Disputai apie muziką ir kultūrą (10) Šešioliktos Vyriausybės kultūros politika: nūdiena ir perspektyvos
Žurnalas „Muzikos barai" ir LRT radijo programos „LRT klasika" laida „Muzikinis pastišas" tęsia Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėms skirtą pokalbių ciklą. Dešimtos laidos tema - „Šešioliktos Vyriausybės kultūros politika: nūdiena ir perspektyvos".
Diskusijoje dalyvauja Lietuvos kultūros ministras Šarūnas Birutis ir Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė, žurnalo „Muzikos barai" leidėja kompozitorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė. Diskusijos vedėja - programos „LRT klasika" projektų vadovė ir Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcijos biuro pirmininkė Jūratė Katinaitė.
Jūratė Katinaitė: Gerbiamas ministre, jau keli mėnesiai vadovaujate Lietuvos kultūros procesams. Ar jau pavyko pajusti ir pamatyti visą jų apimtį?
Šarūnas Birutis: Pradėsiu nuo to, kad visos apimties pamatyti nepavyks ir per ketverius metus (jei tiek išbūsiu). Kultūra yra labai plati sritis ir, deja, visuomenė ir politikai ją įsivaizduoja žymiai siauriau, negu yra iš tikrųjų, nes dažnas kultūrą tapatina su menu. Be abejo, dailė, muzika, kinas, teatras yra menas, bet tai tik labai nedidelė mūsų kultūros dalis. Kultūros sričiai priklauso ir religija, ir politika, ir sportas, ir bibliotekos, ir etnokultūra, ir muziejininkystė, galerijos, paveldas, jo apsauga ir taip toliau. Taigi, labai platus laukas. Į visas problemas įsigilinti kol kas nebuvo laiko. Bet su tuo, kas dabar aktualiausia, kas labiausiai skauda kultūros žmonėms, jau teko susipažinti tiek su jais susitinkant ministerijoje, tiek apsilankant viename kitame mieste ar miestelyje.
J. K.: Jūs paveldėjote situaciją, kai jau priimtas Lietuvos kultūros tarybos įstatymas, tačiau dar nebuvo žengti jokie tarybos kūrimo žingsniai. Dabar procesas jau juda, yra rinkėjai, yra kandidatai į naująją tarybą, bet sulaukiama daug kritikos, nuomonių „už" ir „prieš". Tad kokia dabar Lietuvos kultūros tarybos situacija?
Š. B.: Jūs teisingai paminėjote, kad kritikos sulaukiame ir dabar. Aš irgi surasčiau nemažai įstatymo minusų, tačiau kaip ministras manau, kad dabar nebeturime apie tai diskutuoti. Įstatymas jau priimtas, ir šiandien mes turime jį įgyvendinti, o įgyvendindami matyti, kaip jis veikia, matyti pliusus ir minusus, o tada siūlyti pakeitimus, jeigu jie bus reikalingi. Padėtis dabar tokia, kad kiek įmanoma greitai judame į priekį. Gana keista, kad įstatymų leidėjai nesusimąstė apie terminus. Įstatymas Seime priimtas spalio mėnesį, o įsigalioti turėjo nuo sausio 1 d. Buvo nerealu tikėtis, kad per du mėnesius įvyks visos tarybos sudarymo procedūros, naujos biudžetinės įstaigos įsteigimas. Tai procesas, reikalaujantis bent jau pusės metų: juk reikia paskelbti priėmimą į valstybės tarnybą, viešuosus pirkimus nuomojant patalpas, įsigyjant kompiuterius, kėdes, stalus ir pan. Manau, artimiausiu metu Lietuvos kultūros taryba - dešimt žmonių ir pirmininkas - bus patvirtinta Vyriausybės posėdyje ir tada prasidės tam tikros biurokratinės procedūros, kad taryba galėtų veikti. Mano manymu, ji pradės dirbti rugpjūčio ar rugsėjo mėnesį, tada bus pasirengusi priimti paraiškas, bet tai bus jau kitų metų paraiškos.
J. K.: O kas bus su šių metų finansavimu? Ko žmonėms laukti, koks nepriklausomų kultūros organizacijų, kurios neturi biudžetinių eilučių, likimas? Sklinda visokiausių gandų.
