Elena Daunytė: Kurti abipusį stebuklą. Artėjant koncertui „Prancūzų muzikos šedevrai III“

Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje lapkričio 11-ąją – koncertas „Prancūzų muzikos šedevrai III“, kuriame violončelininkė Elena Daunytė drauge su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas), diriguojant Jonathanui Bermanui atliks Camilleʼio Saint-Saënso Koncertą violončelei ir orkestrui Nr. 1, a-moll, op. 33. Belaukiant įstabios muzikos vakaro, kuriame skambės ir daugiau prancūziškosios muzikos lobyno kūrinių, pokalbis su Elena Daunyte, kurios patirčių horizontai, raiškos sričių laukai suponuoja temas ir linkmes pašnekesiui, išplečia jo kontekstą už vieno vakaro ribų, išveda į muzikos pasaulio erdvinę begalybę.

Elena Daunytė nuo 2021-ųjų griežia Čiurlionio kvartete; ji - tarptautinių konkursų laureatė, apdovanota prezidentų Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės padėkomis už Lietuvos vardo garsinimą. Muzikės pasiekimai yra talento ir nuoseklaus ilgamečio mokymosi vaisiai – Elena Daunytė muzikos meno žinių sėmėsi, instrumento valdymo, grojimo technikos meistriškumo teorijos ir praktikos mokėsi Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, Karališkajame Šiauriniame muzikos koledže (Mančesteris, Didžioji Britanija), Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (profesoriaus Rimanto Armono klasė), taip pat gausybėje meistriškumo kursų; be to, nuo 2015-ųjų ji mokosi dainavimo meno pas profesorių Vladimirą Prudnikovą. Visa tai – vertos ir vertingos patirtys, tačiau kiekviena jų atskirai ir visos kartu persmelktos esminio natūralaus muzikalumo, muzikos meilės, kuri yra prigimties duotis, teikianti raiškos galią ir laisvę išskambėti ją – muziką, kaip pačią save.

Mieloji Elena, lapkričio 11-ąją grieši Camilleʼio Saint-Saënso Koncertą violončelei ir orkestrui Nr. 1, a-moll, op. 33, tad pristatyk kūrinį klausytojams, pasidalink savąja jo pajauta, ką jis Tau byloja, kada klausaisi, kada esi persmelkiama to vidinio girdėjimo, kuris ir įgalina muzikantą išpildyti kūrinį – išskambėti jį it patį save?

Iš esmės prisilietimas prie muzikos yra labai atsakingas, intymus reiškinys tarp dviejų kūrėjų – kompozitoriaus ir atlikėjo. Pastarasis prisiima iššūkių kupiną atsakomybę panirti pažintinėn kelionėn į paslaptingą kompozitoriaus jausmų, minčių, emocijų, patirčių, svajonių pasaulį, bandydamas asmeniškai susitapatinti su kiekviena kūrinio nata, štrichu, dinamikos bei artikuliacijos ženklu, stilistika. Tokiu būdu, nenutoldamas nuo kompozitoriaus pirminės idėjos, tačiau interpretuodamas kūrinį iš savo suvokimo bei pajautimo prizmės atlikėjas, scenoje tampa kūrėju. Išties atlikėjas, tarsi apšviesdamas kūrinį savita unikalia šviesa, transliuoja kompozitoriaus idėjas, būsenas, perleisdamas jas per savo patirčių filtrą, taip išpildydamas kūrinį jis atveria pasauliui ne tik jį, bet ir pats save, pačias subtiliausias savo erdves.

Minint Saint-Saënso Koncertą, pirmiausia noriu pažymėti, jog šis opusas yra man ypatingai brangus, kadangi jis tarsi patiesė pagrindą mano, kaip profesionaliai augančios violončelininkės, kelyje. Tai įvyko septintoje klasėje. Tuos metus galiu vadinti atspirties metais: tai pirmieji mano muzikiniai metai su visapusiu kilniaširdžiu Mokytoju, sielos vedliu, ugdytoju, ypatingo gylio bei išminties asmenybe – Romanu Armonu, tikėjusiu manimi. Jo dėka pamilau muziką kaip didžiausią viso gyvenimo meilę. Tuo metu virtuoziškasis Camille‘o Saint-Saënso Koncertas buvo tarytum akstinas pradėti sau pačiai kelti profesiškai didelius tikslus ir siekti aukščiausio meistriškumo viršūnių. Tai padėjo sparčiai augti – ne tik įvaldant atlikimo techniką, bet ir bręsti kaip asmenybei ir kūrėjai.

