Gebanti visuomenė ir kultūros krachas

Publikuota: 2014-04-17 Autorius: Daiva Tamošaitytė
Gebanti visuomenė ir kultūros krachas

Valdžiai nuo krizės laikų nusprendus, kad kultūra ir švietimas yra našta, padidinus mokesčius kūrėjams, leidėjams ir spaudai, šalį pirmadieniais palikus be dienraščių ir galiausiai ryžusis uždarinėti likusius laisvus rašytinio žodžio židinius visokių strategijų ar nepakankamumo, tokios atseit mažakraujystės aptikimo metodais, natūraliai kyla klausimas, ar Lietuva yra savarankiška valstybė su savarankiška politika?

Garsėja balsų, kad ne.

Kaip kitaip paaiškinti nacionalinės televizijos ir radijo, išlaikomo iš mokesčių mokėtojų pinigų, skurdą, kai LRT vadovai ir darbuotojai iš paskutiniųjų stengiasi gerai dirbti darbą, įtikti, bet vis tiek blogai visoms politinėms srovėms,  išskyrus tuos veikėjus, kurie pasirodo kaip šventas popiežius lange ar kurie tam kartui pasirodo naudingi?

Bet jeigu nėra savos politikos, nėra ir politizavimo – mėgiamos valdančiųjų klišės priešui lokalizuoti. Vadinasi, jei visuomenė ne politizuota, tai gal ideologizuota?

Daug balsų šaukia, kad ne, juk laisva rinka, darome ką norime.

Tai gal populizuota, kaip mėgsta teigti visuomenės viršūnėlės?

Ogi net ir ne populizuota, nes liaudžiai jau seniai kalbama ne tai, ką ji nori išgirsti, o tai, ką nori pasakyti ja manipuliuojantieji, kalbantys patys sau. Nors jau ochlokratija šalyje kvepėtų! Bet ne. Nei demokratijos, nei oligarchijos, nei ochlokratijos. Nei normalios autokratijos, nors požymių judėti to link esama. Žodžiu, nieko aiškaus gryna forma.

Tai kas gi mes esame?

Keistas istorinių aplinkybių pagimdytas darinys, kuris susideda iš bolševikų palikto transformuoto represinio aparato ir Vakarų pamėtėto iliuzinio siekio praturtėti bet kokia kaina, kuriam atstovauja laisvosios rinkos ekspertai ir liberaliai nusiteikę žmonės  nuo aukščiausių iki žemiausių visuomenės sluoksnių. Jam vardą dar reikės nukalti. Tokio mūsų istorijoje dar nebuvo. Gal tai pavadintume alienokratija? Išvertus iš graikų, svetimųjų valdžia. Statytiniai visais lygiais džiaugiasi 1990-aisiais prakirstais langais į Europą ir tuo vaidmeniu, kurį jiems suteikia nematomasis bosas. Adrenalinas. Nereikia ir amerikietiškų kalnelių.

Kad mūsų šalyje vykdomas socialinis eksperimentas su žmonėmis greičiau parodo rezultatą, nei kitur, nieko keista. Taip yra dėl to, kad jis perdėm priešingas natūraliai lietuvių tautos savasčiai. Esame visiškai nepakartojami, nes „mūsų žmogiškieji ištekliai išties unikalūs“, kaip pripažįsta užsienio ilganosiai. Nepakartojami, nes kenčia tai, kas daug kur būtų visiškai nepakenčiama. O kenčia dėl to, kad nesupranta arba nemato galimybių priešintis.

Kalbėsiu apie prieš dešimtmetį pradėtą mums skiepyti projektų invaziją, ne, veikiau Projektų Epochą, keičiančią nacijų veidus.

Kultūros, švietimo ir akademinio mokslo darbuotojai privalo rašyti projektus, taip įtvirtindami savo konkurencingumą ir pažangumą. Ir ne tik: yra pasakyta, kad taip užsidirbama duona. Projektų rašymas nebėra savanoriškas apsisprendimas, tai išlikimo sąlyga. Projektų tinkamumą nustato ekspertai. O kas nustato tuos kriterijus? Matyt, mistinė „nematoma ranka“, suformavusi naują tarpininkų sluoksnį, įsitvirtinusį tarp meno, mokslo žmonių ir jų kūrybos bei darbo objekto.