Š. B.: Norėčiau visus nuraminti, kultūros procesų finansavimas nesustos. Nors pagal naująjį įstatymą antrasis lėšų skirstymo konkursas nenumatytas, tačiau, pasitarę su Kultūros ir meno taryba bei kultūros visuomene, priėmėme sprendimą, kad toks konkursas šiais metais yra būtinas ir jis artimiausiu metu bus paskelbtas. Ekspertai vertins projektus ir bus skirti 9 milijonai litų antram pusmečiui. Taigi visi turi ruoštis, o ne ko nors bijoti. Kultūros sektorius gyvuos, ir, manau, truputį geriau nei praeitais metais, nes Kultūros rėmimo fondas buvo padidintas - jam skirti trys procentai nuo alkoholio ir tabako akcizo įmokų, o tai nėra maži pinigai.
Audronė Žigaitytė-Nekrošienė: Kai mes, turiu omenyje nevyriausybines organizacijas, mėginome oponuoti Kultūros tarybos įstatymui, buvome raminami, kad rengiant Kultūros tarybos nuostatus, lėšų skirstymo tvarką bus atsiklausta visuomenės nuomonės, taigi ir mes galėsime tarti žodelį. Ar kas nors daroma šiuo klausimu? Mes kol kas nesulaukėme jokios informacijos.
Š. B.: Jūs absoliučiai teisingai mąstote ir raginate tai daryti ir ministeriją, ir būsimą Kultūros tarybą. Kultūros ir meno taryba bei patvirtinta Kultūros taryba turėtų aptarti ir patvirtinti nuostatus bei tam tikras kultūros rėmimo krypčių gaires. Kodėl aš kalbu apie gaires? Įstatymas suteikia teisę ministrui gana aiškiai nustatyti, kokiomis kryptimis ir kokiomis proporcijomis turėtų būti skatinama kultūra. Tai padaryta, matyt, todėl, kad nebūtų tam tikro žinybiškumo, kad visi pinigai nenuplauktų (sakykim, čia jau sąmokslo teorija) į vieną ar kitą sritį, kad jos visos būtų proporcingai finansuojamos pagal užimamą vietą kultūros pasaulyje. Tai pasistengsime padaryti.
J. K.: Minėjote, kad ministras turi įgaliojimą nustatyti tas proporcijas. Ar aptariate sprendimus su Kultūros ir meno taryba kaip ministerijos oficialiu patariamuoju organu, ar labiau pasikliaunate savo patarėjais?
Š. B.: Pirmiausia reikia vadovautis jau esama patirtimi ir Kultūros politikos kaitos gairėmis. Buvusio ministro rengtas įsakymas nustatė tam tikras proporcijas. Dabar, įvertinus paraiškų kiekį, galima šį tą koreguoti, bet to nedarys vienas ministras. Tam yra Kultūros ir meno taryba, su kuria kartu galime įvertinti realybę, poreikį, pakoreguoti, kas buvo neteisingai padaryta. Kiekvienais metais galima būtų pasižiūrėti, ar kas nepraleista, lanksčiai valdyti procesus. Tačiau reikia pasakyti, kad ne ministras atrinks projektus - tai darys ekspertai, Kultūros taryba, jie spręs, kuriuos projektus verta finansuoti.
A. Ž.-N.: Mes su kiekvienu ministru įpratę patirti, kad tai, kas buvo, yra tarsi nebesvarbu. Pavyzdžiui, labai gerai atsimenam ir Kultūros politikos nuostatus, kurie buvo priimti apie 1996-1997 m., ministro Juozo Nekrošiaus laikais, ministro Arūno Gelūno laikais atsirado Kultūros politikos kaitos gairės. Ar nesinori, kad būtų ir Šarūno Biručio laikai ir atsirastų dar kas nors?
Š. B.: Nesu tas, kuris norėtų viską griauti, o paskui iš naujo statyti. Mano manymu, tai, kas padaryta gerai, turi būti tęsiama. Tai yra labai svarbu bet kurioje srityje, ne tik kultūros. Jei padaryta gerai, mes tęsime, jei yra taisytina, visi kartu pasitarę taisysim. Mano principai tokie.