Galvodama apie prancūzišką muziką, dar konkrečiau – Saint-Saënsą, ką girdi, ką jauti, ką matai, regi, klausydamasi, grodama?

Saint-Saënso Koncertas violončelei ir simfoniniam orkestrui yra vienas iš genialiausiai atspindinčių socialinį, kultūrinį romantizmo epochos bei individo atvirų, betarpiškų jausmų raiškos, – šiuo atveju muzikos būdu, – tarpsnį. Mano požiūriu, rafinuotas, muzikinio lankstumo kupinas prancūziškas lengvumas, idiliškumas bei sentimentalumas kūrinyje grakščiai persipina su vidiniu jauduliu, nerimastingumu, abejonėmis, aistra, svajomis ir griežtu bei užtikrintu savęs pažinimu ir jautimu. Tai lyg neribotos laisvės ir tuo pat metu griežto tikslumo sintezės pavyzdys. Ši muzika kupina įvairiausių prieštaringumų, bet kartu labai konkreti ir aiški kiekvienoje temoje ar muzikinėje replikoje.

Pradėjusi mokytis kūrinį, emociškai jaučiausi lyg būčiau „svečiuose“ pas Saint-Saënsą, ilgainiui kiekvienos natos mintį pavyko taip prisijaukinti, jog dabar jaučiuosi kaip „savuose namuose“. Šiame Koncerte violončelės sąveika su simfoniniu orkestru puikiai atskleidžia dainingąją instrumento prigimtį, o kartu ir virtuozines galimybes. Šio opuso forma nėra tipiškos koncertui struktūros. Saint-Saënsas leido sau „sulaužyti“ standartiškai įprastą trijų dalių Koncerto formą. Jis sukūrė vienos dalies Koncertą, kuriame yra trys individualios sekcijos, muzikinės medžiagos suvienijamos į vienadalį kūrinį. Koncerto vientisumas labai organiškai įgalina atlikėją plėtoti muzikinę mintį, jungiant visumą vienu užmoju, nepertraukiant kūrinio pradžioje pristatytos temos impulso.

Ieškodama techninių ir interpretacinių Koncerto sprendinių, atrandu daug naujų atsakymų sau pačiai kaip asmenybei ir atlikėjai; jaučiu, jog tarpusavio ryšys su pačiu Saint-Saënsu ir jo kūryba yra nepalyginamai kitoks nei mudviejų interakcijoje prieš daugelį metų, man mokantis septintoje klasėje. Dabar noriu skirti daugiau dėmesio plačiam kompozitoriaus ir jo muzikos pažinimui, išsamiau tyrinėti epochą, atsakingiau interpretuoti muzikinį tekstą, kad klausytoją pasiektų kuo grynesnė kompozitoriaus idėja.

Žinia, kiekvienam muzikantui jo instrumentas yra ypač artimas, dažnai neatsiejamas, tarytum kūno dalis, savęs paties pratęsimas, kartais, sakoma, netgi paties žmogaus balsas, kalbanti siela. Pasidalink savąja violončelės pajauta. Papasakok asmeninę instrumento atradimo, pažinimo istoriją.

Meilė nuo pirmo prisilietimo. Tai – mano ir violončelės tampraus neatsiejamumo paslaptis. Pirmasis mūsų pasimatymas su ja įvyko, kai man buvo aštuoneri. Iki šio amžiaus nesapnavau, net nesvajojau, jog kada nors violončelės tembru skleisiu savas mintis, jausmus, būsenas, dalinsiuosi savomis emocijomis, slapčiausiais išgyvenimais su pasauliu būtent šia – nebyliąja, tačiau pačia iškalbingiausia ir universaliausia kalbà – muzika be žodžių.

Mano muzikinis kelias prasidėjo Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, į kurią įstojusi kartojau pirmąją klasę, kad su violončele augtume nuosekliai ir tolygiai. Mat, pirmąją klasę buvau baigusi bendrojo lavinimo M. Mažvydo vidurinėje mokykloje – tuo metu pradėti pažinti „kalbėjimo“ violončele meną nebuvo nė užuominos mano ar supančios aplinkos vaizduotėje... Tik po metų įvyko pirmasis susitikimas su pirmąja violončelės mokytoja – Ramute Kalnėnaite, kurios dėka išmokau „apglėbti“ ir valdyti violončelę.

