Disputai apie muziką ir kultūrą (11) Edukacija suartinant mokyklas ir menininkus
Žurnalas „Muzikos barai" ir LRT radijo programos „LRT klasika" laida „Muzikinis pastišas" tęsia Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėms skirtą pokalbių ciklą. Vienuoliktosios (laidos tema - „Edukacija ir mokyklų bei menininkų suartinimas". Diskusijoje dalyvauja Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentas ir projekto „Aukštosios kultūros impulsai mokykloms" (AKIM) vadovas
Kornelijus Platelis, Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė, žurnalo „Muzikos barai" leidėja kompozitorė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoja ekspertė kompozitorė Nailia Galiamova. Diskusijos vedėja - programos „LRT klasika" projektų vadovė ir Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcijos biuro pirmininkė Jūratė Katinaitė.
Jūratė Katinaitė: Pirmiausia kreipiuosi į Kornelijų Platelį, AKIM projekto sumanytoją ir vadovą - kodėl atsirado būtent toks projektas?
Kornelijus Platelis: Idėja suartinti mūsų kūrėjus, profesionaliąją kultūrą, menus ir švietimą yra labai sena, susitikimai su menininkais taip pat vykdavo seniai ir be šio projekto, tačiau dabar mes pasiūlėme menininkams vykti į mokyklas ir vesti pamokas. Pagal kitą projekto dalį į mokyklas siunčiama vienuolika kultūros žurnalų. Mes norėjome aprėpti daugiau mokyklų, bet iš projektą finansuojančios Švietimo ir mokslo ministerijos gavome tik pusę reikiamų lėšų, todėl žurnalus siunčiame į šešis šimtus mokyklų, o pamokas vedame tik 235 mokyklose. Taigi aprėptis nėra didelė, mes norėtume tą projektą pratęsti, apimti kur kas daugiau mokyklų.
Į kiekvieną mokyklą vesti pamokų vyksta nuo penkių iki septynių įvairių sričių menininkų, dvidešimt mokyklų rengia aštuonių paskaitų kursą, jį išklausę moksleiviai gauna tai patvirtinančius pažymėjimus. Šiuo metu daugiausia važiuojame į atokesnes mokyklas, ten, kur dažnai moksleiviai iš viso nebūna pažinę menų - ypač muzikos, operos. Važiuoti į didžiųjų miestų mokyklas taip pat reikia (vedame pamokas ir Vilniuje), nes, sakoma, arti bažnyčia - toli Dievas.
Kas yra švietimas? Plačiąja prasme - kultūros perteikimas ateinančioms kartoms. Jei mes tą kultūrą suprasime vien tik kaip tiksliuosius mokslus, tik tai, kas yra įtraukta į mokymo programas, pats švietimas turbūt atrodys fragmentiškas, negyvas, schematiškas, stokojantis gyvų pavyzdžių. Per mūsų projektą moksleiviai turi progą susitikti su menininkais. Į mokyklas mielai važiuoja Nacionalinės ir kitų premijų laureatai, Lietuvoje ir užsienyje pripažinti menininkai. Susitikus su žmonėmis, kuriems kūryba yra gyvenimo esmė, prasiplečia moksleivių akiratis, jie pamato, kad švietimas nėra vien žinių perteikimas, kad tai gali būti ir įvairios emocinės patirties, emocinio pažinimo sklaida. Turim daug atsiliepimų ir iš mokyklų, ir iš menininkų, kad toks bendravimas labai svarbus abiem pusėms ir kad tai turėtų būti tęsiama.
J. K.: Muzikų sąjunga ir anksčiau aktyviai bendradarbiaudavo su muzikos mokyklomis, rengdavo bendrus projektus, organizuodavo koncertus, susitikimus su menininkais, daug dėmesio muzikos mokyklų veiklai skiriama žurnale „Muzikos barai". Klausiu Audronės Žigaitytės-Nekrošienės: dabar, kai turite AKIM pirmųjų veiklos metų patirtį, ką pastebėjote - ar sąjungos veikla tapo prasmingesnė, ar atsirado daugiau galimybių?