J. K.: Norėčiau paklausti apie Meno kūrėjų asociacijos vaidmenį kultūros politikos procesuose ir kultūros valdyme. Naujoji Kultūros tarybos struktūra ir ypač jos rinkėjai bei jų atrankos tvarka buvo labai nuliūdinę menininkus, nes Meno kūrėjų asociacijos narėms kūrybinėms sąjungoms apribotos galimybės dalyvauti tame procese. Jūs sakote, kultūra yra plati sąvoka, tačiau nei sporto, nei daugelio kitų dalykų, kuriuos priskiriame kultūros zonai, kultūros ministerija neadministruoja, o menininkams tai yra labai aktualu. Norėčiau Jūsų paklausti, kiek Jums asmeniškai svarbus Meno kūrėjų asociacijos, tiksliau, menininkų sąjungų dalyvavimas ir kiek Jūs pats įsiklausote į kuriančių žmonių poreikius ir patarimus?
Š. B.: Aš manau, kad jų balsas yra pats svarbiausias. Ne ministro balsas, bet kūrėjų, asociacijų balsas yra svarbiausias, ir kitaip būti negali. Ministras yra tik įrankis, politikas, kuris įgyvendina tai, ko tikisi kūrėjai, ir todėl neturint, pavadinkim juos taip, socialinių partnerių, darbas būtų bergždžias, bevaisis. Asociacijos geriausiai žino poreikius, geriausiai jaučia pulsą.
Manau, reikės aptarti vieną dalyką - kultūringo žmogaus auginimą. Nes jeigu mes didžiąją dalį lėšų išleisime festivaliams, plenerams, parodoms, nedarysime labai svarbaus darbo - neauginsime kultūringo žmogaus. Edukaciniai procesai kultūroje yra ypač svarbūs, apie tai kalbėjome ir su švietimo ir mokslo ministru. Neužsiauginę muzikos ar teatro mylėtojų, tiesiog prarastume tuos žmones, menas gali tapti savitikslis ar uždaro ratelio užsiėmimas. Tad edukacija ir ėjimas į regionus su kartais iš pažiūros paprastais dalykais - pradedant muzika, suprantama mažiesiems mūsų piliečiams, yra labai svarbu, ir viską darysiu, kad didesnį dėmesį skirtume kultūringos kartos auginimui.
J. K.: Kaip Jūs įsivaizduojate kultūrinius edukacinius projektus, ar kas nors konkrečiai numatyta? Galbūt pagaliau Švietimo ir mokslo ministerija prisidėtų prie kultūros plėtros ir tai būtų daug veiksmingiau. Šioje studijoje ne sykį esame kalbėję apie padėtį mokyklose, apie projektą „Aukštosios kultūros impulsai mokykloms" (AKIM), tie dalykai visada skausmingi. Ir apie regionus prieš tai buvusios valdžios vis kalbėdavo, tačiau realybėje kultūra regionuose dažnai išvirsta į tuos pačius festivalius.
Š. B.: Aš manau, kad turime kalbėti apie kultūros dalykų, pavyzdžiui, muzikos, tiek klasikinės, tiek kitokios, įtraukimą į programas ne tik teoriškai, bet ir rūpintis gyvų atlikėjų buvimu tenai, regionuose, susitikimus su moksleiviais, galbūt pradėti reikia nuo darželių. Koncertų lankymas, muziejų lankymas, sakyčiau privalomas, bet kartais reikia postūmio, kad jis ateityje įgautų pagreitį. Mėgstame sakyti, kad tai yra tėvų reikalas, bet jei mes atsakingi už piliečius, tai turime juos ir auklėti, ir mokyti. Reikia pasakyti, kad mūsų etnokultūra, mūsų istorinis paveldas, identiteto dalykai, menas yra truputį apleisti jaunimo mokymo, švietimo, auklėjimo procese, tad, manau, papildomas dėmesys privalomose programose tikrai nepakenktų.
A. Ž.-N.: Jūsų žodžiai skamba kaip balzamas, bet realybė yra drastiškai kitokia. Galbūt Jūs net nežinote - Lietuvos muzikų sąjungos veikla daugelį metų kaip tik ir buvo grindžiama ypatinga koncertų gausa regionų mokyklose. Turime 250 narių, aktyviai veikiančių - apie 200, jie, susibūrę į įvairių sudėčių ansamblius, važiuodavo į atokiausius rajonus ir surengdavo po tris koncertus per dieną. Aš sąjungai vadovauju trečius metus, ir šiais metais pirmą kartą iš dvylikos projektų buvo atmesti devyni, kurie būtent ir buvo grįsti šitais koncertais. Mes šiais metais neturime nė vieno koncerto regione, nes tie projektai tiesiog negavo finansavimo. Dėl to aš nuo savo bendruomenės gavau pylos šeštadienį vykusioje LMS konferencijoje.
