Dirigentas Modestas Pitrėnas: ,,Nesusireikšminti – štai kur prasmė“

Dirigentas Modestas Pitrėnas 2024-aisiais pasitinka asmeninį jubiliejų; be to, šiuos metus įprasmina ir kitos reikšmingos sukaktys muzikos meno asmenybės istorijoje. 2004-aisiais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Juozo Domarko klasėje baigtos meno aspirantūros studijos ir įgytas meno licenciato laipsnis; 2003-aisiais pradėta dėstyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, 2015-aisiais imtos eiti Dirigavimo katedros vedėjo pareigos, gautas pedagoginis docento vardas.

Jau penkeri metai kaip Modestas Pitrėnas yra meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Sankt Galleno teatre, čia įgytos reikšmingos patirtys, sukurti svarbūs darbai; jau beveik dešimtmetį maestro vadovauja Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui – būsimasis sezonas įprasmins dešimtį bendrystės metų su šiuo kolektyvu, išpildant meno vadovo ir vyriausiojo dirigento užduotis, pareigas, atsakomybes, siekius ir tikslus. Šiame pokalbyje tarytum leidžiamasi į retrospektyvią kelionę su dirigentu, prisimenant būtąsias patirtis, kaip pamokas, kaip pagrindą, ant kurio statomas šiandienos muzikos rūmas, skambėsiantis ir ateityje. Nors muzika yra itin efemeriškas menas, tačiau lieka įrašai, o svarbiausia muzikiniai patyrimai tiek drauge darbuotojų, tiek besiklausančiųjų esatyse palieka ženklus – vertes ir vertybes – garsų skambesio prasmines duotis asmenybių mentalitetui ir sielai.

Minčių debesija

Gerbiamas Modestai, pažvelgęs atgal į savo penkių dešimtmečių kelią, kaip jį regite ir galėtumėte apibūdinti, įvardinti?

Manau, pagrindinis žodis — lengvumas. Gyvenime stengiausi nieko nedaryti drungnai ar naudodamas perteklinę jėgą, turiu pojūtį, kad viskas vyko savaime, lyg iš anksto žinant, kad pavyks. Todėl ir tie keturiasdešimt devyneri neprailgo.

Viename interviu esate teigęs, jog vaikystė yra pamatas, pagrindas – viskas, kodėl esame, kas esame, o taip pat – nesame, kas nesame. Prašyčiau pasidalinti Jums esminiais ankstyvojo amžiaus patyrimais.

Visuotinai žinomas reikalas: kiekvienas psichologas visą tavo gyvenimo mėšlą pateisins vaikystėje glūdinčiomis tėvų klaidomis ir elgsena. Galbūt taip ir yra, bet aš atsakomybę esu linkęs prisiimti pats. Praeitis ir vaikystė – man vieni didžiausių įkvėpimų šiandien. Tiek buity, tiek kūryboje. Tarkim, mano vienatvės laikas kaime pas močiutę. Tai, ką kiti pavadintų trauma (ir man tada tai atrodė traumatizuojanti patirtis), šiandien suprantu kaip aplinkybę, sukūrusią mano pasaulėžiūrą, minčių debesiją. Vienatvė man brangi iki šiol, gaila jos turiu per mažai.

Nuo ankstyvojo amžiaus muzika buvo su Jumis. Kas giliausiai iš to meto įsirašę girdimojoje atmintyje – kūriniai ar vienas jų, melodijos ar konkreti viena, tam tikri garsai, jų sąskambiai, (su)formavę Jus?

Mano vaikystė – sovietmečio melioratorių gyvenvietės kiemai, komunalkės, pro kurių langus sklisdavo radijo bei televizijos garsai, pramaišiui praskiesti šeimų dramomis dėl didelių ir mažų problemų. Radijo taško estrados fonas, gamtos garsynas ir dainavimas vaikų chore formavo mano tapatybę, pasaulio girdėjimą, o muzika buvo neatsiejama jo dalimi.

Žvelgdamas į save vaikystėje, ką iš dabarties perspektyvos ištartumėte tiek sau pačiam, tiek kitam, bendraamžiui, žinodamas, kas ateityje laukia?