Ilgainiui su instrumentu išties taip „suaugome“, susitapatinome, jog tapome nedalomu vieniu tiek fiziniame, tiek jausminiame bei mentaliniame lygmenyse. Tame pirminiame glėbyje iki dabar myluojame viena kitą. Šis instrumentas įkūnija manas mintis, idėjas, leidžia skleistis ir vystytis kūrybiniam bei interpretaciniam pradui. Violončelės tembru „dainuoju“ kaip savuoju balsu – sakraliai ir paslaptingai, tik be žodžių... Būna taip ir kalbamės tarpusavyje, kada ieškau atsakymų į gyvenimo klausimus, tačiau neįstengiu atrasti jų leksikoje. Tokiais atvejais violončelė man yra geriausia atrama, paguoda, supratimas, savęs esminis atradimas ir pajautimas. Mudviejų ryšys su violončele, kaip ir su pačia aplinka, nuolat nuosekliai kinta, tikriausiai todėl, kad pagrindinis mano siekis gyvenime – nesustoti augti ir pažinti. Save per kitą, kitą – per save. Violončelė tarsi laidininkas tų pažinčių, padedantis išreikšti savo būtį, dalintis su pasauliu vidiniais atradimais, o kartais įkvėpti pasaulį naujiems klausimams bei skatinti ieškoti atsakymų.

Šiuo metu man tenka didelis džiaugsmas griežti beveik trijų šimtų metų senumo instrumentu, Čiurlionio kvarteto įkūrėjo, Sauliaus Lipčiaus violončele, pagaminta italų meistro iš Milano Carlo Ferdinando Landolfi 1760 metais.

Idealų siekiama išpildant kasdienybę, o muzikui ji – repeticija. Taigi, Elena, kas Tau yra repeticija? Prašyčiau galvoti tiek apie asmenines patirtis bendrystėje su violončele, tiek apie ansamblinį muzikavimą beigi bendradarbiavimą su orkestru.

Mano nuomone, gyvenimas iš esmės yra tobulas savo netobulumu. Gamtoje esanti įvairovė savo skirtybėmis kuria darnią harmoniją, jeigu mokame priimti ir matyti tą skirtumų netobulumą kaip pačią idealiausią ir reikalingiausią nedalomos visumos būtinybę. Jau vien faktas, kad tobulumas yra itin subjektyvus reiškinys leidžia suvokti, jog beveik visais atvejais jis nepavaldus jokiai matavimo ir lyginimo sistemai. Todėl ši savotiška tobulumo fikcija įvairiausiais būdais skatina siekti įsivaizduojamo idealo ir būtent šiuo būdu leidžia rinktis nesustoti augti ir plėsti savų galimybių ribas.

Kasdienybę regiu tarsi pamoką, kurioje kiekviena akimirka leidžia išbandyti save naują, išmokusią, ir veda mokytis naujų dalykų kitoje dienoje, kad, pažinus save, galėčiau kuo aiškesne bei suprantamesne forma perteikti save kitam tiek gyvenime, tiek muzikoje. Mano, kaip atlikėjos, profesijoje kasdienis dėmesys yra sutelktas techninių įgūdžių bei meistriškumo tobulinimui. Ši sąlyga yra būtina ir esminė, lyg fundamentas, ant kurio palaipsniui gimsta muzikos interpretavimo asmeninė versija. Atlikėjas scenoje tarytum tampa filosofu, kuriam byloti ir liudyti kūrinyje muzikine kalbà kompozitoriaus užkoduotą žinutę nekliudo jokie techniniai iššūkiai, ir jis, įgijęs nevaržomą laisvę, gali kur kas įtaigiau pasiekti klausytojo širdį, sukurdamas abipusę sinergiją. Šis neatsiejamai tamprios visumos rezultato siekio procesas muzikų kalba vadinamas – repeticija, kuri yra lyg šventas kasdienis ritualas nuolat augančiam scenos menininkui.

