FAKULTETAS, PAKEITĘS KLAIPĖDOS VEIDĄ

Publikuota: 2021-12-26 Autorius: Danutė PETRAUSKAITĖ
FAKULTETAS, PAKEITĘS KLAIPĖDOS VEIDĄ

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultetas švenčia 50 metų jubiliejų. Per tuos dešimtmečius jis ne kartą keitė savo pavadinimą, institucinę priklausomybę, tačiau visuomet išliko kultūros židiniu ne tik Klaipėdoje, bet ir visame Vakarų Lietuvos regione. Jo praeitis glaudžiai susijusi su Lietuvos aukštojo mokslo raida, miesto atgimimo istorija, daugelio žmonių kūrybine patirtimi, o dabarties permainos liudija apie prasidėjusį naują veiklos etapą ir viltingą ateitį.

Pastangos prisikelti

Antrojo pasaulinio karo metais Klaipėda sunkiai kėlėsi iš griuvėsių. Netekusi beveik visų savo gyventojų ir daugiau nei pusės pastatų, ji neturėjo ne tik finansinių resursų, bet ir žmogiškųjų išteklių miestui atstatyti. Atkurti kultūrinę aplinką taip pat nebuvo lengva, nes apie 40 proc. jo gyventojų sudarė kitataučiai, o iš kitų vietovių atvykę lietuviai daugiausia dirbo žvejybos laivyne, laivų remonto bei statybos gamyklose, pramonės įmonėse. Proletariatui ir kariškiams nelabai rūpėjo menas, apie ką byloja laikraštis „Tarybinė Klaipėda“, penkerius metus leistas tik rusų kalba. Po karo veikęs dvimetis Mokytojų institutas buvo uždarytas, 1959 m. duris atvėręs Kauno politechnikos instituto Klaipėdos fakultetas turėjo tenkinti inžinerinius uosto ir fabrikų poreikius. Tiesa, 1945 m. pabaigoje buvo įkurtas Klaipėdos muzikinės komedijos teatras, bet jame muzika, išskyrus retus atvejus, vaidino antraeilį vaidmenį. Tais pačiais metais kompozitoriaus Juozo Karoso pastangomis atkurta nuo 1923 m. gyvavusi Klaipėdos muzikos mokykla, tačiau meno mėgėjams norėjosi operos spektaklių, klasikinės ir liaudiškos muzikos koncertų. 1953 m. žinomas chorvedys Klemensas Griauzdė prie miesto Vykdomojo komiteto subūrė saviveiklinį chorą, jo pagrindu po trejų metų buvo pastatyta P. Čaikovskio opera „Eugenijus Oneginas“, 1958 m. – G. Verdi „Traviata“. Taip gimė Liaudies opera, chorvedžio Kazio Kšano dėka tris dešimtmečius džiuginusi klaipėdiečius ir išaugusi į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą.

