Gehamo Grigoriano atminimui Jerevane – šeimos, bičiulių ir jo paties balsai
Spalio 16 dieną Jerevano Aleksandro Spendiariano nacionaliniame akademiniame operos ir baleto teatre surengtas teatralizuotas koncertas, skirtas Gehamo Grigoriano 75-osioms gimimo metinėms. Dainininko atminimas subūrė jo šeimą ir scenos bičiulius, tarp jų – Plácido Domingo, Asmik Grigorian ir Ireną Milkevičiūtę. Režisierės Dalios Ibelhauptaitės sukurtą gyvenimo pasakojimą pradėjo lietuvių liaudies daina „Pasvarcyk, antela“: pirmuosius du posmus, pritariant smuikui, padainavo Grigoriano vaikaitis Nojus, kitus du iš įrašo pratęsė pats Gehamas.
Šiemet minimos dvi Gehamo Grigoriano gyvenimą žyminčios sukaktys: sausio 29-ąją jam būtų sukakę septyniasdešimt penkeri, o kovo 23 dieną suėjo dešimt metų nuo jo mirties. Rudenį surengtas koncertas tapo proga prisiminti artistą teatre, kuriam jis vadovavo, kuriame augo jo vaikai ir savo kelią pradėjo jo globoti jaunieji dainininkai.
Jerevano scenoje susitiko kelios atlikėjų kartos. Greta Domingo, Asmik Grigorian ir Irenos Milkevičiūtės pasirodė Hasmik Papian, Barsegas Tumanianas, Hovanesas Aivazianas, Liparitas Avetisianas, Jevgenijus Nikitinas, Bogdanas Volkovas, Tatjana Pavlovskaja, teatro solistai. Dainavo ir jaunesnysis Grigoriano sūnus Tigranas. Vakaro muzikos vadovas ir dirigentas buvo vyresnysis sūnus Vartanas Grigorianas, vadovavęs teatro orkestrui, chorui ir solistams. Koncerto finale prie dirigento pulto stojo Plácido Domingo.
Gyvenimo istorija operos scenoje
Nojaus ir Gehamo balsais nuskambėjusi „Pasvarcyk, antela“ tapo įžanga į vakarą, kuriame gyvai atliekama muzika nuolat susipynė su dokumentiniuose kadruose išlikusiu dainininko gyvenimu. Po lietuviškos dainos skambėjo arijos iš armėnų operų.
Dalia Ibelhauptaitė vedėjo skaitomus specialiai parašytus biografinius tekstus jungė su gausia dokumentine medžiaga didžiuliame ekrane ir solistų pasirodymais. Muzikinę programą siejo paties Grigoriano repertuaras: pasirinkti jo dainuoti kūriniai arba ištraukos iš operų, kuriose jis buvo sukūręs vaidmenis. Gyvenimo istoriją pasakojo ir jo artimieji, ir ilgamečiai scenos bičiuliai.
Lietuviškasis Grigoriano gyvenimo tarpsnis atsiskleidė žodžiais ir muzika. Režisierė panaudojo nemažai trumpų jo pasisakymų iš Lietuvos televizijai duotų interviu. Parodytas visas Grigoriano ir Irenos Milkevičiūtės atliekamo dueto iš Puccini „Madam Baterflai“ įrašas, o pati Irena scenoje dalijosi prisiminimais.
Pasak Ibelhauptaitės, mačiusiesiems koncertą kilo jausmas, kad Gehamas tebėra kartu. Prisiminimus pratęsdavo jo balsas, dokumentinius kadrus – scenoje muzikuojantys artimieji ir kolegos.
Po koncerto režisierė socialiniuose tinkluose neslėpė jaudulio: sėdint viename kambaryje su Plácido Domingo ir planuojant jo pasirodymą savo režisuojamame vakare, norėjosi sau įžnybti. Ją žavėjo aštuoniasdešimt penkerių metų maestro energija, smalsumas ir įkvėpimas.
„Juk Domingo iš Gehamo mokėsi dainuoti Germaną („Pikų dama“), o vėliau jam net ir dirigavo... Gera matyti mūsų laikmečio legendas!“ – rašė Ibelhauptaitė.
Domingo į Jerevaną atvyko pagerbti ilgamečio bičiulio. Prieš koncertą vykusiame susitikime su žurnalistais jis prisiminė Grigoriano pasirodymus didžiuosiuose pasaulio operos teatruose ir kalbėjo apie jį su profesine pagarba bei asmenine šiluma.
Susitikimas nestokojo ir humoro. Naktį atskridęs Domingo prisipažino mažai miegojęs, todėl balsas dar nesąs geriausios būklės, tačiau patikino koncertui būsiąs pasirengęs. Asmik Grigorian tuoj pat atsiliepė: daugelis jaunų dainininkų galėtų tik svajoti apie tokį balsą ir atlikimo meistriškumą.
„Svarbiausia – išlikti žmogumi“
Asmik apie tėvą kalbėjo kaip apie šviesą ir šilumą skleidusį žmogų. Jos prisiminimuose muzika neatsiejama nuo jo būdo – gebėjimo džiaugtis, dosniai dalytis ir gyventi visa širdimi. Tėvo pamoką ji nusakė paprastai: svarbu dainuoti, mylėti savo darbą, siekti profesinių aukštumų, tačiau „svarbiausia – išlikti žmogumi“.
Vartanas prisiminė, kad profesionaliai pasikalbėti su tėvu turėjo ne tiek daug progų, kiek būtų norėjęs. Vis dėlto iš jo išmoko dirigentui itin svarbaus dalyko – suprasti dainininkus ir atsižvelgti į jų prigimtį.