Vaikystė prabėgo Vilniaus rajone, mišrioje daugiakalbėje mokykloje, apsupty miškų, kuriuose įsikūręs čigonų taboras. Miesto gyvenimo paragavau gana vėlai, jau paauglystėje ir iki šiol nesu senamiestinis, nors gyvenam visai centre. Patirtys – ne mokykla ar gyvenamoji vieta. Tai veikiau kelionė į mokyklą, iš bažnyčios namo, priduoti stiklo tarą, pas senelius į kaimą. Jos – kiekvienam savo, unikalios, visai nenuspėjamos.

Degimas aukštakrosnėje...

Baigėte tuometinę Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar – Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorija), kur įgijote chorinio dirigavimo specialybę. Kaip menate mokymosi metus ir patį save toje ilgametę istoriją, tradicijas, savitą kultūrą turinčioje mokykloje?

Na, Kelpša turėjo itin svarbų vaidmenį mano, kaip muziko, kelyje. Kompleksiškai. Aš po devynių klasių išeinu į nepažįstamą struktūrą, neturėdamas muzikinio išsilavinimo, vien nuojautas. Valstybė atgavo nepriklausomybę, įsitraukiu į chorinę veiklą: dainuoju keturiuose kolektyvuose, penktam pradedu vadovauti. Į mane penkiolikametį pradeda kreiptis jūs. Visa tai man buvo labai intensyvu, beveik siurrealu. Labai daug su savimi dirbau, kad pasiekčiau kursiokų lygį. Žodžiu, degiau aukštakrosnėje…

Studijavote Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje chorinį dirigavimą (Liongino Abariaus klasėje), taip pat – simfoninį ir operos dirigavimą (Juozo Domarko klasėje). Kokias esmines patirtis ir pamokas, kurių tikroji vertė atsiskleidė galbūt tik po daugelio metų, dabartyje, išskirtumėte?

Akademijoje buvau jau susitupėjęs chorvedys ir susikūriau naujų iššūkių pradėdamas orkestro dirigento studijas. Dar viena terra incognita, kurios iki galo pažinti veik neįmanoma. Taip murkdausi iki šiol. Man labai pasisekė su Mokytojais. Nuo vidurinės laikų turėjau autoritetų, kuriuos stebėjau, mokiausi, imitavau. Mane sutvėrė daug rankų. Kertinės jų Algimantas Šventickas, Gražina Čiurilaitė, Lionginas Abarius ir, žinoma, Juozas Domarkas.

1995–1996 m. studijavote aukštojoje muzikos ir vaizduojamojo meno mokykloje Mozarteume Zalcburge (Walterio HagenoGrollio ir Karlo Kamperio klasėje). Ką įvardintumėte Mozarteumo duotimis Jums?

Vienareikšmiškai pats Zalcburgas. Tai miestas, į kurį atvyksta geriausi pasaulio vardai ir kolektyvai; į kurį numirti atvažiuoja didieji pasaulio menininkai... Daug patoso, Mozarto nekrofilijos, stagnacijos. Bet kartu man, sovietukui, tai buvo gurkšnis Vakarų dekadanso, kur viskas vyksta be prievartos ir lėtai. Man buvo itin svarbi galimybė lankytis Mozarteumo bibliotekoje ir mediatekoje. Tai buvo klodai, nesulyginami su mūsų rusifikuota muzikologija ir nugrotomis „Melodijos“ plokštelėmis.

Žvelgdamas retrospektyviai ir kontekstualiai į savąsias studijų patirtis, ką ištartumėte-patartumėte sau kaip studentui?

Turėdamas daug galimybių, buvau pakankamai drovus, net baugštus, labai nepasitikintis savimi kūdas paauglys. Vertinant iš dabarties perspektyvos, galėjau gyvenimą kabinti pilnais samčiais. Bet, kažin, gal būčiau perdegęs ar prasigėręs…

Šizofreniška profesija

1990-aisiais – būdamas šešiolikos – įkūrėte ir dešimtmetį vadovavote chorui „Psalmos“; kaip ši patirtis regisi iš dabarties perspektyvos?

