Dirigento profesijos kaina

Pokalbis su Klaipėdos muzikinio teatro vyriausiuoju dirigentu Tomu Ambrozaičiu

Elvina BAUŽAITĖ

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT), žvelgiant plačiąja prasme, savo istoriją skaičiuoja nuo XIX a. pradžios, 1820-ųjų, kai dramos teatrui ėmus vadovauti Johannui Gottliebui Heckertui, buvo įkurta operos trupė, labai greitai publiką pradėjusi džiuginti pasaulyje žinomų kūrinių skambesiu. Šiandien KVMT yra didžiausias profesionalaus meno kolektyvas Vakarų Lietuvoje.

Šių metų balandžio 20-ąją po daugiau kaip penkerius metus trukusios KVMT pastato rekonstrukcijos atvertas moderniausias ir šiuolaikiškiausias teatras Lietuvoje. Įvykis sugestijuoja savaiminį lūkestį, kad jame nuo šiol bus kuriami išskirtiniai spektakliai, pagrįsti aukščiausia meistryste, idėjine ir kūrybine laisve, ieškojimais ir atradimais.

Tai, sakyčiau, jau vyksta kelerius metus. Puikiausia manifestacija – 2020-aisiais Klaipėdos elinge parodyta Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ premjera, tapusi reiškiniu ne tik Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos, o dar teisingiau – visos Europos, net pasaulio mastu, turint galvoje visą šio kūrinio gyvavimo istoriją ir sklaidą.

Kiekvieno muzikinio teatro viena svarbiausių figūrų – muzikos meno vadovas, todėl teatro pastato atverties proga kalbamės su Tomu Ambrozaičiu, nuo 2017-ųjų Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiuoju dirigentu, šio teatro scenoje debiutavusiu dar 2012 m., tad, drąsiai galima sakyti, jau turinčiu ilgametį asmeninį santykį su KVMT. Papildomas pretekstas pasikalbėti – asmeninio jubiliejaus metai, kurie kiekvieną menininką skatina peržvelgti, kas būta, patirta, ką jo žvilgsnis regi ateities galimybių horizonte.

– Balandžio 20-ąją Klaipėdos muzikinis teatras pradėjo naują gyvavimo etapą. Kiek naujos salės, repeticijų erdvės, Jūsų požiūriu, leidžia naujai įsiprasminti kūrybai?

– Iš tikrųjų tai neeilinis įvykis – Klaipėdoje atidarytas iš dalies rekonstruotas, iš dalies naujai pastatytas muzikinis teatras. Tokie reiškiniai Lietuvos kultūriniame gyvenime labai reti. Kaip LVSO koncertų salė Vilniuje, taip ir KVMT pastatas yra labai dideli projektai. Be galo džiaugiuosi, kad jie jau įgyvendinti.

Mūsų teatro rekonstrukcija atlikta labai gražiai. Manyčiau, daugiau kalbėti vertėtų apie pagrindinę salę, pavadintą „Jūra“. Kamerinė salė „Marios“ pritaikyta nedideliems renginiams, spektakliukams. Įsivaizdavome, kad ši erdvė bus kiek kitokia, dabar ji panaši į įrašų studiją – juoda stačiakampė erdvė su nedidele scena, kur gali vykti suvestinės repeticijos arba, kaip minėjau, tam tikro žanro nišiniai renginiai.

Pagrindinė salė – didelis architektūrinis darbas, jos gera akustika. Negaliu teigti, kad labai gera. Labai gera akustika turėtų būti tobula, o ši nėra tokia, tačiau tikrai gera. Ypač gražus, išskirtinis dekoras, manau, Lietuvoje nieko panašaus neturime. Pačiam teko kelis spektaklius stebėti iš graikų amfiteatro principu įrengto parterio, tad galiu sakyti, kad žiūrėti iš ten išties patogu.

