Du mūsų didieji NĖRĖJAI ir viena nedidelė
Potencialūs skaitytojai ir skaitytojos, šis tekstas nėra apie mezgimą. Tiesa, kai per galvą verčiamės, bandydami tenkinti geometrine progresija augantį naujumo poreikį, parodyti pasirinktus veikiančiuosius asmenis netikėtose terpėse ir situacijose, atsirastų norinčių pristatyti gyvą muzikos klasiką su virbalais rankose ar atrasti senokai mus palikusio pripažinto dailininko siuvinius kryželiu. Kuo didesnis netikėtumas – tuo stipresnis susidomėjimas, o su juo - ir visų naudų viršūnėje karaliaujantis komercinis efektas ar vartotojiškas afektas.
Čia ne apie tai. Tada apie ką? Apie kultūros integralumą, eilinės atminties reikšmę ir individualų švenčių formatą. Pripažįstu - pasisakymas taip pat ne visai baltas ir pūkuotas anksčiau išdėstytų teiginių kontekste.
Bet pabandykime pasikalbėti paprastais žodžiais ir priimtinu tonu. Pradėkime nuo straipsnio pavadinimo. Jį nulėmė epifanijos formatu atskriejęs prisiminimas apie Pascal Lainé romaną „Nėrėja“ (V., „Vaga“, 1992) ir dviejų didžiųjų mūsų kultūros grandų - kompozitoriaus Felikso Bajoro ir scenografo Liudo Truikio, kurių skirtingo metų svorio jubiliejus minėjome 2024-ųjų rudenį, kalendoriaus ir asmeninių aplinkybių nulemtas sugretinimo poreikis.
Abu jie panirę į savojo kūrybos audinio nėrimą. Muziko Felikso Bajoro opusai man artimi ne tik tobulai nušlifuoto garso, pašaukto veikti žodžio grynumu, bet ir aiškia kūrinių erdvine struktūra. Dailininko Liudo Truikio scenografija, vitražai skamba kaip muzika, sulydo jo pamėgtų operų,apglėbtų sakralinių skliautų garsus ir vaizdinius į subalansuotą, jo žodžiais tariant, kosminę lygsvarą atitinkančią meno galią.
Ypač branginu šių šiek tiek gyvajame laike prasilenkusių menininkų tarpusavio „susinėrimą“. Ir lietuvišką žodį muzikos instrumentu padaręs Feliksas Bajoras, ir Rytų kultūrai atsivėręs Liudas Truikys abu savo kūrybos pirmapradžiu šaltiniu pripažįsta lietuviškojo identiteto šaknyną. Per jį šie kūrėjai išeina į platųjį pasaulį, prisistato – be didesnio palaikymo iš šalies – patys, yra vis geriau matomi ir, tikiu, laiko nenugalimi. Juos vienija autentiško mosto jėga, tvirtai į gimtą žemę atremtos kojos, šviesi galva, nepaliekanti vietos nudrengtų tiesų kartojimo tinguliui.
Peržvelgiau, ką apie vieną ir kitą rašė profesionalai. Kaip matote iš anksčiau išdėstytų teiginių, man pavyko nuvyti išsišokėlės epiteto baimę. Permąsčiau, ką galvoju jaučiu, prisiliesdama prie jų kūrybos kaip klausytoja, žiūrovė. Svarbus yra muzikologų, menotyrininkų žvilgsnis į kūrėją, bet kūrinių gyvastį, tęstinumą labai didele dalimi lemia kintantis šiai kūrybai neabejingų žmonių srautas. Esu to srauto dalis. Vadinasi, turiu teisę kalbėti. Norėčiau girdėti ir kitus. Kalbėtis. Susikalbėti. Taip suvokiu horizontalųjį kultūros dėmenį. Jame taip pat vyksta nėrimo – judėjimo pirmyn, sugrįžimo atgal per „sukabinančią“ pynę, kartojimų, netikėtų posūkių - procesas.
Šiuo metu dažnokai girdžiu viešumoje, kad meną reikia ne suprasti, o pajausti. Vis dėlto esu teigiančių, kad autorius nusipelno bent bandymo būti suprastu, ne tik išjaustu, pusėje, Neneigiu jausmo, emocijos svarbos, tik be gilesnio autoriaus idėjos supratimo kūrėjo ir jo darbo rezultato priėmėjo santykis įgauna gan iškreiptą vaizdą, kartais skatina nepagrįstą pretenziją į savotišką „bendraautorystę“. Genijų surastų sprendinių, idėjų, motyvų „perkūrimas“, atrodo, krinta į tikrojo kūrybingumo trąšos ištroškusią dirvą, tampa jaunatviškų žaidimų arena, kuri ima balansuoti tarp išradingumo ir plagijato ribos.