Problema labai paprasta - pastaraisiais metais, pakitus mokėjimo pagal autorines sutartis proporcijoms, mūsų pajamos, gaunamos už koncertus, būdavo apie šimtą litų, ir šiandien nei vieno, nei dviejų atlikėjų be papildomos paramos neįmanoma siųsti į mokyklas. Labai džiaugėmės AKIM projektu, jis vykdomas per Švietimo ministeriją, bet tai yra 45 minučių pamokėlės, taigi labiau individo prisistatymas vaikams. Mūsų sąjunga rengdavo edukacinius koncertėlius, juose būdavo pristatomi ir muzikos instrumentai, ir atlikėjai, į mokyklas važiuodavo ir didieji meistrai, grandai. Labai norėtųsi, kad galėtume šią programą tęsti.
Kita klausimo pusė - biudžetinių organizacijų Nacionalinės filharmonijos, Kauno filharmonijos, Klaipėdos koncertų salės - veikla regionuose. Kaip Jūs manote, ar šiandien pakanka vien tik biudžetinių įstaigų rūpesčio atokiausiais rajonais?
Š. B.: Aišku, kad tos kelios biudžetinės įstaigos fiziškai nepajėgtų patenkinti visos Lietuvos poreikio. Nors gal kas atsakytų, kad to poreikio ir nėra. Kol kas yra „Radžis ieško žmonos", bet tai rodo tam tikrą mūsų apsileidimą - tiek pačios ministerijos formuojant politiką, tiek galbūt koordinuojant veiklą su Švietimo ir mokslo ministerija. Man patiko, ką kadaise darė Kauno filharmonija, bet ji tai darė Kaune. O Kaunas ar Vilnius nėra visa Lietuva. Visa Lietuva yra mažyčiai miesteliai, ir ten žinomų atlikėjų atvykimas, savo sėkmės istorijų papasakojimas, galimybė išgirsti tam tikrą repertuarą daug kam atveria akis ir paskatina pradėti domėtis muzika, daile. Jei pasidomėsime mūsų žmonių suvokimu apie dailę, dailininkus, tarp jų šiuolaikinius, tai tas suvokimas yra gana menkas. Dailininkai skundžiasi, kad jų paveikslų neperka, bet žmonių skonis nėra išugdytas. Televizorius su savo pigiomis, nuo užsienio nukopijuotomis pramoginėmis laidomis užima didelę dalį laisvalaikio, bet situaciją šiandien privalome keisti. Juk yra kuo didžiuotis - turime savo menininkų, savo kultūros paveldo objektų, ir visa tai yra mūsų nacionalinė šimtmečius kurta kultūra. Šiandien jos padėti į šoną ir prisirišti prie pigesnių dalykų, kurie yra vienadieniai, trumpalaikiai, negalime. Bet tam reikia skirti pakankamai dėmesio ir pakankamai lėšų, ir tų lėšų reikės skirti iš Kultūros rėmimo fondo.
J. K.: Ar aš teisingai suprantu, kad Jūs tikitės daugiau iniciatyvos iš būsimų paraiškų teikėjų, minėjote, kad kalbėjotės su švietimo ir mokslo ministru. Gal „iš viršaus" yra numatyta kokių nors strateginių dalykų?
Š. B.: Kol kas strateginis dalykas vienas - jeigu nustatome tam tikras gaires, edukacijai numatome lėšas, tai manau, kad paraiškų teikėjų turėtų atsirasti, bet čia programa minimum. Programa maximum - kartu su Švietimo ir mokslo ministerija parengti rimtą programą, kurioje būtų į mokymo procesą, o ne tik į popamokinę veiklą įtrauktini kultūros dalykai. Bet tai jau bus kita pakopa. Be abejo, norėčiau, kad tokia programa atsirastų kuo greičiau, bet, manau, siekiant ją parengti rimtai, reikia šiek tiek daugiau laiko.
A. Ž.-N.: Mums visiems pernai buvo akcentuojama, kad kai pagaliau bus Kultūros taryba, ministerija rūpinsis tik kultūros politika. Ar jau jaučiate, kad nebereikia rūpintis pinigais? Kaip bus rūpinamasi kultūros politika?