Fakulteto ištakos

Apie aukštosios muzikos mokyklos gyvavimą ir profesionalių meno specialistų rengimą Lietuvos pajūryje iš pradžių niekas net nedrįso svajoti. Vizija pradėjo formuotis 1969 m. gruodžio 8 d. pasirodžius LKP CK ir LTSR Ministrų Tarybos nutarimui „Dėl kultūros įstaigų veiklos po LTSR Pirmojo kultūros darbuotojų suvažiavimo ir priemonių jas toliau gerinti“. Šiame nutarime buvo pripažinta, kad yra tikslinga išplėsti kultūros ir švietimo kadrų su aukštuoju išsilavinimu rengimą Lietuvoje ir pavesti Aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijai įsteigti Klaipėdoje Šiaulių Kazio Preikšo pedagoginio instituto Muzikos fakultetą, kuriame būtų ruošiami kultūros ir švietimo įstaigų darbuotojai. Nutarimas sukėlė nerimo sostinės muzikinei bendruomenei, ir grupė jos atstovų tuometės vyriausybės bei komunistų partijos vadovams Antanui Sniečkui, Juozui Maniušiui, Mečislovui Gedvilui, Henrikui Zabuliui ir Lionginui Šepečiui 1971 m. sausio 20 d. išsiuntė raštą, jame išreiškę nuogąstavimą, kad iš Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto nebūtų iškeltos muzikos katedros ir pedagogai. Jie siūlė pasidalinti darbus: Klaipėdoje ruošti muzikos specialistus klubinėms kultūros įstaigoms ir aštuonmetėms bendrojo lavinimo mokykloms, o Vilniuje – aukštesnės kvalifikacijos mokytojus 9–11 vidurinių mokyklų klasėms ir vaikų muzikos mokykloms. Po šiuo raštu pasirašė žymūs sostinės kompozitoriai bei muzikologai, pradedant Algirdu Ambrazu, Jadvyga Čiurlionyte, Juozu Gaudrimu, Vytautu Landsbergiu ir baigiant Baliu Dvarionu, Juliumi Juzeliūnu, Vytautu Klova, Antanu Račiūnu, Vytautu Paltanavičiumi, tai padarė net ir buvę klaipėdiečiai Juozas Karosas ir Jonas Švedas. Visi jie sielojosi ne dėl Klaipėdos, o dėl Vilniaus muzikinio švietimo sistemos, nenorėdami patys nukentėti. Tai lėmė vėliau atsiradusį tarpinstitucinį susipriešinimą, kurio ištakos siekė dar tarpukario laikus.

Vyriausybė, o ypač švietimo ministras H. Zabulis, turėjo savo nuomonę, ir 1971 m. gegužės 12 d. buvo išleistas jo įsakymas įsteigti Klaipėdoje Šiaulių pedagoginio instituto Muzikos fakultetą. Naują padalinį sudarė trys katedros: Choreografijos (ved. Juozas Gudavičius), atkelta iš Vilniaus nepaisant vilniečių prašymo, Lietuvių kalbos, literatūros ir režisūros (ved. Antanas Jakulis), atsikrausčiusi iš Šiaulių, ir nauja Chorvedybos katedra (ved. Pranas Jankauskas), taip pat biblioteka, personalo ir ūkio skyriai. Fakultetas, vadovaujamas dekano Vytauto Jakavičiaus, rugpjūčio 1 d. pradėjo darbą buvusiame Karalienės Augustės Viktorijos mergaičių licėjaus pastate (dabar K. Donelaičio g. 4). Į Klaipėdą ėmė traukti būriai jaunimo iš visos Lietuvos, 1971 m. rudenį 282 jaunuoliai tapo pirmaisiais Muzikos fakulteto studentais, jiems dėstė 24 pedagogai. Greitai paaiškėjo, kad visiems bus sunku išsiversti be instrumentininkų, tad kitais metais įsteigta ir Instrumentinės muzikos katedra (ved. Vera Gabrėnienė). Tokiu būdu teatrui, šokiui, chorinei bei instrumentinei muzikai, lietuvių kalbai ir literatūrai buvo padėti tvirti pamatai, ant kurių Lietuvos pajūryje pradėjo kilti naujas meno ir kultūros rūmas.

Didžiųjų darbų pradžia

1973 m. rugpjūčio 28 d. į Klaipėdą atvyko naujas Muzikos fakulteto dekanas Vytautas Jakelaitis – buvęs Liaudies kūrybos namų direktorius, kultūros ministro pavaduotojas, Kraštotyros ir Liaudies meno draugijų pirmininkas. Šis lietuvių kalbos ir literatūros specialistas turėjo sukaupęs nemažą vadybinio darbo patirtį, Leningrade buvo apgynęs disertaciją apie Lietuvos dainų šventes, gerai orientavosi mūsų kultūros istorijoje, pasižymėjo diplomatinėmis savybėmis, mokėjimu bendrauti su įvairaus išsilavinimo žmonėmis ir gebėjimu žvelgti toli į priekį. Pirmą kartą peržengęs fakulteto slenkstį, jis nusistebėjo tvyrančia tyla. Juk greitai rugsėjo 1-oji, o dar nesudaryti tvarkaraščiai! Tad ką kalbėti apie ilgalaikius planus, pasirinktas veiklos kryptis. Ir dekanas kibo į darbus. 14 vadovavimo fakultetui metų iš jo pareikalavo daug energijos ir sveikatos, bet įdėtos pastangos nenuėjo veltui – Muzikos fakultetas augo, plėtėsi ir tapo neatsiejama Lietuvos kultūrinio gyvenimo dalimi.