Tarpininkai skirsto struktūrinės paramos lėšas ir diktuoja sąlygas. Suklestėjusio lobizmo sąlygomis remiamas elektroninis verslas, o vertintojai ir konsultantai sunaudoja daugybę pinigų.

Svarbu net ne  tai, kad įvairios šio sluoksnio įvaldytos bevertės ar net žalingos strategijos ir planai nusunkia milijonus be jokio rezultato. Projektų rašymas keičia visuomenės santykius ir pamatinius kultūros plačiąja prasme dėsnius. Per dešimtmetį radosi projektininkų žargonas, kurį supranta tik jie patys. Jame mažėja lietuviškų žodžių, o sąvokos virsta neįmenamomis mįslėmis. Pavyzdžiui, „trūksta IS, IRT įrankių“, inovacijų, tarptautinės sklaidos ir ypač gebančiųjų; pagrindinis uždavinys yra „patyrusių tyrėjų gebėjimų stiprinimas, skatinant tarpsektorinį ir tarptautinį judumą“, ir panašiai. Tai ištrauka iš Švietimo ministerijoje vykusio simpoziumo dėl planuojamų prioritetų 2014-2020 metais.

Panašūs procesai vyksta visose srityse. Daugėja mįslingų santrumpų iš didžiųjų raidžių, kodinių išsireiškimų, kurie buvo taip mėgiami SSRS, ir kurių manėme atsikratę visam laikui. Naudojamos kalbos formulės primena nežinomo ir nesuprantamo kibernetikos mokslo naujoves. Jos suprantamos tik to mokslo vadybininkams.

Nūnai kiekvienas poetas, iki šiol su bloknotėliu ramiai sėdėjęs po akacija, dailininkas, žvalgstęsis į debesis, pianistas, prie fortepijono šlifavęs Bacho partitą ar žvaigždėtą dangų stebėjęs astronomas privalo tapti idealiu vadybininku, idant suvoktų šią didingą naujųjų laikų kalbą. Kitaip projekto jis neparašys. O jei parašys, jis neatitiks kriterijų. O jei ir atitiks, gali tekti per kelias valandas daryti nereikalingas pataisas, kurios nesibaigs. Galiausiai įmanu išgirsti atsakymą, kad pinigų, nors projektas ir geras, neužtenka. Geram projektui skirti pinigai gali būti niekam nežinant permesti kitai projekto rengėjų grupei. Ir toliau vis gražiau. Tokia yra akademinio mokslo, švietimo ir kultūros tikrovė. Sprendžiančiose institucijose senokai susiformavo tam tikros koaguliacijos, kurios per projektų finansavimą atsijoja ir krešina tik tam tikrai ideologijai arba sistemai ištikimas menininkų ir mokslininkų grupes.

Vyksta dar slogesni pokyčiai, siekiantys gilumines kultūros sferas.

