Giedotojų grupės „De profundis“ tikslas – gedulinių giesmių puoselėjimas
Šiais metais susibūrusi ir visuose šalies regionuose veiklą plėtojanti gedulinio giedojimo grupė „De profundis“, kurią sudaro išimtinai jaunosios kartos muzikai – bene vienintelė tokia Lietuvoje. Giedojimas už mirusius turi turtingas, ilgus amžius puoselėjamas tradicijas, padeda geriau išreikšti ne tik liūdesį, bet ir jį pranokstančią viltį. Grupės giedotojas ir vargonininkas Rimantas Klevečka mielai sutiko atsakyti į keletą klausimų apie giedojimo prasmę ir svarbą.
Kiek narių šiuo metu dalyvauja jūsų grupės veikloje?
Šeši giedotojai: trys Kaune, o likę – Vilniuje. Tai jauni, muzikinį išsilavinimą turintys žmonės, kurių gyvenime ne mažiau nei muzika svarbus ir tikėjimas, krikščioniškų tradicijų puoselėjimas. Mano manymu, pasirinkus atlikti tokią muziką, tai yra visa ko ašis, savo svarba nenusileidžianti muzikinių duomenų turėjimui. Be giedotojų, grupės veikloje taip pat dalyvauja keletas instrumentalistų, akomponuojančių grupei smuiku ir kitais instrumentais bei solo atliekančių instrumentines kompozicijas.
Kas paskatino įkurti grupę „De profundis“ ir nulėmė pavadinimo grupei pasirinkimą?
De profundis – pirmieji lotyniški psalmės žodžiai, reiškiantys „iš gilumos, iš gelmės“. Šiais žodžiais kreipdamasis į Dievą, psalmistas tarytum pabrėžia, jog jo ieško ir šaukiasi iš visos širdies. Už mirusius giedamos giesmės taip pat privalo skambėti iš pačios širdies gilumos. Tai turi būti kažkas daugiau nei vien profesionalus ir meistriškas muzikos atlikimas. Tas „kažkas daugiau“, ko turi nepristigti atliekant gedulinę muziką, ir paskatino nurodytus psalmės žodžius pritaikyti renkantis grupės pavadinimą.
Grupę sudaro jaunosios kartos atlikėjai. Vienas iš motyvų, paskatinęs burtis ir puoselėti šios rūšies muziką, buvo tai, kad nors Lietuvoje dar esama nemažai vyresnės kartos giedotojų, o paties giedojimo tradicijos – senos ir turtingos, kartų kaita, besikeičiantis visuomenės gyvenimo būdas – miestelių ir kaimų, kur šios tradicijos neseniai dar buvo tokios gyvos, tuštėjimas, muzikos įrašai, kurie dideliuose miestuose vis dažniau išstumia autentišką giedojimą, kelia realią grėsmę, kad visas šis muzikinis ir kultūrinis paveldas ims sparčiai bei negrįžtamai nykti ir paprasčiausiai nebebus norinčių ir galinčių jį perimti ir toliau puoselėti bei palaikyti giesmių tradicijas.
Ar giedojimas ir šiandien išlieka madingas ir reikalingas? Ar galite pasakyti esmines priežastis, dėl kurių gedintieji turėtų kviestis giedotojus?
Žodis „madingas“ čia turbūt nelabai tinkamas. O štai dėl reikalingumo – manau, kad tiksliausia būtų pasakyti, jog vargu ar jis gali būti prasmingai pakeičiamas kuo nors kitu. Juk išėjusiam ir mus palikusiam artimam ir brangiam žmogui daugiau nieko nebegalime duoti – nei dovanų, nei jautrių žodžių, nei šilto ir nuoširdaus apkabinimo. Tik paskutinį gėlės žiedą ir giesmę, kurioje vienu metu skleidžiasi ir malda už jo sielą, ir linkėjimas saugiai nukeliauti į Amžinybę, ir viltis kažkada ten susitikti ir vėl būti drauge. O visa tai ir formuoja mūsų meilės ir atminties saitus su išėjusiaisiais Anapilin.
Lietuvoje yra ne viena giedotojų grupė. Kuo grupė „De profundis“ išskirtinė?
Dalis atsakymo glūdi pačiame grupės pavadinime – tai dėl ko susibūrėme ir ką darome norime daryti iš širdies gelmių. Puoselėti ne tik aukščiausią meniškumą, tačiau drauge ir pamaldumą. Grupę sudaro profesionalūs muzikai, todėl esame pajėgūs atlikti įvairių žanrų ir sudėtingumo kūrinius.
Paprastai meldžiantis už mirusiuosius, liturginio maldyno maldas kalba tik giedotojai, tačiau mūsų siekis yra visus susirinkusius sutelkti į bendruomeninę maldą ir giesmę, todėl giedojimo metu visiems padaliname tekstus, kuriuos laidotuvių ar gedulingų minėjimų dalyviai vėliau gali parsinešti į namus. Visuomet paraginame ir toliau melstis už savo artimuosius. Tai darome ir patys kasdienėje maldoje prisimindami tuos, kuriuos buvome pakviesti išlydėti į paskutinę kelionę ar giesme prisiminti praėjus mėnesiui, metams po jų išėjimo.
Koks repertuaras jums artimiausias?
Vienareikšmiškai – senosios lietuviškos giesmės, atspindinčios tautos charakterį, lietuvišką identitetą. Taip pat lotynų kalba giedamas grigališkasis choralas, kurio garsuose veriasi senosios Vakarų krikščionių ir visų pirma – Romos katalikų bažnyčios sakralinės muzikos klodai. Juose prasmingai persipina motyvai, apgiedantys Kristaus mirtį ir Prisikėlimo slėpinį, skatinantys neprarasti vilties.
Grupės repertuare nestinga ir sakralinės klasikos kūrinių. Kiekvienu atveju bendraujame su mirusio artimaisiais, su kuriais deriname atliktiną muziką, patariame ir padedame pasirinkti iš pakankamai plataus ir įvairialypio repertuaro.
Paplitusi nuomonė, kad giedotojų veikla yra virtusi savotišku verslu. Kokia jūsų nuomonė?
Malda, kaip ir gedinčiųjų skausmas ar išgyvenimai, negali būti įkainota. Giedojimas – tai mūsų papildoma socialinė – krikščioniška veikla. Giedojimo metu surinktos lėšos, o veikiau aukos yra skiriamos grupės sakralinio giedojimo gerinimui, veiklos plėtrai, krikščioniškam švietimui, savanoriškoms ekspedicijoms, kurių metu renkame ir fiksuojame mūsų senelių ir prosenelių giedotas gedulines giesmes. Ateityje ketiname imtis lietuviškų gedulinių giesmių giesmyno išleidimo, taip pat organizuoti nemokamas akcijas – gedulinės muzikos koncertus Visų Šventųjų, Vėlinių dieną įvairiose Lietuvos vietose.
Kaip galima su jumis susisiekti?
Esame pasiekiami visoje Lietuvoje, bet kuriuo paros metu, nes suprantame, kad suorganizuoti giedotojus, ypač kai artimųjų mirtis užklumpa netikėtai, nėra lengva. Tokiu atveju galima kreiptis mob. tel. 8 (674) 38812 arba el. p. giedotojugrupe@gmail.com. Daugiau informacijos galima rasti internetinėje svetainėje https://giedotojai.blogspot.com