Fortepijono „pakeleiviai“ V Vilniaus fortepijono festivalyje. I dalis

Lapkričio 11 – 25 dienomis nacionalinėje filharmonijoje vieši V fortepijono festivalis „Pakeleiviai“, kurio meno vadovė Mūza Rubackytė tęsia naujų talentų pristatymą Lietuvos publikai.

Pristatydama programą ji teigė: „Man svarbus mokinio ir mokytojo santykis; man būtina žinoti, kas atvažiuoja, todėl vertinu ir asmenybę, ir meną. Iki šiol nebuvo nė vieno atlikėjo, kurio negirdėjau pati.“

Taip pat M. Rubackytė pabrėžė, jog formuoti nežinomų kūrinių repertuarą reikia išdrįsti – apginti kūrinį, kuris buvo nepelnytai užmirštas, o tam reikia skirti nemažai laiko, sukurti to nepraeito kelio tradiciją. Pasak jos, festivalio kontekstą atspindi 19 dienos koncertas, kuriame skambės trigubas rečitalis „Trys pianistų kartos: pedagogai ir jų auklėtiniai“. Ryški penktojo festivalio naujovė – muzikologų dirbtuvės. Pirmą kartą nacionalinė filharmonija atrinko penkis jaunus muzikologus, kurie gali bendrauti su atlikėjais. Šio akto sumanytojai teigė, jog tai esąs kompleksinis veiksmas, ir taip galima užpildyti trūkstamas tradicijas – pokalbiais, susitikimais.

Tomas Bakučionis: Šiųmečio festivalio motto tarsi atspindi visą fortepijono meno istoriją. Keičiantis pianistų kartoms, keitėsi ne tik technika, bet ir požiūris į tradicijas, vertybes, estetinės preferencijos. Jei prieš šimtmetį fortepijono menas buvo išimtinai europietiškoje kultūros dimensijoje, tai šiandien pianizmą, kaip ir daugelį sričių palietė globalizacija. Jau vien Azijos šalių talentų „invaziją“ į šią „rinką“ atvėrė naujas perspektyvas ir požiūrius. Svarbus aspektas – nauji repertuaro atradimai, kurie reikalingi kaip gaivus oro gūsis, nes jokia paslaptis, kad šiuolaikinis pianizmas, kaip ir kitos akademinės muzikos atlikimo meno sritys „kenčia“ nuo tam tikros repertuarinės inercijos. Tokių atradimų jau buvo ir be abejonės bus šiame festivalyje, ir tai yra būtent Mūzos Rubackytės nuopelnas.

Kalbant tiek apie atidarymo koncertą, tiek apie kitus pirmuosius festivalio koncertus manau, kad programų parinkimas gal ne visais, bet dauguma atveju yra konceptualus. Programų konceptualumas ir akademinėje muzikoje nūnai tampa didele vertybe visų „populiariosios klasikos“, dainų, šokių banalybių šou ir vadinamųjų „kapustnikų“ fone, kurių gausu ne tik komerciniuose televizijos kanaluose ar arenose, bet ir LRT eteryje ar koncertų salėse. Kai koncerto ar festivalio programa turi bendrą vardiklį, natūraliai išaugantį iš pirminių idėjų, klausytojas įgyja galimybę ugdyti savo estetinį suvokimą, elementarias meno istorijos žinias, jis tampa sąmoningu „kultūros vartotoju“, o ne kažkokio kultūrinio simuliakro – fastfood‘o kramsnotoju. Ir nors kultūros politika užsiimančios institucijos ir valdininkai daug šneka apie edukacinę kultūros funkciją, žvelgiant į Lietuvos kultūros tarybos paramos prioritetus, apima visiška neviltis, nes eilinį kartą matai, kad valdininkų žodžiai kardinaliai skiriasi nuo jų darbų. Bet grįžtant prie Festivalio, jis ir turi būti tuo forumu, kuris ne tik sutraukia kultūros vartotojus, bet ir suburia sąmoningąją kultūros bendruomenę kaip šio vyksmo betarpiškus dalyvius.

