"Duo Andersson" koncertas Muzikos magijos klube. Vytauto Germanavičiaus kūrinio "Akustiniai šokiai" premjera

Dviejų publikos jau pamėgtų jaunųjų muzikantų, Julijos ir Pauliaus Anderssonų, dueto gyvenime ir scenoje, kelias tik prasideda: jie kaip jaunas duetas „Duo Andersson“ neseniai grįžo iš pirmųjų sėkmingų gastrolių po Europą. Daug kas jų gyvenime yra pirmą kartą: ir koncertas jaukioje Muzikos magijos salytėje, ir pirmasis ten pagriežtas jiems dedikuotas kūrinys. Ir aš duetą išgirdau pirmąkart, nors anksčiau girdėjau jų kamerinį muzikavimą įvairiomis sudėtimis su kitais muzikantais.

Vakaro programa sudėtingumo prasme augo. Skambėjo trys Antóno Garcia Abrilio pjesės smuikui ir fortepijonui, trumpos, charakteringos ir su ispaniškomis gaidelėmis; paskutinis Claude Debussy kūrinys, sonata smuikui ir fortepijonui L 140 (1917), kurioje pavargęs nuo karo kompozitorius kreipė žvilgsnį į praeitį; Vytauto Germanavičiaus „Akustinių šokių“ premjera ir nuostabioji Cézaro Franko Sonata smuikui ir fortepijonui. I d. Allegretto ben moderato žavėjo skaidria lyrika, II d. Allegro perteikė sujaudintus, tačiau saikingus jausmus; joje atsiskleidė gražus pianisto garso tembras, kuris niekur, net forte vietose, nevirto per garsiu ar per šiurkščiu. III d. Recitativo-Fantasia, poetinis šedevras, buvo persmelktas ilgesio ir švelnumo; smuikininkė griežė ir jautriai, ir muzikaliai. IV d. Allegretto poco mosso vėl sugrąžino į gyvą, bet ramią pasakojimo tėkmę, išsiliejančią į plačias kulminacijas.

Žinoma, vakaro intriga buvo naujasis Vytauto Germanavičiaus kūrinys, kuris pareikalavo didelio susitelkimo ir precizikos naudojant štrichus – smuiko pizzicato-ricochet‘o, tremolo, fortepijono diatoninį ir chromatinį glissando, smulkią techniką ir pan. Dėl salės mažumo ir sugeriamo garso gal ir nebuvo galima išgirsti viso grožio ir sumanyto „akustiškumo“, tačiau kitur, pavyzdžiui, lapkričio 12 dieną koncerto Kauno filharmonijos Mažojoje salėje metu akustiniai efektai, pasak Germanavičiaus, buvo labai įspūdingi. Ta proga ir kalbiname patį kompozitorių.

Kodėl kūrinys vadinasi „Akustiniai šokiai“?

Pati idėja buvo sukurti klasikinį šokį panaudojant visai kitas garso išgavimo priemones. Tarkim, pirmoje dalyje fortepijono partijoje yra melodija, primenanti argentinietišką tango, tik smuiko štrichas pakeičia ją ir melodijos kaip ir nesigirdi; viso kūrinio trijose dalyse eksponuojami vienos melodijos fragmentai. Trečia dalis jungia visas ankstesnėse dalyse naudotas faktūras ir instrumentų garso išgavimo technikas. Dabar elektronika madinga. Mano idėja buvo atskleisti kitų instrumentų tembrus per akustiką. Pavyzdžiui, antroje dalyje fortepijonas pedalu išgauna skirtingus obertonus. Taip pat salės akustika labai svarbi, ji turi būti ne per sausa, erdvi, nes reikia aido, kad girdėtųsi obertonai. Svarbi pati pastato architektūra, nes muzikos instrumentais išgaunama garso bangų sąveika sklinda pasirinktais pastato architektūros paviršiais, o klausytojas įtraukiamas į kuriamą garso tembrų spektaklį.

Kaip Anderssonai priėmė partitūrą?

Įdomiausia, kad jie viską patys perprato. Be repeticijų kūrinys skambėjo Olandijoje, Italijoje ir Lenkijoje, ir pagaliau Lietuvoje jį išgirdęs supratau, kad jie groja taip, kaip aš norėjau – ir nuotaika, ir štrichų pritaikymu.

Taigi pastabų turėjote nedaug?