Mažosios Lietuvos kraštas V. Jakelaičiui buvo jau pažįstamas, nes teko rūpintis Tolminkiemio bažnyčios atstatymu, Vydūno palikimo puoselėjimu, Jūros šventės atgaivinimu. Pradėjęs darbuotis Klaipėdoje, jis iš karto susitelkė ties infrastruktūros pokyčiais – buvo įsigyta muzikos instrumentų, atnaujinta Koncertų salė, rūpintasi pedagogų socialiniais reikalais, kiek vėliau – Laikrodžių ir Jūrų muziejų steigimu, kariliono atgabenimu iš Vokietijos Schillingų varpų liejyklos. Ne paslaptis, kad nemažai jaunųjų specialistų į uostamiestį atvykdavo vien dėl galimybės įsigyti butą, mat V. Jakelaičiui pavyko užmegzti glaudžius ryšius su Vykdomojo komiteto pirmininku Alfonsu Žaliu ir pasirūpinti naujų darbuotojų buitimi. Tiesa, dalis specialistų gautus butus išmainė į būstus kituose miestuose ir išvyko, tačiau nemažai liko ir savo gyvenimą visam laikui susiejo su Klaipėda. Su jais ir buvo galima įgyvendinti pagrindinius sumanymus – pakelti Klaipėdos muzikinę kultūrą į tokį lygį, kad aplinka teigiamai veiktų ugdomą specialistą, o šis, savo ruožtu, dalyvaudamas miesto muzikiniame gyvenime, skatintų visų gyventojų kultūrinius poreikius. Su kultūra buvo siejamos viltys paversti Klaipėdą lietuvišku miestu. Dekanas buvo įsitikinęs: „Turi įvykti lūžis: arba mes, arba mus“. Ir ledai buvo pralaužti.

Klestėjimo laikotarpis

1974 m. įvyko iškilmingas restauruotos Koncertų salės atidarymas. Nauja erdvė visus nustebino gera akustika, jaukumu, spalvingais langų vitražais. V. Jakelaičiui atrodė, kad dar trūksta vargonų, tad ėmė jais rūpintis pasinaudodamas savo senais ryšiais su Maskvos valdininkais. Po metų salėje jau gaudė čekų firmos „Rieger-Kloss“ instrumentas, prie kurio pirmasis sėdo vargonininkas Leopoldas Digrys. Scenoje atsirado ir du balti „Steinway“ fortepijonai. Gandas apie puikią salę, tapusią Klaipėdos filharmonijos filialu, greitai pasklido po visą Lietuvą, į Klaipėdą ėmė važiuoti aukščiausios klasės atlikėjai, rašytojai, poetai, kompozitoriai.

Vyko permainos ir Muzikos fakulteto struktūroje. 1974 m. jis buvo reorganizuotas į du fakultetus – Pedagogikos (dekanas Albertas Juška) ir Kultūros (dekanas Vytautas Blūšius), o V. Jakelaitis tapo instituto prorektoriumi. Tuo pačiu metu įkurtos Fortepijono (ved. V. Gabrėnienė), Pučiamųjų muzikos (ved. Algirdas Radzevičius), Klubininkystės ir teatrinio meno (ved. Lidija Surginienė), Muzikos istorijos ir teorijos (ved. Stasys Jautakas), Fizinio lavinimo (ved. Juozas Rauckis) katedros, įsteigta Fonoteka. 1975 m. šis Šiaulių pedagoginio instituto padalinys, jau beveik savarankiška institucija, buvo prijungtas prie Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Matyt, tai paskatino dar spartesnę fakulteto plėtrą. Netrukus buvo įkurtos Liaudies instrumentų (ved. Algirdas Vyžintas) ir Muzikos pedagogikos (ved. Zenonas Rinkevičius) katedros, Debreceno gatvėje išdygo 419 vietų bendrabutis studentams ir dėstytojams.