Daiva Tamošaitytė: Festivalio atidarymas sutraukė daug publikos ir, kaip pridera, pasižymėjo grandiozine programa: skambėjo Richardo Wagnerio operos „Tanhoizeris“ uvertiūra, Franzo Schuberto–Ferenco Liszto fantazija „Klajūnas“ fortepijonui ir orkestrui C-dur, op. 15 bei 5 dalių puošnioji Hectoro Berliozo „Fantastinė simfonija“ C-dur, op. 14. „Klajūno“ transkripcija Lietuvoje skambėjo pirmą kartą, todėl buvo itin įdomu išgirsti ir tai, kaip Lisztas interpretavo Schuberto fortepijoninę drobę, ir tai, kaip pasisekė ją perteikti. Solistė Mūza Rubackytė savo gerbėjų neapvylė: ji buvo puikios formos ir tryško energija, elegancija ir optimizmu. LNSO dirigavo Renato Balsadonna. Šio dirigento pirmoji muzikinė specialybė – fortepijonas, ir nors dvidešimt metų jis Europoje dirba su opera, klasikinis–romantinis repertuaras, jo žodžiais, jam yra gerai žinomas. Nacionalinis orkestras, kuris „Fantastinę simfoniją“ griežia daugybę metų ir yra ištobulinęs traktuotę, pasirodė puikiai, o muzikologų subjektyviausiu simfoniniu kompozitoriaus kūriniu vadinama didelės apimties simfonija tryško baletiškai plastiškais vaizdiniais (vizualizacija čia ne tik neišvengiama, bet ir būtina), ir susidomėjimas iki pat pabaigos tik augo. Galingai skambėjo ir Wagneris nuo pirmųjų pučiamųjų akordų. Tikrai galime pasidžiaugti, kad mūsų solistai ir orkestrai jau pasiekę tokių aukštumų, kurios seniai įsirašė į pasaulio geriausiųjų reljefą.

Tomas Bakučionis: Atidarymo koncertas tarsi labai aukštai iškėlė romantizmo epochos vėliavą, kaip tam tikrą repertuaro koncepciją. Reikia pripažinti, kad visi vakaro atlikėjai – Mūza Rubackytė, dirigentas Renato Balsadonna, Lietuvos Nacionalinis simfoninis orkestras (LNSO) yra ryškūs romantizmo repertuaro atstovai. Tai patvirtina ir atidarymo koncerto kūrinių pasirinkimas. Fantazija „Klajūnas“ yra ne tik F. Schuberto brandus šedevras, bet tarsi stilistinė viso ankstyvojo romantizmo kvintesencija, tad nenuostabu, jog ir F. Lisztas žavėjosi šiuo kūriniu ir savąją aranžuotę sukūrė 30 metų po originalo pasirodymo. Reikia dar priminti, kad 1820–1822-ieji buvo F. Schuberto kūrybinės brandos metai, nors jam tebuvo vos per dvidešimt, tais pačiais – 1822-ais F. Schubertas užbaigė Mišias As-dur bei sukūrė Simfoniją Nr.8 („Nebaigtąją“). F. Liszto versija praturtino F. Schuberto kūrybines idėjas ne tik naujomis orkestro spalvomis ir išplėtė bendrą kūrinio viziją. Esmė, kad pianistas tampa tarsi antruoju orkestru, ir čia Mūza Rubackytė parodė visą savo meistrystę ir žavesį, spalvų ir nuotaikų gausą nuo lyrizmo iki vulkaniškų emocijų ir dinamikos proveržių. Renato Balsadonna tarsi džentelmeniškai „ladies first“ užleido jai visas vadovaujančias pozicijas. Beje, bisui Mūza Rubackytė skambino R. Wagnerio-F. Liszto „Isoldes Liebestod“ ir man ši versija, deja, nebuvo tokia paveiki kaip klausantis orkestro, nes kokia bebūtų tobula pianisto technika atliekant orkestro styginių tremolo, tai niekada neprilygs Wagnerio orkestro skambesiui. Galiu drąsiai Tau antrinti kalbant apie LNSO – galime didžiuotis, jog turime puikų, įvaldžiusį milžinišką repertuarą, orkestrą, kuris išugdytas tokių mūsų korifėjų, kaip Juozas Domarkas, tarsi įžengė į naują etapą, stojus vadovauti Modestui Pitrėnui. R. Wagnerio „Tanhoizerio“ uvertiūrą orkestras dažnokai atlieka su įvairiais dirigentais Lietuvoje, o štai H. Berliozo „Fantastinė simfonija“ dažniau skamba gastrolėse. Tad ir orkestro bei R. Balsadonnos tandemas buvo pavykęs. Orkestras yra puikiai įvaldęs „Fantastinės simfonijos“ vizualinius aspektus.

