pat 2001-ųjų.
Iš prigimties, iš mamos, močiutės dainų mane traukia žmogaus balsas, gal dėl to taip opera mane ir sužavėjo... Ir taip – aš myliu chorą.
Kai choras „Salutaris“ susibūrė, aš buvau pakviestas jam vadovauti. Buvau pats jauniausias kolektyvo narys! Vadovas! (Juokiasi.) Buvau be galo entuziastingas,o choristai labai manimi pasitikėjo. Aš rūpinausi vien tik partitūromis ir repeticijomis – menine sritimi, o visa kita – organizacinis darbas, konkursai, festivaliai, kelionės į juos, rėmėjai, susirašinėjimai – administracinė sritis nebuvo mano atsakomybė. Choras turėjo prezidentą Gintą Burbą, savo valdybą; jie rūpinosi choro buitimi, gyvavimo klausimais. Puikus kolektyvas. Išlikę labai šilti prisiminimai.
Nors choras neilgai egzistavo, bet mes labai daug pasiekėme – laimėjome praktiškai visuose Europos prestižiškiausiuose konkursuose, daugybę prizų parsivežėme, savo programomis garsinome Lietuvą. Ne vienas kompozitorius chorui „Salutaris“ yra parašęs kūrinių, tad tikrai skleidėme lietuvišką šiuolaikinę chorinę muziką pasaulyje.
Gerbiamas Martynai, kas Jums yra kompozitorius? Kaipsuvokiate, jaučiate savąjį santykį su kūrinio autoriumi? Kiek esate atlikėjas to, kas parašyta, kiek kūrėjas-bendraautoris? Kiek ir kaip ieškote, siekiate tiksliai preciziško išskambėjimo to, ką parašė kompozitorius, o galbūt daugiau leidžiatės į savąją kūrinio pajautą?
Ar diriguojant Wolfgango Amadeus Mozarto, ar kitų klasikų, ar romantikų kūrinius, ar šiuolaikinių kompozitorių – lietuvių ar užsienio – veikalus, man labai svarbu, kuo autorius gyveno, kaip jis gyveno, kokios būsenos rašė vieną ar kitą kūrinį. Nesakau, kad visais atvejais patiriu, „perskaitau“, bet man yra svarbu pažinti kompozitorių, kad galėčiau suvokti, pajausti, kaip jis galimai išjautė kūrinį. Žinoma, daug lengviau dirbti su dabarties autoriais, rašančiais esamuoju laiku – gali susitikti, asmeniškai pabendrauti.
Labai graži patirtis buvo dirbant su kompozitoriumi Broniumi Kutavičiumi, rengiantis jo sukurtos operos „Lokys“ (2022) premjerai, – lankiausi pas autorių namuose, buvau jo kūrybos kambaryje... Tada kompozitorius ištarė: „Jeigu kas nors pro rakto skylutę žiūrėtų, kaip aš kuriu, galvotų, kad aš nieko neveikiu!“ Pamatyti kūrybinę aplinką, pajausti atmosferą, sužinoti autoriaus ir jo parašyto kūrinio istoriją, lydėjusias aplinkybes, galbūt tam tikras dedikacijas – be galo reikšminga.
Kartą dirigavau Giedriaus Kuprevičiaus kūrinio premjerą, po koncerto kompozitorius prie manęs priėjo ir pasakė: „Aš šitokios muzikos nekūriau. Atradau iš naujo savo kūrinį.“ Priėmiau kaip komplimentą, kad tam tikra prasme sava interpretacija papildžiau autoriaus sudėtas mintis ir praplėčiau kūrinį. Nesu garantuotas, kad mano interpretacijos neprasilenkia su kompozitorių idėjomis. Todėl labai sutelktai dirbu su visa esama medžiaga, kad juos kuo giliau pažinčiau.
Žinia, muzikos meno asmenybės turi būti vidumi labai turtingos, idant gebėtų įprasminti kompozitorių išrašytus kūrinius. Gerbiamas Martynai, kokie kiti menai Jus įkvepia, žavi, jaudina? Įdomu, koks klausytojas-patyrėjas muzikos meno esate Jūs?
