Dvasinių aukštybių link nesparnuotai...

Gidonas Kremeris. Nesparnuoti žodžiai. Vilnius: R. Paknio leidykla, Paliesiaus dvaras, 2023, – p. 69

Gidonas Kremeris (g. 1947) – vienas žymiausių šių laikų smuikininkų, dirigentų, pelnęs daugybę pasaulinių apdovanojimų. Vokiečių kilmės latvių muzikos meno asmenybė, seniausiai pranokusi vienos šalies, erdvinį vienos kultūros lauką, tai – tikrąja prasme kosmopolitas, ką atspindi ir puikiausiai įprasmina itin platus grojamos muzikos repertuaras, kuriame sutelpa skirtingų epochų įvairių kompozitorių parašyti kūriniai, o taip pat labai žymi atida šiuolaikinei muzikai, dabarties autoriams, išskambant tai ir taip, kuo ir kaip gyvename mes, kas pajaučiama ir kaip išjaučiama šiandiena ateičiai.

Kremeris 1981-aisiais Austrijoje, Lockenhause, įkūrė kamerinės muzikos festivalį; 1996-aisiais įkūrė ir iki šiol tebevadovauja kameriniam orkestrui Kremerata Baltica, su kuriuo gastroliuoja po visą pasaulį, dažnai lankosi Lietuvoje, atlieka itin sudėtingas programas, bendradarbiauja su skirtingais muzikais ir, galima sakyti, yra neprilygstami ir nepranokstami, jei tik muziką įmanu (į)vertinti tiksliai ir teisingai, objektyviai. Vis dėlto, sakytina, visi vertinimai yra subjektyvūs ir kiekvienam asmeniškai teisingi. Ši mintis tiesiogiai siejasi, veda straipsnio objekto link.

Gidonas Kremeris 2020-aisiais–2021-aisiais, kada žmonija daugiau mažiau visuotinai išgyveno Covid-19 viruso sukeltą pasaulinę pandemiją ir jos lemtus įvairius įprastos kasdienybės ribojimus, rašė ne publikavimui – galbūt vien tik sau įvairaus pobūdžio mintis. Veikiausiai, kaip dauguma meno asmenybių, Kremeris veda – daugiau mažiau kasdienį – dienoraštį, tai suponuoja ankščiau išleistos knygos: Vaikystės šukės (Kindheitssplitter 1993), Obertonai (Obertöne 1997), Tarp pasaulių (Zwischen Welten 2003), Pakeliui (Ceļā 2017), Laiškai jaunam pianistui (Lettres à une jeune pianiste 2012, vokiečių kalba 2013). Polinkis fiksuoti mintis yra labai svarbus, netgi būtinas kuriančiam žmogui, idant būtų sustabdoma bent akimirkai minčių tėkmė, kad sraute išsigrynintų esminės prasmės. Būtent apie tai ir toks yra dvikalbis leidinys Nesparnuoti žodžiai (iš rusų kalbos vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė; redaktorė Audra Kairienė; išleista Paliesiaus dvaro iniciatyva).

Sakytina, jog pandemija, sustabdžiusi ar bent jau šiek tiek pristabdžiusi tą nepaliaujamą bėgsmą šiuolaikybėje, pasitarnavo – padovanojo galimybę ne vienam mūsų reflektuoti save, gyvenimą, pačią būtį sau ir savyje – kas esi? kaip, su kuo ir kodėl esi? „Susižavėjimas, pareigingumas, baimė, meilė – / šie jausmai žengia ranka rankon. Tad kyla klausimas: / kieno gi rankose esam mes patys?! // Kokia sąlygiška žemiškų emocijų simbolika... / Tai, ką viduje patiriam, ir yra nežemiška?“ 2020 m. vasaris, Sietlas (p. 3)

Knygos viršelis (dailininkas Izaokas Zibucas) pats savaime byloja, jog leidinys vienu ar kitu būdu yra susijęs su muzika, šiuo atveju būdas – labai tiesioginis: autorius – smuikininkas, dirigentas, tad, nors jo tekstuose kalbama-mąstoma ne vien tik apie muziką, tačiau ji – neabejotina dominantė.