Daiva Tamošaitytė: Sutinku dėl Wagnerio-Liszto versijos fortepijonui. Panašiai „skystai“ skambėjo ir kitame koncerte nuskambėjęs dviejų atlikėjų bisas – L. van Beethoveno Septintosios simfonijos antrosios dalies versija keturioms rankoms. Manau, kad tik dėl repertuaro paįvairinimo tokie bandymai ne itin įtikina.

Tomas Bakučionis: Festivalis apėmė ir gražią filharmonijos tradiciją – sekmadieninį koncertą „Visai šeimai“, kur lapkričio 12 d. kartu su partneriu Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondu surengė jaunųjų muzikų pasirodymą. Puikiai pasirodė jaunieji pianistai Simonas Miknius ir Kasparas Mikužis, virtuoziškumu ir vidine disciplina žavėjo jaunosios smuikininkės Agnė Gečaitė ir Ugnė Liepa Žuklytė (abi – prof. Ingridos Armonaitės auklėtinės), koncerto žanrą praplėtė Nacionalinės M. K. Čiurlinio menų mokyklos baleto šokėja Rūta Karvelytė. Vis dėl to – keli kritiniai pastebėjimai. Net ir formatas „Visai šeimai“ neturėtų reikšti, kad akademinės muzikos koncertą nuolat pertraukinėja lopšelinio/darželinio amžiaus „lankytojų“ bėgiojimas ir cypavimas filharmonijos salėje. Jauni tėveliai turėtų suprasti, kad jų mažametėms atžaloms bus įdomiau už 100 metrų esančiame „Lėlės“ teatre. Edukaciniu požiūriu koncertas būtų daug įdomesnis, jei vedantysis (vedančioji) ne tik sausai perskaitytų festivalio buklete esančią informaciją apie atlikėjus, bet kažkiek neformaliai „pažaistų“ su klausytojais, juk koncerto formatas to tiesiog reikalaute reikalauja, gal ir cypaujančių būtų mažiau? Jauniesiems koncerto dalyviams talkino Vilniaus valstybinis kvartetas, su kuriuo pasirodė ir pati Mūza Rubackytė.

Daiva Tamošaitytė: Lapkričio 14 dieną skambino du jauni virtuozai: 2003 m. Klivlendo tarptautinio pianistų konkurso nugalėtojas Kotaro Fukuma (Japonija) ir 2016 m. UNISA tarptautinio pianistų konkurso Pretorijoje nugalėtojas, 2017 m. A. Rubinsteino konkurso Tel Avive antrosios vietos prizininkas Danielis Ciobanu (Rumunija). Japonas atliko kūrinius iš parengtos kompaktinės plokštelės ( jo diskografijoje jų – jau dvylika). Jis sužavėjo savarankiškomis rankų partijomis, intelektualiu mąstymu, subtilia jausena ir laiko valdymu, kuris tekėjo prasmingai, tempus sąmoningai priartinant prie vidinės rimties būsenos, pateikiant detales taip, kaip būtų pakankamai laiko jas suvokti. Tokiu požiūriu intrigavo L. van Beethoveno sonata Nr. 17 op. 31. Pianistas yra aiškiai kultūringo, ne „sportinio“ stiliaus atstovas, atrandantis labai minkštus, tylius tušė. F. Liszto „Obermano slėnis“ iš ciklo „Klajonių metai“ parodė, kad K. Fukuma turi savitą romantizmo pasaulėvaizdį ir garso užgavimo prieigą. Aleksandro Skriabino penktoji sonata op. 53 man pasirodė originaliai ir įkvėptai atlikta, tačiau taip savitai, tarsi stokotų apibrėžtesnių loginių klasterių, todėl kitiems kūriniams poveikiu neprilygo.