Tai iki šiol yra kolektyvas, kuris davė man, kaip jaunuoliui, daugiausia. Daug keliavome, o ten ir miegi kartu, važiuoji paromis rūkstančiais ikarusais po išsivysčiusio kapitalizmo tyrus, ir repetuoji, koncertuoji, ir administruoji, rūpiniesi vizomis, muitinės problemomis, ieškai rėmėjų. Tai šešiolikmečiui – rimta gyvenimo mokykla. Gelbėjo tai, kad chore dainavo bendraamžiai, gal net bendraminčiai. Buvom chebra, užsiimanti rimtais reikaliukais. Tai leido taip ilgai nuosekliai pratraukti įspūdingą dešimtmetį, pilną nuotykių ir aistros. Geras laikas, kuris turėjo turėt savo pabaigą.

Turite iš ties didelę konkursinę patirtį, kokia jos reikšmė ir vertė Jūsų šiandieniu suvokimu?

Nesu konkursų žmogus. Ir iš šiandienos perspektyvos žiūrint, dalyvauta juose labiau, kad reikėjo. Konkursai atveria horizontus, mobilizuoja, telkia, reklamuoja. Jaunam kolektyvui ir dirigentui tai buvo būtina. Tuo laiku ir uždarbio klausimas nebuvo paskutinis — studentai skaičiuodavo kapeikas. Kita vertus, kiekvienas naujas orkestras, nauja programa — savotiški niekada nesiliaujantys konkursai. Kaip, ar būsi priimtas, suprastas, ar pavyks užkabinti, prakalbinti, sutelkti? Net namų sąlygomis, su savo orkestrais negali būti atsipūtęs, turi, taip sakant, laikyti monetą tarp sėdmenų..

Pedagoginę veiklą pradėjote 1999-aisiais Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijoje, kur dėstėte penkerius metus, taip pat vadovavote auklėtinių chorui; nuo 2001 m. iki 2008 m. Vilniaus Balio Dvariono muzikos mokykloje buvote simfoninio orkestro meno vadovas ir dirigentas; 2004-aisiais pradėjote dėstyti Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Apibendrinkite savo, kaip dėstytojo, patirtį akivaizdoje dirigavimo praktikos.

Žodis maestro, kaip žinia, reiškia „meistras, mokytojas“. Todėl per daug nenutolstu. Formaliai, dirigentas – labai šizofreniška profesija. Reikalas tas, kad nemokėdamas groti orkestro instrumentais, aiškinti orkestrantams, kaip jie privalo groti. Susidvejini ir tame, kad tuo pačiu metu turi rodyti muzikos kryptį ir analizuoti dabartį, daryti sprendimus, liečiančius tai, kas jau buvo, nuskambėjo. Man patiko mokyti. Dariau tai aistringai. Deja, laiko likdavo vis mažiau ir studentai pradėjo frustruoti, nes paskaitos tapo retos. Pasitraukiau.

Prakalbinta, praskambinta emocija

Gerbiamas Modestai, prisiminkite savo pirmąją dirigavimo patirtį. Kadangi save itin sėkmingai realizuojate tiek chorinėje, tiek simfoninėje muzikoje, tiek operos žanre, prašyčiau apibūdinti šių sričių specifikas.

Tiesa sakant, pirmas pasirodymas su orkestru skendi kažkokioj migloj. Neatsimenu nei kaip įžengiau į sceną, nei kaip iš jos išėjau. Stulbinantis stresas! Kita vertus, nėra naujos programos, kuri visiškai nekeltų streso hormono iki pat šiandien. Prieš koncertus jaudinuosi jau kiek mažiau, nes darbas atliktas per repeticijas, dabar viskas orkestro rankose, aš privalau netrukdyti. Ir nesvarbu, ar tai operinė, chorinė, ar simfoninė muzika. Jos savo prigimtimi labai panašios. Tai prakalbinta, praskambinta emocija, vibracija, rezonansas, mintis. Stengiuosi, kad vokalinė muzika turėtų instrumentinės bruožų, o instrumentai, savo ruožtu, mokėtų dainuoti.

Šiandieniu vertinimu, kokius patyrimus, muzikavimo atvejus galėtumėte įvardinti netikėčiausiais, tam tikra prasme nustebinusiais, galbūt netgi pakeitusiais Jūsų požiūrį, matymą?

