Faustas Latėnas: Žmogus negali būti kūrėjas - jis pats yra sukurtas

Nors ir liūdna – netektį galima išgyventi: tam padeda laikas ir supratimas, kad tarp gyvųjų ir mirusiųjų - tik trapi riba, santykis su jais nenutūksta ir jiems išėjus. Tik jis pasikeičia. Taip ir atsitiko su Faustu, brangiu kursioku, kuris mus paliko taip netikėtai 2020-ųjų lapkričio 3-iosios vidurnaktyje, o žinia apie jo mirtį pasklido sekantį rytą. Smogė ji stipriai.

Faustas buvo (skaudu rašyti būtajame laike) ne tik kompozitorius, apdovanotas premijomis (tarp jų ir Nacionalinė kultūros ir meno premija 2013-aisiais), bet ir kultūros politikas bei meno diplomatas.

Svarbiausia – jis buvo geros širdies žmogus, visuomet atsiliepiantis į kitų bėdas ir džiaugsmus, reaguojantis, paskatinantis, vienas iš nedaugelio, kurio pareigos ir premijos nesugadino. Turėjo subtilų humoro jausmą. Ne ironiją, ne sarkazmą, o būtent tą draugišką „cha, cha“, kuris šildo ir paverčia niekais išpūstas problemas.

Per bemaž 10 studijų metų teko pažinti įvairiapusį Faustą: gabų, talentingą, mylintį, kenčiantį, trykštantį džiaugsmu ir nusivylusį, chuliganišką...Tikrai ne šventąjį.

Apie savo kūrybą jis dar 1995 metais kalbėjo atvirai:

„Vis dėlto aš esu konservatorius. Ne technologijos lemia. Visada sakiau ir sakau, kad muzikinė kalba turi būti aiški kaip žodis, kaip melodija. Ir keistis, mano manymu, turi ne kalba, bet jos spalvos ir atspalviai. Kartais norisi artėti prie visiško paprastumo, į absoliutų trigarsį, mocartišką harmoniją ar Bacho polifoniją, kurios neerzina, negriauna iš vidaus. Buvo tokių kompozicijų, kuriose koliažo principu jungiau, pavyzdžiui, Hitlerį ir Staliną, destruktyvios prigimties dalykus, bet finalas turėdavo būti šviesus, harmoningas, kaip koda. Niekad nieko nepalikdavau sugriauta...“.

Ilgame Fausto kūrybos sąraše visgi svarbiausia vieta tenka dramos spektakliams (400!), kuriuos režisavo Irena Bučienė, Dalia Tamulevičiūtė, Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas. O kokie tai spektakliai! „Nusišypsok, mums Viešpatie“, „Hamletas“, „Otelas“, „Makbetas“, „Maskaradas“, „Vyšnių sodas, „Eugenijus Oneginas“, „Karalius Edipas“...

Kuo brandesnis buvo Faustas, tuo akademinės muzikos jo kūryboje radosi mažiau, jis norėjo „kad muzika skambėtų, nedingtų veltui“, o kurti kūrinių nuo festivalio ikii festivalio nebuvo poreikio: „Akademinė kūryba yra mano hobis, laisvalaikiui rezervuota vieta“, - tikino Faustas.

Neįtikėtinai intensyviai dirbdamas kaip teatro muzikos kūrėjas, Faustas visada su savimi „nešiojosi“ muziką – ji gimdavo anksčiau nei jo kvėpavimas.

Po LMTA baigimo mes susitikdavome retokai, bet susirašydavome, pasiskambindavome dažnai. Kartais jis man geros muzikos atsiųsdavo – ne savo sukurtos, bet kurios klauso, kuri jį labiausiai domina, jaudina.

Paskutinieji atsiųstieji įrašai buvo Mahlerio Adagio, diriguojami Karajano. Tuomet net negalėjau nujausti, kad tie įrašai bus paskutiniai...