Š. B.: Tokių pašnekovų, kurie sako, kad nereikės rūpintis pinigais, bet reikės rūpintis politika, norisi paklausti: o kas yra politika be instrumentų? Dažniausiai tie instrumentai būna ir finansiniai. Be abejo, svarbu tam tikri teisės aktai, bet jie yra tuščias dalykas, jei į juose numatytas sritis nenukreipiamos lėšos. Neįsivaizduoju, kaip galima formuoti politiką be finansinių instrumentų.
A. Ž.-N.: Vakaruose turime pavyzdžių, kad į struktūrinių fondų lėšas nepretenduoja biudžetinės organizacijos. Pas mus, stebint Kultūros rėmimo fondo praktiką, ypač paskutinį lėšų skirstymo etapą, susidaro įspūdis, tarsi kažkam rūpėtų supriešinti biudžetines ir nevyriausybines organizacijas. Juokaujame, kad kai būdavo neadekvatus nevyriausybinių organizacijų finansavimas, sugebėjome išlikti santarvėje, niekada neteko girdėti, kad būtų kilęs konfliktas tarp kūrybininkų. Pastaraisiais metais ta takoskyra ypač aštri, nes biudžetinės įstaigos yra tiesiogiai pavaldžios Kultūros ministrui, o asociacijos tarsi nelabai parankios, nes jos jau gali kolegialiai kreiptis į ministrą. Lyg ir buvo tokios ankstesnių valdžių nuostatos, kad biudžetinėms organizacijoms reikia daugiau ministro globos, dėmesio, net ir finansinio, paramos iš struktūrinių fondų. Sakyčiau, kurioziškas pavyzdys, kai tikrai nemažą dotaciją neabejotinai būtinai kompaktinei plokštelei įrašyti gavusi valstybinė įstaiga LNOBT šiais metais dar gavo 6000 Lt tos pačios plokštelės spausdinimui, o nevyriausybinei organizacijai tų 6000 Lt užtenka ir plokštelei parengti, ir išleisti. Šis pavyzdys kaip lašas perpildytoje vandens stiklinėje sukėlė diskusijų.
Š. B.: Ačiū už klausimą, kurį girdžiu ne pirmą kartą. Nemažai laiko skiriame analizei, kaip tokia situacija susidarė ir kam ji naudinga ar nenaudinga. Manau, kad turime peržiūrėti visų biudžetinių įstaigų darbo efektyvumą. Manęs netenkina tokia padėtis, kai kam nors yra užtikrintas sotus gyvenimas ir labai sudėtinga įvertinti, ką visuomenė už tą sotų gyvenimą gauna. Taigi būtina kiekvienos biudžetinės įstaigos sąnaudų ir teikiamos naudos analizė. Nelengva įvertinti koncertinės įstaigos veiklos naudą pinigais, tačiau reikia mėginti. Tai galima padaryti palyginant kelias tokią pat veiklą vykdančias organizacijas - už kiek lėšų tą patį ir tokios pačios kokybės darbą padaro visuomeninė organizacija ir iš valstybės finansavimą gaunanti biudžetinė institucija. Deja, reikia pasakyti, kad vertinimas iki šiol nebuvo atliekamas. Dabar bandome sukurti tokią metodiką, kad kiekvienas litas, įdėtas į kultūrą, turėtų vienokią ar kitokią vertinę išraišką, parodytų, ką visuomenė gauna. Tada būtų kur kas lengviau pasakyti, gerai ar blogai dirbame.
Kitas dalykas - pinigai. Ministras jų nedalina. Pinigus skirsto tie patys kultūros lauko žmonės - ekspertai. Jų parinkimas, mano supratimu, yra pats svarbiausias dalykas visame lėšų skyrimo procese. Kad ekspertai būtų objektyvūs, kad turėtų platų mąstymą, kad žiūrėtų ne tik į šią dieną, bet ir į kultūros ateitį - kaip juos tokius surasti, parinkti? Siūlysiu tą procesą padaryti aiškų ir skaidrų, kad atsakomybę prisiimtų ir kūrybinės organizacijos, ir akademijos. Nepeikiu tų ekspertų, kurie dirbo iki šiol, bet atnaujinimas bus labai naudingas.