Audronė Žigaitytė-Nekrošienė: Ačiū už klausimą. Ir iš karto apgailestauju, kad būsiu priversta kalbėti ne tik apie malonius dalykus, bet ir apie tam tikrus veiklos apribojimus, kurie būtų atsiradę, jei ne AKIM projektas. Lietuvos muzikų sąjungai šis projektas leido tęsti tai, kas iš tiesų daug metų buvo daryta. Apie dvidešimt metų Muzikų sąjunga rengė keliones po Lietuvą, „Muzikos baruose", „Panoramos" skiltyje, atsispindėjo visų Lietuvos kampelių, mokyklų muzikinis gyvenimas. Tačiau gyvenimas keičiasi, kasdien, užeidami į parduotuvę ar mokėdami už šildymą, tai jaučiame, o mūsų galimybė finansuoti tokias keliones pastaraisiais metais sumažėjo. Tad šis projektas mūsų sąjungoje pasirodė labai laiku, galiu pasidžiaugti, kad sugebėjome su mokyklomis suartinti net 41 muziką, tarp jų buvo įvairių kartų atstovai - ir Petras Bingelis, ir Dominykas Vyšniauskas. Šiame projekte labai patiko tai, kad kiekvienas turėjome susidaryti savo pamokėlės planą, privalėjome galvoti, ką reikia esmingiausio pasakyti, nes laiko rėmai negailestingi - 45 minutės. Man asmeniškai nė karto nepavyko į juos tilpti - mažiausia pamokos trukmė buvo dvi valandos, nes mano žanras - opera. Rodžiau meilės operai pradžiamokslį - „Rigoletą" lietuvių kalba, vis klausdavau, gal jau gana, bet vaikai norėdavo dar. Manau, kad ir kolegos užtrukdavo. Mūsų susitikimus nutraukdavo reiklūs mokytojai, išvesdami vaikus į fizikos ar chemijos rašomuosius.
Pirma mintis, kilusi po tokių susitikimų - būtinas tęsinys. Jeigu žinotume, kad tokio pobūdžio projektai bus tęstiniai, galima būtų mąstyti apie savo pamokėlių ciklą, numatyti, ką pasakysi antrą ar trečią kartą. Aš visada jaučiu pareigą gundyti jaunimą operos žanru, paskatinti, kad jis ateitų į operos teatrus, kurių turim nemažai ir kuriuose daug gražios veiklos. Kornelijus sakė, kad būtent muzikantus siuntė į tolimesnes vietoves, nes vaikams iš kaimų sunkiau atvykti į centrus, bet, pavyzdžiui, Kretinga yra visai netoli Klaipėdos, o iš 80 Simono Daukanto mokyklos mokinių tik keturi sakė buvę operos teatre. Kai paklausiau, ką jie ten matė, išgirdau - „Gulbių ežerą". Ačiū Kornelijui, kad sugalvojo projektą, ačiū Švietimo ministerijai, kad palaikė, bet problema vis dar aktuali ir jos sprendimas daug kuo priklauso ir nuo mūsų pačių.
Dėl suprantamų priežasčių esu neabejinga „Muzikos barams", atvykusi į kiekvieną mokyklą visada pasidomėdavau, kaip ten sekasi mūsų žurnalui. Mūsų partneriai - kompaktinių plokštelių leidėjai „BOD group" - dovanoja mokykloms 600 žurnalo egzempliorių, o į juos kaip gamyklos dovana būtent šitam projektui įdedamos kompaktinės plokštelės su žymiausių Lietuvos atlikėjų įrašais. Tokiu būdu jau yra sukaupta aštuonių diskų kolekcija. Žurnalų vertė atsiskleidžia tada, kai jie visi sugula ant stalo kaip mūsų kultūros panorama. Nuostabu, kad kai kuriose mokyklose įrengti gražūs stendai su išdėliotais žurnalais, vienur jie labai aptrinti, kitur visai švarūs. Bet buvo ir tokių mokyklų, kai paklausus, kaip gi tie mūsų žurnalai „laikosi", mokytojai sutrikdavo ir atsakydavo - gal bibliotekoje yra? Taigi jei mokytojas nieko nežino apie leidinį, tai ką tada kalbėti apie mokinius?
