DISPUTAI APIE MUZIKĄ IR KULTŪRĄ (8)Lietuvos kultūrinė žiniasklaida: kaip būti?

Publikuota: 2012-07-24 Autorius: MB inf.
DISPUTAI APIE MUZIKĄ IR KULTŪRĄ (8)Lietuvos kultūrinė žiniasklaida: kaip būti?

Žurnalas „Muzikos barai" ir Lietuvos radijo programos „Klasika" laida „Muzikinis pastišas" tęsia Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėms skirtą ciklą. Aštuntosios laidos tema - Lietuvos kultūrinė žiniasklaida, jos situacija, kokybė, sklaida ir finansavimo politika. Diskusijoje dalyvauja Seimo švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys, Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo tarybos pirmininkė Vaiva Žukienė, „Muzikos barų" žurnalo leidėja Audronė Žigaitytė-Nekrošienė ir žurnalistas Laurynas Butkauskas, parengęs diplominį darbą apie muzikinę žiniasklaidą. Diskusijos vedėja - Lietuvos radijo programos „Klasika" projektų vadovė ir Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikologų sekcijos biuro pirmininkė Jūratė Katinaitė.

Jūratė Katinaitė: Mūsų diskusija buvo seniai suplanuota, ketinta aptarti kultūrinės žiniasklaidos kokybę, kiekybę, sklaidą, finansavimą, valstybės ir savivaldybių politiką šiais klausimais. Tačiau rengiant diskusiją iškilo esminė su šia žiniasklaidos rūšimi susijusi problema - nuspręsta reorganizuoti Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą. Pagal parengtus projektus matyti, kad norima smarkiai didinti valdžios ir politikų įtaką skirstant pinigus, tad nuo šios problemos ir pradėsime mūsų disputą.
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas kaip viešoji įstaiga įsteigtas 1996 metais. Fondo dalininkai yra kūrėjų, viešosios informacijos rengėjų ir kitos organizacijos bei institucijos, susijusios su kultūros ir švietimo politika bei veikla. Fondui vadovauja vienuolikos narių taryba, kurią renka visuotinis dalininkų susirinkimas. Pastaruoju metu fondo veikla buvo kritikuojama, esą dalininkai daro įtaką lėšų skirstymui, išvešėjo tarybos narių šališkumas. Esama nemažai tiesos, nes keletą metų buvo atsisakyta ekspertų paslaugų, todėl sustiprėjo tarybos narių įtaka, kilo grėsmė nešališkumui. Pernai, protestuodami prieš ankstesnio pirmininko vadovavimo stilių, atsistatydino keli tarybos nariai. Šiemet veikia nauja taryba, kuriai vadovauja ponia Vaiva Žukienė, mūsų diskusijos dalyvė, tad pirmiausia klausimas Jums: ar naujoji taryba išmoko pamokas ir jau gali vykdyti skaidrią finansavimo politiką, ar vis dėlto, Jūsų akimis, yra sisteminių klaidų ir galbūt reikėtų keisti įstatus ar kokiu kitokiu būdu reformuotis ir siekti skaidrumo?
Vaiva Žukienė: Aš manau, kad sisteminių klaidų turbūt yra pačiuose teisės aktuose, tarp jų ir Visuomenės informavimo įstatyme, kuris daug kartų keistas (konkrečiai straipsnis dėl Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo), tačiau visos pertvarkos buvo laikinos ir iš esmės kosmetinės. Nors fondas pagal savo misiją turėtų būti vienas pagrindinių kultūrinės žiniasklaidos rėmėjų, atlikti kultūrinės žiniasklaidos analizę ir teikti savo išvadas bei pastabas Vyriausybei ir Seimui, vis dėlto šito nedarė, nes buvo skiriamos labai mažos sumos kultūrinei žiniasklaidai remti. Manau, kad norint vykdyti kokią nors valstybės pavestą funkciją, pirmiausia valstybė turėtų kitaip į tai žiūrėti ir skirti kitokias lėšas.
J. K.: Kaip galėtumėte pakomentuoti teisės aktų projektus, kuriuose numatyta reformuoti fondą?
V. Ž.: Kultūros ministro įsakymu buvo sukurta darbo grupė prie Kultūros ministerijos, jai vadovavo tuometinė viceministrė N. Laužikienė. Ministerija neslėpė, kad ji norėtų, jog fondas būtų biudžetinė įstaiga. Tačiau darbo grupėje suderinome pozicijas ir parengėme projektą, pagal kurį fondas lieka viešoji įstaiga, tik gerokai reformuojamas. Kai projektas buvo pristatytas Seime, kažkodėl nuspręsta, kad fondas turi tapti biudžetine įstaiga. Darbo grupės nariams buvo ganėtinai nejauku, nes prie minėto projekto dirbta ne vieną mėnesį. Keista situacija: Kultūros ministerijos atstovai dalyvauja darbo grupėje, bet vėliau to projekto atsisako ir kuria kitą, su niekuo, išskyrus pačią ministeriją, nederinamą projektą.

