Erik Podolski: „Muzikos kūryba lyg kvėpavimas – natūralus ir būtinas“

Jaunosios kartos šiuolaikinės instrumentinės muzikos kūrėjo Erik Podolski muzika išsiskiria giliu emocionalumu, asmeniškumu ir gebėjimu pasakoti istorijas per garsus. Naujausiame kompozitoriaus albume „Rudens poema“ (2024) klausytojai kviečiami į subtilią kelionę po rudens melancholijos ir praeinančio laiko peizažus.

Kamerinės muzikos projektas buvo įrašytas Vilniaus „Mama Studios“ įrašų studijoje, bendradarbiaujant trims talentingiems atlikėjams: Erikui Podolskiui (fortepijonas), Adrianai Černiukaitei (smuikas) ir Povilui Paukštei (violončelė).

Rudens nuotaikų, laikinumo ir nyksmo potyrių įkvėptas albumas atspindi Eriko gebėjimą subtiliai perteikti emocinius niuansus, atverti intymų asmeninį pasaulį. Kiekvienas kūrinys tampa tarsi muzikiniu dienoraščiu, kuriame atsiskleidžia asmeninės patirtys, išgyvenimai ir refleksijos apie gyvenimo efemeriškumą. Fortepijono, smuiko ir violončelės sąveika sukuria harmoningą muzikinį audinį, kuriame kiekviena nata ir kiekvienas akordas perteikia gilų vidinį pasaulį, kviečiantį klausytoją susimąstyti apie laiko grožį, jo neišvengiamą tėkmę. Tai darbas, kuriame galima atrasti ne tik muziką, bet ir savo emocinius atspindžius.

Albumo sukūrimo proga muzikologė Lukrecija Stonkutė pakvietė muziką pasikalbėti apie asmeninį muzikinį kelią, muzikos kūrybos procesą ir įkvėpimo šaltinių paieškas.

Nuo vaikystės svajonės iki pedagoginio pašaukimo

Būtų įdomu susipažinti su Tavo muzikine genealogija.
Mano šeimoje nėra muzikantų – esu pirmasis, pasirinkęs muzikos kelią. Mama inžinierė – ekonomistė, tėtis – automechanikas, o sesuo nuo šio rudens pradėjo studijuoti informacinių technologijų specialybę Vilniaus universitete. Sakyčiau, kad šeimos veiklos kryptys yra visiška priešingybė mano pasirinkimams (juokiasi).

Kada ir kaip supratai, kad muzika taps svarbiausia Tavo gyvenimo dalimi?
Negaliu tiksliai įvardyti lūžio momento, tačiau pirmuosius stiprius impulsus jaučiau dar vaikystėje. Pamenu, su šeima svečiuodavomės pas giminaičius, kurie savo svetainėje turėjo pianiną. Anuomet, man, penkiamečiui, pasaulį matančiam iš žemutinio taško, instrumentas atrodė kaip įdomus objektas, traukianti ir paslaptinga „dėžė“. Kaskart atvykęs į svečius bėgdavau prie pianino, juo „grodavau“ ir prašydavau giminaičių, kad man instrumentą atiduotų. Jau tada supratau, kad noriu lankyti muzikos mokyklą, turėti savo instrumentą ir gilintis į muziką.

Įdomu, kad mano svajonė groti atsispindėjo ir vaikiškuose kūrybiniuose darbuose. Dar pradinėje mokykloje, mokytoja, pratybų sąsiuvinyje paprašė nupiešti tai apie ką labiausiai svajoju. Nupiešiau save stovintį greta pianino. Po pusės metų mokytoja liepė atversti kitą lapo pusę ir užrašyti ar svajonė išsipildė. Pažymėjau: „taip, mano svajonė išsipildė“, mat tuokart jau buvau mokytojos Natalijos Afanasjevos fortepijono klasės auklėtinis Jašiūnų muzikos mokykloje. Žinoma, ne viskas klostėsi lengvai. Buvo akimirkų, kai norėjosi mesti muzikos mokslus, ypač matant kaip bendraamžiai po pamokų eina namo, mėgaujasi laisvalaikiu, tačiau muzikos galia visada grąžindavo mane į vėžes.