J. K.: Noriu paklausti ne visai su projektu susijusio dalyko. Sakėte, kad kai vedėte muzikos pamokas, vaikai noriai klausėsi, bet mokytojai nutraukdavo užsitęsusias pamokas dėl fizikos ar matematikos pamokų. Pakalbėkime apie muzikos pamokos ir mokytojo statusą. Kai aš mokiausi mokykloje, matematikos kontrolinius darbus, ypač prieš abitūros egzaminus, būdavo galima atlikti muzikos pamokų laiku, tai buvo savaime suprantama. Tarsi muzikos mokytojas reikalingas tik tada, kai nėra ką veikti neva rimtesnėse pamokose. Ar AKIM projektas ir tos parodomosios pamokos kaip nors pakeitė muzikos mokytojų ir muzikos pamokų statusą?
A. Ž.-N.: Sakyčiau, kad viskas priklauso nuo mokytojo. Jau buvau devyniose mokyklose, iš jų ypač išsiskyrė Darbėnų gimnazija. Čia dirba labai aktyvi mokytoja, mes po pamokos kalbėjomės dar apie porą valandų. Jos ugdomi vyresniųjų klasių mokiniai puikiai draugauja su klasikine muzika, per mano pamoką jie buvo nepaprastai aktyvūs. Labiausiai sudomino muzikos kabineto apipavidalinimas - ten galėjai rasti visko. Man, žinoma, buvo malonu matyti ir Lietuvos muzikų sąjungos kompaktinių plokštelių kolekciją, ir „Muzikos barų" rinkinį. Labai daug kitų, taip pat ir Lietuvos kompozitorių sąjungos, leidinių, nuotraukų iš renginių. Vaikai patys stato dramas su muzika, rengia muzikinius vakarus, o mokytoja jų iniciatyvas palaiko.
Aišku, kad mokytojui tai papildomas sunkus darbas, bet jei jis dirbamas, tai matomi ir rezultatai. Puikus pavyzdys, kaip tokioje terpėje gali atsiskleisti ypatingi talentai, yra žinomas Klaipėdos muzikinio teatro solistas darbėniškis Mindaugas Rojus. Taigi nėra mažų vietovių, nėra mažų mokyklų, nėra mažų mokytojų. Tik kai kurie be reikalo jaučiasi esantys maži.
J. K.: Kreipiuosi į kompozitorę, Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokytoją ekspertę Nailią Galiamovą. Jūs dirbate tokioje mokykloje, kur nereikia bartis su matematikos mokytojais, kad susigrąžintumėte vaikus į klasę. Įdomu Jūsų įspūdžiai apie AKIM projektą ir keliones po Lietuvą.
Nailia Galiamova: Noriu antrinti Audronei sakydama, kad tik mokytojas gali paruošti vaikus (arba jų neparuošti) susitikimui su į mokyklą atvykstančiu kompozitoriumi. Jau buvau šešiose vietovėse, įspūdžiai labai skirtingi. Nuoširdžiai galiu pasidžiaugti dviem mokyklomis, kuriose dirba fantastiški muzikos mokytojai, jie ir su mokyklos valdžia bendrauja taip, kad kabinetuose yra visa reikalinga kompiuterinė įranga, įvairiausių instrumentų, kurių kaina tiesiog milijoninė. Pirmiausia noriu paminėti Tauragės „Šaltinio" pagrindinės mokyklos mokytoją Kazį Bivainį. Jis, turėdamas vos keletą valandų per savaitę, sugebėjo supirkti brangius instrumentus, suburti pučiamųjų orkestrą. Mokytojas dirba jam nepriklausantį darbą - ne pamokų metu moko vaikus groti tais instrumentais, su orkestru jau buvo nuvažiavęs į ne vieną Europos šalį. Fantastiška buvo bendrauti su tais vaikais - jie imlūs, atviri, ir būtent toje mokykloje pirmą kartą galėjau vesti pamoką, per kurią mes kūrėme muziką. Pamokos tema buvo „Muzikos kalba" - kokiomis priemonėmis kompozitoriai gali perduoti tam tikrą informaciją ir kaip ta informacija gali būti priimta, suvokta. Jie suprato, ko iš jų norima, susibūrė į grupes, mes surengėme savotišką konkursą. Buvo tokių, kurie sukūrė muziką per dešimt minučių. Paskui tą patirtį taikiau kitose mokyklose. Galiu įvardinti dar vieną mokytoją - Vaidą Vėlavičienę iš Kuršėnų Pavenčių mokyklos. Tai taip pat mokytoja šviesuolė.
