„Fink“ koncertas Vilniuje: šilta muzikinė antklodė
Būna nelauktų svečių. Bet būna ir tokių, kurių lauki su nekantrumu ir garuojančia arbata. Britų kolektyvas „Fink“ yra būtent toks svečias ir Vilnių aplankė jau trečią kartą. Bliuzas, folkas, rokas, džiazas ir švelnaus liūdesio kupinas vokalas skambėjo menų fabrike „Loftas“ ir suteikė lapkričiui skambesį.
„Fink“ daugelis žino kaip Finą Greenallą, kuris ir sukūrė šį projektą. Iš Kornvalio kilęs atlikėjas savo karjerą pradėjo elektroninės muzikos scenoje. Tačiau bliuzui tobulai tinkantis balsas neleido jam užsibūti tame žanre. 2006-taisiais netikėtai atsirado gitaros, būgnai, smuikas.
Spalio pabaigoje „Fink“ pristatė jubiliejinį dešimtąjį rinkinį „Bloom Innocent“. Tai kiek lyriškesnis britų kūrybos rinkinys, nei, pavyzdžiui, „Hard Believer“, kuriame nugulę vieni žinomiausių ir gražiausių kūrinių „Looking Too Closely“ ar „Shakespeare“.
2017-taisiais grupės lyderis išleido vien bliuzui dedikuotą albumą „Fink's Sunday Night Blues Club, Vol. 1“. Kaip pats viename interviu teigė, norėjo sukurti ką nors neapdoroto, šiurkštaus, gyvo. Albumas sukurtas Finno bute Berlyne, kiekvienas kūrinys įrašytas greitai, gyvai, naudojant vieną vintažinį mikrofoną ir stiprintuvą.
Dauguma jo kūrinių palieka švelnumą ir šilumą. Toks jausmas vyrauja net ir skambesio prasme chaotiškose dainose – prie to prisideda subtilus stygų brazdinimas ir lyriški dainų žodžiai. Beveik visos „Fink“ dainos – apie meilę. Gyvą, pasibaigusią, įsivaizduojamą. Meilę kitiems, gyvenimui, galų gale sau. Muzika yra kartu ir apie prisiminimus, laiką ir pasikartojančius mūsų gyvenimo ciklus. Štai dainoje „Yesterday Was Hard On All Of Us“ Finnas dainuoja: „Nuo lopšio iki kapo/ nuo pelenų iki pelenų/ nuo dulkių iki dulkių /mūsų keliai susikerta/ o vakar buvo sunku mums visiems.“
Vakar mums sunku nebuvo, atvirkščiai – seniau jaučiau tokį lengvumą koncerto metu. Grupė, kurią apšildė iš Šveicarijos kilusi atlikėja Sophie Hunger, scenoje nieko ypatinga nekuria, tik atlieka savo kurtą muziką būgnais, gitaromis ir smuiku. Ir tai jiems daryti sekasi geriausiai. Pagavę vieni kitų žvilgsnius, jie nuoširdžiai juokiasi ir šluostosi prakaitą, dovanoja gražius žodžius Vilniui, nors tai jau ne kartą darė duodami interviu (Finnas „Loftą“ pokalbio metu „Clash“ žurnalui įvardijo kaip vieną mėgstamiausių koncertinių vietų Europoje). Stebėdamas juos scenoje nepasasakysi, kad jie didelės žvaigždės. Tai muzikantai, nuoširdžiai besimėgaujantys savo muzika ir einantys nuoširdumo keliu. Atrodo, užkariauti klausytojų širdis einant pasirinkta kryptimi jiems sekasi.
Tai vakaro, rudens, liūdesio, širdgėlos, išsiskyrimo ir gyjimo muzika. Ji tarsi turėtų būtų skirta klausytis vienam, bet aplink vakar stovėjo daug porų, susikibusių už rankų ir švenčiančių jausmą.
Pati „Fink“ išgirdau po trejų metų laukimo. Prisimenu, kai vėlyvos paauglystės vakarą atradau „Looking Too Closely“ ir pagalvojau: juk tai apie mus visus; apie mane, ir apie tave. Apie per didelį spaudimą ir sudėtingą savęs priėmimą. Vakar užgrojus pirmiesiems akordams man pradėjo trūkti oro ir pasipylė ašaros. Stovėjau užvertusi galvą ir kvėpavau švelniu liūdesiu ir meile, kurią atsinešė visi atėję. Neabejoju, Finnas Greenallas su kompanija sugrįš ir ketvirtą ir penktą kartą. O mes ir toliau eisime ir išeisime apsigaubę šilta jo dainų antklode.
Susiję nuotraukų galerijos
FINK koncertas
2019-11-07