„Europos skambesy“. Birbynininko Vytauto Kiminiaus ir pianisto Vincenzo De Martino duetas

Kovo 14 dieną „Organum“ koncertų salėje pirmą kartą skambėjo nacionalinis lietuvių instrumentas birbynė. Programos pavadinimas „Europos skambesy“, matyt, apeliavo į mūsų unikalaus instrumento vietą tarp kitų Europos medinių pučiamųjų, taip pat ir į tai, kad čia pasirodęs birbynininkas Vytautas Kiminius kryptingai ir valingai garsina birbynę užsienyje.

Vytautas Kiminius birbynės specialybės mokėsi LMTA pas Kęstutį Lipeiką, o meno magistrantūrą baigė obojininko prof. dr. Roberto Beinario klasėje. 2018 metais mokslą tęsė Italijoje, Veronos E. F. Dall’Abaco konservatorijoje, obojininko Alessandro Baccini klasėje. V. Kiminius yra triskart Jono Švedo atlikėjų konkurso nugalėtojas, taip pat jis yra pelnęs pirmąją vietą tarptautinės asociacijos „Menas ir švietimas XXI amžiuje“ konkurse. 2015 metais Lietuvos nacionalinį instrumentą jis pristatė visam pasauliui projekto „The Sound of Europe“ tiesioginės transliacijos metu „Deutche Welle“ kanale. Vienas ryškiausių nūdienos solistų birbynininkų, V. Kiminius seka pirmtakų pavyzdžiu ne tik aktyviai koncertuodamas, bet plėtoja birbynės galimybes ir, naudodamas sudėtingą techniką (savo išrastus dengimus ir kt.), skatina profesionalų ir novatorišką birbynės repertuaro atlikimą. Vytautas Kiminius 2016 metais įgijo operos ir simfoninio orkestro dirigavimo magistro laipsnį prof. Juozo Domarko klasėje. Jis taip pat yra pedagogas ir Alytaus miesto jaunimo simfoninio orkestro „Svajonė“ dirigentas. Jam akompanavęs italas Vincenzo De Martino mokėsi Kaljario G. P. da Palestrinos valstybinėje konservatorijoje, nuo 2015 metų studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, prof. Jurgio Karnavičiaus fortepijono klasėje. 2017 metais įgijo magistro laipsnį, 2021 metais baigė meno doktorantūrą.

Prieš koncertą muzikologė Dalia Sverdiolienė priminė pirmąjį ryškų profesionalų birbynininką, tarptautinių konkursų laureatą, nusipelniusį artistą prof. Praną Tamošaitį (1931-2007), jo nuopelnus garsinant Lietuvos vardą. Koncertą duetas ir pradėjo jo grotais kūriniais – Jono Švedo „Raliavimu“ solo ir Balade, sukurta Reginai ir Pranui Tamošaičiams. Kanklių partiją fortepijonu atliko Vincenzo De Martino. Toliau skambėjo Jurgio Juozapaičio (*1942) Sonata birbynei ir fortepijonui, Eduardo Balsio (1919-1984) Trys fragmentai iš baleto „Eglė žalčių karalienė“ (Žuvytės | Drebulytė išdykėlė | Eglės rauda) ir Valentino Bagdono (1929-2009) Melodija birbynei solo. Šį kūrinį papildė Vytauto padarytas čiulbančių paukščių įrašas Kazio Budrio sodyboje ir liaudies instrumentas – molinė lakštingala. Žinomą birbynininkų repertuaro programą, leidžiančią parodyti solisto įvairiapusiškumą, veržlus birbynininkas perteikė užtikrintai, savitai formuodamas garsą ir labai techniškai.

Antroje programos dalyje skambėjo Amilcare Ponchielli (1834-1886) Capriccio obojui ir fortepijonui op. 80, Enrique Granados (1867-1916) „Macha ir lakštingala” iš siuitos „Goyeskos” fortepijonui, Béla Bartóko (1881-1945) 6 rumunų šokiai Sz. 56 / BB 68 fortepijonui ir bisui – E. Granados Ispaniškas šokis. Pianistas De Martino pasirodė kaip temperamentingas solistas ir entuziastingas akompaniatorius. Ši koncerto dalis dar sykį įrodė birbynės virtuozines galimybes atliekant Vakarų kompozitorių kūrinius ir sužavėjo klausytojus savitumu. Po koncerto Kiminius teigė, jog Lietuvoje šio instrumento pasiilgstama, o užsienyje nesiliaujama juo stebėtis. Tokius žodžius girdėdavo visame pasaulyje ir Pranas Tamošaitis...

Dėl pandemijos liko plačiau nepastebėtas svarbus įvykis – Peeterio Vähi Koncerto birbynei su orkestru atlikimas Nacionalinėje filharmonijoje 2020 metais Vilniaus festivalyje (pasaulinės premjeros įrašas čia: https://nationalphilharmonic.tv/en/koncertas/peeter-vahi/). Koncertą, dedikuotą Vytautui Kiminiui, jis atliko su Adrijos Čepaitės diriguojamu Lietuvos kameriniu orkestru, choru „Jauna muzika“ ir Pavelu Giunteriu (mušamieji). Estų kompozitorių įkvėpė archainė prūsų giesmė „Mīla swaīksta Saulīka, Mīla Dḕiwas dukrīka“, kurią jis plėtoja podraug su turtingais pagoniškais ritmais, kontrapunkte papildomais rytietiškais motyvais. Virtuoziškas, puikus sceninis kūrinys su didele solo kadencija išryškina birbynės privalumus, gražiai reprezentuoja baltišką pradą ir pratęsia prūsiškojo pasaulėvaizdžio gyvavimą galinga muzikine forma. Tiesiog įstabu, kad reikšmę kurti unikaliam instrumentui birbynei suprato kaimyninė šalis, prie kūrinio prisidėjo Estijos kultūros ministerija. Daug metų mėginau įkalbėti keletą mūsų žymių kompozitorių sukurti stambios formos kūrinį, būtent, koncertą, birbynei, bet ne visai sėkmingai, nors akordeonui jie rašo mielai... Iš dalies tai lėmė užsakymų ir finansavimo nebuvimas. Peeterio Vähi kūrinys rodo, kokia trumparegiška tokia aplaidi pozicija nacionalinio instrumento atžvilgiu. Kiminiaus iniciatyva, regis, ledai pajudėjo, jam žada rašyti ir lietuvių kompozitoriai. Tokiu būdu tęsiama iškiliausių birbynės virtuozų, pedagogų ir kolektyvų meno vadovų tradicija vienoje gretoje su Pranu Tamošaičiu, Pranu Budriu, Egidijumi Ališausku ir kitais žymiais menininkais.

Abu muzikantai, kaip jau įprasta, bendravo su publika. Birbynininkas Vytautas Kiminius paliko rimto ir atsakingo muzikanto įspūdį, kurio darbų paletė nepaisant jauno amžiaus išties didelė. Malonu, kad jam rūpi nacionalinio instrumento likimas, repertuaras ir techninės galimybės, ir kad jis supranta jo vertę ne tik profesine, bet ir plačiąja kultūrine prasme. Tokio požiūrio trūko bent ketvirtį amžiaus. Todėl norėčiau palinkėti to užsidegimo neprarasti, o siekius įgyvendinti.