Žvelgdama į ansamblinį muzikavimą su Čiurlionio kvarteto kolegomis arba mano seserų ansambliu „Regnum Musicale“, repeticijas vertinu kaip komunikacijos formą, kurios metu vyksta geresnis vienam kito pažinimas, pajautimas, idėjų ir atradimų dalinimasis bei kompromisų ieškojimas. Kvartetas yra labai subtilus žanras, kuriame keturios skirtingos asmenybės turi susitikti viename taške, kad galėtų muzikuodamos drauge liudyti muzikoje užkoduotas tiesas, šių kodų šifruočių repeticijų metu ir ieškome. Kadangi esame keturi ir nepamainomi, turime būti tvirti, solistiški bei unikalūs kiekvienas savimi, bet kartu ir labai lankstūs, kad atlikdami kūrinį taptumėme tarsi vienu instrumentu, pavadinimu – kvartetas. Ansamblinį muzikavimą galėčiau lyginti su santykiais – tai moko klausyti, įsiklausyti, girdėti, suprasti, ugdo gebėjimą žvelgti iš šono ir tapti savęs pačios bei visumos stebėtoja, aktyviai dalyvaujančia procese.

Iš patirties kalbėdama apie solistės poziciją, muzikuojant drauge su simfoniniu orkestru, galiu teigti, kad tai yra labiausiai individualią saviraišką skatinantis ir atskleidžiantis vaidmuo. Galiu būti betarpiška interpretatorė – menininkė-kūrėja, kuri mėgaujasi įdėto didelio darbo vaisiais ir dalinasi muzikos turinio grožiu bendrystėje su dirigentu ir orkestru. Kiek kitaip nei muzikavime ansamblyje ar kvartete, atlikdama solo partiją lydint orkestrui, esu tarsi vedančioji linija, pasakotoja, atradimų skelbėja, kuri dirigento batutos pagalba jungiasi su orkestru ir, vystydama aiškų monologą, kartu tarsi inspiruoja dialogą su lydinčiuoju kolektyvu. Scenoje esantys partneriai tampame trimis lanksčiais pasauliais – vedančiuoju (solistas), jungiančiuoju (dirigentas) ir lydinčiuoju (orkestras). Šių pasaulių užduotis – susivienyti darnios visumos labui, palaikant vieniems kitus, provokuojant gražiausius muzikos vingius ir atsiduodant iš širdies gelmių klausytojui.

Repeticijos leidžia išsipildyti koncertui, kas, koks Tau yra išsipildęs koncertas? Kaip dažnai įvyksta tai?

Repeticija iš esmės, mano suvokimu yra kasdienis vis naujo savęs pažinimas, kuriame akistaton kviečiu į pasimatymą pačios sąmonės bei pasąmonės sąjungą, jog tokiu būdu galėčiau kuo aiškiau išsigryninti kokiu nauju pavidalu šiandien „gimiau“, kaip jaučiu ir mąstau, ką esu išmokusi, ką noriu atrasti, kuo dalintis ir kokia tapti šios dienos finale, o ilgainiui – pasirinkto iššūkio finale. Asmeniškai repetuodama tarytum medituoju, kuriu savo vis naują vidinį pasaulį ir atrandu atsakymus į slapčiausius, giliausius sau keliamus klausimus. Kasdienis gilinimasis į kūrinio technines ir idėjines detales, tai tarytum kristalo gludinimas; tai reikalauja atidumo, susikaupimo, didelės kantrybės ir suvokimo, jog spindėjimas priklausys nuo procesui skirto laiko ir nuoširdaus atsidavimo.

Sistemingai ieškant interpretacijos pilnatvės, kartais narpliojant muzikinį tekstą, tenka pasijusti it klystkelyje, kuris reikalauja dar didesnio dėmesio ieškant idėjos grynumo. Jeigu pavyksta atrasti pakankamai valios, ilgainiui tarsi ištinka būsena – Eureka! – kūrinys tampa toks aiškus, lyg sava kalbà, kuria kalbėdama jaučiuosi labiausiai užtikrinta ir pasitikinti. Kadangi grojimas violončele yra sėdimas, tai repeticijų metu eksperimentuoju orientavimąsi į fiziologinį bei mentalinį (kadangi atradau, jog vienas su kitu tampriai susiję ir vienas nuo kito, sakytum, priklauso) atsipalaidavimą, kad muzika įgautų kuo didesnį plastiškumą be vidinio ir išorinio susivaržymo, kad galėčiau dar labiau mėgautis repetavimo bei atlikimo procesu.