Čiurlionio mokykloje dvidešimt metų dirbu su vaikais, kurie yra motyvuoti, be galo drąsūs, kurie jau būdami vienuoliktokai yra aukščiausio lygio profesionalai, turi neeilinę koncertinės veiklos Lietuvoje ir užsienio šalyse patirtį, bet kartais jie yra mažiau meniški nei vadinamosios provincijos vaikai. Mano akimis, ne mokymo, bet mokyklinimo sistema susiaurina vaikų akiratį ir neleidžia iki galo panaudoti, išlaisvinti, atskleisti visų proto ar širdies gilumoje esančių galimybių. AKIM projekto pamokose iš vaikų, kurie nebuvo motyvuoti ar kažkaip kitaip nukreipti į meninį kontekstą, aš negirdėjau „oi, nesąmonė". Tas žodis kūrybai yra pats pavojingiausias. Siaubinga yda, kai pradedama sakyti, kad tai yra negerai, kad tai neteisinga, kad tai ne pagal programą. Tik atsipalaidavęs vaikas gali disponuoti ne tik mums istoriškai muzikos jau perduotais įrankiais, bet ir naudodamas paprasčiausią stalą ar savo kūną tam tikram paveikslui kurti. Aišku, ne visada iš karto jis bus meniškas, bet ilgainiui, jeigu pats vaikas gilinsis į menus, jei tobulės dvasiškai, jei bus išprusęs - o šis projektas ir gali būti ta dirva, - įmanoma, kad iš tokio vaiko išaugs ne vienas neeilinis Lietuvos menininkas.
J. K.: Jūs visi minėjote, kad pamokose dalyvauja pripažinti menininkai, bet ar AKIM projekte numatyti moksleivių susitikimai, pavyzdžiui, su Čiurlionio meno mokyklos auklėtiniais? Jaunųjų profesionalų susitikimas su vaikais iš provincijos gal taip pat būtų didelis impulsas? O gal priešingai - vaikai susigūžtų?
K. P.: Tai projekte nėra numatyta. Jau minėjau, kad projektas apima tik 235 mokyklas, o jų yra apie 1000. Mes net negalime tų pačių menininkų pasiųsti į daugiau mokyklų. Ir mokykla ne visada gali prisitaikyti prie menininkų pamokų. Ne kartą esame girdėję švietimo darbuotojus, tėvus skundžiantis, kad mokymo programa labai intensyvi, kad daug pamokų, o dar reikia rasti pamoką menininkui. Jeigu ji vyktų po pamokų, kiltų transporto problemų, ypač atokiuose regionuose - geltonieji autobusai išvyksta nustatytu laiku. Jeigu pamoka organizuojama tarp kitų pamokų, tai įsivaizduokite menininką, kuris atvažiuoja kelis šimtus kilometrų, turi tiek daug visko pasakyti moksleiviams, o jam skirtos tik 45 minutės. Jis tik pradeda, o jau turi baigti, jau kita pamoka. Noriu pasakyti, kad ir mokyklos prie tokių renginių turi prisitaikyti.
Jei projektas bus tęsiamas, galima pagalvoti ir apie kitokius susitikimus, galbūt tai galėtų būti ne pamoka, bet pabendravimas po pamokų. Tai būtų įdomu ir tiems, kurie važiuotų, ir tiems, kurie priimtų.