Reikia dar daug techninių didžiosios salės dalykų įvaldyti – apšvietimo technologijas, akustinius skydus, įrengtus lubose ir salės šonuose. Naujos erdvės, kiti tūriai – viską reikia prisijaukinti. Kiekvieno spektaklio solistų, orkestrantų sudėtis skirtinga, tad būtina rasti tinkamą balansą, sureguliuoti ir suderinti, kad būtų pasiektas geriausias rezultatas. Paprastai užtrunka ne vienus metus, kol visi teatro kolektyvai pripranta prie savo naujų namų, juose įsikuria ir jaučiasi patogiai, laisvai.

– Mano subjektyvia nuomone, nuo 2020-ųjų KVMT gyvena kokybinio virsmo laiką, jo veikloje gausu išskirtinių tarptautinių kūrybinių partnerysčių, kurios padeda auginti ne tik kūrėjus, bet ir plačiąją šio teatro bendruomenę, dar daugiau – visą auditoriją. Jūsų, vyriausiojo dirigento, matymu, koks yra XXI a. trečiojo dešimtmečio KVMT veidas?

– Rekonstrukcijos laikotarpį vadinu šešeriais čigoniškais metais – po visą miestą išmėtyti teatro kolektyvai repetavo ant dėžių ir lagaminų... Spektakliai dažniausiai rodyti Žvejų rūmų scenoje. Tai buvo labai nelengvas laikas, nes teatras yra didelė bendruomenė, ir kai ji neturi nuolatinės vietos, tai labai apsunkina ne tik darbo procesus, bet ir tam tikra prasme suardo kūrybinę atmosferą. Grojantiems sunku groti, dainuojantiems – dainuoti, repeticijos tai vienur, tai kitur... Vis dėlto galiu pasidžiaugti, kad visi teatro kolektyvai – tiek baletas, tiek choras, tiek solistai, tiek orkestras – šį išbandymų laikotarpį gana sklandžiai išgyveno. Aišku, ne be pokyčių, kai kurie žmonės iš teatro išėjo, bet atėjo nauji ir jie čia rado savo vietą.

Šiuo laikotarpiu sustiprėjo orkestras, atsirado aukštos kvalifikacijos muzikantų. Šiandien KVMT orkestras, drįsčiau teigti, gali pagroti labai nemažą, gal net, sakyčiau, didelę dalį simfoninio orkestro repertuaro. Taip pat pasikeitė baleto trupės sudėtis, į ją įsiliejo daug užsienio šokėjų, kas reikšmingai keičia KVMT veidą.

Esu senoviško auklėjimo žmogus, tad man teatras visų pirma yra orkestras. Jeigu teatras turi gerą orkestrą, didelė tikimybė, kad jis pritrauks ir gerų šokėjų, ir gerų dainininkų. Ir atvirkščiai – labai geri šokėjai ir labai geri dainininkai nublanksta, negali atsiskleisti scenoje, jei partneris orkestro ložėje ne to lygio; veikiausiai scenos profesionalai tokį teatrą netrukus apleis. Aišku, teatras prasideda nuo rūbinės ir nuo tualetų, bet, mano supratimu, iškart po jų – simfoninis orkestras. Trumpai tariant, kokio lygio yra orkestras, tokio lygio ir pats teatras.

Svarbu pabrėžti, kad teatro veidas vis dėlto yra jame kuriantys žmonės. Ne pastatai, ne biudžetai, ne etatai, bet žmonės. Todėl biurokratai turi sukurti tokias sąlygas, kad kūrybos žmonės galėtų užsiimti savo veikla ir pasiekti geriausių rezultatų. Deja, šiandien Lietuvoje turime kitokių pavyzdžių, neaplenkiant ir Klaipėdos. Kuriantys žmonės yra be galo naivūs: jie tiki, kad vieną dieną bus sudarytos reikiamos sąlygos muzikantams groti, dainininkams dainuoti, šokėjams šokti ir kad nebereikės patiems rūpintis, kur gauti natų, pultų, koncertinių drabužių...

Tokių aplinkybių kontekste noriu akcentuoti, kad teatro veidą sudaro ne pavieniai žmonės. Teatro veidą lemia visas kolektyvas.

