EUROPOS DIENOS KONCERTAS FILHARMONIJOJE

Publikuota: 2024-05-12 Autorius: Tomas Bakučionis. Nuotr. Dmitrijaus Matvejevo
EUROPOS DIENOS KONCERTAS FILHARMONIJOJE

Koncerto pradžioje buvo atlikta A. Martinaičio opuso „Muzikinė auka“ I-oji dalis. Atlikėjai - LKO artistai Valentinas Gelgotas, Eugenijus Paškevičius, Vaiva Eidukaitytė-Storastienė bei solistas, tenoras Edgaras Davidovičius. Kūrinys buvo sukurtas 2000-aisiais Vilniaus festivalio užsakymu, pažymint Didžiojo Johanno Sebastiano Bacho jubiliejinius metus ir skirtas atlikti tenorui, fleitai, obojui ir klavesinui, o pirmaisiais kūrinio atlikėjais kaip tik 2000-aisiais buvo Nacionalinės fisharmonijos ansamblis „Musica Humana“ . Taigi ta aplinkybė, kad šio kūrinio ėmėsi kitas filharmonijos kolektyvas, byloja apskritai apie Algirdo Martinaičio kūrybos reikšmingumą ir didelę kūrinio išliekamąją vertę. Kitą vertus, programos koncepcijos prasme, kūrinio įtraukimas būtent į Vienos klasikų programą, juolab, kai atliekamas ne visas kūrinys, o tik jo pirma dalis, man atrodė dirbtinai, tarsi norint užpildyti pirmos koncerto dalies laiko metražą. Mano įsitikinimu, tikrai nebūtų nieko blogo, o tik dar geriau, jei tokiame proginiame koncerte būtų šiek tiek nusižengta įprastiniam 45 minučių „reglamentui“ ir atliktas visas kūrinys. Ir autorius, ir pats kūrinys, pagaliau tauri dedikacija Didžiajam Bachui tikrai verti europinio koncerto vardo ir skambėti greta Vienos klasikų visa apimtimi.

Filharmonijos koncertų klausytojams Reinis Zarinš ir Andreas Spering jau puikiai pažįstami. Pernai balandžio mėnesį jie taip pat čia viešėjo ir su LKO atliko A. Schnittkes kūrybą. Šiandien R. Zarinš yra vienas paklausiausių latvių pianistų, koncertuojantis prestižinėse pasaulio koncertų salėse. W.A. Mozarto 20-asis koncertas fortepijonui ir orkestrui d-moll yra vienas mėgstamiausių pianistų kūrinių apskritai ir mano nuomone – bene įdomiausias iš visų Mozarto fortepijoninių koncertų, visų pirma įdomus savo stilistiniais posūkiais, nuo dramatiško I-osios dalies d-moll, tarsi nukeliančio mus jau į bethoveniškus klodus ir primenančio taip pat d-moll tonacijoje sukurtą Mozarto „Rekviem“ ir čia pat atskriejantis į šviesų, valiūkišką D-dur virtuoziškame koncerto finale. (Beje, pianistas pasirinko būtent L. van Beethoveno kadenciją, nes kaip žinia – autorinės kadencijos nėra.) Tokią interpretacinę koncepciją išgirdau R. Zarinio interpretacijoje, kuri iš pirmo žvilgsnio galėjo pasirodyti tarsi geras standartas, tačiau daugybės niuansų (dinamika, frazuotės, artikuliacija, etc...) visuma byloja apie išskirtinį pianisto stilistinio „persikūnijimo“ talentą, todėl jo interpretacija verta aukščiausių reitingų.

Dirigento Andreaso Speringo muzikinė karjera labai spalvinga ir turtinga. Jį dar gerai atsimenu, kaip vieno garsiausių, Reinhardo Goebelio įkurto, baroko orkestro „Musica Antiqua Köln“, klavesinistą. Dabar A. Speringas pats diriguoja Leipcigo „Gewandhaus“, „Staatskapelle Weimar“, „New Japan Philharmonic“, „Gulbenkian“, Bambergo, Vokietijos radijo ir kitiems simfoniniams bei kameriniams orkestrams, dalyvauja operų pastatymuose įvairiuose teatruose, tarp jų - Beethoveno „Fidelijus“, Weberio „Laisvasis šaulys“, Mozarto operos. Ypatingu jo kūrybinių interesų objektu tapo Georgo Friedricho Hӓndelio ir Josepho Haydno kūryba. Daug metų A. Speringas vadovavo Kalsrūhės festivaliui „Hӓndelfestspiele“, jis įsteigė pirmąjį ir kol kas vienintelį J. Haydno muzikos festivalį, dirigento A. Speringo repertuare – daugiau kaip 60 J. Haydno simfonijų. Antroje koncerto dalyje kaip tik ir išgirdome J. Haydno Simfoniją Nr. 98 B-dur, kuri priskiriama Londono simfonijoms, sukurta 1792-ųjų pradžioje ir istorikų manymu yra savotiška „duoklė“ keliais mėnesiais anksčiau mirusiam kompozitoriaus bičiuliui W. A. Mozartui. Simfonija buvo sukurta pirmojo kompozitoriaus vizito Londone metu su dar prieš tai sekusiomis penkiomis simfonijomis, sulaukė milžiniško pasisekimo kaip ir kitos Londono simfonijos, todėl Haydnas tuometinėje Anglijoje buvo šlovinamas kaip didžiausias pasaulio kompozitorius. Išties orkestro panaudojimo, muzikinės kalbos prasme visos dvylika Haydno londoniškųjų simfonijų yra novatoriškos, ryškios ir efektingai skambančios. Manau, kad A. Speringas atskleidė dar vieną svarbią Haydno simfonijų ypatybę, kurią kiti dirigentai galbūt labiau linkę ignoruoti, o būtent tam tikrą barokinę praeitį, turint omeny tai, kad muzikinis klasicizmas, visų pirma Vienos klasikai, o ypač Haydnas, „išaugo“ iš baroko muzikinės estetikos ir šios estetikos bruožų išsaugojo santykinai daugiau nei kiti menai. Ir tai natūralu, turint omeny A. Speringo patirtį ir preferencijas. Būtent dirigento interpretaciniai kodai ir išryškino tas žavingas barokines Haydno partitūros detales. Dar svarbu, kad orkestras entuziastingai priėmė dirigento nuorodas, kurios buvo tikrai aiškios ir tikslios, taigi geras dirigento ir orkestro kontaktas buvo dar viena koncerto sėkmės prielaida.

Komentarai