Teisingai. Jūsų klausime praktiškai yra visi atsakymai. Iš tikrųjų dirigentas, kaip ir, manau, ko gero bet kurios meno srities atstovas, turi domėtis ne tik siaura specifine sfera, supančia aplinka, bet būti atviras ir besidomintis plačiąja prasme, kad jaustum bendrą pasaulio pulsaciją. Dirbdamas su kolektyvu turi žinoti, išmanyti ir gebėti perteikti terpę, kurioje gyvename – mes, atlikėjai, ir mūsų klausytojai. Juk grojame ne tuščiai erdvei, mūsų klauso. Savo dirigavimu dirigentas tam tikra prasme aktualizuoja sklandančias bendrojo lauko idėjas, nuotaikas, pajautas, visa tai, kas tvyro mūsų gyvenamoje tikrovėje. Jeigu visa tai bus svetima – nežinoma man, manau, būčiau labai prastas perteikėjas, taip pat ir interpretatorius. Pažinti visa tai, kas supa, – privalu.
Aš esu labai patiklus žmogus, tad ar filmas, kurį žiūriu, ar tuo metu skaitoma knyga, yra tai, kuo aš tuo metu gyvenu. Aš taip įsiskverbiu ir tikiu, kad tai mane labai jaudina ir žavi. Žinoma, yra kūrinių, kurie palieka labai gilų įspūdį ir yra prisimenami; tačiau išskirti kokio ypatingiausio – negalėčiau. Būtent esamuoju laiku patiriami kūriniai yra tai, kas man svarbiausia.
Pamilti
Kaip regite jaunąją dabarties muzikų kartą?
Dabarties karta yra labai plataus išsilavinimo, jų pasaulėžiūra yra itin įvairialypė, kontekstuali. Prisimindamas savo jaunystės laikus, drąsiai sakau: mes tikrai nebuvome tokie išprusę, kokia yra šiuolaikinių kūrėjų ir atlikėjų jaunuomenė Lietuvoje. Be galo jais žaviuosi, mielai jų klausausi, atvirai prisipažįstu: neretai mokausi iš jų, įsiklausau, ką ir kaip jie perteikia. Mūsų, mažos lietuvių tautos, ateities potencialas yra didžiulis – turime tiek ryškių, talentingų dainuojančių ir grojančių solistų, pasaulio orkestruose grojančių muzikantų. Tai labai įkvepia ir žavi.
Remdamasis sava patirtimi, ką patartumėte, ko palinkėtumėte jiems?
Turiu vieną vienintelį patarimą – atsigręžti atgal. Turiu omenyje istorijos žinojimą, pažinimą savo kolegų dirigentų, muzikantų patirčių. Iš to reikia pasimokyti. Tada galima eiti į priekį, eiti toliau, pildyti ir plėsti kūrybinį lauką. Jeigu nežinoma istorijos, neperimama patirtis tų, kurie dirbo vienoje ar kitoje srityje, siekti progreso, naujumo yra labai sunku. Taigi linkiu kolegialumo, bendrystės, matyti, skaityti ir žinoti istoriją.
Turėdamas galimybę, kokią legendinę ar dabarties muzikos meno asmenybę norėtumėte susitikti?
Och! Labai sunkus klausimas. Aš norėčiau susitikti su tais, kurių jau nebėra tarp mūsų. Tikrai labai norėčiau susitikti su Leonardu Bernsteinu; labai norėčiau susitikti su Herbertu fon Karajanu; norėčiau susitikti su kitais žymiais dirigentais, pasaulinėmis muzikos asmenybėmis. Kartais sapnuoju, kaip susitinku su Gustavu Mahleriu; diriguodamas pasvajoju, kaip būtų įdomu susitikti su Giuseppe Verdi ar Giacomo Puccini... Būtų smagu susėsti ir pasikalbėti su jais...
Kokia Jūsų, dirigento, svajonė?