Tigrano vaikystė prabėgo teatre. Tėvas, tuo metu jam vadovavęs, dažnai vesdavosi sūnų į repeticijas. Berniukui įsiminė teatro žmonių nuotaika, jų pagarba Grigorianui, jo paties atsidavimas scenai. Pastatas, kuriame surengtas sukakties vakaras, jam buvo pažįstamas nuo mažens.
Šiandienos šeimos pasakojimai savaip atliepia 2007 metais „Lietuvos rytui“ duotą tenoro interviu. Tuomet savo namuose Garni priimdamas žurnalistus Grigorianas dar tik svarstė, ar sūnūs pasirinks muziką. Jis pasakojo, kad Vartanas vaikystėje žaisdamas statydavo operas, o klausydamasis tėvo repeticijų išmokdavo arijas ir vėliau pats jas dainuodavo. Asmik tuo metu jau buvo pasirinkusi sceną, ir tėvas jos pasiekimais didžiavosi.
Grigorianas tikėjosi mokyti ir sūnus. Jam neatrodė, kad tėvystė galėtų trukdyti pedagogui: griežtumas juk ne vienintelis būdas mokyti, tam tinka ir meilė. Po beveik dviejų dešimtmečių jo atminimui skirtame koncerte muzika šeimą vėl subūrė – dukra ir jaunesnysis sūnus dainavo, vyresnysis dirigavo.
Lietuva jo gyvenime
Lietuvos publikai Gehamas Grigorianas buvo savas artistas. 1980–1988 metais jis dainavo Lietuvos operos ir baleto teatro scenoje. Su mūsų šalimi jį siejo ir šeima – Irena Milkevičiūtė, dukra Asmik, vėliau vaikaitis Nojus.
Net išsiskyrus Grigoriano ir Milkevičiūtės gyvenimo keliams, jų muzikinė bendrystė išliko. „Jei Irena pasako: „Atvažiuok“, aš ir važiuoju“, – 2007-ųjų interviu sakė tenoras. Jie ne kartą pasirodė ir trise, kartu su dukra.
Anuomet žurnalistų aplankytas Garni, Grigorianas atsiskleidė kaip vaišingas šeimininkas: pats rūpinosi maistu, rodė sodą, pasakojo apie mokinius. Patalpa su fortepijonu ir ilgu stalu prireikus virsdavo dainavimo klase, o susirinkus bičiuliams – ilgų vakarojimų vieta. Muzika, pedagogika ir kasdienis gyvenimas jo namuose buvo greta.
Kalbėdamas apie Lietuvą prisimindavo gamtą, sodybą prie Molėtų, mėgtus valgius. Atmintyje buvo išlikę ir lietuviški žodžiai, ir dainuoti tekstai. Grigorianas tikino galįs nesutrikdamas sudainuoti ištrauką iš „Pilėnų“ – lietuvišką tekstą kadaise išmokęs per savaitę. Lietuviškai buvo dainavęs ir „Karmen“.
„Aš iki šiol myliu Lietuvą“, – sakė jis, linkėdamas lietuviams laimės ir ragindamas branginti savo žemę.
Šie žodžiai suteikia papildomos prasmės Jerevano vakaro pradžiai. Lietuvių liaudies dainą pradėjęs vaikaitis Nojus ir įraše ją pratęsęs Gehamas priminė šeimos ryšį su Lietuva. Vėliau jį liudijo Lietuvos televizijos kadrai, Grigoriano ir Milkevičiūtės duetas bei gyvi Irenos prisiminimai.
Atminimas, tęsiamas jaunųjų balsais
Sukakties proga daug kalbėta apie Grigoriano dėmesį jauniesiems atlikėjams. Jerevano operos ir baleto teatro direktorius Karenas Durgarianas priminė, kad jam vadovaujant teatre susibūrė kolektyvas, suteikęs jaunimui galimybių atsiskleisti. Daugelis tuomet pradėjusių dainininkų šiandien pasirodo svarbiausiose pasaulio scenose.
Pats Grigorianas buvo patyręs sovietmečio suvaržymus, trukdžiusius tarptautinei karjerai. 2007 metais kalbėdamas apie laikotarpį, kai negalėjo išvykti į užsienį, jis neslėpė: vėl atsivėrus galimybėms, daug ką reikėjo pradėti iš naujo. Vėliau, vadovaudamas teatrui ir mokydamas, jis galėjo padėti jaunesniems artistams pasinaudoti progomis, kurių pats ilgai neturėjo.
Durgarianas išsakė lūkestį rengti Gehamo Grigoriano vardo tarptautinį konkursą arba operos festivalį, dėl jo formos tariantis su šeima. Taip pat kalbėta apie galimybę jo vardu pavadinti teatro akademiją, kurios pamatus, pasak direktoriaus, padėjo Grigorianas.
Jerevano vakare toji tąsa jau buvo matoma: tėvo atminimui muzikavo jo vaikai, greta scenos bičiulių pasirodė jaunesni atlikėjai.
Finale ekrane Gehamas Grigorianas dainavo „Nessun dorma“ iš Puccini „Turandot“. Po šio įrašo muziką perėmė visa scena: orkestras, choras ir visi solistai, vedami Asmik Grigorian, atliko operos finalą. Dirigavo Plácido Domingo. Ekrane išsaugotą Grigoriano pasirodymą pratęsė jo atminimui susirinkę muzikai – taip režisierės sumanytas praeities ir dabarties susitikimas įgijo ir muzikinę pabaigą.
Parengta pagal „Lryto“ publikaciją „Pasaulio operos žvaigždės Jerevane“, 2007 metų interviu su Gehamu Grigorianu, Hasmik Babajan publikaciją BRAVO.am ir LNOBT informaciją. Patikslinta ir papildyta pagal režisierės Dalios Ibelhauptaitės pasakojimą.