Gintaras Rinkevičius: „Beethoveno Devintoji simfonija – amžinas ir kosminis muzikos šedevras“

Rugsėjo 25 d. Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras (LVSO), diriguojamas meno vadovo ir vyriausiojo dirigento Gintaro Rinkevičiaus, kviečia klausytojus išgirsti vieną reikšmingiausių Vakarų muzikos istorijos kūrinių – Ludwigo van Beethoveno (1770–1827) Devintąją simfoniją. Monumentalų Vienos klasiko kūrinį LVSO koncertų salėje atliks solistai Kamilė Bonté (sopranas), Gabrielė Kupšytė (mecosopranas), Karolis Kašiuba (tenoras), Kostas Smoriginas (baritonas), Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Robertas Šervenikas) ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras.

Apie Devintosios simfonijos išskirtinumą, jos įtaką vėlesnių epochų muzikai, dirigento santykį su šiuo kūriniu ir būsimas LVSO gastroles Vokietijoje kalbamės su maestro Gintaru Rinkevičiumi.

– Maestro, šiemet Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro sezono pradžia įspūdinga, tarsi susidedanti iš dviejų dalių. Ką tik sezono atidarymo koncerte skambėjo Manuelio de Fallos opera „La vida breve“, o šią savaitę klausytojus kviečiate išgirsti Beethoveno Devintąją simfoniją. Kodėl pasirinkote šį kūrinį?

– Beethoveno Devintoji simfonija – tai amžinas ir kosminis muzikos šedevras. Nors ją rašydamas Beethovenas jau buvo beveik visiškai apkurtęs, tikiu, kad žmogus, visą gyvenimą kūręs muziką, savo mintyse ją girdėjo ir jam reikėjo tiesiog užrašyti viduje skambančias natas.

Šį kartą Beethovenas užrašė taip, kad liktų šimtmečiams į priekį. Taip sakydamas neapsirinku – kūrinys pirmą kartą buvo atliktas 1824 m., tačiau padarė įtaką visiems vėlesniems didiesiems kompozitoriams – nuo Franzo Schuberto iki Hectoro Berliozo, Richardo Wagnerio, Antono Brucknerio, Johanneso Brahmso ir Gustavo Mahlerio.

Sunku net pasakyti, kam neturėjo įtakos Beethoveno Devintoji simfonija – jos dramaturgija, struktūra. Tai buvo tikras proveržis į vėlesnę muziką – ne tik romantizmo, bet ir XX–XXI amžiaus kūrybą.

– Gal galėtumėte plačiau papasakoti, kaip tas proveržis pasireiškė?

– Iš tiesų labai gaila, kad ši simfonija dažniausiai siejama tik su jos finalu. Visose simfonijos dalyse taikomi tokie kompozicijos principai, kuriuos vėliau naudojo kiti kompozitoriai.

Taip, jie kuria kitokią muziką, tačiau dramaturgija didžia dalimi ateina iš Beethoveno. Dėl to jis ir yra genijus, nes savo muzika žengė žingsnį į XXI amžių.

– Kokia Devintosios simfonijos idėja?

– Iš tamsos per kovą į žvaigždes, į humanizmo pergalę.

Manau, ši idėja yra nuostabi ir amžina.

Ar muzika gali išgelbėti pasaulį? Tikiu, kad kuo daugiau žmonių klausosi tokios muzikos, tuo mažiau blogio yra.

– Prie Devintosios simfonijos grįžtate skirtingais savo karjeros etapais. Ar šiandien ją girdite ir jaučiate kitaip nei prieš, tarkime, dešimtmetį? Galbūt kyla naujų iššūkių?

– Šįkart Devintoji simfonija skambės kitaip jau vien dėl to, kad ją pirmą kartą atliksime rekonstruotoje LVSO koncertų salėje. Todėl esu tikras, kad ji suskambės geriau.

Tačiau kiekvienam dirigentui Beethoveno Devintoji simfonija yra kupina iššūkių – ji reikalauja aukščiausio meistriškumo tiek iš dirigento, tiek iš orkestro muzikantų.

– Ar yra kas Jus patį stebina iš naujo grįžtant prie šios simfonijos?

– Visada. Kiek kartų prie jos grįžtu, visada mane stebina genialiai sukurta pirmoji dalis, visada stebina antroji ir vis naujai skamba trečioji.

Muzika susideda iš daugelio dalykų: melodijų, dramaturgijos, faktūros, orkestruotės. Šiuo atveju genialiai išreikšta ir muzikos forma, ir turinys.

Tiesą pasakius, mažiausiai stebina finalas, nes jis yra šiek tiek plakatiškas. Visas turinio gylis ir prasmė slypi būtent pirmosiose trijose dalyse.

– Pabaigoje norėčiau paklausti apie Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro rudens planus. Lapkričio 18–29 d. išvykstate gastrolių į Vokietiją, kur koncertuosite dešimtyje miestų. Papasakokite plačiau apie šią koncertinę kelionę.

– Visų pirma, per gastroles per trumpą laiką atliekame daug koncertų, o tai labai naudinga orkestro muzikavimo kokybei ir profesionalumui.

Taip pat labai svarbu reprezentuoti Lietuvos kultūrą – didžiuojamės, kad galime jai atstovauti tokioje šalyje kaip Vokietija. Grosime Kelno filharmonijoje, Štutgarte, Miunchene – tai išties dideli muzikiniai centrai, kuriuose publika labai išprususi.

Lietuva yra labai graži ir patogi gyventi šalis, tačiau kol kas ji nėra patogi kultūrai.

Mūsų simfoninių orkestrų muzikantų atlyginimai vis dar toli nuo to, kaip vertinami muzikantai Helsinkyje, Stokholme, Amsterdame ar Berlyne.

Vilnius yra Europos valstybės sostinė, ir jeigu mes, kaip Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, galime garbingai atstovauti Lietuvai Vokietijoje, tai su mumis turi garbingai elgtis ir tie, nuo kurių priklauso mūsų muzikantų gyvenimas.

Lietuvoje jau daug profesijų vertinamos beveik taip pat kaip kitose Europos šalyse, tik ne profesionalūs simfoninio orkestro muzikantai.

Apie tai reikia ne tik galvoti, bet ir imtis konkrečių veiksmų. Nes gabiausi muzikantai palieka Lietuvą, ir mūsų orkestras tampa vis labiau tarptautinis.