A. Ž.-N.: Dar noriu grįžti prie biudžetinių įstaigų veiklos vertinimo. Tais visų keikiamais tarybiniais laikais buvo taip, kaip Vakaruose yra ir šiandien, tai yra kiekvienas iš biudžeto finansavimą gaunantis kolektyvas turi atlikti tam tikrą darbą. Pavyzdžiui, jei Vokietijos orkestruose dirbantys muzikantai per metus nepagriežia tam tikro skaičiaus koncertų, netenka dalies atlyginimo. O pas mus apie tokias normas per 20 metų visi pamiršo, biudžetinės įstaigos darbuotojo atlyginimas traktuojamas kaip savotiška stipendija, nes už tai, kad jis išeina į sceną, gauna kaip ir priedą, o nevyriausybinės organizacijos narys su juo negali konkuruoti, nes jis atlygį gauna tik už pasirodymą scenoje.
Š. B.:
Visiškai su Jumis sutikčiau, kad mums nereikia nieko išradinėti - žinome kitų šalių praktiką, turime ir šiokią tokią savo praktiką, jas galime sudėti į visumą. Dažnai įsivaizduojama, kad žmogus, turintis dar sovietinės konservatorijos diplomą ir etatą koncertinėje įstaigoje ar teatre, jau yra ramus, nes gauna vienokią ar kitokią algą nepriklausomai nuo to, kiek atlieka vaidmenų ar kūrinių. Nelabai sutikčiau su tuo, kad tokia praktika turėtų tęstis. Štai aktoriai - vienas per metus vaidina penkis, kitas - du šimtus spektaklių. Taip, šiokie tokie priedai galimi, bet jie labai nedideli, produktyvus atlikėjas negauna reikiamo atlygio, nes reikia mokėti ir tam, kuris mažiau dirba. Bet šią temą liesti labai pavojinga, visi jos vengia, nes tuoj pat klausiama - tai ką, mus dabar jau atleis? Sakau, palaukim, pakalbėkim, gal iš pradžių siūlykime kokią nors socialinę išmoką, garantiją, o paskui mokėkime priklausomai nuo darbo rezultato - koncertų, vaidmenų skaičiaus ar panašiai? Aš inicijuosiu tokią diskusiją, manau, privalome apie tai kalbėti.
A. Ž.-N.: Kaip tik vakar turėjome susitikimą su Giedriumi Kuprevičiumi, dalyvavo nemažai jaunimo. Perduodu jaunų žmonių, kurie labai intensyviai buriasi, kurie brangina gimtąją žemę ir nenori išvykti į užsienį, ir klausimą, ir prašymą, kad gerbiamas ministras atkreiptų dėmesį, jog iš ūkiskaitos išgyventi neįmanoma. O juk taip turi gyvenanti nevyriausybinių organizacijų nariai, taip pat teatriukai, dabar mes net ir operų turime ne vieną. Tai net ne klausimas, tai priminimas, kad yra jaunų žmonių, kurie nori dirbti, gali dirbti, tačiau biudžetinėse įstaigose jiems neatsiranda darbo dėl etatų trūkumo.
Š. B.: Sutinku, bet atkreipčiau dėmesį, kad jei mes neturime visuomenės, kuriai kultūra būtų poreikis, turime susimąstyti, ką privalome keisti. Kaip jau kalbėjome, turim užsiauginti visuomenę, kuri suprastų kultūros reikšmę, suvoktų, kad kultūra nėra išlaikytinė, kad ji yra mūsų gyvenimo dalis, ir kuri jai skirtų reikiamą kiekį pinigų. Siekiu, kad taip ir įvyktų, kad jauniems menininkams nereikėtų ieškoti darbo užsienyje, kad išaugtų aukštos kokybės meno, kultūros poreikis ir kad menininkai gautų adekvatų atlygį, tokį, koks mokamas užsienio valstybėse.
J. K.: Turbūt Jūs jau ne kartą kalbėjotės su biudžetinių įstaigų vadovais, ir jie yra sakę, kad esminė problema ta, jog didžiausia valstybės dotacijos dalis tenka pastatų išlaikymui, šildymui ir etatinių darbuotojų atlyginimams, o kūrybinei veiklai lėšų nebelieka, jos sumažintos nuo krizės laikų. Jei teisingai supratau, Jūs ketinate ne šiaip grąžinti tuos nubrauktus procentus, bet peržiūrėti kiekvienos institucijos veiklą ir tada spręsti apie jos tolesnį finansavimą. Tai viena klausimo dalis. Kitas dalykas: tos vargšės biudžetinės institucijos kartais dirba ir kaip socialinės įstaigos, nes yra daug menininkų, kurie turi etatus ir pagal jokius įstatymus jų neišvarysi į užtarnautą poilsį, jų atliekamas menas dažnai nekvestionuojamas. Ir kas galėtų įvertinti, pavyzdžiui, kvarteto ar simfoninio orkestro vyriausiojo dirigento meną? Tada gal reikia kviesti ekspertus iš užsienio? Kas būtų tas arbitras, kuris pasakytų, kad jau gana?