Knyga pradedama Nesparnuotu pasakojimu, kuris, manytina, ne tik perteikia pandeminio meto tikrovę, bet leidžia labai artimai pažinti, kaip gyvena muzikos meno asmenybės, labai daug laiko praleidžiančios pasaulinėse gastrolėse, nuolat keliaujančios iš vienos šalies į kitą ir nori nenori tiesiog savaime pasmerktos amžinai vienatvei. Apie tai Kremeris kal̃ba labai lengvai, rodos, vos paliesdamas stryku stygas, ir pasakojimo smuikas skamba – minimalistine raiška išsakomos giliaprasmės mintys, kurios tiesiog beribiškai talpios: „Nesparnuotas pasakojimas // Vėl vienas / Vadinasi, laisvas! Ne! Vienišas? / O ką tada tau reiškia – būti laisvam? // Taigi: / Lėktuve – vienas. / Miuncheno oro uoste – vienas (tiesa, pasitiko vairuotojas). / Automobilyje – vienas. / Viešbučio kambaryje – vienas. / Restorane vakarieniauju – vienas. / Tada kambaryje prie mako – vienas. / Nesusisiekiu skaipu. Vatsapą nusiunčiau. / Likau vienas. / Miegojau – vienas. / Pabudau vienas – ir ketvirtą, ir pusę šešių, ir...??? / Nesikėliau, kaip įprastai, pasnūduriavau iki aštuntos. / Vienas. / Nusimaudžiau po dušu – vienas. / Supratau, kad viešbutis – įprasti mano namai. Vienas. / Nusileidau pusryčių prašmatniame viešbutyje. / Aplink – jokio žmogaus. Aš su kauke. Vienas. / Atsisėdau prie stalo, nusiėmiau kaukę, apsižvalgau – vienas. / Atėjo padavėja ir lyg pionierių stovykloje raportavo, kad bufete, kuris skirtas gal penkiasdešimčiai žmonių, privalau dėvėti ne tik kaukę, bet ir... mūvėti specialias perregimas plastikines pirštines. / Paklausiau. Vienas. / Sumečiau, kad patiekti pusryčiai man visiškai netinka (nieko panašaus į dietą), bes valgyti norėjos. / Pasimaitinau, prie stalo vienas pats sėdėdamas. / Grįžau į dar nesutvarkytą kambarį. / Sėdau prie kompiuterio. Vienas. / Rašau dabar tau. // VIENAS!“ (p. 5)

Vienatvės pajautą ir muziko nepriklausomą vienišumą vizualiai perteikia katiniškos leidinio iliustracijos, jų autorius – Sandro Kancheli.

Dienų įrašuose neretai mintys tarpusavyje nėra susijusios. Tai fragmentai – mintis aplankė, praskriejo, buvo sugauta, užfiksuota ir atsivėrė erdvė kitai, naujai, tad ir cituojant pasirinkta dažnu atveju neskaidyti vienos dienos įrašų, idant būtų atspindėta pati mąstymo struktūros sistema, jos chaotiška tvarka.

„03 24 / Viskam, išskyrus vakardieną, išaušta rytojus. <...> 03 31 / Gimiau kentėti. <... 04 02 / Jis: Už lango saulė... / Ji: ... greit lis. // 04 04 / Jis: Eisiu viršun... / Ji: ... aš žemyn. // 04 05 / Mūsų gyvenimas – visos jo apraiškos – virtualėja: / virtualus darbas, / virtuali buvimo vieta, / virtuali meilė, / virtualūs vaikai... // 04 11 / Jei būčiau ką išradęs, galima būtų teigti, kad turiu talentą. Bet aš – paprastas atlikėjas...“ (p. 8)

Kremerio tekstuose gausu muzikos kultūros, muzikos meno dabarties įžvalgų, atskleidžiančių tą kitą pusę, kurioje, deja, mažai grožio ir gėrio, atsidavimo menui verčių, kurioje įsigalėjęs požiūris į muziką kaip verslą, kūrinius, koncertus, net ir pačius muzikus traktuojant kaip produktus, prekės ženklus, kurių reikšmė ir prasmė tėra išmatuojama pinigus žyminčia skaitine išraiška. Nepaisant to, muzikas žino ir dalijasi tuo, kas vis dėlto yra neabejotina vertybė, kai palyti įkvėpimo sparnas ir randasi kūrinijos stebuklai:

„04 18 <...> Kvailys kvailį pažino ir draugu pavadino. Atlikėjų, dirigentų, dainininkų, režisierių vardai užkėtė kūrinius ir jų autorius. // Tampa preke, nelyginant prostitucijoj. / Babkės – kaip perkamos moterys. / Gal atlikėjų paskirtis – priminti, kad kūrinijos stebuklų visad buvo ir bus. / Mes – tik aptarnaujantis personalas tų, kuriuos palytėjo įkvėpimo sparnas. Geriausiu atveju tas sparnas gali ir mus kilstelėti. // Atmintis – tai ne tik skausmas, atsakomybė ir dalyvavimo savo pačių ar kitų žmonių veiksmuose pojūtis, tai ir mūsų laikinumo šioj planetoj ženklas. <...> 04 27 / Pastaruoju metu vis dažniau man nepritari. // Atsakymas: Negi? Nemanau. // Vienatvė, kuriai tenka suvirškinti savo pačios netobulumą. // Minimalistinius kūrinius reikia atlikti maksimalistiškai. // Geri kūriniai tinkamose rankose ir šoka, ir dainuoja, ir net šnekasi. // Muzika mumyse – tai profesionalumas ar pojūtis? Žodžiais nenusakysi. // Ką manau apie šiuolaikiškas pusnuoges merginas akademijoj muzikoj:)? / Jei apsinuoginimas – pats ryškiausias jų gebėjimas sudominti, tada jos, muzikantės, man įtartinos. Šiaip jau įtaigesnis būtų visiškas striptizas.“ (p. 10)

Nedatuotas autoportretas, kaip ir leidinio pabaigoje išrašytas Marcelio Prousto pašnekesys su GK, yra asmeniškiausi tekstai, leidžiantys pažinti Gidoną Kremerį, net ne ti(e)k muziką, o pačią žmogišką asmenybę:

„Nedatuotas autoportretas / Ko sau linki? / 1. Būti suprastam ir sulaukti palaikymo. / 2. Pagarbos mano pageidavimams. / Sutarti su savim. / 4. Prisidėti taikant konfliktuojančias puses. / 5. Nemėgint slėpti jausmų. / 6. Suvaldyti norą valgyti. / 7. Vengti pagundos pasmaližiauti. / 8. Gebėti perprasti, kada bandoma manim manipuliuoti. / „Vadinkite mane kokiu tik norite instrumentu, jūs galite išderinti mane, bet groti vis tiek negalėsite.“ (Šekspyras, „Hamletas“) / 9. Surasti rėmėjų „Kremeratai Balticai“. / 10. Nepatirti fizinio skausmo. / Neprabusdinėti naktį ar ankstų rytą. / 12. Padaryti pažangą mokantis Italų kalbos. / 13. Vaikštinėti po parką, ilgai. Ir nenuobodžiauti. / 14. Susivokti, kur jaučiuosi namie ir kodėl. / 15. Netingėti. / 16. Neprarasti smalsumo, nuolat džiaugtis atradimais (nuotykiais). / 17. Suvokti, kas ta gimininga siela, su kuria noriu būti, ir gebėti su ja būt.“ (p. 11)

Kremerio mintyse daug žmogiškumo, jo verčių ir prasmių spindesio gyvenimo kasdienybėje, kuris įžvelgtinas kiekvieno patirtyse, pasirinkimuose – kaip ir kokiam būti:

„03 07 <...> Dosnumas yra geriausias nuosavybės jausmo priešnuodis, tikras gyvenimo eliksyras – per jį mūsų gyvenimai įgyja tikrąją vertę. // Pavyduliavimas – tai nuodas, ankščiau ar vėliau jis pražudo ištikimybę. // Mylėdamas žmogus pražysta, neapykantoj sudžiūva. // Esi puikus žiedas – neleisk aplink sūkuriuojantiems vėjams sunaikinti tavo šerdies! (O kas aš – vėjas ar uraganas? Nežinau.) <...> Obertonai – garsų antiseptikai ir mūsų jausmų sparnai. // Įsitikinimai sergsti žmogų nuo vidinių audrų, neleidžia dvejonių vandenynui jo pasiglemžti. // Tikslo atsisakymas – tai saugos diržas, jis padeda mums išgyventi, bet smaugia mūsų svajas. // Svajodami mes netenkam gebėjimo regėti – kaip miegodami. Nakties sapnų vaizdinius smelkia prisiminimai, dienos godas saisto troškimai, o tas aklumas, kuris ištinka įsimylėjus, kupinas vilčių. // Ne visiems mūsų norams lemta išsipildyti. / Turėtume tai suprasti, būti kuklesni it dėkoti gyvenimui už tas staigmenas, kurios padeda – kad ir neilgam – pakilt virš kasdienybės. Daug žmonių tokių išgyvenimų išvis nepatiria. // 03 08 / Talentas persmelktas mefistofeliško žavesio.“ (p. 13–14)