Mano daugiamečiu potyriu, koncertą suvokiu kaip išsipildžiusį, kai pavyksta prisijaukinti sceninį jauduliuką dar prieš lipant į sceną, kai jaučiuosi vidumi ir išore atsipalaidavusi, kada realizuoju kuo daugiau repeticijų metu atrastų idėjų ir matau laimingus klausytojų veidus, gyvas, atviras jų emocijas, kurios, kaip grįžtamasis ryšys, liudija prasmę dėl ko mes – atlikėjai – esame, atlikdami svarbų vaidmenį, stimuliuojant žmonių dvasinės būsenos kokybę. Tais atvejais, kada pavyksta tinkamai apšviesti kompozitoriaus kūrinį sava interpretacija, įvyksta didysis stebuklas – visiškai susitapatindama su kūrėjo muzikine idėja, išrašyta natų simboliais, nuklystu į neapčiuopiamus plačius pasaulius, kuriuose neegzistuoja laikas, distancija tarp atlikėjo ir klausytojo, atsitiktiniai žemiški garsai; tada visi, esantys bendroje sakraliausioje muzikos garsų virpinamoje aplinkoje (šiuo atveju – koncertinėje salėje), tarsi kuriame bendrą visumą, kurios pildymosi metu širdys plaka išvien, jungdamosi tarpusavy. Šią nežemišką jausminę būseną koncerto metu sintezėje su racionalaus mąstymo aktyvumu bei tikslumu ir vadinu išsipildžiusiu koncertu.

Pasidalink, kas Tavyje dieną, valandą iki koncerto ir tada, kai skamba ovacijos, o galiausiai – joms nutilus?

Dieną iki koncerto – sutelktas pasitikėjimas ir tikėjimas stebuklu.

Valanda iki koncerto – jaudulio prisijaukinimas, koncentracija, stebuklo laukimas.

Skambant ovacijoms – stebuklo gimimas.

Ovacijoms nutilus – dar didesnis tikėjimas stebuklu. Euforijos jausmas.

Visas procesas, besisukantis aplink koncerto vyksmo ašį, yra neeilinis ir vientisas stebuklas, kuris ir kuria prasmę bei motyvuoja mane kelyje. Magiškas jausmas būti aiškiai suprastai muzikos kalbà be žodžių ir, pasibaigus koncertui, matyti bei jausti tą stebuklą – degančias, pilnas gėrio, nuoširdumo ir meilės klausytojų akis, jausti atviras jų širdis. Būna momentų, kai užklumpa abejonės besiruošiant atlikimui, tačiau tas stebuklingas grįžtamasis ryšys visas jas likviduoja ir šaukia svajoti apie naują stebuklą, kuris gimsta klausytojų sielose koncerto metu. Tikiu, jog mes visi esame čia atsiųsti vieni dėl kitų, kad mokytumėmės dalintis savimi ir pakylėti vieni kitus virš kasdienybės ribų – kurti abipusį stebuklą.

Kaip minėta įžangoje, mokaisi ir dainavimo meno pas profesorių Vladimirą Prudnikovą. Sakyčiau, reta, tad kodėl ieškai raiškos galimybių ne tik kaip instrumentalistė, bet ir kaip dainininkė? Tęsdama mintį, klausiu, ką Tau reiškia balsas, pirmiausia galimybė kalbėti, o taip pat ir dainuoti? Sutiktumei, jog balsas – sudėtingiausias ir kartu pats unikaliausias instrumentas? Kokių jau turi patirčių, ko tikiesi, lauki, svajoji kaip dainavimo meno atstovė?