J. K.: Jau pats metas į mūsų diskusiją įsitraukti pašnekovui telefonu - Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkui Valentinui Stundžiui. Norėčiau paklausti: Jūsų vadovaujamas komitetas svarstė minėtus fondo veiklos reorganizavimo modelius. Siūlote keisti fondo juridinį statusą - iš viešosios įstaigos jis pertvarkomas į biudžetinę, vadinasi, fondo savininke tampa valstybė, o valdymas perduodamas Kultūros ministerijai ir taip susilpninamas nevyriausybinių organizacijų balsas. Kokios šių siūlymų priežastys?

Valentinas Stundys: Komitetui svarstant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo ataskaitas kasmet būdavo diskutuojama, išsakoma pastabų dėl jo veiklos, siūloma daryti tam tikrus keitimus siekiant efektyvesnio, atviresnio, viešesnio, skaidresnio lėšų naudojimo. Pagaliau ir Valstybės kontrolė yra fiksavusi tuos pačius dalykus, todėl iš tų diskusijų ir kilo iniciatyva, skatinanti Kultūros ministeriją rengti Visuomenės informavimo įstatymo pataisas, susitarti dėl Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo veiklos modelio bei dėl Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos statuso ir veiklos modelio. Kultūros ministerija pristatė darbo grupės rezultatą komitetui, mes svarstėme, diskutavome dalyvaujant daugeliui kultūros lauko atstovų. Buvo siūlymų pateikti kitokį veikimo modelį, taip atsirado alternatyva - biudžetinė įstaiga, kurios veikla būtų grindžiama šiek tiek kitokiais principais. Komitetas po diskusijos balsavo ir apsisprendė, kad reikia radikalesnės reformos, suprantant, jog šitas fondas yra vienintelis instrumentas šviečiamajai kultūrinei žiniasklaidai remti. Kito valstybė neturi, todėl jis turi veikti suprantamai, efektyviai ir viešai. Ir dar vienas dalykas, kurį turiu pasakyti: taip, tam tikri pirminiai įstatymo pataisos apmatai jau yra, tačiau paskutiniame komiteto posėdyje buvo sutarta, kad diskusija keliama į rudenį tam, kad nebūtų inkriminuojama, jog kažkas kažką daro slaptai, po stalu ar panašiai. Rudenį ta diskusija bus tęsiama.
J. K.: Kaip supratau, Jūs asmeniškai labiau simpatizuojate tam projektui, kuriame kalbama apie pavaldumą Kultūros ministerijai... Ką reiškia „reikia radikalesnės reformos"?
V. S.: Radikalumas reikštų labai paprastą dalyką: viešoji įstaiga valdoma kelių dalininkų, atstovaujančių įvairioms asociacijoms. Į viešumą buvo iškilusių nemažai istorijų, na, kad dalininkai dalijasi ir pasidalija. Prislopo ekspertinė funkcija, galų gale Kultūros ministeriją pasiekdavo nusiskundimai, kad stinga skaidrumo ir aiškumo. Dėl to ir kilo radikalesnės reformos idėja, ta mintis nuskambėjo iš pačių kultūrinės žiniasklaidos, kultūrinių organizacijų atstovų. Tai nėra mano žinia ar mano pozicija. O jei klaustumėte mano pozicijos, tai ji labai paprasta: turi būti aiškus, skaidrus, suprantamas mechanizmas, kuris nekeltų jokių abejonių, kuris leistų išvengti privačiųjų ir viešųjų interesų konflikto galimybės, būtų labai aiškiai laikomasi nešališkumo ir konfidencialumo principų. Šito dabartinis teisinis reglamentavimas ir pats fondo veikimas iš tikrųjų neleidžia garantuoti. Dalininkų principas sudaro galimybes ginti tik savo lauką, o norima padaryti atviresnį ir viešesnį mechanizmą.
J. K.: Mūsų studijoje yra fondo tarybos pirmininkė Vaiva Žukienė, ji nori Jums replikuoti.
V. Ž.: Kaip sakė komiteto pirmininkas V. Stundys, visuomeninės organizacijos kartu su Kultūros ministerija nori padaryti tvarką. Tai aš noriu paklausti, kas trukdė ministerijai daryti tą tvarką būnant fondo dalininke? Ji matė visą situaciją iš vidaus, ji galėjo nebūti stebėtoja, bet stebėtojos poziciją pasirinko pati. Tad nenorėčiau sutikti, kad Kultūros ministerija neturėjo galimybių, nežinojo. Jeigu buvo pastabų ir priekaištų, ji galėjo reaguoti ir kaip dalininkė, ir kaip valstybės įgaliota institucija kultūros srityje. Pažiūrėkite fondo ataskaitas: ministerija, kaip dalininkė, toms ataskaitoms neprieštaraudavo, balsuojant susilaikydavo. Tai kokia čia pozicija?
V. S.: Atkreipsiu dėmesį, kad ministerija yra viena iš daugelio dalininkų, kaip valstybės institucija - vos ne vienintelė, na dar Švietimo ministerija. Bet dominuoja kiti dalininkai ir, be abejo, jų balsas lemiamas.
J. K.: Bet juk buvo galima neleisti fondo dalininkams sukompromituoti fondo, buvo galima valstybei įsikišti daug anksčiau, o ne laukti...
