ENDLESS PLEASURE – stebuklas Senajame teatre

Publikuota: 2024-11-30 Autorius: Asta Skliutė

Niūrų lapkričio 22-osios vakarą baroko architektūros kupiname mieste suskambo muzikinis barokas, suteikęs klausytojams neapsakomą, nesibaigiantį, tiesiog beribį malonumą. Šiek tiek naftalinu dvelkiančiame Vilniaus senajame teatre, kuris vis tik nėra pernelyg viliojanti perspektyva renkantis koncertų salę, nors ketvirtį amžiaus būtent čia veikė operos ir baleto teatras, susitiko G. F. Händelis ir W. A. Mozartas. Juos suvedė senosios muzikos gaivintojas, puoselėtojas ir didis žinovas, dirigentas ir klavesinininkas Trevoras Pinnockas. Maestro dėl pažinties su sopranu Lauryna Bendžiūnaite atvyko į Lietuvą bei pakvietė prisijungti pažįstamus instrumentalistus iš visos Europos, stebuklingai radusius vietos savo be galo užmtose dienotvarkėse ir, žinoma, pasitelkė vieną labiausiai atsidavusių barokui, maestro Donato Katkaus suburtą, šiuo metu maestro Modesto Barkausko vadovaujamą, Šv. Kristoforo kamerinį orkestrą.

Vilniaus senojo teatro architektūra, dydis ir akustika vis tik tobulai tiko abiejų kompozitorių opusams. Skambant skaidriai tarsi krištolas muzikai, teatras tapo nuostabiai jaukia ir malonia vieta, nes beliko svarbu ne kur esi, o kaip esi.

Kocerte „Endless pleasure“ įvyko pirmoji atlikėjų kūrybinė pažintis vienų su kitais, su dirigentu, publika bei koncertine erdve, kurioje ateinantį pavasarį numatytas G. F. Händelio operos „Acis ir Galatėja“ pastatymas. Tarptautinis pučiamųjų ansamblis įsiliejo į Šv. Kristoforo ansamblį kaip upė į vandenyną, į jį suplaukė atlikėjai iš Lenkijos, Šveicarijos, Italijos ir, žinoma, Lietuvos. Ne paslaptis, kad azartiška maestro T.Pinnocko asmenybė masina ir vilioja dirbti kartu, nes iš jo sklindanti charizma, subtili muzikos pajauta, puikus laikmečio stiliaus ir atlikimo išmanymas, tikras profesionalumas traukia kaip magnetas dirbti ir kurti kartu. Tokiomis aplinkybėmis patys atlikėjai negali atsidžiaugti savo sėkme, meile muzikai ir beribiu kūrybos scenoje malonumu, savo profesiją įvardindami kaip pačią nuostabiausią pasaulyje, nes kurti muziką kartu su maestro – tai tikra privilegija, garbė ir nepaprasta dovana.

Maestro T. Pinnockas dar 1972 m. įkūrė ankstyvosios muzikos orkestrą „The English Concert“, kuriam vadovavo 30 metų. Jis davė impulsą atlikėjams groti originaliais senoviniais instrumentais, siekė visapusiško susipažinimo su baroko muzikos subtilybėmis, kad ji būtų atliekama kiek įmanoma istoriškai tiksliau, kad šis stilius alsuotų baroko laikmečiu dabartinėje scenoje, kad būtų išpildytos visos detalės, atkurti visi barokiniai štrichai. Ilgametės maestro studijos suteikė galimybę lapkričio 22-osios vakarą nusikelti laiku keletu šimtmečių atgal.

Koncerto programoje karaliavę Händelis ir Mozartas – maestro Trevoro Pinnocko ir Laurynos Bendžiūnaitės favoritai. 2008-aisiais susipažinę Karališkosios muzikos akademijos operos studijoje, šie du muzikai susidraugavo ne tik scenoje, bet ir gyvenime. Galėjome stebėti ir stebėtis, kaip puikiai jie jaučia vienas kitą muzikuodami, vis iš naujo prikeldami savo mylimiausių kompozitorių kūrinius jaudinančiam, klausytojus užburiančiam skambėjimui.

Lietuvos muzikos ir teatro absolventė Lauryna Bendžiūnaitė po studijų Karališkojoje muzikos akademijoje Londone dirbusi Štutgarto valstybinėje ir Švedijos karališkoje operose, žavi vis daugiau ir daugiau publikos įvairiose pasaulio šalyse, dainuoja žymiausiose scenose, kurdama užburiančius koncertus su puikiais dirigentais. Laurynos balsui paklūsta ne tik senosios muzikos šedevrai, bet ir šiuolaikinių kompozitorių opusai. Jos negąsdina atonalumas ar kartais, rodos, neįmanomi balsu atlikti intervalų šuoliai. Po dviejų vaikučių gimimo solistė subrendo kaip moteris, kaip mama ir kaip dainininkė. Jos skambus skardus balsas įgavo dar daugiau spalvų. Kartais jis skamba kaip varpelis, kitame kūrinyje stebina krištolo skaidrumu, dar kitąsyk byra tarsi nutrūkę perlų karoliai.