– Kokie Jums asmeniškai tie septyneri metai, kai esate KVMT vyriausiasis dirigentas?

– Septyneri metai teatre yra labai nedaug.

KVMT pradėjau dirbti 2016 metais, neskaitant debiuto 2012-aisiais, kai dirigavau antroje profesoriaus Eduardo Kaniavos jubiliejinio mokinių koncerto dalyje kaip kviestinis dirigentas.

O per tuos septynerius metus labai daug visko įvyko. Laikotarpis buvo įtemptas ir be galo sudėtingas, kadangi iki tol teatre nebuvau dirbęs, labai daug ko nežinojau. Turėjau labai greitai perprasti, kas ir kaip veikia, prie kai kurių dalykų priprasti, kai ko tiesiog išmokti – kaip repetuoti, dirbti su orkestru...

Esu labai dėkingas KVMT orkestrantams už kantrybę, už tai, kad jie pakentė mane – visai žalią, nelabai gebantį diriguoti simfoniniam orkestrui... Kartu mes nužingsniavome septynių sezonų kelią, kuriame įvyko daug didelių dalykų: pastatymai Eduardo Balsio šimtmečiui – baletas „Eglė žalčių karalienė“ (rež. Martynas Rimeikis), opera „Kelionė į Tilžę“ (rež. Gytis Padegimas), kuri apskritai yra viena sudėtingiausių lietuvių muzikinėje literatūroje; Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ (rež. Dalius Abaris), Antonino Dvořáko operos „Undinė“ (rež. Gytis Padegimas) premjeros; pagrota daug simfoninių koncertų, kitų svarbių darbų padaryta...

Tie septyneri metai man kaip dirigentui, kaip žmogui, dirbančiam su kūrybiniais kolektyvais, buvo labai turtingi. Kaip ir kiekviename kūrybiniame darbe, būta visokių etapų, visokių iššūkių, visokių patirčių – ir gerų, ir nelabai gerų, ir skaudžias pamokas teko išmokti.

– Kokia kasdienė dirigento profesijos praktika?

– Jeigu dirbi muzikinio teatro dirigentu, tai tiesiog turi tvarkaraštį, sudarytą pagal repertuarą, repetuoji, diriguoji, dirbi komandoje kartu su vyriausiuoju dirigentu. Kalbėdamas apie vyriausiojo dirigento poziciją, galiu sakyti, kad ji yra pati sudėtingiausia, plačiausia ir verčianti susidurti su daugiausia problemų iš visų kūrybinio darbo praktikų teatre. Taip jau yra, kad vyriausiojo dirigento pareigos itin daugialypės. Jis turi aprėpti ypač daug sričių, visada būti šalia direktoriaus, kad būtų randami bendri sutarimai, kalbamasi tarpusavyje planuojant ir reguliuojant procesus teatre.

Taip būtų idealiuoju atveju. Mano patirtis kitokia. Aš dirbu tokiomis sąlygomis, kokios yra. Stengiuosi darbą atlikti kaip galima geriau. Kaip sekasi? Galutinis vertintojas yra publika, o ji balsuoja kojomis: arba eina į spektaklius, arba neina. Mano profesorius šviesaus atminimo Jonas Aleksa, kadaise Lietuvos televizijos žurnalisto paklaustas, kaip įvertina savo darbą, atsakė: „Aš negaliu įvertinti. Mano darbą įvertina publika, o publika balsuoja kojomis – arba ateina į spektaklį, arba ne. Jeigu po premjeros publika nebeina į spektaklį, tai yra labai daug raudonų lempučių, vadinasi, kažkas ne taip, kažkur nepataikyta, kažkas nepadaryta.“ Negaliu skųstis – publika į KVMT renginius daugmaž reaguoja gerai – ateina; juo labiau dabar, kai nori apžiūrėti atnaujintą teatrą, išvaikščioti visų aukštų erdves, išgerti kavos, pabendrauti... Natūralu – naujumas masina, tad ateina daug ne tik muzikos ir teatro snobų, bet ir daug plačiosios bendruomenės narių, kurie tiesiog nori pamatyti, išgirsti, susipažinti ir pabūti.