Iš tiesų nėra blogų žanrų, yra primityvi muzika, kurią 99 atvejais iš šimto man pavyko aplenkti. Vis dažniau atlieku tai, kas artima. Vis tik, kartais atsitinka programos „iš reikalo“, paradoksaliai pradžiuginančios, nustebinančios. Nesu spjovęs nė į vieną šulinį, gal todėl ir troškulio nejaučiu.

Kaip žymėta įžangoje, nuo 2019-ųjų esate Sankt Galleno teatro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas. Žinia, čia sukurta ir išpildyta svarių, išskirtinių darbų. Jūsų asmeniniu vertinimu, kokie esminiai atradimai, patyrimai šioje pozicijoje?

Atradimų ieškoti nebūtina vykti į Sankt Galleną… Svarsčiau, ar man priimti jų pasiūlymą tapti vadovu. Šeimoje kolegialiai nusprendėm priimti iššūkį, kad namuose būsiu vos pusę laiko. Nelengva, dievaži, bet, pratęsus naują bendradarbiavimo kadenciją, supratau, kad pasielgta teisingai. Bet jau matau to pabaigą ir naujas galimybes.

Geriausias orkestras Lietuvoje

Žinia, nuo 2015-ųjų esate Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas; galima sakyti, dešimtmečio retrospektyvos kontekste apibūdinkite šį kolektyvą – kas Jūsų pajauta, patyrimu, vertinimu įprasmina būtent LNSO; ženklina šio orkestro autentiką, išskirtinumą?

Tai, mano galva, geriausias orkestras Lietuvoje, turintis gilią tradiciją, aukštą atlikimo ir bendravimo kultūrą. Labai džiaugiuosi kolektyvo atmosfera. Tai tikriausiai didžiausias vertybinis pokytis per pastaruosius dešimt metų. Man svarbu, kad muzikai darbe jaustųsi laisvai, bet kartu pasitempę, nes myli savo darbą ir nori realizuotis. Tai nėra savaime suprantamas dalykas orkestrų gyvenime, todėl tai vertinu ir stengiuosi puoselėti. Garso kultūra, minties raiška ir spontaniškas muzikavimas – kiti svarbūs elementai, pumpuojantys kraują LNSO arterijose.

LNSO namai – Lietuvos nacionalinė filharmonija, – ką Jums įprasmina šis pastatas? Kaip jį apibūdintumėte savo asmenine pajauta?

Turiu pasakyti, kad filharmonija vaikystėje mane labiau baugino arba migdė. Man visada artimesnė buvo drama nei grynoji muzika. Ironiška, kad dirbu filharmonijoj, o ne dramteatryje. Kartą prieš keletą metų, jau pradėjus dirbti Šveicarijoje, ėjau pro filharmoniją vakare ir turėjau sustoti, įkvėpti, iškvėpti, – tiek gražus man pasirodė tas filharmos rūmas, taip pasidžiaugiau galimybe būti jame kada panorėjęs!

Kaip LNSO meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas – kelrodis, esantis priešakyje, žymintis kryptį, – į ką, ko ir kur link norite, siekiate keliauti su orkestrantais?

Aš mokausi iš jų, jie priversti paklusti man ir mokytis iš savo klaidų. Svarbu, kad suprastume, ko siekiame ir dirbtume įkvėptai. Ir dar, humoras gali išspręsti rimtas problemas, gal net išgelbėti pasaulį. Grožis taip pat.

Orkestro garsų mikstūra

Kas Jums įprasmina gerą, pavykusią, sėkmingą repeticiją?

Vienas iš primityvių, bet labai tikslių rodiklių, kai muzikai nustemba, kad atėjo pertraukos metas. Man asmeniškai svarbu, kad mano intencijos uždegtų muzikuojančius, tada laivas pradeda plaukti pasroviui, be pasipriešinimo, lieka tik apiplaukti arba sutriuškinti techninius rifus.

Kiek mokantis, ruošiant partitūrą yra dekonstravimo, rekonstravimo, konstravimo praktikų?

