Extracultural. Publikos viliojimo aktas
Jei reikėtų šių metų Vilniaus festivaliui parinkti vienintelį epitetą, tai būtų, matyt, extracultural, vargiai iš anglų kalbos grakščiai išverčiamas būdvardis, pažodžiui daugmaž turintis skambėti kaip „virškultūrinis“, išreiškiantis patirtį, peržengiant savos kultūros ribas.
Neatsitiktinai žodis extracultural šiame tekste rado vietą: taip buvo pavadinta šių metų festivalio pirmojo koncerto „ašis“, jaukas su akademine muzika ir daugiau, ir mažiau sugyvenančiai publikai – Gedimino Gelgoto simfonijos Extracultural premjera Lietuvoje. Skirtingas kultūras šiame vakare reprezentavo Lietuvoje analogų neturintis Naujų idėjų kamerinis orkestras (NIKO), Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO), kuriam tą vakarą vadovavo estų dirigentų dinastijos jauniausias atstovas Kristjan Järvi, bei gruzinų pianistė Khatia Buniatishvili.
Abu skambėję kūriniai – tai efektingos atlikėjišku aspektu kompozicijos, leidžiančios muzikantams pademonstruoti savo virtuozinius ar artistinius gebėjimus.
Pianistų adoruojamo Sergejaus Rachmaninovo Antrąjį koncertą fortepijonui c-moll, op. 18 paskambino minėtoji viešnia iš Gruzijos K. Buniatishvili. Ši charizmatiškos išvaizdos atlikėja pabrėžtinai artistiškai atliko Koncertą, nevengdama tam tikrų efektingų gestų – ne tik pianistų bendruomenei įprastų atmestos galvos ar užmerktų akių „išraiškos", bet ir nuolat ranka persibraukdama plaukus... 
Tokie vizualinių efektų triukai vieniems klausytojams prideda susižavėjimo atlikėju ir padeda sukurti tarytum ypatingo meninio įsijautimo aurą (ar jos iliuziją), ypač mažiau nutuokiantiems apie muziką; kita vertus, šiais vartotojiškumo laikais menininkui kaip niekada svarbu save patraukliai pateikti, „įpakuoti", tad gal ir neteisinga būtų priekaištauti dėl kartais abejonių keliančio manieringumo. Be to, negalima neigti, kad K. Buniatishvili - išskirtinio talento pianistė, ypač jautriai skambinanti lyrinio pobūdžio muziką.
Pianistė savo interpretacijoje atsisakė S. Rachmaninovo opusams įprastos masyvios traktuotės (išskyrus įžangą), gal dėl to kulminacinėse vietose šiek tiek pritrūko sodresnio garso ir orkestras truputį užgožė solistę; vietomis norėjosi ir dėmesingesnio frazių pabaigų išklausymo, nes pasitaikė, kad galūnės būdavo tarsi nukandamos, pernelyg staigiai nutildamos. Tačiau žavėjo skaidrus, lengvas garsas greituose pasažuose ir lyrinės vietos, kuriose skleidėsi K. Buniatishvili muzikinis sensityvumas, nesumeluotas emocinis atliekamos muzikos išgyvenimas.
Tačiau koncerto intriga, be abejo, tapo G. Gelgoto Extracultural orkestrui ir ansambliui.
Nėra dvejonių – NIKO ir jo vedlys G. Gelgotas vadovaujasi masinės kultūros paklausos-pasiūlos dėsniu, siekdamas suburti savo auditoriją. Tai, ką daro NIKO, galima kritikuoti kaip parsidavimą popkultūrai, pataikavimą masėms ir etc., tačiau bet kuriuo atveju nepaneigsi fakto, kad šitaip ansamblio koncertų auditoriją papildo dalis žmonių, šiaip jau nepasirodančių akademinės muzikos renginiuose. Ir tokiu būdu jie susipažįsta su šiuolaikine muzika. O, kadangi NIKO atliekami kūriniai (ir, žinoma, ypač jų pateikimas) yra patrauklūs masinei auditorijai, kyla vilties, jog bent daliai šios publikos norėsis giliau pratęsti pažintį su modernia akademine muzika, kažin kodėl nemažos ne kultūros srities žmonių dalies atmetama kaip neklausytina jos net padoriai negirdėjus.