Iki pat V. Jakelaičio darbo Klaipėdoje pabaigos kasmet vyko katedrų pertvarkymas, naujų padalinių steigimas. 1976–1977 m. pradėjo veikti Teatrinio meno (ved. Zenonas Buožis), Mokyklinės chorvedybos (ved. Vytautas Pučinskas) ir Estradinės muzikos (ved. Pranas Narušis) katedros, Liaudies instrumentų laboratorija (ved. Antanas Butkus), Mokomasis teatras, sporto salė, 1981 m. baigtas statyti choreografijos korpusas. Greitai paaiškėjo, kad dviejų fakultetų jau nepakanka, tad jie buvo pertvarkyti į tris – Muzikos mokytojų (dekanas Fabijonas Sereika), Kultūros (dekanas V. Blūšius) ir Teatrinio meno (dekanas Vitalius Zabarauskas), – atitinkamai jiems padalinant katedras, kurių būta apie 20. Trys iš jų – Režisūros (ved. Gediminas Šimkus), Renginių režisūros (ved. Eugenijus Janeliauskas), Užsienio kalbų (ved. Olga Aleksejeva) kartu su Garso įrašų laboratorija įsteigtos šiek tiek vėliau.

Taigi vien kultūros darbuotojams rengti numatyta įstaiga tapo dar ir didžiausia Lietuvoje muzikos mokytojų kalve ir liaudies teatro specialistų ruošimo centru. Sparčiai didėjo pedagogų ir studentų skaičius. 1984–1985 m. m. buvo išleista gausiausia absolventų laida – diplomus gavo net 232 asmenys. Dėstytojų padidėjo iki 230, kiekvienoje katedroje dirbo vidutiniškai po 10, o kai kuriose net po 20. Kažin kaip būtų toliau susiklostęs Klaipėdos fakultetų likimas, jei jų nebūtų palikęs V. Jakelaitis. Pagrindinė išvykimo priežastis – pašlijusi sveikata, be to, prorektorius buvo įsitikinęs, kad didžiausi darbai jau padaryti, institucija ir be jo gali toliau sėkmingai gyvuoti, todėl, pabaigęs 1986–1987 mokslo metus, grįžo į Vilnių.

Naujų kelių paieškos

Nuo 1987 m. rudens dvejus metus prorektoriaus pareigas ėjo A. Vyžintas, vėliau jį pakeitė V. Blūšius. Tai buvo didelių permainų laikotarpis – prasidėjo Persitvarkymo sąjūdis, atsikūrė nepriklausoma Lietuva, miesto intelektualams kilo mintis steigti Klaipėdos universitetą (toliau – KU). Pastarąjį sumanymą Klaipėdos fakultetų pedagogai rėmė, tačiau tik nedidelė dalis buvo pasiryžusi prie jo prisidėti. Mat nuo seno ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje atlikėjus ruošdavo konservatorijos, universitetuose daugiausia mokydavosi tik muzikologai. Fakultetai, save sieję labiau su praktine, bet ne moksline veikla, buvo pasiryžę toliau plėstis, aprūpinti specialistais mokyklas, Klaipėdos miesto ir Vakarų Lietuvos teatrus, juolab kad 1990 m. buvo įsteigtos Dainavimo (ved. Ona Glinskaitė) ir Pramoginių šokių (ved. Skaistutė Idzelevičienė) katedros. Vyko karštos diskusijos, susikirto priešingos nuomonės, tačiau visiems buvo suteikta galimybė rinktis. 1991 m. įkūrus KU, į jo sudėtį nutarė įeiti Lietuvių kalbos ir literatūros, Teatro pedagogikos, Pedagogikos ir psichologijos bei Kultūros darbo vadybos katedros. Visi kiti padaliniai liko Klaipėdos fakultetų, priklausiusių tuometei Lietuvos muzikos akademijai, dispozicijoje.