Pabaigęs septynias muzikos mokyklos klases, turėjau kelių metų pertrauką. Per tą laikotarpį supratau, kad fortepijonas ir muzika niekur nedingo iš mano gyvenimo – dažnai prisėsdavau groti ir jaučiau, kad be to negaliu. Galiausiai, šis suvokimas nulėmė mano sprendimą tęsti muzikinį kelią.

Apie dvylika metų skyrei fortepijono atlikimo menui. Kaip nutiko, kad galiausiai pasirinkai muzikos pedagogikos studijas?
Dvyliktoje klasėje rimtai svarsčiau rinktis visiškai su muzika nesusijusią specialybę, tačiau nepavyko įstoti į norimą studijų programą. Stojamųjų dokumente, muzikos pedagogikos studijas buvau užrašęs antruoju ar trečiuoju numeriu ir būtent į jas buvau priimtas. Vos pradėjus studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje, šis profesinis kelias pasirodė labai artimas, nes jis leidžia derinti mano aistrą muzikos menui su galimybe perduoti žinias kitiems. Dabar ten pat tęsiu magistrantūros studijas, gilindamasis į muzikos edukologiją.

Muzikos pedagogika, edukologija – plati profesinė sritis. Šiuo metu, Vilniaus Karoliniškių muzikos mokykloje dėstai muzikos istoriją. Ar būtent šio dalyko mokymas visada buvo Tavo prioritetas ir siekis?
Manau, kad taip, nes meno istorija man artima. Daug domiuosi skaitydamas, lankydamas koncertus, parodas, gilindamasis į meno ištakas, jo pradžias ir giluminius aspektus. Tiesa, niekada nebuvau tvirtai prisirišęs tik prie muzikos istorijos, tačiau tikiu, kad svarbu įsiklausyti į aplinką ir jos siunčiamus signalus. Kartais gyvenimas pats parodo tinkamiausią kelią. Džiaugiuosi, kad esu muzikos istorijos mokytojas, nes tai prasminga ir įdomi veikla.

Kaip Tavo pedagoginė patirtis padeda suprasti muziką ir jos reikšmę žmonių gyvenime?
Muzika vienaip ar kitaip paliečia kiekvieną žmogų. Vis dėlto, šiandien ji dažnai suvokiama kaip pramoginis reiškinys, skirtas atsipalaidavimui, laisvalaikiui, kuriam stinga gilesnio vertinimo. Pedagogika suteikia galimybę tai keisti. Per mokymo procesą galime atskleisti muzikos esmę, padėti suprasti jos niuansus, sudedamąsias dalis. Tai ne tik garsai, bet ir žmonės, kurie ją kuria, jų mąstymo būdas, kontekstai, kuriuose gimsta kūriniai. Tikiu, kad ugdydami tokį supratimą galime parodyti, kokia universali ir svarbi yra muzika žmogaus gyvenime.

Pirmosios melodijos ir asmeninio muzikinio braižo paieškos

Kaip supratai, kad nori ir gali kurti?
Viena vertus, kūrybinis alkis kilo iš noro dalintis savo vidiniu pasauliu su kitais per muziką. Kita vertus, muzikos kūryba man prilygsta kvėpavimui – ji natūrali ir būtina. Net tais momentais, kai aktyviai nekuriu, apie muziką dažnai galvoju, mintyse skamba melodijos, formuojasi idėjos.

Kada suskambo pirmoji melodija Tavo galvoje?
Pirmosios melodijos galvoje pradėjo skambėti būnant 11–12 metų. Grodamas kitų kompozitorių kūrinius išsirinkdavau man patinkančius motyvus ir pradėdavau improvizuoti jų pagrindu. Taip gimė kelios trumpos, tačiau labai charakteringos pjesės. Rimčiau apie kūrybą pradėjau galvoti likus keliems metams iki pirmojo savo albumo „Solo Piano“ (2022) sukūrimo. Šis laikotarpis buvo tarsi perėjimas nuo žaidimo melodijomis prie brandesnio kūrybinio proceso.