V. S.: Ministerija tą ir daro. Kiekvienais metais ji turėdavo tam tikrų pastabų, o dabar pereinama prie tam tikro veiksmo - tai ir yra jos reakcija. Jei ministerijos atstovai balsuojant dėl tam tikrų sprendimų susilaikydavo, tai, kaip suprantu, reikšdavo jų abejonę. Bet apie tai turi kalbėti ministerijos žmonės, komitetas su fondo vidine veikla jokio ryšio neturėjo ir į tą veiklą niekados nesikišo.
V. Ž.: Kai buvo labai sunki situacija, kada prieš pusantrų metų atsistatydino keturi tarybos nariai, manėme, jog ministerija palaikys labai drąsų tų tarybos narių žingsnį (jie, ko gero, apsipyko ir su savo kolegomis iš kitų kūrybinių sąjungų), bet ministerija gražiai pasėdėjo, patylėjo ir nieko nedarė. Tai man tikrai labai keista. Aš mažiausiai suinteresuota, nes neatstovauju kūrybinei sąjungai. Bet manau, kad Kultūros ministerija tokiu savo neveiklumu ir privedė prie revoliucijų.
V. S.: Jei diskusijoje dalyvauja Kultūros ministerijos atstovai, tai jie turėtų savo poziciją ir pasakyti. Taip, mes žinome tą situaciją, puikiai suprantame, kad ten sprendžia dalininkai ir jų sprendimas yra lemiamas. Sakyčiau, mums nereikėtų gręžiotis atgal, juk puikiai žinom, kad prieš metus kitus padėtis buvo įtempta, nepasitenkinimas išsiveržė į viešumą, bet dabar, kai imamasi tam tikrų veiksmų, vėl kyla pasipriešinimas. Bet iš karto noriu pasakyti, kad jei svarstomas kitas, radikalesnis modelis, tai nereiškia, jog jis ir bus priimtas. Rudens diskusijų, klausymų metu išryškės aiškesnė nuostata, ar fondas galėtų likti viešoji įstaiga, bet tada būtina stiprinti ekspertinį vertinimą, išgryninti funkcijas, ar pasirinktinas kitas variantas. Nes viešumoje būta ir siūlymų Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą integruoti į Kultūros tarybos veiklą. Taigi dar radikalesnis siūlymas. Bet komitetas, priminsiu gerbiamai Vaivai, tam nepritarė, manė, kad reikia išsaugoti instrumentą, kuris labai svarbus remiant tam tikrus prioritetinius projektus, reikalingus visuomenės švietimui.
J. K.: Jei teisingai supratome, rudenį grįšite prie šio klausimo ir į diskusijas įtrauksite visuomenę, taip pat ir suinteresuotą žiniasklaidą?
V. S.: Ir dabar tie, kurie domisi komiteto veikla, šiose diskusijose dalyvavo. Po tam tikro vasaros atokvėpio jos bus tęsiamos, tad laukime rudens su geromis idėjomis, konstruktyviais siūlymais tam, kad fondo veikla būtų atvira, skaidri, suprantama, aktyvi ir pasiektų tikslą, dėl kurio fondas yra įsteigtas, jam skiriami mokesčių mokėtojų pinigai.

J. K.: Kalbame apie finansavimo modelius, tačiau žiniasklaida daugiau veikiama paties finansavimo kiekio, t. y. kiek valstybė gali ja pasirūpinti, o ne kokiais būdais. Čia jau šiek tiek kitas dalykas. Mes žinome, kad visi kultūriniai spaudos leidiniai, radijo ir televizijos laidos, kurias remia šis fondas, gauna labai nedideles subsidijas, iš kurių bando išgyventi ir vykdyti savo veiklą. Ir vis dėlto norėčiau paklausti, kaip šiais laikais, antrajame dvidešimt pirmojo amžiaus dešimtmetyje, suvokiate kokybės ir kiekybės santykį? Gerai prisimename, kad buvo metas, kai reikėjo kuo daugiau nišinių leidinių, Sąjūdžio laikai, kai buvo atgaivinti beveik visi pirmosios nepriklausomybės laikotarpio leidiniai, atsirado daug naujų. Visiems reikėjo labai daug kultūrinių žinių, nes sovietmečiu kultūrinė žiniasklaida buvo revizuojama, peržiūrima, kultūros istorija apskritai nebuvo nagrinėjama. Tačiau dabar gyvename visai kitokiais laikais, pirmiausia - interneto laikais. Kaip jums atrodo, turint būtent tiek milijonų, kiek valstybė skiria kultūros žiniasklaidai remti, kaip pasiekti geresnę kokybę? O gal ji pakankama?