Štai sukurta Kultūros taryba, nors visos kūrybinės organizacijos tam priešinosi, nujausdamos rezultatą. Tuo tarpu prezidentė metiniame pranešime pareiškė, jog tokiu būdu „lėšų kultūrai skirstymas depolitizuotas“: „Patys menininkai spręskite, kurie projektai verti valstybės dėmesio ir gali sustiprinti Tautos dvasią“. Jau seniai kalbama, kad „Strategijoje 2030“, į kurią orientuoti visi projektai, nė su žiburiu nerasi ne tik Tautos dvasios, bet ir pačios lietuvių tautos, tik europiečius, euromokslą ir euromeną. Net prieš vieną politinį renginį filharmonijoje, kuriame dalyvavo aukščiausi valdžios atstovai su prezidente priešakyje, pranešėja pasidžiaugė, jog skambinsiantis pianistas „dažnai grįžta iš JAV į savo Tėvynę Europą“ (ne Tėvynę Lietuvą!). Kitas dalykas, kad ekspertais tapę ir savo kolegoms pinigus skirstantys menininkai ar mokslininkai patenka į nepavydėtiną padėtį, nes šis mechanizmas iš principo kiršina vienus kūrėjus su kitais, tai užprogramuota. Vyksta žiaurios dalybos dėl kaulo, nes taip nusprendė „depolitizuota“ ir labai plaukuota „nematomoji ranka“, kultūros ir mokslo sferą pavertusi ideologizuoto (libertarizuoto) verslo šaltiniu, kurį samsto atitinkamos tarybos. Tai ne tik kūrybinės ir mokslo bendruomenės skaldymas. Neprisitaikiusiam prie naujųjų reikalavimų žmogeliui nebėra kur galvos priglausti – net prie biurokrato ar viešųjų ryšių specialisto krūtinės. Tik prie konteinerio. O kas yra prisitaikęs rašytojas ar akademikas? Bolševizmo laikais tokių, regis, buvo. Neprisitaikiusiems būdavo rengiami „procesai“. Analogiškai jau išauginta nauja prisitaikiusiųjų, „gebančiųjų“ karta, tik prie kitų – ES standartų. Neprisitaikę idiotai, pažangos retrogradai, nelaimingi fašistai ir homofobai išmano ikiprojektinę tūkstantmetę kultūrą, suvokia Aristotelio ir Dantės kalbą, bet ne tą, kuria reikalaujama rašyti projektus. Argi Aristotelis su Dante pajėgtų parašyti projektą? Žinoma, kad ne. Nes jie patys nėra nei inovatyvūs, nei kokią nors sklaidą vykdo. Be to, rašo neaktualia kalba.

Nei juoktis, nei verkti.

Gebanti visuomenė – tai ta, kuri į istorijos šiukšlyną vieną po kito išmeta ištisus kultūros sluoksnius ir žmones, nes ateičiai reikalingi tik „instrumentai“ ir „specializuoti autoriai“. Ne, Šekspyras su Mikelandželu tikrai nespecializuoti, neprojektiniai. Todėl ne „operatyvumą ir aktualumą“, bet amžinąsias, būties vertybes aktualiomis laikantieji jų bičiuliai – tokie pat invalidai. 

Nė nenutuokiau, kad alienokratai marsiečiai (atsiprašau, europiečiai) tokie pasiutę futuristai. Jų utopijoje gebanti visuomenė – tai visuomenė, gebanti visiškai apsieiti be spaudos visas savaitės dienas, neskaitanti Platono, nesiklausanti Pučinio, ypač nekenčianti poezijos ir atskalūnų menininkų ir mokslininkų. Mat jie amžinai kelia triukšmą, apie kažką mąsto, kalba apie asmens laisvę ir teisę kurti laisvai. Tuos, kurių projektais nepavyko sutramdyti, gali tekti uždaryti, kad visuomenės neužkrėstų pavojingomis idėjomis, pavyzdžiui, apie sielą, kuri yra ne inovatyvi, o amžina, arba kažkokias dvasines vertybes, kurios (siaubas!) nekinta. Tiesa, išraiška, pavidalai kisti gali. Bet jie ne specifiniai, ne investiciniai, nereglamentuoti, ne ex ante, ne...

Kol dailūs vadybininkai-operatyvininkai su implantais čiužinėja po modernius koridorius ir bando suprojektinti visą likusią laisvą būtį, sveiko proto nepraradusi šviesuomenė mato tik vieną išeitį: atsisakyti projektų rašymo ir išardyti nieko nekuriančių tarpininkų-cenzorių kastą, sėdinčią žmonėms ant sprando. Nes kiekvienas tikrai kuriantis menininkas, mokslininkas ar leidėjas aiškiai žino, kiek lėšų ir kokiu tikslu jam reikia. O tam, kad būtų išsaugota aukštoji kultūra, mokslas ir vertinga leidyba, turėsianti reikšmės lietuviams ir po šimtmečių, būtina valingai atskirti švietimą ir kultūrą nuo verslo inkubatorių ir kitokių baisių vietų, kur auginami marsiečiai.

Susiję nariai

Daiva Tamošaitytė

Daiva Tamošaitytė

Muzikologė

Komentarai