A. Ž.-N.: Apie tęstinumo būtinybę galiu pasakyti dar vienu aspektu. Metus vykdome projektą, ir per juos jau sukruto mūsų jaunieji autoriai. Aštuonioliktus metus dirbu su „Muzikos barais" ir tik dabar balandžio mėnesio numeris, atrodo, bus toks, kokio visada siekėme - randasi daug jaunų žmonių ir tarp rašančiųjų, ir tarp aprašomųjų. Beje, jau metai už straipsnius yra mokami honorarai. O būdavo įvairių periodų. Žinoma, mes visada išgyvendavome todėl, kad turėjome ir turime labai daug bičiulių, bet kai tie bičiuliai gauna dar ir paramą, jaučiasi reikalingi, atsiveria naujų galimybių. Šiandien projektas yra labai didelė paspirtis žurnalo leidybai, ir jeigu ateityje turėtume tokią nors ir nedidelę, bet nuolatinę paramą, galėtume gerinti leidinio kokybę ir planuoti ateitį. Jau pradėjome įvairių miestų muzikos mokyklų stebėseną, pasirodo straipsniai apie jų pasiekimus. Tad galima sakyti, kad mūsų puslapiuose muzikos, bendrojo lavinimo mokyklos netiesiogiai bendrauja, skaitydamos vienos apie kitas. Aš pati su muzikos mokyklomis iki šiol neturėjau glaudesnio ryšio, tad dabar su nuostaba pamačiau, kokie gražūs dalykai ten vyksta. Ir vėlgi - atvažiuoji į šiek tiek didesnį miestą ir matai, kad muzikos mokykla nežino, kas vyksta bendrojo ugdymo mokykloje ir atvirkščiai. Tokio pobūdžio projektai leidžia suartėti. Jeigu Švietimo ir mokslo ministerija manytų, kad tokia veikla reikalinga, galėtų atsirasti dar įdomesnių tęstinių projektų. Beje, ir mane nustebino kai kurių mokyklų įranga - pamokos metu gali imti įrašus iš interneto. Norėčiau pasidžiaugti, kad Meno kūrėjų asociacijos padedami laimėjome projektų konkursą ir gavome lėšų portalo kūrimui. Portale sudėti kūriniai būtų prieinami internetu, todėl nebereikėtų į mokyklas vežiotis laikmenų, reikiamus įrašus čia pat būtų galima pasirinkti pagal klasės poreikius. Būsimame portale turėtų atsirasti bent penki muzikiniai žaidimukai, kad vaikai suprastų, jog ir su muzika galima žaisti, o ne vien tuos „šaudo gaudo" žaidimus.
J. K.: Norėčiau paklausti apie menininkus, kurie dalyvauja tose pamokose. Yra visokių menininkų. Žmogus gali būti labai talentingas, tačiau yra intravertiškas ir neatsiskleidžia, ne kiekvienas turi pedagogo gyslelę, ne kiekvienas gali bendrauti su vaikais ir apskritai su auditorija. Norėčiau paklausti apie sėkmingus atvejus, apie tuos menininkus, kurie rado kontaktą.
K. P.: Mes nė vieno menininko nenuvežėme per prievartą. Visi važiuoja savo noru, vadinasi, įsivaizduoja situaciją, į kurią gali patekti, susidaro pamokos planą, žino, ką kalbės. Sėkmingų atvejų yra labai daug. Mes važiuojame ne vien į lietuviškas mokyklas, bet ir į rusiškas, lenkiškas. Štai poetas Braziūnas nuvažiuoja į Visaginą ir ten labai puikiai bendrauja su rusų mokyklos moksleiviais. Kiekvieną mėnesį vedame po 200 pamokų, tad pasitaiko visokių dalykų - ir kokia nelaimė atsitinka, ir pamoką tenka perkelti. Bet blogų atsiliepimų mums girdėti neteko.