Audronė Žigaitytė-Nekrošienė: Kiekvienu iš pateiktų klausimų galima būtų kalbėti bent po pusvalandį. Ir vis dėlto pirmiausia norėčiau grįžti prie finansavimo reformos. Nors atstovauju Lietuvos muzikų sąjungai, SRTRF dalininkais mes tapome tik nuo šių (2012) metų. Tad visų minėtų dalykų  - ką reiškia dalyvauti tarybos veikloje, ką reiškia turėti savo atstovą, kuris galėtų ginti konkrečius interesus - tikrai nežinau. Problemą matyčiau ne struktūroje. Struktūrą visuomet galima pakoreguoti taip, kad niekam nekiltų klausimų dėl skaidrumo. Problemą matyčiau kur kas siauresnę - ją lemia asmenybės, temperamentų skirtumai, negebėjimas susikalbėti. Situacija keistai kartojasi skirtinguose Kultūros ministerijos padaliniuose. Tad - kas galėtų paneigti, - kad įvykęs konfliktas galėjo būti ir užsakytas... Principingas, jaunas, kūrybingas, plačiai kūrėjų interesus suvokiantis SRTRF tarybos pirmininkas kam nors galėjo ir neįtikti, ir nepatikti. Juk būtent tuo pačiu metu Kultūros ministerija ir iškėlė fondo reorganizacijos klausimus. O gal reikėjo tiesiog peržiūrėti, kokią misiją turėtų atlikti šio fondo finansuojama spauda? Čia turėčiau grįžti prie lėšų kiekio. „Muzikos barai" visuomet buvo tarp tų nepatenkintų leidėjų, nes niekuomet negavo lėšų tiek, kiek reikėtų pagal leidybai numatytus procentus, kad būtų užtikrintas bent leidinio egzistavimas. „Muzikos barai" turėtų (ir galėtų) išeiti kas mėnesį - tuomet leidinys būtų aktualus, patrauklus, reguliariai apžvelgiantis gausius muzikos įvykius. Visi žinome muzikinių renginių gausą, mūsų atlikėjų pajėgumą. Tačiau prarandama ne mažiau svarbi proceso dalis - renginių kokybės stebėsena. „Muzikos barai" galėtų ją užtikrinti. Prisitaikydami prie nepakankamo finansavimo netgi sumanėme internetinį dienoraštį, tačiau ir ši mūsų siūloma veiklos forma nesulaukia ekspertų palankumo. Pagaliau, suvokdami, kad jaunimą nuo mažų dienų reikia pratinti orientuotis kultūros vertybėse, sumanėme leidinio priedą vaikams ir jaunimui „Muzikos bareliai", bet ir čia tai gaudami minimalią paramą, tai vėl nesulaukdami supratimo, nebeužtikriname leidinuko periodiškumo. Taigi, neretai problemų kyla ne dėl fondo lėšų kiekio, bet greičiau dėl nesusikalbėjimo. Kad ir kokį puikų žurnalą leistume (priminsiu - iš kultūrininkų vieninteliai „Muzikos barus" leidžiame su Lietuvos atlikėjų kompaktinėmis plokštelėmis), jo finansavimas nesikeičia, nors mokesčiai ir leidybos sąnaudos per pastarąjį dešimtmetį smarkiai padidėjo. Kadangi pagal ekspertų išvadas nejaučiame savo darbo vertės, pritariu ankstesniam SRTRF tarybos pirmininkui, kad ekspertavimas nebūtinas. Beje, SRTRF veiklos pradžioje, 1997 metais, dalyvavau leidėjų susibūrime, kuriame, regis, buvo ir tarybos narių. Tąsyk diskutavome, kalbėjome apie savo leidinių vizijas: kas turėtų būti, kas ir kaip galėtų būti... „Muzikos barai" sukūrė tam tikrą egzistavimo fenomeną: neturime nei redakcijos, nei etatinių darbuotojų - nieko neturime, bet turime leidinį. Todėl juokauju, kad tai pats virtualiausias realus leidinys Lietuvoje.

Kalbant apie kokybę, visą laiką norisi, kad jei turi viziją, jei suvoki misiją, turėtum turėti ir galimybę bent kartą sumanymą įgyvendinti taip, kaip įsivaizduoji. Štai šiandien daugelis susiduriame su europiniais projektais, ir niekaip nesuprantu, kodėl, regis, tokie paprasti lėšų skirstymo principai neįgyvendinami nei SRTRF, nei KRF veikloje. Europiniame projekte iš karto žinome, į kokią sumą pretenduojame ir kokia nuosavo indėlio dalis privalės būti. Ir jeigu jau projektas gauna finansavimą, tai lėšų ir skiriama tiek, kiek prašoma. Taigi ir manyčiau, kad ne SRTRF struktūrą reikia keisti, o finansavimo taisykles. Ir nusprendus, kad tam tikri leidiniai būtini, skirti jiems egzistavimą užtikrinantį finansavimą, žinoma, tuomet reikalauti ir kokybės, ir patrauklumo, ir skaitytojų dėmesio rodiklių.

J. K.: Kaip suprantu, Jūs, Audrone, manytumėte, kad turėtų būti sąrašas prioritetinių leidinių, kurie privalo būti remiami, jie būtų nekonkursiniai. Tačiau realybė yra tokia, kad pirmajam fondo konkursui buvo pateikti 106 prašymai, o praeitais metais - penkis kartus daugiau, 520. Pinigų yra tiek, kiek yra, mokesčiai auga, kas turi redakcijas, kas jų neturi - visi nori išgyventi, tad ar iš tikrųjų reikia atskirti pagrindinius leidinius, kurie privalo būti finansuojami, ir galbūt net nustatyti, kiek jie gali būti finansuojami, o visi kiti tarsi patektų į tam tikrą antrinį sąrašą - tegu ten ir varžosi. Tokie dalykai aktualūs ir Kultūros rėmimo fondui.