Š. B.: Ačiū, Jūs pasakėte tas tezes, kurias ir aš galėčiau pasakyti. Tos problemos kartais nutylimos, kartais apie jas garsiai pakalbama. Manau, kad pokalbis neatidėliotinas. Visus menininkus reikia gerbti už praeities nuopelnus, bet negalime laidoti savo ateities dėl praeities. Turime suprasti, būti pilietiški ir savikritiški, rūpintis, kokioje Lietuvoje gyvensime. Ar jaunas menininkas, šiandien negavęs vietos ar etato, nebus prarastas visiems laikams? Su šiais klausimais reikėtų kreiptis į visus menininkus, pradėti atvirą, nuoširdžią diskusiją, nes pinigų yra tiek, kiek yra, ir stebuklų matyt neįvyks. Būtų neteisybė sakyti, kad ateis ministras, paims krepšį pinigų ir visiems padalins. Situaciją turime keisti visi kartu. Svarbiausia - suprasdami, suvokdami, atvirai kalbėdami net ir skaudžiomis temomis.
A. Ž.-N.: Per pirmuosius susitikimus Jūs labai viltingai nuteikėte dėl Europos sąjungos struktūrinių fondų lėšų. Dabar girdėti lyg ir liūdnesnės gaidelės. Kokia padėtis dabar, ką planuojate, kuo galite pradžiuginti, ką patarti?
J. K.: Nesenai Jūs viešai pareiškėte, kad nesutinkate su oficialia Vyriausybės pozicija kultūrai skirti tik tą numatytą procentą. Ar pavyko po to viešo pareiškimo pasiekti daugiau?
Š. B.: Oficialios Vyriausybės pozicijos dar nėra, ji bus paskelbta artimiausiu metu. Minėta pozicija yra tų, kurie nenori keistis ir dirbti. 2014-2020 metų Europos Sąjungos paramos biudžetas jau buvo suformuotas, tai kam jį keisti, jei galima nekeisti. Mes jau pasidalinom, mums gerai, o kultūra - apsiėjo iki šiol, apsieis ir ateityje. Tokių požiūrių, visos valstybės sistemos nerangumo, inercijos esama iki šiol, tačiau yra ir įsipareigojimas bei noras, kad kultūra taptų lygiavertė visoms kitoms sritims. Kalbu ne savo žodžiais, kalbu koalicijos, premjero žodžiais ir tikiuosi, kad taip ir įvyks. Nepaisant biurokratinės inercijos, kultūra gaus bent minimaliai pakankamą finansavimą iš ES struktūrinės paramos kaip ir mūsų kaimynai lenkai ar estai. Tai bus pirmas kartas Lietuvos istorijoje, kada kultūra bus tiesiogiai finansuojama iš ES lėšų.
A. Ž.-N.: 2012 m. atidžiai stebėjome Nacionalinės pažangos kūrimo programą ir mėginome sugalvoti, kaip mes, kūrybinės, nevyriausybinės organizacijos, taip pat galėtume į ją įsitraukti ir pretenduoti į ES finansavimą. Bet dabar neramu, nes jau balandžio pabaiga, o mes dar lyg ir neturėjome galimybės pasakyti, ką esame numatę, ko norėtume, į kokią iš ES paramos fondų finansuojamų darbų gretą galėtume pretenduoti, į kokius sąrašus galėtume patekti.