Atsiskyrus keturioms katedroms, reikėjo vėl peržiūrėti fakultetų struktūrą. Buvo nutarta „išsigryninti“ ir susitelkti ties dviem meno kryptimis – muzika ir teatru. Taip savo veiklą pradėjo Instrumentinės bei chorinės muzikos (dekanas Algis Zaboras) ir Teatrinio meno (dekanas Gediminas Šimkus) fakultetai. Pedagogų ruošimo klausimais rūpinosi Muzikos mokytojų tobulinimosi institutas, tarsi dar vienas fakultetas (dekanas Olegas Sotnikovas), suteikęs galimybę jau dirbantiems mokytojams kelti savo kvalifikaciją. Tačiau diskusijos dėl darbo krypčių nerimo, ir jos buvo susijusios su mokytojų rengimu. Muzikos profesionalai – instrumentininkai, vokalistai, kompozitoriai, muzikologai – buvo įsitikinę, kad mokytojas turi būti geras savo specialybės žinovas, t. y. pirmiausia puikiai išmanyti amatą ir tik paskui orientuotis į pedagogikos teoriją bei praktiką. Tokiu būdu mokytoju gali tapti pianistas, smuikininkas, dainininkas, birbynininkas. Bet pedagogai teoretikai ir didžioji dalis choro dirigentų buvo įsitikinę, kad tik chorvedžiai gali tapti muzikos mokytojais, nes mokyklose pamokos daugiausia siejamos su chorine veikla, todėl ši disciplina yra svarbiausia, o kitų muzikinių specialybių studentai negali siekti mokytojo kvalifikacijos. Tuomet chorvedžiai laimėjo ir, įsitvirtinę administracijoje, 1994 m. Klaipėdos fakultetus reorganizavo į Klaipėdos muzikos ir teatro pedagogikos institutą (rektorius F. Sereika). Tačiau jis gyvavo labai trumpai.

Vilniui – kultūros dominantės, o Klaipėdai – subdominantės funkcijos?

Lietuvos muzikos akademijai jau kuris laikas ėmė nepatikti nesutarimai Klaipėdos fakultetuose, tuo labiau kad jie pradėjo ruošti ne tik pedagogus, bet ir vieną kitą atlikėją. Tai ypač erzino vilniečius. Jie siuntė komisijas, tikrino dėstytojų darbą, studijų planus ir stengėsi įrodyti, kad klaipėdiečiai nepajėgia ruošti profesionalių menininkų. Suprantama, sostinėje koncentravosi stipriausios pajėgos ir niekas to neneigė, bet jų auklėtiniai ne visada skubėdavo vykti darbuotis į Vakarų Lietuvą ir tenkinti vietinių mokyklų bei teatrų poreikius. Tai kodėl vietoje neparuošus labiausiai trūkstamų specialistų – chorvedžių, dainininkų, koncertmeisterių, režisierių? Tik rasti sutarimą buvo sunku. Akademijos vadovybė, pradėjusi skaičiuoti finansus, nutarė, kad klaipėdiečiai jai brangiai kainuoja, tad geriau jų paslaugų visai atsisakyti (vėliau ši istorija pasikartojo ir su Kauno fakultetu). Tuometis rektorius Klaipėdos fakultetus palygino su niekuo neveikiančia karalaite, sėdinčia ant banginio nugaros. Darėsi aišku, kad naujajam Muzikos ir teatro pedagogikos institutui nelieka kito kelio, kaip prašytis prieglobsčio KU.