Tad dar kartą priminsiu, patikslinsiu į viešą erdvę transliuojamą savo klausimą - ko nerandu ( o gal nesugebu surasti) profesionalių vertintojų darbuose? Ir kol kas sau priskirtiną atsakymą - sąsajų tarp atskirų kūrėjų daugiasluoksnio įprasminimo. Išties, kritikos gamintojų, kūrybos vertintojų spausdintų ir apdovanotų monografijų sąrašuose vyrauja pavieniams kūrėjams skirtos temos. Toks jau gyvenimo paradoksas. Visi skubame, bet į svarbių dalykų lauką orientuotų rezultatų reikia laukti ilgokai, o kartais ir labai ilgai. Kitavertus, skubantieji sako, kad į kultūros įvykius taip pat reikia reaguoti greitai, minčiai talpiu, bet fiziškai glaustu turiniu, pageidautina - sensacingai. To laukia dauguma paklausiausios medijų dienotvarkės išmuštruotų vartotojų, noriai moko komunikacijos teoretikai ir nerangiai bando prisitaikyti praktikai.
Taip jau susiklostė, kad esu abiejų didžiųjų mūsų kultūros grandų - 2024-ųjų jubiliatų - amžininkė. Natūralu, turiu ir pluoštelį su šiais kūrėjais susijusių atsiminimų. Pasidalinsiu. Vienu atveju iš tolimesnės perspektyvos, kitu – iš arčiau.
Liudą Truikį ir jo gyvenimo mūzą dainininkę Marijoną Rakauskaitę išvydau vyresniųjų klasių mokinės, studentės akimis. Tuo metu gyvenau Kaune, Miško gatvėje. Namas, kuriame gyveno mano šeima, buvo netoli Vytauto ir Miško gatvių kampo. Čia pat ir mano lankyta mokykla – tuometinė IV vidurinė. Tarp mokytojų, kurie tuo metu dirbo mokykloje – daug ryškių asmenybių: Sorbonos universitetą baigęs matematikas, kuris, beje subūrė ir mokyklos pučiamųjų orkestrą, pasižymėjusį tuo, kad grojo puikiai. Tiesa, retai kada laimėdavo konkursuose, nes grojo per tyliai, suprask – muzikaliai. Vokiečių mokytojas mus išmokė puikios tos kalbos tarties (ja stebėjosi ir mano kolegos stažuočių, projektinės veiklos Vokietijos universitetuose metu). Jis išmokė ir šokti Vienos valsą, motyvuodamas būtinybe, išėjus į žmones, ne tik savai mokyklai, bet ir savam kraštui gėdos nepadaryti. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja giliai įterpė taisyklingą lietuvišką žodį į mūsų jaunatviškus protus ir širdis. Jai aš dėkinga, kad gerokai vėliau, išgirdusi F.Bajoro Sakmių siuitą, atliekamą G.Kaukaitės, galėjau taip stipriai ir pajusti, ir suprasti šio kūrinio grožį ir jėgą.
O tada, ankstyvosios jaunystės metais, mokykla, šeimos kultūrinis laukas padėjo išskirti iš aplinkos tai, į ką buvo verta atsigręžti. Ir atsigręždavau į du dažnai Vytauto prospektą ties Miško gatve kertančius vyresnio amžiaus ponus - pasipuošusį juoda berete elegantišką ūsočių ir geltonos it kanarėlė spalvos galvos apdangalu ir geltonomis puskojinėmis išsiskiriančią moterį. Jie kryptingai judėdavo – vis tuo pačiu ritmu – ( kaip vėliau paaiškėjo) Fryko gatvės, kur buvo jų namai, link. Kelias ėjo per buvusias kapines, po kurio laiko tapusias Ramybės parku. Žvilgsnis matė jų išorinį pasitempimą, bet mintis teisingai fiksavo dvasinę harmoniją, paslaptingos, bet reikšmingos misijos buvimą. Susidurdavom su šia pora ir Kauno muzikiniame teatre. Atmenu, sėdėjom vienoje ložėje. Truikiai – pirmoje eilėje. Ant aksomo atkaltės, ložės pirmos eilės atbrailos – Marijonos Rakauskaitės gausiai žiedais papuoštos, gražiai vystančios, nervingos rankos. Ir tylūs, bet visiems girdimi žodžiai:“Liuduti, jei Violeta ( o tada rodė „Traviatą“) vėl nepaims tos svarbiosios aukštos natos – išeisim.“ Ir išėjo – tiksliai tada, kaip ir buvo žadėta.