Tai nėra baigtinis procesas. Kiek bekonstruotum, vis nebus pabaigos. Juk visų knygų neperskaitysi, visų įrašų neišklausysi, o ir tu kožną dieną vis kitoks. Muzika – laikinas, dužus menas, praskamba ir nebėra, todėl svarbu ją išskleisti daugeliui žmonių suprantamu būdu, užkabinant kuo daugiau laikotarpio, asmeninių, sociokultūrinių, net politinių dirgiklių. Taip, kad ją perskaitytum kaip įdomią knygą, poezijos rinkinį, lyg peržiūrėtum filmą, kuriame atpažintum save.

Koks Jūsų, kaip dirigento, santykis su komponavimo meistryste?

Tai, kad parašiau kūrinių ar juos aranžavau orkestrui, manęs kompozitoriumi tikrai nepadaro. Tai tas pat, kaip televizoriaus ekrane žiopčiojantį asmenį pavadinti dainininku. Tai, ką esu sukūręs, radosi iš ilgesio, iš traukos arba iš reikalo. Pretenzija susitapatinti su garsesniais praeities vardais – man nesava. Komponavimas – labai reta ir iškili dovana, retas kompozitorius, ją įvaldęs meistriškai. Kaip aranžuotojas galiu pasakyti, kad tai man leido geriau pažinti instrumentų techninį arsenalą, padėjo aiškiau suvokti, kaip veikia orkestro garsų mikstūra.

Kai suskamba paskutinioji koncerto, pasirodymo nata, kai stoja tyla tarp muzikos ir plojimų, kas Jumyse?

Dėkingumas. Orkestrui už pasitikėjimą ir (savi)realizaciją. Publikai – už atvirumą ir dėmesį.

LRT Plius laidoje „Stambiu planu“ (https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000190595/stambiu-planu-modestas-pitrenas-apie-nesusikalbancia-visuomene-mes-pragare-ir-temperatura-deja-kyla-vis-labiau) išsakėte savąją poziciją, jog žvelgdamas į kitą žmogų, regite Dievo paveikslą; todėl nuodėmė užgauti, įžeisti žmogų, nes taip užgaunamas, įžeidžiamas Dievas. Šios minties idėja sustabdo, manytina, kiekvieną, net nesvarbu, kaip stipriai žmogus tikintis, kokią religiją išpažįsta. Šis teiginys savyje talpina labai daug, skatina mąstyti, kelti skirtingus ir įvairius klausimu. Vienas jų: paėmęs naują kūrinį į rankas, kurio galbūt premjerą turite ruošti, ką regite, ką patiriate labiau – autoriaus – sukūrusio žmogaus – esatį, jo istoriją, tikrovę, o gal apsireiškimą Kūrėjo?

Nelygu kokią partitūrą turi prieš save ant darbastalio: ar tai Peterio Eötvöso opera „Meilė ir kiti demonai“; ar Wolfgango Amadeus Mozarto Didžiosios mišios c-moll; ar Juozo Tallat-Kelpšos Kantata apie Staliną; ar Gustavo Mahlerio „Prisikėlimo“ simfonija?.. Akivaizdu, skirtingai sukurti, skirtingo požiūrio, pasaulėžiūros ar aplinkybių ir laiko įkvėpti ar diktuoti veikalai. Tad į visus juos reikia žvelgti kiek skirtingai, bet neišvengiamai pro savo vidinius filtrus.

Kas Jums yra muzika?

Muzika – tai tiesiog dar viena žmogaus saviraiškos forma; savotiška papildoma juslė; bendravimo ir (ar) tobulėjimo priemonė, būdas; uždarbis; kažkas čia nepaminėto arba viskas kartu.

Jūsų manymu, kas yra talentas – dieviškosios dalelės akivaizdžiausias pasirodymas ar išlavinti gebėjimai, duodantys vaisių?

Manau, išlavinti galima daug savybių ir gebėjimų, leidžiančių būti sėkmingam gyvenime, bet talentas vis tik – kažkas daugiau. Tai – intuicija, sumišusi su charizma, būtinai unikali ir drąsi.

„Norėti turėti tai, ką jau turiu“

Jūsų žodžiais, kas yra laimingas, išsipildęs žmogus?