Po Klaipėdos universiteto stogu

1995 m. KU menininkus priėmė išskėstomis rankomis. Jam labai reikėjo šio profilio specialistų, be kurių vėliau neapsieidavo jokia šios aukštosios mokyklos šventė. Ir vėl teko keisti iškabą ant pastato fasado – Muzikos ir teatro pedagogikos institutas virto Klaipėdos universiteto Menų fakultetu. Pirmuosius kelerius metus dekano pareigas ėjo Robertas Varnas, po jo penkmetį darbavosi Vytautas Alenskas, 2004–2018 m. – Vytautas Tetenskas. Pradžioje atrodė, kad gyvenimas tapo ramesnis, patogesnis, nes rektorius buvo čia pat, Klaipėdoje. Jam ir KU Senatui pritarus 1997 m. buvo įsteigtas Muzikologijos institutas (dir. Alvidas Remesa), 2004 m. – Dailės katedra (ved. Linas Julijonas Jankus), per tarptautinę mainų programą „Erasmus“ užsimezgė ryšiai su muzikinėmis, teatrinėmis ir pedagoginėmis kitų šalių mokyklomis, kas atvėrė kelius studentams ir pedagogams pakeliauti po Europą ir susipažinti su skirtingų meninių studijų programų vykdymo ypatumais, o užsieniečiams – pasimokyti Klaipėdoje. Dėstytojai tapo įvairių asociacijų bei draugijų nariais, buvo pradėti vykdyti tarptautiniai projektai.

Išbandymai, privertę keisti kursą

Permainos Lietuvoje – ekonominiai sunkumai, emigracija, nesibaigiančios švietimo reformos, padidėję mokesčiai už mokslą, menkesnis jaunimo domėjimasis meninėmis specialybėmis – neigiamai atsiliepė nusistovėjusiam studijų procesui. Ėmė mažėti studentų skaičius, prastėjo stojančiųjų pasiruošimas, dėl krepšelių sistemos silpnai besimokantiems tekdavo kelti egzaminų pažymius. Be to, KU vadovai sunerimo, pajutę kasmet didėjančią Menų fakulteto finansinę naštą. Matyt, per vėlai buvo pastebėta, kad menininkų, ypač muzikų, su kuriais reikia dirbti ne tik grupėmis, bet ir individualiai, parengimas yra daug brangesnis nei kitų specialistų. O kur dar milžiniško ploto pastatų išlaikymas! Ne paslaptis, kad universiteto rektoriai bei prorektoriai, kaip ir dauguma Senato narių, mažai gilinosi į menininkų reikalus, buvo atitolę nuo kultūrinio gyvenimo, todėl Menų fakultetui, nors ir dotuojamam, nuolat būdavo priekaištaujama. Šis savo ruožtu, norėdamas išgyventi, stengėsi panaudoti vidinius resursus – mažino pedagogų ir padalinių skaičių: iš 12 katedrų liko tik 3 – Muzikos, Teatro ir Šokio; buvo likviduotas Muzikologijos institutas, Liaudies instrumentų ir Garso įrašų laboratorijos.

Ėmė sklisti kalbos, kad KU vadovybė nori panaikinti ir visą Menų fakultetą, o joje esančias katedras prijungti prie Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto. Gal tai buvo tik gandai, bet užsitęsusi priešprieša tarp dekano ir KU vadovų nieko gero nežadėjo. Ir Menų fakulteto administracija su keliais pedagogais iš Teatro katedros iškėlė mintį išeiti iš KU sudėties ir grįžti pas meno profesionalus, susitelkusius Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, t. y. pas senuosius šeimininkus. Nemažai dėstytojų nepritarė šiai minčiai – norėjo likti universitete, nes buvo pripratę prie akademinės tvarkos, džiaugėsi galėdami išlaikyti profesinę autonomiją, be to, žinojo apie žemiausias tarp visų aukštųjų mokyklų LMTA pedagoginio personalo algas, nekompiuterizuotą studijų programų bei studentų vertinimo sistemą. Tačiau nei KU valdymo organai, nekalbant apie rektorių, nei miesto meras, buvęs Menų fakulteto auklėtinis ir pedagogas, nedėjo jokių pastangų padėti menininkams likti universiteto sudėtyje, kaip tai padarė Vytauto Didžiojo universitetas, reformų įkarštyje išsaugojęs ne tik Menų fakultetą, bet ir Muzikos akademiją. Klaipėdos Menų fakulteto tarybai nubalsavus, 2018 m. rugsėjo 1-ąją fakultetas šventė jau tapęs LMTA Klaipėdos fakultetu.