Smuiko partija sudėtinga. Julija man reikiamus štrichus „išrankiojo“ iš partitūros. Aišku, kūrinį galima sugroti ir kitaip, klasikine forma, kaip ką tik girdėtą XIX a. klasiką. O iš „Duo Andersson“ gavau man reikiamą rezultatą.

Tu mane suintrigavai, nes aš negirdėjau ne tik klasikos, o girdėjau kažką visai nauja, ir dar bandau atrasti tam žodį...

Pradžioj kūrinys priminė naujojo sudėtingumo stilių ir man tapo aišku, kad jis nesugrojamas taip, kaip parašyta. Tokiu atveju atlikėjas kiekvieną kartą išsirenka, ką jis gros tuo momentu, ir kažką praleidžia. Todėl palengvinau fortepijono partiją. Galbtūt tai yra eksperimentalizmas, bet jau viskas išeksperimentuota, visos priemonės. Dabar yra daug visokių technikų. Aš paprastai negalvoju, kokiu stiliumi rašau. Todėl sakyčiau, kad yra muzikinis tekstas, kuris išreiškiamas garso tembrų pagalba. O reziumuojant,“ Akustiniai šokiai“ – kūrinys, sukurtas tik akustiniams instrumentams, kurių pagalba galima išgauti daug įvairesnę garso tembrų paletę, nenaudojant elektroninių garso išgavimo technologijų.

Žinodama, jog Vytautas Germanavičius yra menotyros mokslų daktaras, ypač besidomintis lietuvių tradicine muzika ir daug rašantis tradiciniams instrumentams, pacituosiu šiame kontekste reikšmingą ištraukėlę iš kūrinio anotacijos: „Kūrybinė technologija – kūrinyje panaudojami lietuvių tradicinių (folk) dermių akustinių struktūrų analizės rezultatai. Pirmos dalies kūrinio motyvai formuojami kaip lietuvių medinių trimitų ansamblio dermės nuo fis, įvedant papildomus garsus variantais. Antroje dalyje įvedami mikrotonai su pažeminta kvinta, kas būdinga mediniams trimitų ansambliams, ir II ar III laipsnio žeminimas būdinga monodijoms, panaudojami įvairūs jų variantai trečioje dalyje.“ Štai čia, tuose lietuviškų dermių akustinių struktūrų atšvaituose, matyt ir slypi raktas į tą mano išgirstą naujumą ir sunkiai įvardijamą poveikį, už kurį turėtume būti dėkingi didelei Vytauto Germanavičiaus meilei gelminėms senosioms mūsų tautos muzikinėms apraiškoms, entuziastingam jų studijavimui ir aktualizavimui. Ši plotmė tokia sudėtinga, jog gali būti lyginama su indų šruti mikrotonine sistema ir kitomis specifinėmis muzikinėmis kategorijomis. Sąsajas vertėtų atidžiau patyrinėti.

***

„Duo Andersson“ – daug žadantis jaunų profesionalų duetas, kuriam būdingas geras vienas kito girdėjimas ir garsinis balansas, tikras muzikavimas kartu. Ansamblinis muzikavimas reikalauja didelės kantrybės ir prisitaikymo, tačiau esant vieningam kvėpavimui ir bendramintiškumui, dirbant kryptingai ir nuolat, galima pasiekti labai daug ir sukurti savitą atlikimo „markę“, išskiriančią duetą iš kitų. Jau dabar akivaizdu, kad muzikantai geba pasiekti išbaigtą rezultatą vien gera mokykla ir instrumento įvalda, ir regisi, kad jų muzikinis skonis krypsta į apgaulingą paprastumą, arba tokių išraiškos priemonių pasirinkimą, kuris užtikrina optimalų taupumą. Kitais žodžiais, tai būtų ne išorinių efektų vaikymasis, bet skverbimasis gilyn į mintį, prasmę, subtilybes – sferą, kurioje, pasak Heinricho G. Neuhauso, prasideda tasai stebuklingas „vos-vos“. Tai – aukšto lygmens požymis, paprastai atsirandantis ir atsiskleidžiantis su branda. Dar jis būna įgimtas kaip ir vidinis inteligentiškumas...

Kadangi tiek Julijos, tiek Pauliaus muzikinė dienotvarkė labai intensyvi, o repertuaras ir grojamų kūrinių apimtys auga dideliais greičiais, tikimės ateityje „Duo Andersson“ išgirsti su solidžiomis programomis pagrindinėse Lietuvos scenose. O tuo tarpu norėčiau abiems palinkėti sėkmingo solistinio kelio.

2024 m. gruodžio 6 d.