D. Ciobanu pasirodė kaip įvairiapusiškesnis, o gal tiesiog kitos mokyklos ar sampratos atlikėjas būtent garso išgavimo ir technikos prasme. Jis paskambino Maurico Ravelio „Valtelę vandenyne“ iš ciklo „Atspindžiai“ bei Modesto Musorgskio „Parodos paveikslėlius“. Iš pradžių ištiestos plaštakos, gana toli sėdinčio ir gunktelėjusio pianisto figūra teikė glostantį klaviatūrą ir klausą įvaizdį. Tai buvo graži raibuliuojanti įžanga į garsųjį Musorgskio kūrinį, kurį Ciobanu perteikė kaip vientisą partitūrą, ir joje tapė ne tiek charakteringus ir kontrastingus, kiek poetiškus vienas kitą stimuliuojančius paveikslus iki pergalingo finalo. Jei Fukuma forte uždarė tam tikrame kokone, tai Ciobanu „Pasivaikščiojime“ ir kitur žemais registrais atvėrė fortepijono gelminius skambesius, vibruojančius aksominiais obertonais. Jo virtuoziškumas pasireiškė atliekant džiazinę improvizaciją...

Tomas Bakučionis: Beje, terminas „dvigubas rečitalis“ nėra tikslus, nes juk groja du pianistai po pusę rečitalio, o ne vienas iškart – du rečitalius, bet tai – ne esmė. Man imponavo pati rečitalio estetinė idėja – „Iš tamsos į šviesą“ , kurią iš dalies atspindėjo ir koncerte skambėję kūriniai, nes visi jie pasižymi tam tikru vizualiniu aspektu. Šią idėją įgyvendino ir japonas Kotaro Fukuma. Iš karto atkreipiau dėmesį, kaip jis „valdo“ laiką. Tai buvo labai akivaizdu L. van Beethoveno 17-os Sonatos interpretacijoje – kiekviena pauzė, kiekviena pratęsta nata ar cezūra ne tik labai dramaturgiškai apgalvotos, tačiau labai giliai ir organiškai išjaustos, todėl mane įtikino visu šimtu procentu. Labai taikliai pastebėjai – „ne sportinis“ jo stilius. Beje, man labai gerą įspūdį paliko jo garsas, tušė, o jei tiksliau – jo požiūris į fortepijono garso formavimą. Daug ginčų tarp vertintojų sukėlė jo interpretuota Aleksandro Skriabino 5-oji sonata. Apskritai A. Skriabino kūryba ne taip jau dažnai skamba pianistų rečitaliuose, nes tikrai ne kiekvienam, net ir labai techniškam bei muzikaliam pianistui jo kūryba yra lengvai „įkandama“. Dažnai kalbėdami apie A. Skriabino fortepijoninius kūrinius minime tą specifinį „gyvąjį nervą“, kuris užkoduotas kone kiekviename garse, kiekviename ritminiame motyve, tačiau ar visais atvejais A. Skriabiną reikia interpretuoti būtent su „nervu“? Manau, kad klausimas yra atviras, nors Kotaro Fukumos interpretacija iš dalies į šį klausimą atsako. K. Fukuma A. Skriabino interpretacijos raktu pasirinko paties kompozitoriaus puoselėtas idėjas apie muzikos ir šviesų/spalvų sąsajas. Prisiminkime, kad A. Skriabinas buvo pirmasis kompozitorius savo orkestrinėje partitūroje įrašęs šviesų partiją. Būtent šią idėją atsekiau K. Fukumos interpretacijoje.