Ruošiantiems šio koncerto programą atlikėjams užteko keleto repeticijų, kad scenoje įvyktų stebuklas. G. F. Händelio operos „Semelė“ arijos „Endless Pleasure“ pavadinimas tobulai atitiko viso koncerto koncepciją. Stebint atlikėjus scenoje buvo absoliučiai akivaizdu, jog jie patiria begalinį malonumą muzikuodami, kurdami bendrystėje muzikinį audinį, kuris įtraukia ir nepaleidžia, sukeldamas begalinį norą, jog šis malonumas iš tiesų niekada nesibaigtų. Ne, mes nesame persisotinę muzika, kaip kukliai suabejojo į klausytojus kreipusis Lauryna, prieš pristatydama savo paskutinę, bisui skirtą ariją, nes tokiu nepriekaištingu muzikos atlikimu persisotinti tiesiog neįmanoma. Kaip neįmanoma nejusti ir negirdėti pačios muzikos tobulumo, skaidraus šviesumo bei pakylėjimo aukščiau žemės, aukščiau rūpesčių ir aukščiau savų minčių.

Ačiū Vilniaus šv. Kristoforo orkestro vadovui M.Barkauskui, jog jis paruošė orkestrą maestro T.Pinnocko atvykimui, sutikdamas dalyvauti šioje muzikinėje šventėje, jis suteikė galimybę orkestro muzikantams patirti tarsi baroko atlikimo meistriškumo pamokas, o klausytojams išgirsti, kaip iš tiesų turi skambėti Händelis ir Mozartas. Prie klavesino stovintis ir juo skambinantis bei tuo pat metu diriguojantis maestro T. Pinnockas ne tik sutelkė muzikantus, ne tik apkerėjo ir užbūrė savo charizma, jis parodė, kad ir Lietuvoje galima atlikti senąją muziką pačiu aukščiausiu lygiu. Mūsų instrumentalistai tai gali. Jie gali išgauti tikslius baroko muzikos štrichus, jie gali tobulai sugroti prestissimo pasažus, jie gali išgauti stulbinančius kontrastus, jie gali kurti nuostabius instrumentų dialogus, jie gali griežti pianissimo iki, rodos, kone visiškos tylos. Jie gali vos alsuoti, dvelkti tarsi migla pievoje, akompanuodami solistei, suteikdami jai visas galimybes atskleisti balso tembro grožį, išraiškingą dikciją, tobulą intonaciją. Aukščiausio lygio orkestrantų technika neleido suabejoti muzikantų profesionalumu.

Neapsakomas malonumas ausims girdėti milžinišką dinamikos amplitudę, išgrotą kiekvieną kūrinio garsą, švelniai nuaidinčią kiekvieno kūrinio pabaigą. Taupūs dirigento rankų judesiai, kai rankos vis nugula ant klavesino klaviatūros, neužgaudamos nė vieno nereikalingo klavišo, neblaško ir neerzina, atvirkščiai – žavi sugebėjimu vadovavimą perteikti ne tik rankomis. Dirigavime svarbiausi auftaktai, o juos parodyti galima pasitelkiant kūno kalbą, mimiką, akis. Svarbiausia, kad net iš salės žiūrint dirigentui į nugarą viskas aišku kaip ant delno. O nesusivokusius klausytojus, trokštančius ploti po kiekvienos kūrinio dalies, taupiais, kukliais judesiais koncertui keliaujant į pabaigą dirigentas buvo beveik išmokęs ir aplodismentų subtilybių.

Koncertą pradėjo G. F. Händelio trijų dalių orkestrinė siuita „Muzika ant vandens“ F-dur, kurioje skambėjo isotriniai instrumentai – savitą spalvą išgaunančios ir senoviniu būdu valdomos natūralios valtornos. Vėliau skambėjo vienas iš šešių didžiųjų G. F. Händelio koncertų, T.Pinnocko mėgstamiausias šeštasis Concerto Grosso D-dur, op. 6, Nr. 5. Su šiuo kūriniu dirigentas daugelį metų keliavo po pasaulį kartu su paties vadovaujamu orkestru „The. English Concert“.

Toliau sekė W.A.Mozarto orkestrui skirti kūriniai. Koncertas valtornai ir orkestrui Nr. 1 D-dur, kuriame solo Mozarto laikų instrumentu – senovine natūralia valtorna grojo valtornistas iš Šveicarijos Thomas Müller. Lietuvoje toks instrumentas tikra retenybė, kažin, ar bent vienas lietuvis valtornistas yra laikęs šį instrumentą rankose, ką jau kalbėti apie jo valdymą. Kad ir kaip būtų sudėtinga valdyti senovinį instrumentą, kuriuo visi štrichai, frazuotė, kiekvieno garso aukštis išgaunamas ne klapanais, o instrumento žiotyse pasislėpusios rankos judesiais ir lūpomis, nepriekaištinga intonacija vertė stebėtis ir žavėtis tokiu aukšto lygio muzikavimu ir puikiu instrumento valdymu. Mozarto koncertas valtornai minkštas ir kupinas lyrizmo, šviesus ir giedras, toks pat minkštas instrumento skambesys nukėlė keletu šimtmečių atgal.