Ne viename įraše prabėga laikinumo pajauta, suvoktis, o tai, sakytina, tauraus ir didaus žmogaus savybė, kada nei fiziniu kūnu, nei mentaline raiška, nei bet kokiu savęs įprasminimu nesijaučiama amžinu, visagalinčiu, kuo nors išskirtinu, tačiau tai nereiškia, jog skatinama atsisakyti tikslo – tikslingo gyvenimo, priešingai, ko gero, visi tikslai ir yra reikalingi ir reikšmingi, kiek jie leidžia patirti ir įsiimti savo paties buvimo efemerijos ir, nepaisant jos, siekti visa ko prasmės, pranokstant galimybių ribas ir orientuojantis į numanomą, įsivaizduojamą amžinybės dimensiją:

„04 14 / Argi išties gali žinoti, kada tavo žadėtojo „amžiams“ vartojimas pasibaigs? // 04 15 / Įsiklausyk į prieštaras – gal jos teisingos. // Neįsikibk valdžios, lai ji į tave kimba. // Nebijok protauti – bijok nebaigti ką sumanęs. // Nebijok suklysti – bijok neišmylėti. // Gyvenimas, sumaištingai nugyventas, toli gražu nėra sparnuotas. // Gi Don Kichotas – koks parankus slaptažodis. // Godumas ne kietuolį pražudė, o jo... žmoną. // Nauja liga – nebesuuosti ... pinigų. // Kovidinė asmens tapatybė. Ar ilgai?“ (p. 26–27)

Muzika, kaip ir veikiausiai visi menai, reikalauja santykio, dialogo, polilogo, todėl, ko gero, neatsitiktina, jog Kremeris dažnai mąsto santykių, žmogiškojo ryšio (ap)raiškas, įvairias buvimo kartu, buvimo (su) žmogumi formas, patirtis. Nereta muziko ištartis tarsi įsiskverbimas už tikrovės uždangos kiton realybėn, idėjų pasaulin, o galbūt iš jo nušvinta prasminė šviesa, rašančiąją esatį aplankanti išminties spinduliu:

„05 18 [veikiausiai 05 13 – past. E. B.] / Pralaimėjimo link. Ar pasitaiko abiem pralaimėti? Šachmatais žaidžiant – ne, gyvenant – taip. // 05 14 / Aukodamasis žmogus „save pašalina“, t. y. pasitraukia iš savęs, drauge ir nuo kito, savo artimo. Taigi, jis praranda ir save, ir kitą, savo artimą. / Variantai / A. Aistringai mylintis rizikuoja pražudyti meilę; aistrai paklusdami ir meilę aukodami, sunaikiname dalį savęs pačių. / B. Aistringai pamilęs rizikuoji pražudyti meilę; meilei paklusdami ar aukodami ją, – ir tuo, ir kitu atveju pražudome dalį savęs. // Gyvenime viskam reikia priešintis, išskyrus... meilę (pagal Oscarą Wildeʼą). // Aistringai pamilę rizikuojame pražudyti meilę; meilei paklusdami ir aukodami ją, pražudome dalį savęs pačių. // Visiškai atsiduoti kitam – vadinasi, prarasti save. Tai lengva, gerokai sunkiau – susigrąžinti tai, ką praradai. // 05 15 / Natūralus žodžių sūkurys / „Savimi būti“ – tai nepriklausomybė, o jei esi priklausomas, kas tada? Savęs nusikratyti reikia? // Žodis „beveidis“ kilęs iš frazės „be veido“. Juo galima apibūdinti daugelį muzikos atlikimo atvejų. Atlikėjai be idėjos ir be jos veido. <...> 05 18 / Dvejonės – idėjų ir troškimų fermentavimasis. // Amžina atlikėjo problema: savy partitūrą mes girdim įtaigiau, geriau, nei gebam realiai sugroti (įgyvendinti). // Net ir geriausias pasaulio apavas negarantuos mums Himalajų įveikos.“ (p. 38–39)