Daiva Tamošaitytė: Dėl šviesų galima sutikti, bet spalvas, kokių (sodresnių) bent jau aš tikėjausi, atlikėjas iš savo paletės teikė siauriais, gležnais potėpiais – galbūt tai lėmė jo liesa kūno konstrukcija, palyginti siauros rankos ir ploni pirštai. Visada stebiu, ar taisyklingai sėdi atlikėjas prie instrumento, kiek kėdės užima, kaip panaudoja kūno svorį, ar alkūnės kaba „virš“, ar „po“ klaviatūra, koks rankos pastatymas (plaštakos padėtis), ar laisvi pečiai, ar dirba kūno juosta ir panašiai, nes tai viena didžiųjų technikos įvaldymo ir garso poveikio paslapčių. Tačiau skambinant klavesinu panaši konstitucija gali būti pliusu. Juk norint įvaldyti šiuolaikinį galingą fortepijoną iš tiesų reikia turėti tinkamus fizinius duomenis, ne vien muzikalumą.

Tomas Bakučionis: Iš dalies sutinku dėl sėdėjimo prie instrumento, rankų padėties ir kitų techninių aspektų svarbos, tačiau turėkime omeny, kad apie pianisto kūno „darbą“ neretai prikuriame mitų, kurie kyla iš žmogaus anatomijos nesupratimo arba kai kurių pianistų žavėjimosi išoriniais efektais. Man asmeniškai nėra baisiau už dirbtinai, atsietai nuo muzikos tėkmės ir pulso linguojančius, teatrališkai besiplaikstančius pianistus. Pianisto technika ir jo įgūdžiai formuojasi per muzikos ir stiliaus suvokimą, ir formuojasi jo „galvoje ir širdyje“, o ne išorėje.

Danielas Ciobanu yra išties unikalus savo universalumu. Modesto Musorgskio ciklas „Parodos paveikslėliai“ – taip pat ne dažnas pianistų repertuare. Tiek M. Ravelio, tiek M. Musorgskio kūriniai pianistui sutiekia galimybę parodyti savo tembrinius sugebėjimus. Būtent spalvų ir šešėlių įvairovės D. Ciobanu interpretacijoje man pristigo, juolab, kad yra gerai žinoma nuostabi būtent M. Ravelio orkestrinė „Parodos paveikslėlių“ versija, todėl natūralu, kad po orkestrinės versijos spalvingumo kartelė kyla ir pianistams... O D. Ciobanu bisas nustebino tikrai daugelį, nes būtent jo universalumu ir įsitikinome – tokių virtuozų, taip tobulai valdančių „stride“ techniką (paremta itin greitais bosų ir akordų šuoliais kairės rankos akompanimente), reta ir tarp grynųjų džiazo pianistų, ką jau kalbėti apie akademinius pianistus.

Daiva Tamošaitytė: Dažnas jaunasis pianistas bisui skambina džiazines improvizacijas, kurios iš tiesų papildo sceninį įvaizdį ir padidina teigiamų balų skaičių jo naudai. Kiti renkasi, pagal Festivalio tradiciją, duetus keturiomis rankomis arba dviem fortepijonais. Kai skambinama keturiomis rankomis, tai primena jaukias naminio muzikavimo ir skaitymo iš lapo tradicijas. Namų salonas – žavinga aliuzija, bet jau negravituoja kritikos žiūros taške.

Lapkričio 16 d. rečitalyje skambėjo vien tik Ferenco Liszto kūryba, kurią atliko rusė Dina Ivanova ir britas Alexander Ullman. D. Ivanova prieš mėnesį vykusiame F. Liszto konkurse Utrechte pelnė III premiją, o A. Ullmanas tame pačiame konkurse – I premiją. Beje, A. Ullmanas dar 2011 metais laimėjo I vietą F. Liszto konkurse Budapešte ir tada buvo pakviestas ir į Vilniaus fortepijono festivalį.