Koncerto pabaigoje nuvilnijo kontrastinga trijų dalių W.A.Mozarto Simfonija Nr. 29, A-dur, kurią pirmąkart penkiolikmetis Trevoras Pinnockas išgirdo nusipirkęs plokštelę, kad galėtų paklausyti neseniai įsigytu gramofonu. Visa koncerte skambėjusi muzika lydi maestro ilgame muzikiniame kelyje, kiekviena gaida, kiekviena frazė išjausta iki tobulybės.

Visus šiuos orkestrinius kūrinius lydėjo Laurynos Bendžiūnaitės atliekamos arijos – saldainiai, kaip jas vadina pati solistė. Tai arijos, kurias Lauryna padainuotų bet kur ir bet kada. Kiekvienoje ji buvo vis kitokia, nors scenoje pasirodė vos keturis kartus, vilkėdama ta pačia žavinga ir spalvinga gėlėta suknele su kišenėmis. Kodėl svarbu kišenės – nes tai buvo dar vienas įdomus akcentas jos arijų išpildyme, suteikiantis žaismingumo ir linksmumo.
Begaliniai išraiškingas solistės dainavimas ne tik balsu, bet ir mimika bei viso kūno plastika, sukėlė jausmą, tarsi būtumei ne koncerte, o teatre. Visos trys jos sukurtos operų herojės pavergė įtaigumu ir tobulu krištolinio balso valdymu. Kamerinėje muzikoje nepademonstruosi balso stiprumo, tačiau didžiulę dinamikos amplitudę, nepaprastą išraiškingumą, štrichų ir spalvų įvairovę solistė atskleidė su kaupu. Jei viena, keletą minučių trunkanti arija, gali nukelti į kitą epochą, kitą laikmetį, sukurti ištisą istoriją ir priversti nevalingai riedėti ašaras, reiškia daininkės darbas atliktas preciziškai ir be priekaištų.

Pirmoji skambėjo G. F. Händelio Semelės arija „Endless pleasure“ iš operos „Semelė“. Ši vidinį ir išorinį džiaugsmą spinduliuojanti arija, kai Semelė nesitveria savyje užsimezgus pražūtingam romanui su Jupiteriu, buvo atlikta anglų kalba. Antikinis, pasaulietinis operos siužetas buvo visiškai nebūdingas Händeliui, todėl pats kompozitorius operos atlikimą girdėjo vos keletą kartų.
Toliau sekė W.A.Mozarto Despinos arija „In uomini, in soldati“ iš operos „Visos jos tokios“. Šįkart itališkai pasaulietiška ir išmintinga tarnaitė Despina lengvai koketuodama išsakė savo nuoširdų požiūrį į vyrus ir kareivius.
Ir paskutinioji W.A.Mozarto Paminos arija „Ach ich fühls“ iš operos „Užburtoji fleita“, kurioje Pamina vokiškai išliejo savo širdgėlą, įsivaizduodama, jog Taminas jos nebemyli. Net ir nesuprasdamas vokiečių kalbos be vargo galėjai suprasti jausmingą ir tuo pat metu skausmingą raudą, kuri jautresniam klausytojui išspaudė ašarą nuo jausmų antplūdžio bei šiai muzikai taip derančio solistės balso grožio.
Trapi, liekna, be galo jautri ir šilta, svajinga – tokia Lauryna ne tik scenoje, bet ir gyvenime. Koncerto pabaigoje jos šilti žodžiai, skirti publikai ir mylimai bei gerbiamai dėstytojai LMTA profesorei Reginai Maciūtei, nutildžius nesiliaujančius žiūrovų aplodismentus, dėkojančius ir prašančius padainuoti dar, be galo sujaudino ir darsyk įrodė, jog pagarba Mokytojui iš didžiosios raidės tolygi visų klausytojų pagarbai, tolygi muzikos ir ją sukūrusių kompozitorių pagarbai. Nes viskas yra viena, be vieno, nebūtų kito ir atvirkščiai. Atviras solistės prisipažinimas, kad iš jaudulio gali nebesudainuoti biso – W.A.Mozarto Susannos arijos „Deh vieni, non tardar“,, kuri tiesiog įaugusi į kraują, sužadino troškimą, kad tai niekada neįvyktų, kad jaudulys ne trukdytų, o padėtų, kad visada jaudintų ir atlikėjus, ir klausytojus.

Susiję nuotraukų galerijos