Kremeris nuolat ryškina, akcentuoja muzikoje, meninėje raiškoje minties, dvasinės ir jausminės tiesos svarbą, asmeninę prasmės pajautą ir jos transliavimą, kitu atveju muzika tėra apmokamos einamos pareigos, bevertis verslo produktas:

„Muzikos teroristai – tai tie, kurie garsais ar žodžiais, natomis ar pauzėmis naikina jos prasmę. // Tarptautiniai aukštieji partiniai tylėjimo ar nutylėjimo kursai. Tinka ir muzikantams! // 05 26 <…> Dažnas reiškinys scenoje: vykdantis atlikėjo pareigas. // Už tiesą skaudžia, žeidžia, veja, atima, atleidžia, įkalina, kankina, muša, teisia, karia, šaudo, degina, naikina... ir t. t., ir kt. / O kas žino, kas yra tiesa? <...> 05 29 / Pašnekesys telefonu – kartais tai „kabojimas ant laido“ tarp dviejų ugnių. // Net styginiu instrumentu grojant kartais bandoma išspausti štangą. // Per smuikų koncertą katės išsilakstė, miaukia dabar iš visų pakampių. // Nedalyvavimo tame, ką atlieki, požymis – nė vieno savo garso. // Konkurse / Orkestras partitūrą groja lyg telefonų knygą, solistas savo partiją – tarsi gramatikos vadovėlį. // Skiriama Arvo Pärtui / Mokytis groti Pärtą neveidmainiaudamas. // Būk ištikimas savo nuogąstavimams, bėdoj jų nepatik. // Neleisk baimėms tavęs priveikti – siųsk jas kuo toliau. // Ji: O jei lėktuvas, kai skrisiu, suduš? / Jis: Mokykis įveikti savo baimes! / Galimas ciniškas atsakymas: Jei taip, Paryžiaus ir nepamatysi. // Nėra tokio žinyno, kuris padėtų žmogui surast savo vietą gyvenime... Patiems ieškot tenka. // Aukodamas įkvėpimą ir grodamas pagal visas taisykles, prie autoriaus nepriartėsi.“ (p. 43)

Autorius kal̃ba apie drąsą išsiskirti, buvimo savimi svarbą, bet kokio pataikavimo atsisakymą, jo teigimu, pyktis yra veikiau stiprinantis, gydantis vitaminas, o ne jausmas, kurio reikia atsisakyti, kaip vis dar neretai įprasta mūsų visuomenėje:

„Parafrazės / Puiki vieta (orkestre ar ant dirigento podiumo) dažnai esti tuščia. // Rampos šviesa dažnąkart tik statistus apšviečia. // Užuojauta ir artuma ligoniui netrunka virsti užkratu. // Sako, depresiją gydo ne gailestis, o veikiau susierzinimas. / Pyktis – kaip vitaminas P? // Kai perkat vaistus, jums nupasakoja įvairiausią šalutinį jų poveikį – ir atsakomybę juos vartoti suverčia nuo sveikos galvos ant skaudamos galvos. // Skraidyt sumaniusiajam sparnus pakerpa. / Uodegą vizgint panūdusiajam ją nukerta. / O šliaužiot trokštančiajam erdvės teikia kone visada... // Neįmanomo noriu. Negi tai įmanoma? // Kad tikslą pasiektum, reikia ne tik jį regėti ir prie jo artėti, bet ir neprarasti tikėjimo jo svarba. // Principingumas ir savigarba ranka rankon eina, bet ši pora – reta viešnia... Dažniausiai katras iš jų (suradikalėjęs) išslysta iš bendrumos. <...> 06 11 <...> „Daryti muziką“ ir „būti muzika“ skiriasi taip pat, kaip ir „užsiimti meile“ ir „mylėti“. <...> 06 13 <...> Kai saulė lauke nešviečia – patys saulytėmis būkit. <...> 06 20 <...> Ne natas – prasmę grokite! (Maestro Otto Klemperer) // Parafrazė to, kas anksčiau sakyta / Neikit i sceną pusnuogiai. Tik grojant dera išsinuoginti – atskleidžiant autoriaus jausmus ir idėjas. // Ir artistai nusideda: gali dėtis paniręs į muzikos vyksmą, o išties miegoti ar leisti mintims tolių toliuose klajoti. // Ne visada žinai, iš kur tas įkvėpimas, tad į klausimus: kodėl? Iš kur? Ir kokia prasmė? – vargiai galėtum tiksliai atsakyti.“ (p. 45, 50, 53)