Yra mokyklų, kurios tą pamoką supranta formaliau - atvažiuos menininkas, ką nors papasakos, išvažiuos. Yra mokyklų, kur gyvas kontaktas neužsimezga. Menininkai kalba truputį kitaip nei mokytojai. Mokytojas yra išsiugdęs savo kalbėjimo būdą, jis mokytas metodikos, o menininkui dažnai sunku kontroliuoti laiką ir bendravimą įsprausti į tam tikrą schemą. Bet moksleiviams tas schemos nebuvimas taip pat imponuoja. Be to, mokykloje 8 projekto pamokų yra maža. Bendradarbiavimas turėtų plėstis, darytis glaudesnis. Nesakau, kad menininkus reikia įkinkyti į sunkiai traukiamą švietimo vežimą, bet, kita vertus, menininkas taip pat gauna labai įdomios patirties. Pirmiausia jis pats apie savo kūrybą turi suformuluoti tam tikras tezes, kitas dalykas - jis mato, kaip jį moksleiviai priima, kaip reaguoja, kaip jį supranta. Galbūt tas bendravimas tiesiogiai kūrybos ir neveikia, bet vis tiek menininkui daro tam tikrą poveikį. Jūs sakėte - menininkas intravertiškas. Dažnai jis jaučiasi esąs pasaulio bamba, pats svarbiausias, o čia pamato, kad yra ir kitų žmonių, kad jie galbūt būsimieji jo skaitytojai, klausytojai, paveikslų kontempliuotojai. Taigi dar vienas labai svarbus projekto tikslas - ugdyti būsimą savo auditoriją, savo meno vartotojus. Viešosios informacijos priemonių, įvairių technologijų aplinka nėra palanki meniniam žmogaus ugdymui, todėl visi turime galvoti, ar mus kas nors skaitys po dešimties metų, jau nekalbant po šimto.
A. Ž.-N.: Su vertėja Irena Aleksaite buvom sutarusios, kad ją pavėžėsiu iki Šiaulių, nes keliavome į tą pusę. Važiuodama galvojau: suprantu, apie ką gali kalbėt poetas, literatas, muzikas, bet apie ką šnekės vertėjas - neįsivaizduoju. Ir tik kelionei įpusėjus išdrįsau apie tai paklausti, su didžiausiu įdomumu klausiausi ir grįždama. Tada supranti, kad šiaip ne kiekvienam prireikia susisteminti, ką jis išmano apie savo specialybę, ką veikia, o tokios kelionės priverčia tai padaryti. Mielai pasiskaityčiau knygą, kurioje būtų tokių pamokų santraukų visumą. Turėtume visiems labai įdomią metodinę medžiagą.
Mes tarp muzikų turime daugiausia tokių, kurie, kaip minėjote, nelabai linkę kalbėti, bet nori groti. Mes šitą problemą išsprendėme, mūsų žmonės važiavo taip, kaip jie muzikuoja - ansambliais. Ir tikrai nemanau, kad moksleiviai nusivylė, pavyzdžiui, trio „Kaskados" viešnage: jie turi nuostabią programą, puikiai parengtą edukacinę medžiagą pasakojimui apie tai, ką atlieka. Iš pačių ansamblio narių girdėjau gerus atsiliepimus, jiems puikiai sekėsi mokyklose. Lygiai taip pat buvo ir su Klaipėdos „desantu" - vokalinę, fortepijono ir trimito muziką vienoje pamokoje pristatė trys menininkai.
Būtinai turiu pasakyti apie svarbiausius šio projekto sraigtelius, kurie sugeba viską suvaldyti, - tai Aušrelė Žilinskienė ir Milda Kuculis. Įsivaizduokite, koks jų krūvis - turi žmones suskaičiuoti, surikiuoti, atsiskaityti su agentūromis. Apskaita labai sudėtinga, nekalbant apie viešuosius pirkimus.
N. G.: Pradėjome kalbėti apie problemą, kaip menininkai gali realizuotis. Kartais atrodo, kad mokiniams visiškai nesinori klausytis teorijų apie menininką ir jo veiklą, o pats įdomumas yra išgirsti ar pamatyti, ką jis veikia. Kai vaikai tampa meno dalyviais, kai užsimezga ryšys tarp autoriaus, atlikėjo ir klausytojo, kai ta širdelė pradeda virpėti, gimsta emocija, kai vaikai suvokia, kad menas nėra „apie", kad jis susijęs su emociniu, dvasiniu pasauliu, tada pamoka yra prasminga, daro poveikį. Ir galbūt ne iš karto, galbūt po valandos, po mėnesio, o gal po dešimt metų vaikas prisimins, kad buvo prisilietęs prie meno.