A. Ž-N.: Norėčiau patikslinti. Puiku, kad SRTRF remia kultūros projektus regioninėje žiniasklaidoje. Tačiau ar galime lyginti komercinius dienraščius ir kultūros skiltis juose su „Kultūros barais" ar „Literatūra ir menu" - pastarieji neturi kito šanso išlikti...
J. K.: Apie tai ir kalbame: ar reikia, kad viskas išliktų, ar Lietuvai reikia tiek leidinių, tiek nacionalinių ir regioninių kultūros almanachų - ketvirtinių, pusmetinių, metinių? Yra milžiniškas kiekis spaudos, bet visiems jiems stinga skaitytojų.
Laurynas Butkauskas: Turbūt visi sutinka, kad žmones reikia šviesti. O daugiausia šviečiama per kultūrinę spaudą. Kas yra Delfi, lrytas.lt? Jų pirmuosiuose puslapiuose skelbiama žinia, kad, pavyzdžiui, smuikininkė griežė lakuotais nagais. Galbūt tam tikrai kategorijai žmonių tai ir įdomu...

J. K.: Savo kultūriniame leidinyje jūs aprašykite, kaip ji griežė, bet klausimas, kiek leidinys turi skaitytojų, kaip jis juos pasiekia, ar bibliotekos jį prenumeruoja. Galbūt čia labiau fundamentiniai klausimai...
L. B.: Taip, ta problema visada egzistavo. Kultūrinė spauda niekada neturėjo ir neturės labai daug skaitytojų. Žinoma, jei tokių žurnalų būtų daug, jei ant viršelio būtų Merūnas, gal kas nors ir įsigytų tą leidinį kioske. „Muzikos barų" dėl lėšų stygiaus dešimt metų negalėjome nusipirkti spaudos kioskuose. Tai ir yra problema - leidinių yra, o negalime jų pasiekti, sužinoti apie juos.
A. Ž-N.: Beje, pardavinėti „Muzikos barus" atsisakėme, kai už tai pradėti imti mokesčiai, kai prekybininkai nebegrąžindavo neišparduotų egzempliorių. Išgyvenome labai sunkius laikus. O štai šį mėnesį grįžome į spaudos kioskus...
L. B.: Taigi ir turime užburtą ratą: jeigu mes nešviečiame žmonių, jie nežino, kas yra gerai, kas yra tikroji kultūra. O kadangi negauname reikiamo finansavimo, kad galėtume išeiti į rinką, tai atsiranda spragų ir jaunų žmonių auklėjime. Dabar žurnalą imta platinti mokyklose.
A. Ž-N.: Noriu pabrėžti, kad šiandien labai daug akmenų skrieja į kūrybinių sąjungų daržą. Manau, visiškai nepelnytai. Nes kūrybinėse sąjungose - juokais net formulę išvedžiau - susitelkia tie, kurie „netelpa" į biudžetinės organizacijos ar įstaigos veiklą. Tuomet visuomeniniais pagrindais, aukodami savo laisvą laiką, buriamės tam, kad dalintumėmės patirtimi, nuomonėmis. Jutome, kad buvo siekta kūrybines sąjungas supriešinti per netolygų finansavimą. Praėję metai Meno kūrėjų asociacijai buvo labai sunkūs ir atsakingi kaip tik dėl finansavimo. Bet sugebėjome dar labiau susitelkti, nesusipriešinti.

Dar norėčiau užbaigti ankstesnę savo mintį dėl stebėsenos ir revizavimo. Juk galėtume kalbėti apie visas sritis: kiek teatrų galėtų Lietuva išlaikyti, kad jų biudžetas būtų ne ties skurdo riba, kiek leidinių galėtų būti... 1999 metais apsilankiau tuometinio Seimo Pirmininko Vytauto Landsbergio kabinete su drastišku siūlymu-sąmata: už tiek lėšų, kiek tada SRTRF jų skirdavo visai kultūrinei spaudai, leisti storą „glamūrinį" kultūros savaitraštį.
Tada pasirodė „glamūriniai" leidiniai „Ieva", „Cosmopolitan", „Laima", ėjo savaitiniai žurnalai „Veidas", „Ekstra"... Tad ir pasiūliau viziją pagal „Veido" analogiją: vienas kultūrinis savaitinis leidinys, sutelkiantis visą tuo metu finansuojamą kultūrinę žiniasklaidą...