Per šv. Kalėdas Ieva padovanojo apyrankę, ant kurios išgraviruota šv. Augustino mintis: „Laimė – norėti turėti tai, ką jau turi“. Daugiau nei gerai. Apsiribosiu šiuo apibrėžimu.

Žinia, muzikantas mokosi visą gyvenimą, tad ko šiandien mokotės Jūs? Ką norite, linkite sau išmokti ateityje?

Vis dar mokausi gyventi su savimi, su savo demonais ir dieviškumu, su nekantrybe ir stebuklo ilgesiu, su šeima ir darbu. Laiko lieka vis mažiau, kita vertus, nebijau ir nespėti.

Muzikiniam stebuklui reikalingas esminis elementas

Gyvo atlikimo menų atstovai yra labai priklausomi, labai susiję, galima sakyti, reikalaujantys antrojo – adresato. Kaip Jūs apibūdintumėte, kas yra publika? Ką ji reiškia, ką teikia muzikantui, Jums asmeniškai?

Ilgą laiką publikos ne(į)vertinau. Ją suvokiau kaip privalomą koncerto atributą, marketinginę masę, snobų bendruomenę ir pan. Ir tai nieko neturi bendro su pasipūtimu ir puikybe. Kai koncertuoji nuo šešerių tai tampa lyg savaime suprantama. Bet taip nėra. Neseniai supratau, kad publika – tai muzikiniam stebuklui reikalingas esminis elementas, to vakaro sąmokslo bendrininkai, norintys patirti tai, ko nepatiria kitur. Tampame vieni kitų įkaitais, susijusiais mazochistiniais saitais. Kada tai supratau, mūsų, muzikų, misija man tapo labiau suprantama ir svarbi.

Kaip apibūdintumėte šiandienę Lietuvos klausytojų auditoriją?

Nesileisdamas į platesnę mūsų publikos analizę, uždrausčiau tik vieną dalyką – atsistoti, kol neišėjo paskutinis muzikantas. Stovinčios ovacijos man nekvepia nuoširdumu, jos dažnai tėra savotiška neišvengiama grandis tarp koncerto ir sprinto link rūbinės… Nors, nieko aš nenoriu, darykite kaip jums patinka!

Mikroskopinis atomas visatos dydžio ir grožio kontekste

Gerbiamas Modestai, turėdamas galimybę, kokią istorinę kultūros, muzikos meno ar kitos srities asmenybę norėtumėte susitikti? Ko paklaustumėte? Ką ištartumėte? Ką drauge patirti norėtumėte? Kodėl?

Jaučiuosi gimęs savo laiku, nenorėčiau gyventi kitoje epochoje nei gyvenu. Sunkus, bet sodrus metas: sovietmečio egzistencija, laukinis nepriklausomos valstybės gimimas, vertybių ir požiūrių revoliucijos, ekonominės ir politinės krizės, tapatybinės perturbacijos – žiauriai įdomios patirtys. Esu žmogus, turėjęs daug idealų ir kumyrų. Šiurpstu, kai tūkstantmečio vaikai sako neturį nė vieno, – nei iš pasaulio didžiųjų, nei galų gale iš tėvų. Todėl norėčiau pasikalbėti su savo seneliais ir močiutėm, kurių nebeturiu. Kaip ir ką jie jautė jaunystėje, susilaukę vaikų, pasenę. Norėčiau pasikasti savo pamatų kertinio akmens kapsulėje.

Pokalbio pabaigoje, nors, žinia, pernelyg sudėtinga atsakyti, bet vis dėlto, Jūsų suvokimu, manymu, pasirinkimu, kas ir kokia gyvenimo prasmė?

Man tai nėra labai sudėtingas klausimas. Atsakymas yra sudėtingesnis. Nesusireikšminti – štai kur prasmė. Esu nedidelis, ką jau ten, mikroskopinis atomas visatos dydžio ir grožio kontekste, svarbus tiek, kiek gyvens mane pažįstą žmonės. Ir ne ilgiau. Tai kam susireikšminti, intriguoti, piktžodžiauti? Nebent siauram draugų rate, tada kaifas.