Savo pamokos metu drįsau rodyti savo vaikų kūrinius, ir būtent ten, kur tai buvo padaryta, sulaukė didžiausio susidomėjimo. Mano pirmoji patirtis buvo Kauno J. Naujalio gimnazijoje. Iš pradžių tai buvo siaubų siaubas, man atrodė, kad jie manęs negirdi, nesupranta, jiems visiškai neįdomu. Ir tik tada, kai parodžiau Gedimino Gelgoto ansamblį, jie pradėjo kartu su ansamblio muzika alsuoti, sakė, kad jeigu muzika yra tokia, mes tikrai eisim - mums tai yra įdomu, tai šiuolaikiška, tai apie mus.
Būtent tokie niuansai šiame projekte yra labai svarbūs - kai vaikams leidžiama kartu su menininku piešti, kartu skaityti eiles, kurti muziką. Man atrodo, tai pati didžiausia vertybė. Juolab kad ta auditorija yra labai reikalinga. Juk kaip Čiurlionio meno mokyklos mokytoja galiu pasakyti, kad kontingentas šimtu procentu nukreiptas į užsienį, nes čia mes neturime kur realizuotis kaip menininkai, neturime būtent tos grandies, kuri pasiruošusi mus priimti, išgirsti, suprasti. Tai didžiulė problema, kurią šis projektas sprendžia.
K. P.: Noriu pasakyti, kad tikrai ne vienas tą projektą sugalvojau, be didelės Švietimo ir mokslo ministerijos, kitų mūsų organizacijos narių paramos jis toks nebūtų.
J. K.: Susidarėme neblogą įspūdį, kaip atrodo muzikos pamokos, kaip sekasi poetams, rašytojams rasti kontaktą. Ar Jūs asmeniškai pats vedėte pamokas?
K. P.: Aš tik stebėjau. Rašytojams sekasi gerai, jie pamokas veda įvairiomis formomis. Vienas - kaip dirbtuves, stengiasi pademonstruot įvairesnį požiūrį tiek į tekstus, tiek į vaizdinį jų apipavidalinimą, kiti tradiciškai, kaip susitikimus. Kalba apie savo prozą, poeziją ar vertimus. Rašytojai auditorijai nė kiek ne mažiau įdomūs už muzikus, dailininkus.
Architektai su dideliu pasisekimu moksleiviams dėsto apie architektūrą ir, manau, ne vieną patraukia prie šios specialybės. Visi turi ką parodyti, pasirengia vaizdinę medžiagą, skaidres. Mokyklos neblogai aprūpintos, turi multimediją.
J. K.: Jūs turite metų patirtį su AKIM projektu. Kokios projekto pamokos, kas buvo netikėta, kokias padarėte išvadas, jeigu ateityje pavyktų projektą tęsti? Ar jis integruosis į platesnę veiklą? Ką reikėtų pakeisti, patobulinti?
A. Ž.-N.: Aš derindama savo susitikimus visus įspėdavau, kad kalbėsiu apie operą ir kad jų turėsiu penkias, leisiu pasirinkti. Visur akcentuodavau Verdi „Rigoletą", minėtą lietuviškąją versiją, - mano giliu įsitikinimu, meilės operai pradžiamokslis turi prasidėti būtent lietuviškai. Niekur neskirdavau daugiau nei dviejų susitikimų per dieną, jei vaikai norėtų pasiklausyti ilgiau, nei trunka pamoka.