Tikrai turiu ne vieną kūrinį, apie kurį pasvajoju, bet kiekvienam jų ateina savo laikas. Niekada nesiekiu išpildyti noro čia ir dabar. Svajojamus kūrinius turi savyje nešioti, ir, kaip taisyklė, jų išpildymas realizuojasi. Yra daugybė kūrinių, kurių dar nesu dirigavęs, apie kuriuos pasvajoju, viliuosi, jog išsipildys, kaip jau ne kartą yra įvykę. Kartais gyvenime ima ir atsitinka, pavyzdžiui, paskambina iš vieno ar kito orkestro ir sako: „Kviečiame jus diriguoti, programą norimų kūrinių sudarykite savo nuožiūra.“ Taip ir randasi proga išsipildyti vieno ar kito kūrinio svajonei.
Savo svajų nenorėčiau įvardinti garsiai, nes, jeigu kas žinos, kokia yra mano svajonė ir kaip ją išpildyti, tai jau nebe bus tikras svajonės išsipildymas, taip svajonės nesirealizuoja.
Žinia, dirigentą gyvenime nuolat supa garsai, o kiek jame yra tylos?
Tylą aš beprotiškai myliu. Man tyla, sakyčiau, yra sakrali. Tylą ir ramybę labai branginu. Ne veltui šiuo metu gyvenu savo sodyboje, kur vien tik paukščių balsai. Dievinu tą laiką, kai galiu būti visiškoje vienumoje – atsiskirti nuo gerojo muzikos triukšmo ir šurmulio. Man be galo ilgu tų akimirkų, kada galiu būti su savimi – kalbėtis su savimi. Dirbdamas su kolektyvais nuolat daug kalbuosi su žmonėmis, o norėdamas ką jiems pasakyti, turi pabūti tyloje. Tylos seansai man yra būtini.
Esate be galo pozityvi asmenybė, jeigu turėtumėte galimybę, ką gyvenime norėtumėte pakeisti?
Žinote, aš pats vadovaujuosi ir visą laiką kitiems sakau: tai, kas nepatinka, pabandyk pamilti! Tikrai pasitaiko atvejų, kad sako mokiniai ar muzikantai, jog vienas ar kitas kūrinys nepatinka, kad nenori jo groti; būna dirigentai prisipažįsta diriguojantys, nors kūrinys jiems svetimas. Jeigu man nepatinka vienas ar kitas kompozitoriaus parašytas kūrinys arba man visiškai nepriimtina kūrinio interpretacija, aš suprantu, jog neturiu galimybių pakeisti nei kūrinio, nes jis jau yra sukurtas, ir sukurtas būtent toks, nei interpretacijos, nes ji jau atlikta, ir atlikta būtent taip; aš tik galiu įsiklausyti, įsižiūrėti ir kuo nuoširdžiau stengtis atrasti tai, kas yra paveiku, kas mane jaudina, galbūt netgi ir žavi.
Ši mano taisyklė ne visiems patinka, bet ji yra mano credo, kuriuo vadovaujuosi: nepatinka, nemyli – pabandyk pamėgti ir pamilti. Įsiklausyti ir pamilti.
Pokalbio pabaigoje Jūsų žodžiai, kuriuose Jūsų esaties praeitis, dabartis ir ateitis, mintys muzikos garsų pasauliui, kylantys iš vidinės tylos.
Galvodamas apie tai, kas formavo mano individualybę, ir kokia mano dabartis, sulaukus 55-erių (juokiasi), – nors ir nesijaučiu, kad turėčiau tiek metų... – paprastai apie tai nesusimąstau, tiesiog dirbu savo darbą, esu kaip amatininkas, beprotiškai mylintis savo profesiją ir ja tikintis. Ko gero išskirčiau smalsumą, norą pažinti ir amžiną mokymąsi – tai lydi mane visą gyvenimą ir tai man suteikia mano profesija. Kaip žmonės smalsauja ir keliauja po pasaulį – norėdami patirti, sužinoti vis ką naujo, aplankyti įvairias svečias šalis, lygiai taip pat ir dirigentas, apskritai menininkas nuolat keliauja, mano atveju – po partitūras, po muzikos pasaulį su skirtingais kolektyvais, atrasdamas, patirdamas, pajausdamas garsų paveikumo horizontus, jų aidėjimą savyje.
- Nijole
- 2024-11-03 15:42:50
- Nijole
- 2024-11-03 15:36:38