Fakulteto indėlis į Lietuvos kultūrą iš laiko perspektyvos

Nuo pat įkūrimo Klaipėdos fakulteto dėstytojai aktyviai reiškėsi meninėje veikloje – koncertavo, steigė savo kolektyvus. Choreografijos katedroje tokių būta ne vienas: istorinių šokių grupė „Saltanda“ (vad. Tulija Zinčiukienė), ansamblis „Vėtrungė“ (vad. Jūratė Čapaitė, Alma Gražulienė, Vidmantas Mačiulskis, Violeta Milvydienė), Šiuolaikinio šokio grupė (vad. Agnija Šeiko). Kelioliką metų ši katedra rengė ir festivalį-konkursą „Klumpakojis“. Giliausią pėdsaką paliko „Žuvėdra“ (vad. Skaistutė Idzelevičienė, Romaldas Idzelevičius) – daugkartinė Europos ir pasaulio sportinių šokių čempionė. Nuo šokėjų neatsiliko ir chorvedžiai. R. Varno pastangomis buvo atkurta tarpukariu veikusi kultūrinė bendrija „Aukuras“, įsisiūbavo tarptautinis S. Šimkaus konkursas, dėstytojai ėmė vadovauti įvairiems miesto chorams: „Aušrinei“ (F. Sereika), „Gintarėliui“ (Juozas Kubilius), „Žilvinui“ ir „Dangei“ (Judita Kiaulakytė), „Aukurui“ (Alfonsas Vildžiūnas), „Klaipėdai“ (K. Kšanas), Marijos Taikos Karalienės bažnyčios chorui (Gediminas Purlys), Evangelikų liuteronų bažnyčios (Bronislovas Skirsgilas), Šv. Juozapo bažnyčios (Birutė Šidlauskienė) giesmininkams, mokyklų bei gimnazijų choriniams kolektyvams (Arvydas Girdzijauskas, Stanislava Kačinskienė, Zita Kariniauskienė, Dalia Pilipavičienė, Regina Vindžigalskienė, Rasa Zigmantienė).

Fakulteto pastangomis Klaipėda išgarsėjo ir kaip pramoginės muzikos, ir kaip senųjų liaudies tradicijų puoselėtojų miestas. 1977 m. prie Džiazo katedros susibūręs bigbendas (vad. Pranciškus Narušis) tapo sovietmečio sensacija ir vienu seniausių tokio pobūdžio kolektyvų Lietuvoje, o 1994 m. prasidėjęs Klaipėdos pilies džiazo festivalis (vad. Vytautas Grubliauskas) pritraukė į pajūrį daugybę šios muzikos profesionalų bei mėgėjų. Katedros dėstytojai ir absolventai (Arnoldas Jankūnas, Steponas Januška, Algis Kilis, Saulius Šiaučiulis) dalyvavo ir iki šiol dalyvauja tarptautiniuose džiazo renginiuose. Liaudies muzikos katedros dėstytoja Irena Nakienė, įkūrusi folkloro ansamblį „Kuršių ainiai“, prisidėjo prie lietuviškos muzikos sklaidos, kaip ir kiti pedagogai, dalyvavę dainų šventėse ir tarptautiniuose konkursuose (Vytautas Alenskas, Vlada Kaknavičiūtė, Algytė Merkelienė, Nijolė Tetenskienė, Vytautas Tetenskas).

Dauguma dėstytojų, tiek vokalistai, tiek instrumentininkai, nuolat rengdavo koncertus Menų fakulteto salėje ir kitur. Vieni – kaip solistai (Mindaugas Gilys, Ona Glinskaitė, Eduardas Kaniava, Jūratė Karosaitė, Inga Maknavičienė, Janina Neniškytė, Elena Paradies, Valentina Vadoklienė, Tatjana Romaškina, Viačeslavas Tarasovas, Giedrė Zeicaitė), kiti – su savo sukurtais ansambliais – Fortepijoniniu duetu (Natalija Blauberg ir Genadijus Osipkovas), Varinių pučiamųjų kvintetu (Vilmantas Bružas, Steponas Sugintas, Alius Maknavičius, Algirdas Ulteravičius, Jurgis Dargis), treti tapo Muzikinio teatro ir Koncertų salės orkestrų nariais, dirigentais ar meno vadovais (Algis Jonas Lukoševičius, Mindaugas Bačkus), kariliono varpininkais (Kęstutis Kačinskas, Stanislovas Žilevičius).