A.Ullmanas antroje rečitalio dalyje pasirinko ganėtinai savitus, meditatyvaus charakterio Liszto kūrinius – Etiudą Nr. 11 „Harmonies du soir“ (iš „Transcendentinių etiudų“), Du noktiurnus („Sapne“ ir „Be miego! Klausimas ir atsakymas“), pjesę „Pilki debesys“, „Bagatelę be tonacijos“, „Dievo palaiminimas vienatvėje“ (iš ciklo „Poetinės ir religinės harmonijos“), o savo solinį pasirodymą užbaigė Vengriškąja rapsodija Nr.10. A. Ullmanas yra iš tų pianistų, kurie tarsi iš prigimties jaučia visus atliekamos muzikos stiliaus niuansus. Šia prasme jis yra tikrai universalus pianistas, kuriam nesudaro jokių keblumų preciziškai groti baroką ir čia pat – labai paveikiai romantizmo kūrinius. Tai pastebi ir jau ne pirmi metai jį liaupsėmis apipilantys muzikos kritikai. A. Ullmanas pasižymi itin aukštos kokybės tušė ir tembru, tuo galėjome gėrėtis visą koncerto II-ją dalį. Jei reikėtų reitinguoti šiųmečio Vilniaus fortepijono festivalio pianistus, manau, kad Alexanderiui Ullmanui duočiau aukščiausią reitingo balą.

Daiva Tamošaitytė: Na, taip smarkiai dar neskubėčiau rinkti favoritą, festivalis tik įpusėjo, tačiau pritariu, kad iš iki šiol skambinusiųjų britas pasižymi didžiausia fortepijono meno sudedamųjų dalių pusiausvyra, kuri sykiu su galinga mentaline aprėptimi kam nors galėjo pasirodyti šaltoka. Jo temperamentas labai atitinka „Ūkanotojo Albiono“ peizažą... Tačiau man visada labiau įtinka racionalus, nei sentimentalus skambinimas, kuris iš karto nutolina nuo tikrojo stiliaus. Be to, Ullmanas puikiai išnaudojo efektingąją pusę – blizgiuosius pasažus ir pademonstravo ryškiai pirmaujančią smulkiąją techniką. Kita vertus, rusų pianistė lengvai ir tiksliai išgliaudė ne ką kita, bet šešis didžiuosius etiudus pagal Paganinį S. 141, o po šios savaime triuškinančios pergalės dar atliko „Mirties šokį“, S. 525. Jeigu kam nors iš klausančiųjų nebuvo artimi iki šiol girdėti skirtingi patyrimo lygmenys ar stiliai, tai Ivanova parodė tvirtą klasikinį rusų mokyklos stuburą, gal net sakyčiau, Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos tradicijos tąsą, kuri niekam nekelia abejonių. Dar labai jauna atlikėja aktyviai studijuoja, koncertuoja ir yra pelniusi premijų, be kitų – I vietą Tel Hai konkurse Izraelyje (2016).