Š. B.: Reikia pasakyti, kad kultūros politika yra horizontali, t. y. pereinanti per visas kitas politikas. Pinigai tiesiogiai gali būti skiriami paveldui, sukurtoms vertybėms išsaugoti, kad jos neišnyktų negrįžtamai. Tai labai aiškus prioritetas, labai aiškus finansavimas, paveldo objektus reikia sugrupuoti pagal svarbą ir tai mes šiandien darome. Kiti dalykai turi duoti ekonominę naudą, pridėtinę vertę, ir tai yra ne Lietuvos noras, bet ES politikos nuostata - į tam tikrą sritį investuoti pinigai privalo teikti socialinę ekonominę naudą. Ji vertinama pagal tam tikrus parametrus, jais dabar ir užsiimame. Negalėsime finansuoti projektų, jei labai aiškiai visko neišreikšime pinigais. Nežinau, kaip pavyks, nes daugelis kultūros projektų iš ES fondų visada finansuojami gerokai sunkiau nei kiti projektai. Paprasčiau tada, kai galima aiškiai parodyti, kas sukuriama, pavyzdžiui, tokie yra kino projektai. Kitose srityse gerokai sudėtingiau, bet manau, kad sugebėsime pasiruošti ir kitos meno sritys taip pat galės pretenduoti į ES struktūrinių fondų paramą.
A. Ž.-N.: Šį klausimą uždaviau todėl, kad ir mes jau sugebame apskaičiuoti pridėtinę vertę, nurodyti, kuo galime būti naudingi, juolab žinant, kad Vyriausybė nesirūpins socialine menininkų globa, o nevyriausybinės organizacijos gali tuo pasirūpinti. Laukiame signalo, kada ir mes savo skaičiavimus galėtume pateikti, ypač bendradarbiaudami su regionais ir jų palaikomi. Ne Vilniaus, ne Kauno, ne Klaipėdos, o vidurio Lietuvos regionų, ir tai galime vadinti tikrąja regionų politika.
J. K.: Pabaigai norėčiau pateikti labai konkretų klausimą: ką šiais metais kaip ministras dar tikitės nuveikti ir kokius sau uždavinius keliate? Ar biudžetinės kultūros įstaigos bus revizuojamos kiekviena atskirai, ar visoms bus taikomi bendresni principai? Ką tikitės nuveikti konkrečiai?
Š. B.: Norėčiau inventorizuoti visą kultūros infrastruktūrą. Šiandien mes kaip valstybė negalime sau leisti prabangos finansuoti daugiafunkcius centrus, bendruomenes, naujas bibliotekas, kada turime esamą infrastruktūrą - muziejus, bibliotekas, kultūros centrus, teatrus, sales. Reikia pasižiūrėti, ką turime, koks minėtų įstaigų darbo efektyvumas, susidėlioti prioritetus ir tada planuoti investicijas. Tai labai svarbus darbas, nes jis susijęs ne tik su Kultūros ministerija - bibliotekų, kultūros centrų statybą, remontą, renovaciją finansuoja kitos žinybos. Manau, jog tokią inventorizaciją padarysime artimiausiu metu, kad visuomenės pinigų neleistume neefektyviai.
A. Ž.-N.: Kaip skiriasi situacija, kurią nujautėte eidamas į kultūros ministrus, nuo tos, kurią matote šimtąją darbo dieną? Ar ji yra liūdnesnė, o gal optimistiškesnė?
Š. B.: Yra labai daug optimistinių dalykų. Pirmiausia, kad mūsų menininkai neša žinią apie Lietuvą į visą pasaulį. Pamačiau, kiek Lietuva garsi dėl to, kad turime aukštos kokybės kultūrą. Nematau kitos srities, na, galbūt dar sportas, krepšinis, per kurią pasaulis daugiau sužino apie Lietuvą. Blogų dalykų taip pat yra - neefektyvus lėšų, infrastruktūros naudojimas, tam tikras visuomenės, politikų požiūris į kultūrą, kai kurie pradėti statyti objektai, kurie galbūt visiškai nereikalingi, keliuose miesteliuose, kur nyksta paveldas, statomi „euronamai", neturintys išliekamosios vertės. Aš prieš tokį pinigų „įsisavinimą", tiksliau, išmetimą. Manau, kad toje srityje reikia daug ką taisyti.
J. K.: O ministro darbas įdomus ar tik sudėtingas?
Š. B.: Žiūrint į platų kultūros spektrą, labai sudėtingas. Juk apima daug sričių - nuo tautinių mažumų iki archyvų. Tačiau darbas tikrai įdomus. Matau, kad šioje srityje yra labai daug iššūkių ir darbų, kuriuos būtų galima padaryti. Norėtųsi, kad bendras požiūris į kultūrą keistųsi ir kultūros vieta mūsų politikoje, valstybėje būtų kita, nei aš radau.