Tikrumas ir tiesa yra raktas prasmių, sklandančių aukštybėse, kaip pastebi Kremeris, dažniausiai jos nepasiekiamos. Vis dėlto siekti verta, žinant, kas yra tuštybė, suvokiant, kuo ir kaip skamba tuštybės mugė, nesusitapatinant su ja, veikiausiai dažniau renkantis tylą:

„06 23 <...> Dažnas perdėtai jautrus žmogus nė nesuvokia savo nejautrumo. // Apsimetėliai – tai muzikos kenkėjai. Ir scena, ir visą koncertinę veiklą jie bando užkišt surogatais. Dažną jų lydi sėkmė, bet tą jiems lemia jų įbroliai apsimetėliai – žiūrovai ir kritikai. Vyksta štai tokia tuštybės mugė. // „Krosoveris“ – tai ir ji mitų kūrimas, tik išvirkščiai. Tai bandymas sureikšminti tuštumą tikintis brangiai parduoti barškučius. // Tai, kas tikra, dažniausiai neišsitenka tarp įprastumo, privalomumo, tikėtinumo, nuspėjamumo, pasikartojamumo apribų; tai sklando kitose – dažniausiai nepasiekiamose – aukštybėse. <...> 05 29 / Ko žodžiais negebu išsakyti, garsais išreiškiu, tai ko negebu garsais išreikšti, žodžiais išsakau.“ (p. 54, 55)

Tokios nedidelės apimties leidinyje, ne rašytojo, ne filosofo, o muzikos meno asmenybės teiginiuose tiek išminties, jog savaime aišku – Gidonas Kremeris – muzikas filosofas, muzikas rašytojas – polikultūrinis intelektualiai inteligentiškas žmogus, puikaus humoro, estetinio skonio, kalbinės raiškos maestro:

„VIIII / Etinės burleskos // Tuk tuk tuk. / – Kas ten? / – Mirtis tavęs atėjo... / – Ankstoka. / – Nieko. Palauksiu... // Laisvė rinktis irgi gali slėgti. // Pačiam save teisti – sudėtingiausias teismas. // Išlaikykite paniką („Kremeratos“ frazė). // Dažnai tai (ar tas), kas teikia jėgų, paskui jas ir atima... // Kartais tenka dėkoti likimui, kad ne visi troškimai išsipildė... // Būti anapus realybės – tai diagnozė, o gal bandymas jos išvengti. // Šviečiantis šypsnis labai skiriasi nuo šviesaus šypsnio.“ (p. 55)

Kaip pastebi Kremeris, viena vienintelė raidė, kaip ir viena vienintelė nata, vienas vienintelis ženklas įmano pakeisti, absoliučiai apversti turimą omenyje mintį, todėl reikia būti itin atsargiam, jautriam, jausti didžią pagarbą tam ir tuo, ką ir kuo reiški(esi). Darkart pabrėžiama, kad jautrumas – siela yra esminis elementas kiekvienam artistui – menininkui kūrėjui: „07 01 / Nuplasnojantys (žodeliai ar eilutės) – nesparnuotųjų variantas? // Mes ne vergai, vergai ne mes (Aš ne Šekspyras, bet ir ne š... gi aš.) // Kaip viena vienutėlė raidė pakeičia prasmę: artistas ir artistas, girti ir gerti. // Daugeliui solistų sąvoka „siela“ nežinoma. // Ar žmogus gali manyti esąs gyvas, jei nieko nejaučia? // Kai kurių sąžinė vis miega, retai nubusdama. <...> 08 02 / Muzika ir yra mūsų siela, o kartais pavyksta ją įgarsint. 08 06 / Iš seniau / „Garbės“ vardas – nenusipelnęs artistas. // Laureatu tapai, o laurus pardavei. // Toks atlikimas pasmerktas sėkmei. // Galvą link natų nunarinęs, ją pameti. // Brangink sėkmę, ji gali būti ir vienkartinė. // Ieškok to, kas už penklinės tūno. // Flirtuok, flirtuok, tik koto nepamesk... // Ir konkursas, ir pergalė – vis ta pati nelaimė. // Tikslą turi – kančių nesibaimink. // Aplodismentai ne gyris, aplodismentai – paramstis, kurio įsitvėręs gali eiti tolyn nežinoma kryptimi.“ (p. 55, 62–63)