V. Ž.: Aš manau, kad tos reformos turėtų prasidėti ne nuo teisinio statuso keitimo, o nuo fondo veiklos turinio. Fondas gana suvaržytas, jau nekalbant apie pinigus. Rengiamas vienas konkursas, yra šešios programos. Mano nuomone, būtų daug kūrybiškiau ir daug geriau tiek turinio, tiek konkurencijos prasme rengti teminius konkursus. Taip matytųsi, kas reikalinga Lietuvai. Neseniai vyko antrasis tautinės tapatybės konkursas, galbūt reikia kaip tik tokių konkursų. Gal trūksta konkrečios srities leidinių, gal internetinės žiniasklaidos, gal kuriuose nors regionuose apskritai trūksta leidinių. O dabar, kaip minėta, bendras konkursas, šešios programos, Vyriausybė paskirsto, kiek kuriai programai turi tekti pinigų. Tai yra banalus ir kultūrai menkai naudingas sprendimas.

Dėl ilgalaikių projektų. Prieš keletą metų buvo taip, kad kai kurie leidiniai galėjo pretenduoti į trejų metų finansavimą, buvo tarsi ilgalaikė investicija. Aš manau, kad tai labai teisinga, tokį finansavimo būdą reikėtų tęsti. Bet esu prieš elitinio sąrašo sudarymą, nes ilgam užsitikrinus duonos kąsnį, panaikinus konkurencijos dvasią, nieko gera nebus. Naują konkursą rengti kas trejus metus - su tuo sutikčiau.
J. K.: Norėčiau kreiptis į jaunosios kartos atstovą kolegą Lauryną Butkauską. Visi jūsų kartos žmonės kompiuterizuoti, visi jie internautai. Kokia Jūsų pozicija dėl popierinės spaudos, ir ne vien kultūrinės? Juk prognozuojama, kad popierinė žiniasklaida išnyks. Tačiau yra tam tikrų vietų, pavyzdžiui, oro uostų laukiamosios salės, kur popierinis leidinys visada bus didžiausias privalumas. Ar jūs kada nors esate prenumeravęs „Septynias meno dienas" ar „Literatūrą ir meną"?

L. B.: Dažniausiai aš juos pirkdavau. Prenumeruodavo senelis, mama. Man krito į akis toks faktas: pasak tyrimų, 2032 metais pasaulyje turėtų išnykti visi spausdintiniai dienraščiai. Tai - dviprasmis dalykas. Anksčiau spaudos funkcija buvo pranešti naujienas, tačiau šiandien viską galima rasti internete. Dabar viskas turi krypti į kitą pusę, turi atsirasti analitinė spauda. Turėtume rašyti, ne kad vakar kas nors koncertavo, bet kaip ir kodėl koncertavo. Turi būti analizė, turi keistis metodai. Tačiau yra ir kita medalio pusė - internete straipsniai prapuola naujienų gausybėje. Didesnis straipsnis populiariame portale pabūna dieną dvi ir dingsta, jį pakeičia kiti. Žinoma, jį galima rasti, tačiau jau reikia ieškoti. O leidinį pasiimi ir randi visą to meto istoriją, aktualijas.
J. K.: Norėčiau pateikti du požiūrius: neseniai vienoje radijo laidoje diskutuojant apie literatūros kritikos situaciją Lietuvoje literatūrologas Laimantas Jonušys, teigė, kad Lietuva turi keturis kultūros savaitraščius, tačiau neturi tiek literatūrologų, kurie visus tuos leidinius kas savaitę užpildytų kokybiškais kritikos tekstais. Vadinasi, tai lemia atsitiktinių ar prastokų kritikos tekstų sklaidą. Pridursiu kaip muzikologė, kad mūsų bendruomenė, palyginti su literatų bendruomene, yra visai mažytė, muzikos kritika užsiima vos keli asmenys. Teatro, dailės, literatūros kritikų yra kur kas daugiau, tačiau būtent literatūros kritikas kelia šią problemą. Teatro kritikas Vaidas Jauniškis mano, kad vis dėlto didesnė problema yra pačių redakcijų požiūris: didesnė joms skirtų subsidijų dalis tenka popierinei spaudai, redakcijų išlaikymui, nelieka pinigų kokybiškiems tekstams užsakyti, o profesorius už 50 litų straipsnio nerašys. Tuomet savaitraščius užtvindo studentų arba labai jaunų kritikų balsai, rodomas iškreiptas vaizdas. Kur vis dėlto pirminė problema? Ar silpna kritika menkina pačios žiniasklaidos kokybę, ar silpna žiniasklaida negali užtikrinti geros kokybės?