Fakulteto teatralai galėtų savo veiklos metraštį išleisti kaip storą knygą. Kiek pas juos būta kūrybingų asmenybių – aktorių bei režisierių, kiek pastatyta spektaklių, parengta specialistų ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šalių teatrams! Prie jų rengimo prisidėjo žymūs scenos meistrai – pradedant Vytautu Anužiu, Povilu Gaidžiu, Šarūnu Juškevičiumi, Dariumi Meškausku, Edgaru Savickiu, Elena Savukynaite, Regina Šaltenyte, Linu Zube ir baigiant Valentinu Masalskiu, Gyčiu Padegimu bei ilgamete Režisūros (vėliau Teatro) katedros vedėja Danute Vaigauskaite.

Muzikos istorijos ir teorijos katedroje (ved. Daiva Kšanienė) susitelkę kompozitoriai Jonas Domarkas, Jonas Paulikas, Alvidas Remesa, Remigijus Šileika, Zigmas Virkšas savo kūriniais, o muzikologai Milda Kazakevičienė, Danutė Petrauskaitė, Rūta Vildžiūnienė moksliniais bei metodiniais darbais taip pat praturtino miesto kultūrinę erdvę. Kaip gražus prabėgusių metų aidas liko prisiminimai apie šiuolaikinės muzikos festivalį „Marių klavyrai“, tęstines konferencijas „Muzikos meno idėjos ir keliai“, buvo išleistos knygos, prie kurių pasirodymo prisidėjo ir Muzikologijos institutas. Sunku išvardyti visus, įnešusius mažesnį ar didesnį indėlį į miesto kultūrinę plėtrą, tačiau jų pastangomis Klaipėda kaip tas neišvaizdus pilkas ančiukas virto gulbe, užsiauginusia tvirtus sparnus tolesniems skrydžiams.

Siekiant atsinaujinti

LMTA vadovybė, perėmusi Klaipėdos fakultetą, panoro didesnių proveržių, drąsesnių žingsnių, todėl rektorius Zbignevas Ibelgauptas, net nepasibaigus senojo dekano kadencijai, 2021 m. pradžioje įsakymu pakeitė jį veržlia asmenybe – Loreta Jonavičiene. Pedagogų bendruomenei rektorius aiškino: „Prisiimant atsakomybę už studentų menininkų rengimą Klaipėdos regione, buvo įsipareigota daryti pokyčius, stiprinti fakultetą, atverti jį Klaipėdos kultūros bendruomenei bei didinti jo patrauklumą būsimiems studentams. Ir šių įsipareigojimų kryptingai laikomasi. <...> Loreta Jonavičienė, Klaipėdos fakulteto absolventė, daugiau kaip 10 metų sėkmingai ėjusi Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos direktorės pareigas, manau, yra tinkama kandidatė. Jos ankstesnio darbo patirtis, pelnytas autoritetas, rūpestis Klaipėdos kultūriniu gyvenimu ir nuveikti darbai bei idėjos dėl Klaipėdos fakulteto perspektyvos man nekelia abejonių, kad pasirinkta teisingai.“

L. Jonavičienė fakultete rado apie 150 studentų, 55 pedagogus, 11 koncertmeisterių ir daug susikaupusių problemų, kurias yra pasiryžusi sparčiai spręsti. Gavusi diplomą iš V. Jakelaičio rankų, iš buvusio prorektoriaus perėmė ir atsakomybės jausmą, ryžtą nugalėti kelyje pasitaikančias kliūtis. Taigi, istorijos ratas apsisuko. Fakulteto 50-metis tapo jo naujo etapo pradžia. Ar pavyks švęsti ir kitus jubiliejus, priklausys ne tik nuo dekanės, bet ir nuo viso kolektyvo pastangų, LMTA požiūrio į klaipėdiečių reikmes ir tolesnės švietimo reformos eigos.

Komentarai