Kaip atrodo Tavo kūrybinis procesas?
Procesas gana chaotiškas. Niekuomet nespaudžiu savęs kurti sąmoningai ar pagal griežtą grafiką. Dažniausiai viskas prasideda nuo muzikinės frazės, kuri staiga „nušvinta“ galvoje. Tokiomis akimirkomis svarbiausia ją žaibiškai užrašyti, kad neišblėstų. Kitame etape, kai dirbu su muzikiniais parametrais ir detalėmis, procesas tampa struktūruotas – tam skiriu konkretų laiką ir dėmesį. Atsižvelgiu į muzikinį tekstą, minties vientisumą, harmoninius derinius, medžiagos faktūrą. Nebaigtų kūrinių niekada ir niekam nerodau – juos kruopščiai saugau ir slepiu (šypsosi).

Kas Tau svarbiausia Tavo kuriamoje muzikoje?
Man svarbiausias yra emocinis krūvis ir muzikinis turinys. Kuriant siekiu perteikti nuotaikas, sukurti vaizdinius, kurie klausytojui keltų tam tikras asociacijas.

Ar yra kompozitorių, kurių darbai ypatingai paveikė Tavo kūrybą?
Kalbant apie grynąją klasiką, mane labai žavi Johannas Sebastianas Bachas – jo kūryba tiesiog neprilygstama. Fortepijoninėje muzikoje išskirčiau Aleksandrą Scriabiną ir Balį Dvarioną – pastarojo kūrybinė stilistika ir biografiniai momentai rezonuoja su manimi. Šiuolaikinėje klasikinėje muzikoje įkvepia ir užburia Philipo Glasso minimalistiniai sprendimai, Maxo Richterio hipnotizmas, Chilly Gonzalezo meistriškai derinamas tradicinis ir modernus skambesys.

Tavo muzikoje nemažai girdžiu „Šopeniškumo“. Ar šis kompozitorius Tau taip pat svarbus?
Tikrai taip! Dalyje savo muzikinės kūrybos išreiškiu pagarbą Fryderyko Chopino muzikai. Esu sukūręs miniatiūrą „Waltz in A Minor“, kuri klausytojui gali priminti F. Chopino valsus. Pastaroji įtraukta į mano naujausią albumą „Rudens poema“.

Muzikos albumas „Rudens poema“

Kaip gimė idėja kurti albumą ir kodėl pasirinkai rudens temą?
Visi albumo kūriniai yra glaudžiai susiję su manimi, kiekvienas jų turi autobiografinio simbolizmo. Šįkart leidau sau giliau pažvelgti į savo vidinį pasaulį, atskleisti tai, kas man rūpi ir jaudina. Jei pirmasis albumas „Solo Piano“ buvo labiau išpažintinis, tai „Rudens poemoje“ daugiau poetiškumo. Rudens tema atsirado natūraliai – esu gimęs rudenį, tad šis metų laikas man labai artimas. Kurdamas mėginau garsais pamėgdžioti lapų šnarėjimą, vėjo ošimą, besikeičiančios gamtos reiškinius. Albumo pavadinimą sugalvoti nebuvo lengva, tačiau manau, kad žodis „poema“ puikiai atspindi kūrinių poetinį pobūdį, o žodis „rudens“ – jų įkvėpimo šaltinį.

Tavo albumo kūrinių pavadinimai yra lietuviški, lenkiški, angliški. Ar ši kalbų įvairovė atspindi Tavo kūrybinio proceso chaotiškumą?
Geras pastebėjimas – tikrai yra dalis tiesos. Esu kilęs iš aplinkos, kurioje bendraujama keliomis kalbomis. Panašu, kad ši įvairovė įsiliejo ir į mano kūrybą. Vis dėlto, pavadinimų pasirinkimas man visada yra sudėtinga užduotis. Viena vertus, muzika pati savaime kalba, joje slypi daug prasmės, tad vienu metu atrodo, kad pavadinimas gali būti perteklinis. Kita vertus, kyla nerimas: o ką daryti, jei klausytojas kūrinyje išgirs kažką visiškai kitaip nei byloja pavadinimas? Todėl kartais tiesiog leidžiu pavadinimui gimti savaime, be griežtų taisyklių ar vienos kalbos apribojimų.