Grįžtant prie dirigento profesijos – taip, dirigentų yra visokių: simfoninių, kamerinių orkestrų, chorų, teatrų dirigentų. Pastarieji ant savo pečių neša didžiausią krūvį. Teatro vyriausiojo dirigento darbo akmuo tikrai labai nelengvas.

– Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje mokėtės chorinio dirigavimo, bakalauro studijas baigėte Lietuvos muzikos akademijoje, magistro – Klaipėdos universiteto Menų fakultete, stažavotės Leipcigo Felixo Mendelssohno-Bartholdy muzikos ir teatro aukštojoje mokykloje, 2017-aisiais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijote meno licenciato laipsnį, 2018 m. baigėte simfoninio ir operinio dirigavimo magistro studijas pas profesorių Juozą Domarką. Kiekvienos studijos yra reikšmingos ir prasmingos, todėl prašyčiau mintimis sugrįžti prie tų metų patirčių.

– Aš mokiausi pas pačius geriausius Lietuvos dirigentus! Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje chorinio dirigavimo – pas Audronę Purlienę, Lietuvos muzikos akademijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) – pas profesorių Joną Aleksą, Klaipėdos universiteto Menų fakultete (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetas) – pas profesorių Gediminą Purlį, meno aspirantūroje – pas profesorių Povilą Gylį, o mano studijos baigėsi 2018-aisiais, įgijus simfoninio ir operinio dirigavimo magistro diplomą pas profesorių Juozą Domarką. Dar studijuodamas magistrantūroje, taigi net neturėdamas simfoninio ir operinio dirigavimo diplomo, buvau paskirtas KVMT vyriausiuoju dirigentu.

Tačiau dirigavimo profesijoje studijos vyksta kiekvieną dieną! Dirigentas nuolat mokosi naujų partitūrų, naujų partijų. Mokosi iš savo kolegų stebėdamas repeticijas, dalyvaudamas bendruose projektuose, įvairiuose pokalbiuose, svarstymuose, ginčuose... Jeigu ateis tokia diena, kai pasakysi: „Na, aš jau viską moku“, – vadinasi, laikas padėti dirigento lazdelę ir daugiau niekada niekam nebediriguoti! Dirigentas turi nuolat mokytis. Pagrindinis jo klausimas kasdien yra „kodėl“: kodėl šioje vietoje taip parašyta? Kodėl šiam instrumentui? Kodėl čia taip dainininkui? Kodėl toks akordas? Kaip čia diriguoti? Tų „kodėl“ su metais vis gausėja. Atrodytų, turėtų mažėti, nes kuo daugiau spektaklių padiriguoji, išleidi į sceną, tuo didesnė patirtis... Tačiau yra atvirkščiai: kuo daugiau muzikos „suvalgai“, tuo daugiau yra „kodėl?“

– Dirigento instrumentas – lazdelė, vadinama batuta. Viena vertus, ji nebyli, kita vertus –daugiabalsė, išsiskleidžianti tiek visais orkestro instrumentais, tiek choro, solistų balsais. Kas Jums, dirigentui, yra batuta?

– Čia taip pat slypi paradoksas: dirigento lazdelė muzikos instrumentų parduotuvėje kainuoja mažiausiai, tačiau kelias tapti dirigentu – galimybė tą lazdelę paimti į rankas, atsistoti prie pulto ir su prieš tave esančiais žmonėmis drauge sukurti meninį vyksmą – yra brangiausias iš visų muzikos profesijų. Dirigentai studijuoja po keliolika metų ir net baigęs dirigavimo studijas dar nesi dirigentas. Turi praeiti nemažai metų, kol pats imsi suprasti, ką ir kaip daryti, kol išmoksi, ką reikia mokėti, ir kol po tavo diriguotų koncertų žmonės išeis su šypsena veiduose, nes klausėsi muzikos, o ne garsų kratinio. Tai yra tikroji dirigento profesijos kaina.