Dainavimas gimė manyje dar prieš man įkvepiant pirmąjį oro gurkšnį šiame pasaulyje. Mano močiutė Janina Kavaliauskienė buvo ilgametė Operos ir baleto teatro (dabar – Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras) choro artistė. Tikiu, jog vokalo šaknys giliai įleistos mano genetikoje, todėl visa esybė nuo pat mažų dienų nekantriai laukdavau ir tebelaukiu galimybės muzikaliai kvėpuoti, t. y. dainuoti. Gyvenime taip susiklostė, kad periodiškai žengdavau į sceną „suskambėti“ balsu. Vienas anksčiausių ir labiausiai įsimintinų vaikystės koncertų vyko tuometiniame Lietuvos rusų dramos teatre (ankstesniais laikais buvusiu Operos ir baleto teatru, o nuo 2022 metų tapusiu Vilniaus senuoju teatru), kuriame būdama vos penkerių metų pirmą sykį atlikau solinę dainą „Lizieta prabudo”. Koncertas buvo skirtas operos ir baleto teatro solistės Elenos Čiudakovos atminimui. Ypač žavėjausi ruošimosi koncertui procesu, kai Elenos sesuo – Inesa Makovskaja – skyrė didelį dėmesį sceniniam įvaizdžiui, jos iniciatyva ieškojome man suknelės. Pamenu žodžiais neapsakomą laimės pojūtį, kada pūsta žydra suknytė ir daili skrybėlaitė veidrodyje man vaizdavo dar neregėtą ir nepatirtą mane. Su šia nauja dovana ir lipau pirmąjį sykį į sceną kaip jaunutė vokalistė. Todėl, atsakydama į klausimą, ar ieškau raiškos galimybių ne tik kaip instumentalistė, bet ir kaip dainininkė? – vaikystės patirtys liudija, jog dainavimas mane pats atrado dar daug metų prieš man atrandant violončelę.

Stodama į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, mamos, smuikininkės – Raimondos Daunienės, buvau nukreipta pažinti violončelę. Jos dėka mokykloje grodama violončele vysčiausi kur kas sparčiau, kadangi ji, būdama styginių instrumentų meno atstovė ir esanti apdovanota išskirtiniu gebėjimu mokyti muzikos atlikimo bei instrumento pažinimo, žinojo efektyvų būdą kaip prieiti prie vaiko. Mamos ir Romano Armono tandemas iš esmės suformavo mano santykį bei nenutrūkstamą ryšį su violončele ir muzika, todėl mokymasis Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje buvo itin kūrybingas, produktyvus ir sėkmingas. Nuo ketvirtos iki dvyliktos klasės kasmet dalyvaudavau, neretai du kartus metuose respublikiniuose bei tarptautiniuose konkursuose, kuriuose būdavau įvertinta laureatės ir ne kartą Grand Prix laimėtojos premijomis.

Turiningas ir be galo spalvingas violončelės meno pažinimo kelias mokykloje ilgą laiką užėmė svarbiausią vietą mano gyvenime, tačiau giliai savyje visada ryškiai jutau savo vidinį vienintelį ir unikalų instrumentą – balsą. Mane visad žavėjo sudėtingoji ir labiausiai mistiška vokalo valdymo magija, kuriai skleisti ieškodavau galimybių kurdama sau įvairius balso manevravimo bei raiškos iššūkius. Kurdavau, įrašinėdavau, daug dainuodavau sau, ieškodavau balso spalvų ir būdų įskambinti tylą.

Būdama septintoje klasėje, už nuopelnus violončelės srityje ir Lietuvos vardo garsinimą užsienyje, buvau išrinkta „Maximos“ metinės stipendijos laimėtoja, o gautą premiją investavau į operinio vokalo pamokas, kurias tuo metu pradėjau lankyti pas Giedrių Žalį. Po metų man atiteko Karalienės Mortos premija – ją taip pat realizavau balso lavinimui. Tokia pradžia truko porą metų, vėliau turėjau pertrauką ir dvyliktoje klasėje mokyklos valdžia palaimino mano dideliu noru pagrįstą prašymą turėti vokalo fakultatyvą pas profesorių Virgilijų Noreiką. Dar vieni dainingi metai, jų metu teko laimė lipti į sceną dainuoti auklės vaidmens dvyliktokų statomoje operoje „Meilė ir mirtis Veronoje“. Tuo metu dar labiau įsitikinau, kad vokalas yra tai, kas esu aš.

