Du koncertai – viena refleksija

Daugiau kaip prieš 400 metų įkurta Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčia (tiesa, dabartinį pavidalą įgavusi XVIII a. dėka žymaus architekto Jono Kristupo Glaubico) jau bemaž du dešimtmečius tarnauja sostinės kultūros reikmėms kaip koncertų salė.

Pianistas Vytis Šakūras pastaraisiais metais dažniau koncertuoja užsienyje, todėl nenuostabu, kad jo ir kvarteto „Mettis“ (Kostas Tumosa, Bernaras Petrauskas, Tomas Petrikis, Rokas Vaitkevičius) pasirodymas lapkričio 16-ąją Šv. Kotrynos bažnyčioje subūrė daug klausytojų. Unikaliam koncertui atlikėjai pasirinko šiuolaikinių vokiečių kilmės brito Maxo Richterio ir vokiečio Sveno Helbigo kūrybą. Abu kompozitoriai atstovauja neoklasicistinį-neoromantinį minimalizmą, todėl koncerte atliktas nedidelės apimties tonalias kompozicijos atlikėjai logiškai sujungė į konceptualią ir stilistiškai vientisą kompoziciją, pavadintą „Istorijos“. Šios programinės idėjos autorius – pianistas Vytis Šakūras. Visas koncertas nuskambėjo kaip atskirų, bet kažkuo giminingų kinematografiškų istorijų vėrinys. Pramaišiui programoje išdėstytas M. Richterio ir S. Helbigo kompozicijas vykusiai apjungė ir tembriškai bei dramaturgiškai papildė kvarteto altininko Tomo Petrikio sukurtos garsinės elektroninės instaliacijos. Jos skambėjo publikai pradėjus rinktis į salę ir sukūrė savitą laukimo atmosferą, tarsi perkeliančią klausytojus iš urbanistinio šurmulio į meditatyvią erdvę. Mano įsitikinimu, garsinės instaliacijos įprasmino šią programą, nes be šių instaliacijų kompozicijos skambėtų kaip foninė muzika, pavyzdžiui – meditacijos metu.

Dar sovietiniais laikais būta idėjų (o gal ir planų?) vietoje Šv. Kotrynos bažnyčios patalpose buvusio Dailės muziejaus sandėlio įkurdinti kamerinės ir vargonų muzikos salę, kuriai net buvo sugalvotas turėjo sąlyginis pavadinimas „Didžioji baroko salė“, turint omeny tam tikrą analogiją, kai anuomet dabartinėje Šv. Kryžiaus (Bonifratų) bažnyčioje veikė Filharmonijos administruojama „Mažoji baroko salė“, kur vykdavo kameriniai ir vargonų muzikos koncertai. Kokia ten bebūtų istorija, abi šventovės, kaip ir dauguma bažnyčių, pasižymi puikia akustika, idealiai tinkančia kamerinei ir vargonų muzikai. Šv. Kotrynos bažnyčioje 2006 metais įkūrus koncertų salę, čia vyksta labai įvairių žanrų koncertai ir renginiai – nuo klasikos iki popso, tačiau pastarojo meto tendencijos byloja, kad dominuoja labiau pramoginiai žanrai. Galbūt tai lemia, kad koncertai yra mikrofonizuojami, net ir tie, kuriuose instrumentai ar vokalas gali skambėti nestiprinant mikrofonais ir garsiakalbiais pilnavertiškai dėl labai dėkingos bažnyčios akustikos. Kuomet tradiciniai akustiniai instrumentai, kaip ir minėtame koncerte, yra mikrofonizuojami, tokioje erdvėje kyla tam tikra akustinė „konkurencija“ tarp natūralaus akustinio instrumento skambėjimo ir to, kas sklinda iš garsiakalbių. Mano klausai tai yra panašiai nepriimtina kaip ir kokio nors mcdonaldo greitmaistis – daug kečupo, majonezo ir t.t., daug garso, daug aido, tačiau subtilūs dalykai – natūralūs akustiniai „poskoniai“ niveliuojami. Taip nutiko lapkričio 16-ąją, tą patį įspūdį patyriau ir lapkričio 19-ąją pianisto Vytauto Straižio ir dainininkės Godos Yorke (Goda Sasnauskaitė) koncerte, kur skambėjo džiazo standartai. Pirmuoju atveju manau, kad kvarteto ir fortepijono galima buvo ir nemikrofonizuoti arba tai daryti kur kas subtiliau, nei buvo padaryta, nes tam nepakanka vien gerai valdyti įgarsinimo techniką, reikia labiau lavinti ir jautrinti klausą. Antruoju atveju lyg būtų natūralu, kad džiazo vokalas yra mikrofonizuojamas (net ir bažnyčios akustikoje), tačiau čia jau kyla iššūkiai tiek garso režisieriui tiek pačiai vokalistei akustiškai subalanasuoti visą vokalo linija. Tiek Vytautas Straižys, tiek Godo Yorke yra ryškūs, talentingi muzikai atlikėjai ir kūrėjai, su savitomis istorijomis, savitu stiliui ir maniera. Vien fortepijono virtuozo Vytauto Straižio rengiami namų koncertai yra absoliučiai unikalus kultūrinis reiškinys. Godos vokalas yra tikrai išskirtinis, kurio unikalumą ir ekspresiją galima lyginti su natūraliu, nešlifuotu deimantu, tačiau šioje akustikoje jos vokalo linija liko nesubalansuota tarp didelių dinaminių amplitudžių, dėl ko protarpiai klausyti buvo tiesiog „kančia“. Dar vienas akustinis „trigeris“ – nuo pat Šv. Kotrynos bažnyčios-salės atidarymo tarnaujantis koncertinis rojalis „PETROF“, kažkada atidarant salę ir perkant atrinktas Maestro Petro Geniušo. Nežinau, ar nūnai Petras Geniušas seniai skambino šiuo fortepijonu, nežinau kas ir kaip šiandien prižiūri šį instrumentą, tačiau, nors šis gamintojas patenka į geriausiųjų fortepijonų gamintojų prekių ženklų 10-tuką , šiandien šioje salėje grojantys muzikantai nusipelno ženkliai kokybiškesnio instrumento. Šiandien Vilniaus miestas yra tikrai ekonomiškai pajėgus (negaliu susilaikyti nepaminėjęs stadiono istorijos peripetijų) skirti bent 150 tūkst. eurų naujo koncertinio instrumento įsigijimui Šv. Kotrynos salei, nes tai yra Sostinės prestižo klausimas ir jei miesto sprendimų priėmėjai ir atsakingi miesto vadovai to nesuvokia, tai jie turėtų tiesiog iškeliauti į gilią praeitį ir užmarštį. Gimtasis Vilnius turi gerą kultūrinę erdvę, tam kad ji taptų išties puikia, reikia daugiau ambicijos, profesionalaus požiūrio ir ....jautresnės bei labiau išlavintos klausos.