A. Ž.-N: Jaučiu, kad klausimas tiesiai man. Ketverius metus buvau dienraščio apžvalgininkė, tas laikas, 1992-1995 metai, buvo labai įdomus, dienraščiai finansiškai klestėjo. Taigi turėjau gerą papildomo darbo vietą, galėdavau išvažiuoti į komandiruotę užsienyje, man buvo leidžiama spausdinti tiek, kiek muzikos temomis galėjau parašyti. Dienraštis pasitikėjo mano nuomone ir gynė ją, t. y. užtikrino man nepriklausomo kritiko apžvalgininko statusą. Šiandien Lietuvoje tai nerealu. O Europoje ir pasaulyje yra istoriškai susiformavęs standartas: dienraščiai išlaiko muzikos kritiką apžvalgininką. Tokių kritikų esu sutikusi Šveicarijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje  - jie orūs, geidžiami, jie renkasi, apie ką rašyti, o kas nevertas jų dėmesio, vien jų buvimas koncerte pakelia renginio prestižą. Ir jų nenupirksi, nes jiems svarbus geras vardas. Šiandien aš pati svajočiau apie tokį darbą ir mielai rašyčiau apžvalgą tiesiai iš koncerto į leidinio maketą, kad ryte jau galima būtų perskaityti vertinimą... Ir jeigu po tokį kritiką turėtų visi nacionaliniai dienraščiai, tarp jų būtų natūrali konkurencija, nuomonių skirtumas ne tik domintų, bet ir ugdytų skaitytoją. O jau savaitraščiuose ar teminiuose leidiniuose galėtų būti išsamesnių kultūrologinių publikacijų.
J. K.: Jūs sakote, kad Lietuvoje tai niekam nerūpi. Rūpi, nes visų sričių menininkai skanduoja, kad trūksta arba išvis nėra meno kritikos.
A. Ž-N.: Ne skanduočių reikia, o biudžeto. Pavyzdžiui, „Muzikos barai" negali nė vienam žmogui užtikrinti nuolatinį atlyginimą ir moralinę apsaugą - nepriklausomybę.
J. K.: Taip, patyręs kritikas turi gauti adekvatų atlygį. Pavyzdžiui, kaip finansų analitikas už savo apžvalgą, kuri, beje nėra tiek rizikinga kaip meno kritiko apžvalga, nes kritikas gali susilaukti grasinimų, patekti į konfliktines situacijas, o finansų apžvalgininkai rašydami straipsnius užsiima futurologija... Tai nėra konfliktiškas santykis su tam tikra auditorijos ar skaitytojų dalimi.
A. Ž-N.: Beje, prognozuoti įdomu ir mene. Stebėjau dar moksleivį Andrių Žlabį, turiu visą ciklą jam skirtų straipsnių „Respublikoje". Džiaugiuosi, kad visos prognozės pasitvirtino. Beje, būtent tokios galimybės sudomina ir mūsų jaunuosius apžvalgininkus. Tačiau jie turi ieškotis išgyvenimą užtikrinančių darbų ir rašiniai muzikos temomis tampa tik laisvalaikio užsiėmimu.
J. K.: Jūs iškėlėte labai svarbų klausimą dėl dienraščių kultūrinės nišos. Tai pasakytina, žinoma, ir apie internetinę žiniasklaidą. Didysis Lietuvos dienraštis kurį laiką turėjo solidų meno savaitraštį, jame buvo daug kritikos, o dabar ji visai sunykusi. Lietuvos dienraščiuose beveik neliko kultūrai skirtų puslapių. Vaiva, norėčiau kreiptis į jus kaip į SRTRF tarybos pirmininkę: ar galima politiniais sprendimais išplėsti fondo tarybos galias, kad fondas galėtų inicijuoti, pavyzdžiui, bendradarbiavimo su dienraščiais projektus. Juk mes jų nepriversime užsakinėti solidžių kultūrinių tekstų, nes jie kultūrininkams nenori mokėti tiek, kiek moka politikams ar finansų ekspertams.
Į pokalbį įsiterpia radijo klausytoja Danutė: Pritariu Audronei Žigaitytei, kad turėtų būti elitinių kultūros, muzikos leidinių, su kurių pagalba eilinis skaitytojas galėtų orientuotis niekalo jūroje. Kaip jaunam žmogui išsirinkti renginį, susiorientuoti jų gausybėje? Beje, turėčiau priekaištų ir mano mėgstamai „Klasikos" programai: vienas ir tas pats skamba eteryje, jau žinau, kas po ko bus. Buvo M. K. Čiurlionio metai, Šarūnas Nakas tokias puikias paskaitas skaitė, kur jos išspausdintos, kur jas rasti?
A. Ž.-N.: „Muzikos baruose" tikrai rasite - spausdinome...
Klausytojas Arvydas: Norėčiau paryškinti pažangią ir perspektyvią diskusijos narių mintį dėl elitinių leidinių, tik nevadinčiau jų elitiniais, ta prasmė pas mus yra iškreipta. Turiu omenyje solidžius, perspektyvius leidinius, ir sunku būtų įsivaizduoti, kad jie suprastėtų ar jų leidyba nutrūktų. Iš muzikos srities konkrečiai įvardinčiau „Muzikos barus". Juos leidžia Muzikų sąjunga, jie atitinka daugelio kūrybinių, meninių, muzikinių susivienijimų interesus. Tačiau greta to mes matome, kad kai kuriuos leidinius finansuoja pati įstaiga, netgi biudžetinė. Pavyzdžiui, Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras leidžia žurnalą „Bravissimo". Reikia įvertinti leidinių naudingumo koeficientą.
J. K.: Ponas Arvydas užsiminė, kad reikalingas elitinis sąrašas. O gal būtų geriau, jei kultūrinė žiniasklaida būtų nepriklausoma ir daugiau atspindėtų kultūrinio gyvenimo įvairovę?