Kaip sudėliojai albumo takelių seką? Kokią kelionę norėjai pasiūlyti klausytojui?
Albumas sudarytas iš 10 takelių. Pirmasis takelis „Nostalgija“, tai muzikinė uvertiūra, simbolizuojanti rudens pradžią – grįžimą į praeitį, refleksiją. Čia naudoju minimalistinį stilių ir repetityvinę techniką, idant perteikčiau ramybės ir apmąstymų nuotaiką. Antrasis takelis „Meilės poema“, atspindi mano asmeninį meilės suvokimą. Muzika nėra skirta konkrečiam žmogui, veikiau bendram meilės jausmui: žmonėms, supančiam pasauliui. Trečiojo ir septintojo takelių – „Trio No. I“ ir „Trio No. II“ vietos albume yra apgalvotos chronologiškai. Albume pirmiausia girdime tik fortepijoną, vėliau tik styginius, o galiausiai susilieja visi trys instrumentai į bendrą melodijų ansamblį. Tai lyg kelionė, kurioje kiekvienas atlikėjas atsako už tam tikras emocijas. Kūrinyje „Impromptu“ atsiskleidžia mano, kaip melomano, pusė. Domiuosi įvairiais muzikos stiliais, todėl šiame kūrinyje atsispindi džiazo įtaka ir tango šokio ritmai. „Dla Emilii“ – kompozicija, skirta mano seseriai, kuriai neseniai suėjo aštuoniolika. Šis takelis simbolizuoja laiko tėkmę ir pokyčius. Per muziką norėjau įamžinti jos subtilumą ir jautrumą, kuris nepavaldus laikui. „Akimirka“ – pirmasis kūrinys, kurį parašiau smuikui solo. Norėjau išbandyti kitokį komponavimo būdą ir išgauti sudėtingesnius pasažus. „13“ tai pjesė, susijusi su mano gimimo data – pasaulį išvydau tryliktąją dieną, penktadienį. Šis skaičius dažnai mistifikuojamas: vieni jį sieja su tamsiomis jėgomis, kiti – su gėriu. Šiame kūrinyje stengiausi išryškinti šio skaičiaus dvilypumą. Paskutinis takelis „Coda“ – tai albumo apibendrinimas. Jis užbaigia muzikinę kelionę, tarsi sudėlioja viską į vietas ir palieka paskutinį emocinį akordą.

Nutapei albumo viršelio iliustraciją. Ar dailė dar vienas Tavo talentas?
Vizualieji menai man yra svarbi priemonė, papildanti ir praturtinanti muzikinį turinį. Mėgstu piešti, eksperimentuoti, išbandyti naujas technikas. Albumo viršelyje pavaizdavau rudenį, kamerinei muzikai būdingus instrumentus ir savo surinktus medžių lapus. Viršelio kūrybos procesą pradėjau tik po kūrinių įrašymo – klausydamasis įrašų piešiau eskizus, kurie padėjo perteikti muzikos įkvėptus vaizdinius. Tapydamas stengiausi įamžinti garsų sukeliamus įspūdžius: artėjančio rudens nuotaikas, kvapus, skambančius instrumentus bei krentančius lapus. Kūrinį iliustravau dažais, surinktus lapus išdžiovinau ir įkomponavau į kompoziciją. Viršelį tapiau akriliniais dažais, o galutinį rezultatą padengiau apsauginiu laku.

Kaip norėtum, kad klausytojai išgyventų Tavo muziką?
Kaip jau minėjau, mano albumas yra autobiografinis, todėl man itin svarbu, kad klausytojai, klausydamiesi šios muzikos, skirtų laiko ir sau. Noriu, jog nepabijotų įsigilinti į savo mintis, įsiklausytų į vidinį balsą ir pažvelgtų į save nuoširdžiai bei atidžiai.

Dėkoju už pokalbį!

Muzikos albumas „Rudens poema“ prieinamas populiariose muzikos transliacijos platformose: „Spotify“, „YouTube Music“, „Apple Music“, „Deezer“ ir kt. Tegul ši muzika tampa Jūsų rudens lydere, įkvėpdama apmąstymams ir naujiems atradimams.

https://music.youtube.com/playlist?list=OLAK5uy_kpHuvm8e1n-6wTDERwfCgJm3UYaw6Qszo