F. Bajorą menu Vilniuje šiandieninėms mano akims jauną – tarp trisdešimt penkerių – keturiasdešimties. Buvome visi drauge akademiniame, bet privačiame vakarėlyje, į kurį kompozitorius atkako su trilitriniu stiklainiu gėlo vandens iš Antakalnio šaltinio .Buvo šmaikštus, gal net kandus. Nemažai kalbėjo. Sakė, kad kalba tik pajutęs užsitęsusią pauzę ne fizine, o turinio prasme. Tuometinis mokslo ir meno žmonių ratas mėgo realų bendravimą. Telefonų virtualybės priespaudos dar nebuvo, susitikdavome „persipinančiose“ kompanijose ne taip ir retai. Susitikimus „papuošdavo“ ir šmaikščiai ekstravagantiški F. Bajoro posakiai ar veiksmai. Bet geriausiai liko įstrigusios jo repeticijos su G. Kaukaite, vykusios tuometinės Konservatorijos Centriniuose rūmuose. Atsiradau ten, nes turėjau dalykinių reikalų tame pastate, pakvietė muzikologė O.Narbutienė. Tos repeticijos metu iš pradžių mačiau kaprizingą kūrėją, o jai besibaigiant – besąlygiškai savo darbo kokybei atsidavusius du žmones – kūrėją ir atlikėją. Čia stabtelėsiu, Prisiminimų, galinčių tapti istorijomis turiu. Bet juos – ypač iš gilesnio asmeninio klodo – noriu pasilikti sau.
Ir prisiminimų pabaigai – dar keli štrichai apie atmintį. Iš patirties žinau, kad žmogaus nueitam keliui perkopus pusę amžiaus ar dar laiptu kitu daugiau, atmintis pradeda siūlyti savo scenarijus – ką prisiminti, ką užmiršti, ką pakartoti. Sėkmės atveju viešoji atmintis turi tinkamai veikiančius institucinius mechanizmus. Šie daugiau ar mažiau „suvirpina“ privataus lauko atmintį. – atskirų žmonių ar jų grupių. Tačiau kultūrinės atminties tęstinumui, iš dabarties į ateitį nukreiptam vektoriui kaip oras reikalinga pavienių žmonių savivoka savajam kultūros aruode, jo pastangos nešti žinią tolyn – per save, savo artimą aplinką. Žodžiu, švęsti savo kultūrą – su supratingu džiaugsmu.
Kokio dar savo anonsuoto pažado neįvykdžiau? Iš „operos“ apie šventes. Žinia, 2024-jų jubiliejų kalendoriuje spalio 7-oji – kompozitoriaus Felikso Bajoro 90 - mečio, o spalio 10-oji – scenografo Liudo Truikio 120-ojo jubiliejaus diena. Šiandien kiekviena proga, nuspaudę virtualios paieškos klavišą, gauname gausybę paiešką lyg ir atitinkančių detalių. Taip jau įpratome, kad susipainioja rimta ir komiška, įsimintina ir ir trumpalaikiška. Neabejoju, kažkas spalio 1 švenčia kavos dieną, o spalio 10 - košės. Dėl skonio nesiginčijama. O štai dėl kultūros – verta.
Mūsų visų dideliam džiaugsmui minėtos dvi jubiliejinės datos žėrėjo ne tik kalendoriuje, bet ir realiame gyvenime. Felikso Bajoro 90-metis nuvilnijo iškiliais muzikiniais įvykiais, dalyvaujant pačiam Maestro. Liudo Truikio 120-ųjų gimimo metinių proga buvo jo gyvenimui ir darbams plačiai atvertos M.K. Čiurlionio muziejaus durys į jo jubiliejinę parodą Kaune, o Vilniuje – į Nacionalinę konferenciją Lietuvos Teatro, muzikos ir kino muziejuje. Tad laiku ir iš esmės prisilietė prie kalendoriaus gausus būrys kultūros darbininkų. Štai jums ir tas viešas kontekstas, fizinė pasiūla asmeninėms šių įvykių auditorijos šventėms. Išsilenkdama nuorodų į auditorijas, statistinių faktų, apsiribosiu tuo, į ką ir kreipiu tamstų dėmesį. Kai kam, tarp jų ir man, šių jubiliejų minėjimas tapo internalizuota – paprastai tariant, mano asmenine- švente. Buvimo savoj kultūroj, su gelminiais lietuvių kultūros žmonėmis, džiaugsmu ir pasididžiavimu. Buvau beveik visuose F.Bajoro jubiliejiniuose renginiuose – keturiuose. Specialiai važiavau į Kauną susitikti su L.Truikio dvasia jo parodoje „Menas kaip auka kosmoso lygsvarai“. Švenčiau, vėl išgyvendama jų viešumai pateiktą meną, perpindama pertraukose ar tarp renginių savais autentiškais prisiminimais, eidama jų pamėgtais fiziniais takais, dairydamasi į jų gyventų namų langus. Džiaugiausi, ,kad ir Vilniuje, ir Kaune, žvelgdama į šių puikių miestų namų frontonus, žengdama per gatves, atpažįstu čia gyvenusių, gyvenančių kūrėjų žingsnių aidą, jaučiu jų dvasią. Taip suprantu miestą mieste.