Na, o kalbant konkrečiai apie Vilniaus festivalyje atliktą Extracultural, akivaizdu, kiek darbo įdėta norint apstulbinti publiką, gal netgi šokiruoti konservatyvesnius klausytojus, nepratusius Nacionalinėje filharmonijoje girdėti klubinės muzikos stiliaus ritmų, regėti apgalvotos scenografijos. Regis, NIKO apgalvoja absoliučiai viską: įvairiaspalvis, kintantis apšvietimas, specialus simetriškas atlikėjų (ir orkestro, ir ansamblio) išsidėstymas, ansamblio narių (smuikininkių) choreografija – teatrališki rankų mostai, griežimas atsilošus, atsigręžus nugara į publiką… O kiek dar investuojama ir į vaizdinį atlikėjų patrauklumą (smuikininkių suknelės, ryškus makiažas). Tokia koncepcija bylote byloja apie vadovavimąsi popkultūros tendencijomis, kur vien muzika nieko nesudominsi, reikia ir šou, kuris neretai ir pritraukia minias visapusiškų įspūdžių ištroškusių klausytojų-žiūrovų.
Ir, tiesą sakant, jei ne reginys, Extracultural nebūtų toks įdomus. Jei klausyčiausi šio kūrinio įrašo, vargiai turėčiau kantrybės išklausyti jį iki galo. Muzikos kalba čia – à la minimalistinė, tačiau klausant vis šmėkšteldavo, kad tasai minimalizmas (kurį G. Gelgotas įvardina kaip sau artimiausią muzikos komponavimo stilių) suvoktas gana primityviai: kai kurie motyvai, regis, kartojami tik dėl to, kad būtų užpildyta partitūra, niekur nevedantys. Gausu buvo įvairių garso efektų, sonoristinių priemonių – nuo pavienių glissando (kuriuo ir prasidėjo kūrinys), flažoletų glissando, iki šia artikuliacija kuriamų garso masių, ūžesių, grubaus griežimo už tiltelio, o kur dar dramatiškos fortissimo vietos, kuriose garso stiprumas buvo kone ribinis, bei G. Gelgoto kalbėjimas-rečitavimas (repas), vietomis prisijungiant ir atlikėjams (kai kur, tiesa, žodžiai buvo prastai girdimi dėl garsinio disbalanso su orkestru).
Extracultural nestokojo dramatizmo, neretai priminė muziką epiniams kino filmams, o ryškus ritminis pradas, įtraukiant ir klubinės muzikos ritmo intarpus, muzikai pridėjo drive’o. Efektingumo nestokojo ansamblio, ypač smuikininkių partijos, kurių virtuoziškumas atlikėjams nekėlė problemų.
Ir vis dėlto, klausant visą laiką neapleido pojūtis, jog visi šie efektai – tik kaukė, paviršinis glaisto sluoksnis, dekoruojantis sieną, už kurios glūdi tuštuma. Tačiau nesiginu, kad, norint įspūdingo reginio ir atotrūkio nuo įprastos akademinės muzikos, tokia muzika visai patenkintų lūkesčius: pramogai (ypač jei ir aplinka nebūtų tokia įpareigojanti kaip kad didžioji LNF salė) NIKO koncertas lūkesčius visiškai pateisintų. Funkcionuodamas kaip jungtis tarp akademinės ir populiariosios muzikos (ir visgi labiau nuslysdamas į pastarąją), ansamblis turi potencijos pritraukti gausią, akademizmui tolimą auditoriją. O juk tai ir yra Gediminoi Gelgoto tikslas.
Nesutinkate? - Diskutuokime. Garso/vaizdo įrašai:
https://www.youtube.com/watch?t=21&v=1-9fPWKsnQI
https://www.youtube.com/watch?v=APc8toPxy1M
http://www.muzikusajunga.lt/u/gelgotas-gediminas#profile-user
Susiję nariai
Gediminas Gelgotas
Kompozitorius, Naujų idėjų kamerinio orkestro NIKO meno vadovas