O dabar grįžtu prie ponios Vaivos. Turiu klausimą apie dienraščius ir jų kultūros politiką, kurios iš esmės nėra. Ji sunyko, nors dar Sąjūdžio metais ir nepriklausomybės pradžioje pagrindiniai Lietuvos dienraščiai kultūrai skirdavo dėmesio, galėdavome rasti daug recenzijų. O dabar liko tik žinutės.
V. Ž.: Taip, tai tarsi užburtas ratas. Kaip kolegos minėjo, nelabai gerai, kad projektai atsiduria komerciniuose leidiniuose. Kita vertus, kultūrinės žiniasklaidos tiražai labai menki, labai daug pinigų atitenka platinimui, t. y. Lietuvos paštui, pardavinėjant leidinius spaudos kioskuose atsiranda dar kitokių sunkumų. Taigi situacija tokia: komercinių leidinių neremiame, o kultūrinių leidinių ypač menkas biudžetas, menkas tiražas, ribota sklaida. Kaip sakiau, jei į fondą žiūrėtume plačiau - kaip į tam tikrą instrumentą, padedantį įgyvendinti valstybės kultūros politiką, tai tie konkursai galėtų būti įvairūs, pavyzdžiui, teatro kritikos straipsnių užsakymas. Manau, kad pertvarka būtina, tačiau ji neturi būti suprimityvinta - padarome iš fondo biudžetinę įstaigą, o jau tada viskas išsispręs savaime. Taip nebus.
A. Ž-N.: Valstybės yra pasakyta A - kad tie leidiniai reikalingi, bet nepasakyta B, t. y. nepasirūpinta, kad jie pasiektų tuos, apie kuriuos valstybė svajoja kaip apie laisvus kūrybingus piliečius. Pavyzdžiui, gerai žinau Prancūzijos pavyzdį: ten kultūriniai leidiniai užsakomi mokykloms, aukštosioms mokykloms, bibliotekoms. Taigi ne tik leidybai, bet ir leidinių sklaidai yra skiriamas finansavimas. Taikant panašią patirtį ir Lietuvoje, būtų didesni tiražai, prenumeratos lėšos padengtų spaudos sąnaudas, o projektinio finansavimo lėšos galėtų būti skiriamos autoriams. Esu skaičiavusi - turėdamas 5000 prenumeratorių leidinys išsilaikytų. Kukliai, bet išsilaikytų.
V. Ž.: Norėčiau pridurti, kad ši problema egzistavo ilgą laiką. Fondo siūlymu konkurso nuostatai buvo pataisyti, dalis pinigų skiriama prenumeratai. Beje, kodėl Švietimo ministerija, fondo dalininkė, negalėtų dalies lėšų skirti mokykloms, kad šios užsisakytų kultūrinių leidinių? Šiandien nėra sistemos, ir tvirtinti, jog kūrybinės sąjungos pasiskyrė pinigų sau - neteisinga. Dvi ministerijos galėjo seniai kelti šiuos klausimus. O dabar išeina taip, kad mes turime ginti fondą dėl to, ko nepadarė ministerijos.
J. K.: Reziumuodama galėčiau pasakyti, kad tai, apie ką mes kalbame, yra ir politikos, ir mažos šalies problema. Audrone, jūs sakėte, kad jeigu žurnalo tiražas būtų 5000 egzempliorių, nebereikėtų su ištiesta ranka prašyti valstybės subsidijų. Tačiau kaimyninėje Lenkijoje, kur dėl didelio gyventojų skaičiaus visai kitoks mokesčių surinkimas ir kitoks institucijų finansavimas, yra tik trys muzikiniai žurnalai... Norėčiau, kad jaunasis kolega, kuris domėjosi užsienio kultūrine žiniasklaida, pakomentuotų šį faktą.
L. B.: Pavyzdžiui, Latvijoje ir Estijoje yra po vieną tokį leidinį: Latvijoje „Mūzikas Saule", Estijoje - „Muusika". Jie rašo ne tik apie akademinę muziką, teatrų spektaklius, bet ir apie populiariąją, džiazo muziką. Viskas viename, jiems to vieno leidinio visiškai užtenka. Manau, kad ir Lietuvai tai būtų puiki išeitis: turėti vieną gerą elitinį leidinį, kuriame būtų viskas ir kokybiška.
A. Ž-N.: Beje, „Mūzikas Saule" atsirado vėliau nei „Muzikos barai". Man teko bendrauti su Latvijos leidinio redaktore. 2001 metais leidiniui buvo skirta 60000 eurų, „Muzikos barams" - 60000 litų.
J. K.: Nors Lietuva pirmoji iš Baltijos šalių paskelbė nepriklausomybę, bet mes kažkodėl visur atsiliekame. Net ir Kultūros rėmimo fondas iš alkoholio akcizo sulaukė vos 1%, Latvijoje - 2%, o Estijoje - net 3%. Tačiau tikėkimės, kad politiniai procesai judės ir Lietuvoje, kultūros žiniasklaidos finansavimas gerės ir mes turėsime šviesesnę situaciją.
Dėkoju visiems dalyvavusiems diskusijoje.

Komentarai