– Šiandien muzikiniame teatre dominuoja režisierius, kurio interpretaciją siekiama realizuoti scenoje, dar scenografas kuria siužetui vaizdą – taip kūriniai kas kartą įgauna unikalų pavidalą. Kaip Jūs regite ir vertinate dirigento, kartu ir kompozitoriaus, taip pat režisieriaus ir scenografo pozicijų santykį kūrybinio bendradarbiavimo procesuose?

– Mano nuomone (dar kartą pabrėšiu – esu senoviško auklėjimo), hierarchija, gyvavusi daug šimtmečių, kai laikytasi principo, kad vis dėlto dirigentas yra tas žmogus, kuris konstruoja spektaklio arba koncerto dramaturgiją, todėl jam teikta pirmenybė, yra pagrįsta ir teisinga. Dirigentas turi dirbti kartu su režisieriumi, o ne režisierius perduoti dirigentui savo susapnuotą idėją, kurioje sopranas, pakabintas žemyn galva už kojos, atlieka ariją... Prieš penkiasdešimt metų tokį režisierių pastatymo dirigentas arba teatro vyriausiasis dirigentas būtų išmetęs lauk be galimybės dar kartą įkelti koją į teatrą!

Dabartyje viskas apvirtę aukštyn kojom. Laimė, kada pastatymo metu susitinki su protingu režisieriumi, kuris skaito muzikinį raštą, kuris supranta muzikinę dramaturgiją; dirbti su tokiu režisieriumi dirigentui yra dovana. Taip būna nedažnai, ypač Lietuvoje. Yra Dalia Ibelhauptaitė, yra Gediminas Šeduikis, yra Gytis Padegimas, yra kitų žmonių, kuriuos mes vertiname kaip operos režisierius, bet tikrų operos režisierių profesionalų Lietuvoje – didžiulis stygius. Galbūt atsiras režisierių, puikiai skaitančių partitūrą, puikiai suprantančių libretą ir muzikoje užkoduotą dramaturgiją. Mano minėtas jaunosios kartos atstovas Gediminas Šeduikis yra vienas tokių, su juo labai įdomu dirbti, nes jis ne tik gerai žino, ko nori, bet ir išmano muziką, į ją koncentruojasi režisuodamas operos spektaklius.

– Gerbiamas Tomai, Jūsų linkėjimas KVMT naujų galimybių akivaizdoje.

– Visiems, dirbantiems Klaipėdos muzikiniame teatre, linkiu rasti vilties ir šviesos, tikėjimo ir sveikatos žingsniuoti toliau ir kurti. Vis dėlto naujas teatro pastatas suteikia platesnių galimybių, leidžia paprasčiau išspręsti režisūrinius ir muzikinius klausimus vien akustikos technologijomis. Moderni skaitmeninė įranga sudaro palankesnes sąlygas scenos darbuotojams, tad linkiu visiems kūrybinio įkvėpimo, išradingų sumanymų ir gražių pastatymų! Linkiu teatrui gerų režisierių, gerų dirigentų, gerų šokio spektaklių specialistų, gerų solistų!

Būsimoms KVMT valdžioms linkiu, kad kiekvienas, atėjęs vadovauti, visų pirma suprastų, jog rezultatą, matomą ir girdimą scenoje, sukuria žmogus – ne įsakymas, ne parašas, bet žmogus, einantis į darbą, repetuojantis, besimokantis, grojantis, dainuojantis, šokantis... Jeigu pilnoje žiūrovų salėje į scenos centrą išneščiau pultą ir ant jo padėčiau penkis įsakymus, publika, už bilietus sumokėjusi po penkiasdešimt eurų, neišgirstų nė vieno garso. Įsakymas negroja. Ir tvarkaraštis negroja. Ir repertuaro tinklelis negroja. Groja žmogus. Vieną kartą vertėtų liautis užsiimti biurokratija ir atsisukti į kuriantį žmogų: paklausti, ar jis sveikas, ar pavalgęs, kokia jo nuotaika. Štai ko linkiu.