Baigusi mokyklą išvažiavau studijuoti į Mančesterį profesoriaus Nicholaso Joneso violončelės klasėje. Pirmaisiais mokslų metais svetur mane lydėjo gražus darbas ir saldūs jo vaisiai – kas keletą mėnesių dalyvaudavau vietiniuose konkursuose, kuriuos pavykdavo laimėti, taip pat buvau išrinkta atlikti solinę Richardo Schumanno Koncerto violončelei ir simfoniniam orkestrui partiją. Nuostabiai taurūs ir prasmingi violončeliniai metai Mančesteryje neprigesino aistros tęsti pradėtos pažinties su vokalu – kaip žuvelei trūksta vandens, taip man, kad jausčiausi gyva, trūko dainavimo, todėl po kelių metų grįžau studijuoti violončelės meno į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją nuostabaus profesoriaus Rimanto Armono klasėje, su kuriuo turėjome ypač įdomius įsimintinus tobulėjimo metus. Lengvumu ir neblėstančiu pozityvu „degantis“ profesorius labai ryškiai prisidėjo prie mano profesinio augimo.

Grįžusi studijoms į Lietuvą 2015-aisiais, lygiagrečiai pradėjau lankyti klasikinio dainavimo pamokas pas profesorių Vladimirą Prudnikovą, kurio klasėje tobulinuosi iki dabar. Mano grįžimą į Lietuvą anksčiau negu buvo planuota lėmė susitikimas su profesoriumi Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, kai vieno koncerto metu (grįžus atostogoms iš svetur) padrąsinta sesers Joanos, kuriai esu be galo dėkinga už visokeriopą palaikymą gyvenime, išdrįsau prieiti prie profesoriaus Prudnikovo ir išreikšti norą mokytis dainuoti. Gerai pamenu profesoriaus žodžius: „Yra daug kelių ir yra vienas kelias...“ Po šių žodžių mano intuicija tvirtai bylojo, kad turiu rinktis būtent šį kelią, kuriuo kasmet tikiu vis labiau. Profesoriaus gebėjimas atverti unikalų žmogaus balso tembrą ir yra būtent tas vokalo tiesos kelias. Po lemtingo susitikimo filharmonijoje pajutau, kad Prudnikovas yra ypatinga asmenybė, su kuria noriu leistis pažintinėn dainavimo kelionėn ir supratau, kad turiu grįžti nedelsdama, todėl ir pasirinkau parvykti kurti Lietuvai ir reprezentuoti jos vardą pasauliui, gyvendama gimtoje šalyje. Pamenu mamos reakciją į mano ūmiai priimtą netikėtą sprendimą: „Elenyte, privalai baigti studijas Britanijoje“, tačiau mano giluminis užtikrintumas pasirinkimu grįžti buvo stipresnis už bet kokius atkalbinėjimus. Mūsų su Prudnikovu bendrystė man yra be galo brangi ir reikšminga, kadangi profesoriaus dėka imu iš esmės patirti ir atrasti tikrąjį, dar nepažintą savo balsą bei realizuoti savo ilgametę svajonę. Kaskart, tarp didelio kiekio darbų, atėjusi į dainavimo pamoką, jaučiuosi lyg emocinėje bei fizinėje terapijoje. Nuostabiai jauki ir atpalaiduojanti atmosfera, kurią geba sukurti Prudnikovas, bei jo profesionalus ir rezultatyvus darbas yra didžiulė dovana. Vos išėjus iš klasės, norisi vėl sugrįžti, nes profesoriaus kuriamoje muzikinėje darnioje ir vieningoje dainininkų „šeimoje“ – unikaliai malonu būti.

Kvėpavimas yra gyvenimas, dainavimas yra kvėpavimas. Gilūs įkvėpimai ir iškvėpimai dainuojant leidžia man jausti, kad esu ir gyvenu tarsi gerdama gyvenimą pilnais gurkšniais, tokiu būdu kuriu vis artimesnį ryšį su savimi. Kaip ir minėjau, dainavime patiriu savotišką terapiją, nes didelio gyvenimo tempo akivaizdoje dažnai pamirštame mums duotą prigimtinį gilų, ramų, lėtą, sąmoningą kvėpavimą, kuris ir yra mūsų gyvybinės sistemos sklandaus funkcionavimo esminė dalis.