Kad ir kaip brangu ir kokia brangintina yra sėkmė, nes ji gali būti vienkartinė, vis dėlto ne jos reikia, verta siekti – įgarsinti tai, kas už ženklų, už penklinės, kas neparašyta, nes pergalės veda netoli, nenuveda galbūt niekur. Kančia, vienatvė, buvimas su savimi, savo esatyje su tuo, kas tavajame idėjų pasaulyje – tai menininko gyvenimas, kuriam atsidavusieji, pasišventusieji ir būna apdovanojami paties meno, savosios raiškos, galbūt ne šiandien, galbūt ne iš karto, galbūt amžinybėje... Vis dėlto muzika ir skamba dūžtančio momento natomis amžinybės garsus. Tai liudija Gidono Kremerio įvardintas mėgstamiausiu literatūros personažu – Mažasis princas. Juk tas, kurį prisijaukini, tas, su kuriuo susidraugauji, tampa amžinos atsakomybės ryšiu susaistytas su tavimi:

„XII / Be datos // Marcelio Prousto pašnekesys su GK / Kur norėtum gyventi? // Namie. // Kas tau yra toluma žemiška laimė?// Belaikiškumas. // Kokioms ydoms esi atlaidžiausias? // Užmaršumui. // Kas tau didžiausia nelaimė? // Kai išduoda. // Mėgstamiausias literatūros personažas? // Mažasis princas. // Mėgstamiausias kompozitorius? // Bachas, Schubertas ir Mieczysławas Weinbergas. // Mėgstamiausia tonacija? // Bet kuri, jei kalbam apie muziką! // Skausmingiausias nutikimas koncertuojant? // 1997 metų rugpjūtį per Pēterio Vasko koncerto premjera Zalcburgo Mozarteume prakaitas nuo kaitros į akis žliaugė, tai vieną, tai kitą akį tekdavo užmerkti, kad ant pulto įžiūrėčiau naujo, man skirto opuso natas. // Kas koncertinėj veikloj nepatinka? // Kad muzika tampa preke. // Kas tau didžiausia dorybė? // Kantrybė ir nuoširdumas. // Mėgstamiausias užsiėmimas? // Susitikti su draugais. // Kuo norėtum būti? // Nematomuoju. // Ryškiausias tavo būdo bruožas? // Nepasiduoti. // Didžiausias tavo trūkumas? // Nedėmesingumas. // Kas tau būtų laimė? // Kada nors išsimiegot. // Kas tau būtų didžiausia nesėkmė? // Nenurimti prieš koncertą. // Mėgstamiausia spalva? // Geltona. // Praeities veikėjai? // Marija Judina, Maria Callas, Ginette Niveau. <...> Kokio įgimto gebėjimo norėtum? // Gebėti įžvelgti žmogaus esmę. // Kaip norėtum mirti? // Akimirksniu. // Dabartinė tavo dvasinė būsena? // Nervingas ir pavargęs. // Tavo šūkis? / Eiti tolyn. // Ar kildavo kada minčių atsisakyti profesionalaus muzikavimo? // Kai buvau 16-kos, bet – nesunku suprasti – tai buvo gan lengvapėdiškas ketinimas. // Gyvenimą muzikai skirdamas žmogus ko tikisi? / Būti išgirstas.“ (p. 66–69)

Būti išgirstas – to tikisi muzikai gyvenimą paskyręs žmogus, ištaria Gidonas Kremeris leidinyje Nesparnuoti žodžiai. Nedidelės apimties leidinyje esama redagavimo riktų, bet šis aspektas niekaip nekeičia kūrinio vertės. Recenzijoje pateikta daug citatų, tačiau dar daugybė autoriaus įžvalgų, išsakytų asmenine patirtimi, pajauta pagrįstų minčių palikta atrasti kiekvienam asmeniškai, idant Nesparnuoti žodžiai pakylėtų virš buities ir skraidintų būties aukštybių link.