Mes nuo 2007 m. mėginame per projektus siūlyti, kad videofilmas atsidurtų visuose muzikos kabinetuose, kad mokytojai galėtų dvi valandas skirti šiai puikiai operai - iš esmės trileriui. Noriu pabrėžti, kad kelias iki operos sunkus - ne vien didelis fizinis atstumas iki operos teatro, bet ir žinių trūkumas: kas ta opera, kokia ji kaip žanras. Kai tik pasakai žodį „opera", dažnai stebi atmetimo reakciją, jaunimui atrodo, tarsi tai būtų kažkas iš praeities, kas negali būti įdomu. Bet kai rodydavau ir savo operos, ir Verdi „Rigoleto" fragmentus, vaikai nenorėdavo baigti, prašydavo dar, nes labai gražu. Ir nustemba, kad opera, pasirodo, nieko baisaus. Vadinasi, kažkur yra klaidų - ar vadovėliuose, ar gyvenime, kai pirmą kartą išgirsta ir nesupranta, kas tai ir apie ką. O antro karto gali jau ir nebūti. Manyčiau, tęsiant projektą reikėtų diferencijuoti pamokų trukmę, aš per 45 min. tik supažindindavau su žanru, o giliau pasidomėti opera reikia daugiau laiko.
Ypatinga patirtis man buvo neįgaliųjų mokykloje Vilniuje. Ten supratau tai, ko anksčiau nebuvau mačiusi ir patyrusi. Tai buvo savotiška psichoterapija.
Kai vienas berniukas atėjo į klasę, aš iš karto nevalingai paklausiau mokytojos, ar ji liks, nes viena tikrai nežinočiau, ką daryti. Išsigandau. Tai buvo vaikas, sklidinas agresijos. Mokytoja jį pasisodino šalia savęs į pirmą suolą. Pradžioje jis nevaldė nei judesių, nei žodžių, bet, nepatikėsit, jis pirmasis susižavėjo rodoma medžiaga ir neleisdavo nutraukti. Viešnagė toje mokykloje padarė ypač stiprų emocinį įspūdį. Supratau, kad svarbu buvo ne žinios, aš jų ir nesistengiau perteikti. Stengiausi juos įvesti į tam tikrą būseną, ir vaikams to labai reikėjo. Turint galvoje, kokios šiandien yra galimybės bet kokį žanrą pristatyti patraukliai - įsimeti kompaktinį diską ir gali parodyti bet kokio sudėtingumo veikalą, - labai linkėčiau mums rasti kelius į mokyklas, nes ne kiekvienas muzikos mokytojas gali žinoti pačią patraukliausią informaciją, pateikti ir parodyti pačius sudėtingiausius veikalus.
K. P.: Manau, kiekvienas menininkas norėtų, kad tie susitikimai būtų ilgesni, bet, kaip jau minėjau, mokyklos gyvena savo ritmu. Mokyklos turėtų stengtis kaip nors prisiderinti prie tų susitikimų, pasiruošti jiems. Na, pavyzdžiui, kad ir šiek tiek pakeisti geltonųjų autobusų tvarkaraštį, susitikimus daryti tokiu laiku, kad netrukdytų pamokoms, kad po 45 minučių nenuskambėtų skambutis ir kad vaikai kuo daugiau paimtų iš menininko, kuris yra pasiryžęs duoti.
N. G.: Į „Ąžuolyno" mokyklą Elektrėnuose atvažiavome šiek tiek anksčiau, nei buvo numatyta, ir mums teko laukti tokiame užkampyje prie klasės, kurioje lietuvių kalbos mokytoja Daiva Balčienė, organizavusi mano atvykimą į Elektrėnus, vedė lietuvių kalbos pamoką. Kiek galėjau girdėti iš to užkampio, tai buvo gyvas teatras: ji skaitė eiles, paskui vaikai skaitė, ten buvo tikras menas. Į mano pamoką atėjo kita grupė, bet mokytoja su visais dirba menine linkme, ji mano pamokos temą „Muzikos kalba" tiesiog „įvėlė" į tą audinį, kuris yra tinkamas menui. Ir tai yra labai svarbu.
J. K.: AKIM projektas yra tęstinis, bet turės ir pabaigą. Kiek truks pirmasis etapas, kuriam turite užtikrintą finansavimą?
K. P.: Pirmasis etapas baigsis 2013 m. gruodžio 6 d., o dėl kitų metų jokių garantijų nėra, bet bandom kalbėtis su ŠMM, galbūt projektas bus tęsiamas.
J. K.: To nuoširdžiai linkiu.