Neretai pamąstau kokia didelė Dievo dovana yra būti suprastai be žodžių – tylint arba grojant violončele. Bet tuo pačiu norisi dalintis žodžio duotybe įprasminant tyloje gimusias mintis. Dalintis jomis su savimi, su šalia esančiu, buvusiu ar būsiančiu, galbūt todėl kuriu poeziją, kurioje išlieju tyloje išgirstą save, reflektuodama supančios aplinkos vyksmą. Lygiai taip pačiai kartais norisi iškalbėti save muzikoje balsu. Tikriausiai todėl vis dažniau jaučiu vidinį poreikį žengti į sceną kaip vokalistei, kadangi noriu įgalinti veiksmingą žodžio prasmę žmonių gyvenime, kuri leidžia mokytis suprasti vieniems kitus ir save. Dainavimas ir grojimas violončele yra tapę neatsiejamu vienu kūnu savyje manimi, todėl dainuodama groju, grodama dainuoju. Tvirtai jaučiu, jog toks yra pagrindinis Dievo įsakymas man – pašaukimas. Todėl, įsiklausydama į jį, vis dažniau kviečiu save lipti į sceną gyventi dainavimu.

Elena, patirčių daugio akivaizdoje nutapyk save muzikos meno kalba – garsais, melodija, ištisais kūriniais – „...“.

Erdvu, laisva, taiku, drąsu, žingeidu, emocionalu, lankstu, atvira, unikalu, plastiška, retsykiais radikalu ir ypač tikslu, nemažiau sąžininga ir nuoširdu. Tai keletas būdvardžių, kuriuos tik perskaičius klausimą pajutau vienoje dermėje tarpusavy, dar prieš aplankant minčiai kaip nutapyti save. Vis dažniau išgirstu savyje skambant beribę muziką, neišmatuojamą, kartais netikėtai kontrastuojančią, bet labai aiškią ir gryną. Tikriausiai šie viduje skambantys impulsai yra savotiškas veidrodis, kuriame galiu patirti ir stebėti save kasdienėje kaitoje ir ieškoti sinchronijos tarp savos egzistencijos bei saviraiškos. Klausyti vidinio skambesio ir muzikinėmis mintimis realizuoti jį violončele ar balsu (dažnai abiem vienu metu) man yra tarsi tam tikra savianalizė, atvirumo sau terapija, savęs ryškesnis pajautimas ir supratimas. Kūrybiniame procese išdrįstu priimti save visokią – kartais silpną ir pažeidžiamą, leidžiu vykti natūraliems būsenų procesams, taip atrandu begalę atsakymų apie save, apie šį pasaulį, apie svajonių pasaulį, o taip pat kūryba pavyksta sukurti svajonių pasaulį mane supančioje realybėje. Tad šis paveikslas, kurį kurdama muzikaliai tapau vis brandesniu buvimu – kuria mane, augina, kasdien pažindina su dar neatrasta begaline manimi.

Mūsų pokalbis belaukiant koncerto „Prancūzų muzikos šedevrai III“, jam besiruošiant, tad, Elena, ko laukti, tikėtis ar, priešingai, nelaukti ir nesitikėti klausytojams, patyrėjams, ištark savuosius žodžius kaip pajautą būsimojo koncerto, kaip prancūziškąjį kvietimą ir linkėjimą – „...“.

Ruošiantis šiam prancūziškam koncertui, jaučiu misiją likti ištikima savo vidiniam pasauliui ir taip pat kuo nuoširdžiau pažinti Saint-Saëns‘o muzikos pasaulį, kuriuo šių metų lapkričio 10-ąją dalinsiuosi su Kauno filharmonijos, o lapkričio 11-ąją – su Lietuvos nacionalinės filharmonijos klausytojais. Mano siekis yra bendrystėje su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru bei dirigentu iš Didžiosios Britanijos Jonathanu Bermanu atskleisti tobulą šedevro grožį, jo turinį, slypinčią galią bei tobulumą, kuris neturi lūkesčių ar poreikio tapti vertinamas. Jis tiesiog yra koks yra – vienintelis savo nepakartojamumu. Kaip ir kiekvienas įvykęs koncertas – tobulas, nes tokio nebebus...

Tad linkiu kiekvienai dalyvausiančiai dūšiai koncerto metu būti tobulu muzikinės akimirkos pasekėju ir patirti esamąjį momentą visa jo pilnatve, atsiduodant magiškai muzikos poveikio galiai be papildomo minčių srauto apie praeitį ar ateitį, būnant „šios akimirkos menininko“ statuso šalininku ir leisti rezonansui kurti glaudų ryšį šiame momente tarp kompozitoriaus, atlikėjo bei savęs – klausytojo. Leiskimės tapti kūrėjais, nes vyksmą kuriame visi kartu.