Tomas Bakučionis: Lapkričio 18 d. su Lietuvos kameriniu orkestru pasirodė italų pianistas ir dirigentas Andrea Bonatta. Nors koncerte girdėjome tik W. A. Mozarto kūrinius, tačiau A. Bonatta veikla apima platų lauką, taip pat – pedagogiką, festivalių ir konkursų organizavimą bei konsultavimą. Pirmoje koncerto dalyje išgirdome rečiau atliekamą W. A. Mozarto Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr.9 Nr. Es-dur (KV 271). Reikia pripažinti, kad lyginant su kitais šio žanro Mozarto kūriniais, šis koncertas neišsiskiria ypatingai ryškiomis melodijomis ir temomis, nors ir užbaigė jo ankstyvąjį kūrybos laikotarpį. Vis dėl to Koncertas žavi savo jaunatvišku, šiek tiek nerūpestingu charakteriu, labai gerai subalansuotu orkestro ir solisto dialogu, o virtuoziškame finale Mozartas sumanė įterpti dar ir menuetą. Įvairūs šaltiniai mini, kad Koncertą Mozartas sukūrė 1777 metais Zalcburge, žymaus prancūzų baletmeisterio Žano Žoržo Novero (Jean-Georges Noverre) dukrai Victoire Jenamy (būtent toks pavadinimas ir prigijo koncertui), kuri gerai grojo klavyru. A. Bonattos interpretacija pasižymėjo puikiai įvaldyta Mozarto stiliui būdinga artikuliacija, melizmatika ir frazavimu, nors greitųjų dalių tempai kartkartėmis skambėjo per greitai, gausokai man girdėjosi ir pedalo. A. Bonatta pats ir dirigavo orkestrui, todėl fortepijonas su nuimtu dangčiu buvo pastatytas orkestro viduryje (klaviatūra į salę). Mano giliu įsitikinimu, tai buvo lemtinga atlikėjų klaida, negailestingai griovusi trapų solisto ir orkestro dinaminį balansą, kuris visuose Mozarto fortepijoniniuose koncertuose yra nepaprastai svarbus. Beje, tai tobulai suvokė ir jautė interpretuodamas Mozartą šviesios atminties Maestro Saulius Sondeckis. Manau, kad statant fortepijoną be dangčio į orkestro vidurį, būtina pagal galimybes mažinti orkestro styginių skaičių (pavyzdžiui – nuimti keturis smuikus, vieną altą, vieną violončelę ir vieną kontrabosą), galbūt yra ir kitų sprendimų, tačiau bet kuriuo atveju orkestras turi griežti kur kas jautriau ir atsargiau. Beje, o ką darytų orkestras, jei vietoje šiuolaikinio „Steinway“ būtų pastatytas Mozarto laikų „Stein“ hamerklavyras...? Beje, kadaise orkestras tokią patirtį jau turėjo su pianistu Aleksejumi Liubimovu, kuris gal prieš tris dešimtmečius Mozartą grojo būtent hamerklavyru.

Daiva Tamošaitytė: Tikrai labai gaila, kad profesionalaus skambinimo įspūdį sumenkino išoriniai dalykai, kuriuos galima iškart pakeisti. Nuo to nukentėjo ne tik garsinis solisto ir orkestro santykis, bet ir paties instrumento skambėjimo kokybė, jo akustinės savybės garsui patenkant į salę. Kita vertus, gal ir smagu senoviniu būdu valdyti prieš save išdėstytą orkestrą, pabrėžti istorinį koncertmeisterio vaidmenį. Šiuolaikinis koncertmeisteris tapo tik pagalbiniu, beveik nematomu, nors didžiąja dalimi – parengiamąjį ir kontroliuojantį darbą nematomai atliekančiu darbininku, tačiau prisiminkime, kokia yra šio žodžio pirminė reikšmė...

Tomas Bakučionis: Antroje koncerto dalyje Lietuvos kamerinis orkestras griežė W. A. Mozarto „Prahos“ simfoniją D-dur (KV 504). Andrea Bonatta ir LKO simfoniją interpretavo labiau artikuliuotomis frazėmis, kas iš esmės nūdienos interpretacinių tendencijų kontekste yra teisingas sprendimas, tačiau ne visais atvejais tai duoda palankų garso estetikos rezultatą, nes greitosios dalys skambėjo kietokai, kaip viena kritikė pasakė – „maršiškai“, ir su tuo negalėčiau labai ginčytis. Tačiau visumoje orkestras nusipelno daugiau gerų žodžių. Viskas tikrai gerai sustyguota ansamblio požiūriu, aiškios artikuliacijos, preciziški štrichai, ir čia įžvelgiu tvirtą orkestro koncertmeisterio Džeraldo Bidvos ranką. Bisui LKO griežė Menuetą ( III dalį) iš „Linco“ Simfonijos C-dur (KV 425).

Ir vis dėlto, ar nemanai, kad programos koncepcijos požiūriu, fortepijono festivalyje būtų geriau ir nuosekliau skambinti kitą fortepijoninį koncertą, o ne simfoniją?

Daiva Tamošaitytė: Na, bet iš tiesų nesąmoningai ir tikėjausi kito fortepijoninio koncerto! Matyt, Maestro norėjo pademonstruoti antrą savo kaip interpretuotojo – dirigento – amplua.

Apie amplua, stilių ir koncepciją itin svarbu kalbėti aptariant lapkričio 19 d. vakarą – centrinį pagal Festivalio idėją, bet tai paliekame antrajai apžvalgos daliai.